Senovėje kone prie kiekvienos lietuvio sodybos augę šermukšniai išgyvena renesansą. Jų geidžia pasisodinti tiek didelių, tiek mažų sodų šeimininkai, tiek kolekcininkai. Kuo įdomūs ir patrauklūs šermukšniai, koks tinkamiausias jų sodinimo laikas, ar reiklūs jie žmogaus dėmesio?
Šermukšnių reikšmė senovės lietuvių sodybose
Ar dažnai pagalvojame, kodėl sodiname vieną ar kitą augalą, krūmą, medelį? Ar, be estetinių sumetimų, turime rimtų motyvų tai daryti? Ilgametė Lietuvos liaudies buities muziejaus darbuotoja etnologė Gražina Žumbakienė pabrėžia, kad visi augalai, augę mūsų protėvių sodybose, turėjo aiškią prasmę ir paskirtį.
Greta lietuvio namų nebūdavo be aiškios priežasties augančio medžio, krūmo ar gėlės. Dažniausiai jie auginti ne tik dėl dekoratyvumo, bet ir dėl vaisių, vaistinių ar magiškų galių. Vienus derėjo sodinti prie vartų, kitus - po langu ar sodybos pakraštyje sudėtiems rakandams pridengti. Prie mūsų protėvių vartelių dažniausiai augo šermukšniai, buvo sodinami diemedžiai. Kodėl?
Kaip sako G. Žumbakienė, dėl gražios lajos, puošnių žiedų ir spalvingų vaisių šermukšniai, nuo seno lietuvių mėgstami, augo beveik kiekvienoje sodyboje, jie dažnai minimi liaudies dainose. Mūsų protėviai buvo įsitikinę, kad šermukšnis saugo namus nuo žaibo, perkūnijos, gina nuo kitų negandų. Senovėje surištos šermukšnių šluotelės būdavo kabinamos ant namo sienos ar lovos galvūgalyje, tikint, kad tai apsaugos nuo ligų, piktųjų dvasių bei burtų, namuose ir tvartuose būdavo laikomos šermukšninės lazdos.
Žmonės stengdavosi po šermukšniais slėptis užėjus audrai, manydami, kad žaibas šių medžių neliečia. Jų žievę degindavo kaip smilkalus, esą dūmai skatina aiškiaregystę, didina nuojautą. Tikėta, kad mirus šeimos nariui, ant jo kapo reikia pasodinti šermukšnį - esą tai nuramins jo sielą ir palengvins kelią į dangų.
Šermukšnis - stiprybės ir sveikatos simbolis
Šermukšniai buvo stiprybės ir sveikatos simbolis, apsauga nuo blogio bei nepageidaujamos įtakos. Pasak E. Meidaus, tuo metu jie buvo auginami ne tik dėl dekoratyvumo, bet ir naudos. Jau tada žmonės suprato (o ir alternatyvų daug nebuvo) šermukšnių uogų, vadinamų vitaminų bombomis, naudą, todėl rinko jas, palėpėse džiovindavo arba virdavo uogienes, gamindavo giras.
Paprastieji šermukšniai buvo vieni senovės lietuvių labai garbintų medžių. Senovės aisčių tikėjimuose jie sieti su saule, laikyti laimės ir vaisingumo simboliu. Esą šermukšnių šalinasi laumės, raganos, burtininkai, o ypač velniai: jei keliausi pasiramsčiuodamas šermukšnio lazda, velnio nesutiksi, o šiaip jį galima šia lazda ir užmušti. Sutikus nelabąjį užtenka vieną kartą suduoti šermukšnio lazda, ir jis tuoj išnyksta. Labai reikšmingu laikytas šermukšnio lazda nubrėžtas ratas, mat ten negali patekti jokia blogybė. Tokia su šiuo medžiu susijusi mitologija.
Šermukšnių nauda ir vaistinės savybės
O kuo iš tikrųjų naudingas šis augalas? Kone visa vaistinė. Paprastieji šermukšniai pasižymi stipriomis vaistinėmis savybėmis. Ne veltui žymioji liaudies medicinos žinovė, farmacininkė, gamtos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė (1920-1996) teigė, kad šermukšniai „nuo žiedo ligi uogos - tikrų tikriausia vaistinė“.
Šermukšnių nauda:
- Šermukšniuose labai daug vitamino A (karoteno), netgi daugiau nei morkose, be to, jis žymiai lengviau pasisavinamas.
- Vitamino C juose trigubai daugiau nei citrinose (~200 mg/100 g).
- Šermukšniuose gausu vitamino P - daugiau nei obuoliuose.
- Geležies šermukšniai turi net 3-4 kartus daugiau nei obuoliai.
Jų vaisiuose yra 28-132 mg askorbo rūgšties, vitamino P, beta karoteno, organinių rūgščių, pektinų, rauginių medžiagų; žieduose ir lapuose - fitoncidų, salicilo rūgšties. Šermukšnių vaisiuose esančios biologiškai aktyvios medžiagos gerina kraujagyslių elastingumą, lėtina aterosklerozės formavimąsi, skatina prakaitavimą, mažina kraujospūdį, gerai veikia kepenis, tulžį, inkstus, todėl jų patariama vartoti sergant diabetu, hemorojumi, parodontoze. Tai pirmas vaistas užkietėjus viduriams, labai naudingas virškinimo sistemai, žarnynui, stabdo kraujavimą, o uogų labai tinka dėti į įvairius vaistažolių mišinius, vitaminines arbatas.
Jų lengva prisiruošti ir saugoti - gyvenantieji nuosavuose namuose gali ant aukšto prisikabinti šermukšnių kekių ir žiemą nusiėmę virti arbatos ar berti uogų į košes, kompotus - turės lengvai pasisavinamo vitamino C daugiau negu iš citrinų, o vitamino P, beta karoteno - daugiau negu iš morkų.
Pasak pirtininkų, iš šermukšnių galima surišti trijų rūšių vantų: lapų, žiedų ir uogų. Dažniausiai vantos rišamos medžiui jau nužydėjus, kai lapeliai paauga ir sustiprėja, tačiau į jas galima įdėti ir po vieną kitą žydinčią šakelę, taip pat jau sunokinusią uogų. Jos vantą labai puošia, uogos neblogai laikosi.
Verta pridurti, kad mūsų protėviai gyveno tokiais laikais, kai dėl taršos prie kelių nereikėjo vengti skinti prie sodybos vartų augančių augalų uogų ar vaisių.
Šermukšnių veislės
Šermukšnių veislių išvesta taip pat nemažai. Štai Botanikos sodo Kairėnuose kolekcijoje iš viso jų yra 30. Tiesa, sodinės veislės veda ne mažiau vertingus nei paprastųjų šermukšnių, bet nepalyginti skanesnius vaisius. Pasak E. Meidaus, tikrai yra nemažai veislių šermukšnių, kurių uogas galima valgyti nesiraukant, nes kai kurių skonis būna saldžiarūgštis arba tik truputį jaučiasi karstumas. Iš Čekijos, Vokietijos atkeliavusių paprastojo šermukšnio veislių ir formų Lietuvoje perspektyvios yra 'Konzentra', 'Rosina'. Pirmosios uogos smulkios, tačiau prinoksta labai anksti - rugpjūčio viduryje. Jos labiau saldžios nei rūgščios, todėl mėgstamos ir paukščių. Šermukšnių derlių nuo puolančių strazdų, svirbelių ir kitų paukščių apsaugosite medelių lajas apgaubę apsauginiais tinklais. 'Rosina' vaisiai švelnaus skonio, subręsta dviem savaitėmis vėliau nei 'Kozentra', dera gausiau ir reguliariau negu daugelis kitų veislių.
Daug šermukšnių veislių išvesta Rusijoje. Selekcijai pradžią davė Ivanovo srityje, miške prie Nevežino kaimo rastas nekarčius vaisius vedantis medis. Šio medžio sėklas žmonės pradėjo sėti ir auginti tik atrinktus, labiausiai patikusius medelius. Taip šie šermukšniai paplito ir gretimoje Vladimiro srityje. Vėliau čia buvo įkurtas medelynas. Visos Rusijoje išvestos šermukšnių veislės - 'Nevežinskaja', 'Nevežinskaja suzdalskaja', 'Nevežinskaja krupnoplodnaja', ’Nevežinskaja Oranževaja‘ ir kt. - tinkamos auginti ir Lietuvoje. Šių veislių vaisiai visiškai neturi kartumo. 'Nevežinskaja Oranževaja' obuoliukai, pasak E. Meidaus, studentų išrinkti skaniausiais. Jie saldūs, sultingi, plona odele.
'Nevežinskaja sladkaja' veilsė šermukšniai neturi kartumo.
Tiek Rusijoje, tiek ir piečiau Lietuvos išvestos paprastojo šermukšnio veislės yra kryžmadulkės, todėl dera tik jei greta susodinti nors ir skirtingų veislių, bet ne mažiau kaip 2, o dar geriau - 3-5 medeliai.
Trečiąją veislių grupę sudaro veislės, Rusijoje išvestos daugiausia tarprūšinės hibridizacijos būdu. Vaisiai įspūdingi - didesni kaip 1,5 cm skersmens. 'Alaja krupnaja' obuoliukai itin stambūs, labiau rūgštūs nei saldūs, šiek tiek karstelėję. Lietuvoje nors ir pramečiuoja, kaip ir kiti šermukšniai, bet dera labai gausiai. Verslinei sodininkystei labai tinkama ir 'Granatnaja' veislė. Tai viena derlingiausių veislių. Vienais metais Botanikos sode nuo vieno medelio buvo priskinta net 50 kg uogų. 'Granatnaja' veislės šermukšniai labai plačiai išsiskleidę, į aukštį auga 4,5-5 m. Šios veislės medelius patariama sodinti 6-7 m atstumu, nes arčiau pasodintų šermukšnių lajos susipina tarpusavyje ir vėliau viena kitai trukdo augti. 'Granatnaja' vaisiai dideli, oranžiškai violetinės spalvos, vienodai rūgštūs ir saldūs, tik nelabai tinka desertui dėl šiek tiek karstelėjusio prieskonio. Išskirtinė savybė - ankstyvas kasmetis derėjimas. Jų skonis, pasak E. Meidaus, labiau patinka moterims nei vyrams.
Jei žmogus neturi daug žemės, bet labai nori pasisodinti šermukšnį, jam reikėtų rinktis kompaktus ‘Burka‘ veislės medelius. Šios veislės uogos tamsiai raudonos, gero skonio. Vienintelis trūkumas - tai, kad pramečiuoja.
Norint pašalinti paprastųjų šermukšnių vaisių kartumą, galima juos pašaldyti ar trumpam panardinti į verdantį sūrų vandenį (2,5-3 proc. koncentracijos), o paskui perlieti šaltu vandeniu. Dingsta ir sudžiovintų uogų kartumas. Šermukšniai, surinkti prieš šalnas, turės daugiau veikliųjų medžiagų, o po pirmųjų šalnų nebebus tokie kartūs, tačiau jų vertė sumažėja.
Kada geriausia sodinti šermukšnius?
Geriausia, E. Meidaus įsitikinimu, šermukšnius sodinti rudenį, kai jie meta lapus. Tai paprastai nutinka lapkričio mėnesį. Pavasarį juos irgi galima sodinti, tačiau neretai pavasariui žengiant septynmyliais žingsniais per greiti procesai sudaro nepalankias sąlygas šermukšniams prigyti, pavyzdžiui, pradeda sprogti pumpurai, o šaknys dar būna nespėjusios įsitvirtinti. Tokiu atveju išsiskleidę medžių lapai garina vandenį, o šaknys nesugeba aprūpinti vandeniu ir jis nudžiūsta. Beje, šaknims labai kenkia ne tik drėgmės trūkumas, bet ir grambuolių lervos. Juos išnaikinti reikėtų dar iki sodinant šermukšnyną.
Šermukšnių sodui tinka bet koks dirvožemis, išskyrus nederlingus smėlynus. Priemoliuose šie medeliai auga sparčiai, tačiau dera prastai. Vešliausi, derlingiausi šermukšniai būna drėgmei laidžiuose puveninguose priesmėliuose. Šermukšnius patariama sodinti šiauriniuose šlaituose. Šermukšnių šaknų sistema paviršinė, todėl pasodinti atokaitoje dėl drėgmės stygiaus jie vargsta. Augančius ir jau pradėjusius duoti vaisių medelius reikėtų ir patręšti, ir pamulčiuoti. Genėjimo, pasak E. Meidaus, šermukšniai nemėgsta. Na, nebent senesniems medeliams galima padaryti jauninamąjį genėjimą. Po šios procedūros medeliai ima geriau derėti.
Be jokios abejonės, ir šermukšniams reikia priežiūros, nors ir nedidelės. „Botanikos sodo šermukšnių kolekcijai - 20 metų. Pastebėjau, kad šie medeliai labai nemėgsta užmirkusių žemių, jei netręši, nepurški nuo ligų ir kenkėjų, ima skursti,“ - patirtimi dalijasi E. Meidus.
Duobė šermukšniui:
- Šermukšnių šaknys šakojasi platyn, todėl svarbu iškasti platesnę duobę.
- Jei viršuje žemė derlinga, verta pakasti giliau ir, iškasus apatinį nederlingą sluoksnį, jį pakeisti derlinga viršutine žeme.
- Šaknų zonoje turėtų būti derlingos žemės ir komposto mišinys.
- Sodinuką į duobę reikia įstatyti tokiame pat gylyje, kokiame augalas augo konteineryje.
- Pasodinus būtina palieti, kad vanduo išstumtų orą ir prie šaknų gerai priglustų žemė.
Diemedis - švelnus Dievo medelis
Kitas ne mažiau populiarus augalas prie protėvių vartelių buvo diemedis, liaudiškai - diemedys, dziemedys, dievmedis, diemedėlis, dziemedėlis, dievmedis, Dievo medis, žalmedis - kvapus dekoratyvinis, vaistinis ir prieskoninis daugiametis puskrūmis šakotu stiebu. Diemedžiai yra artimi paprastųjų ir karčiųjų kiečių giminaičiai, priklauso tai pačiai kiečių (Artemisia) genčiai ir skleidžia savotišką aromatą, kiek panašų į pelynų.
Etnologės G. Žumbakienės, šie svetimžemiai augalai jau nuo seno buvo auginami ir labai mėgstami Lietuvoje, tik pastaruosius dešimtmečius kiek nepelnytai primiršti, kitų augalų išstumti. G. Žumbakienės teigimu, diemedžiai buvo vieni mėgstamiausių darželio augalų, kone kaip rūtos, - pirmiausia dėl malonaus kvapo. Važinėdama po įvairius šalies regionus rinkti žinių apie senuosius gėlynų augalus ji dažnai girdėjo moterų pasakojimų, kad diemedis augo kone prie kiekvienos trobos, nes jis - „Dievo medis“, „šventas augalas“, privalomas kiekviename darželyje kaip kone religijos simbolis.
Kodėl šį kuklų sidabriškai pilkšvą krūmelį galėdavai rasti vos ne kiekvienoje sodyboje? G. Žumbakienė sako, kad žmonėms patikdavo gražūs diemedžių lapeliai ir malonus kvapas, švelnumas. „Kvapas labai geras - paimi, nusiskini ir vaikštai prie nosies prisidėjęs“, „jo šakelės labai švelnios, jas vis norisi paglostyti“, „net diemedžio uostymas ar glostymas yra savotiškas magiškas ar sveikatinantis ritualas“, - tokių ir panašių žodžių etnologė yra dažnai girdėjusi.
Šis, galima sakyti, klasikinis protėvių augalas turėjo nuolatinę savo vietą sodyboje. Dažniausiai būdavo sodinamas prie vartelių arba prie pat namo. Senyvos moterys etnologei dažnai pasakodavo, kad diemedžiai buvo sodinami tokiose vietose, kad būtų lengvai pasiekiami, labai dažnai prie vartelių iš abiejų pusių, kad tarsi apvalytų ateinantį žmogų nuo blogų minčių ir įleistų į namus švarų. Ne viena tautosakos pateikėja pasakojo, kad diemedį sodindavo arba darželyje prie vartelių, arba prie namo, kad praeidamas žmogus jį užkabintų, - esą tuomet krūmas išsklaido visas blogybes, pradžiugina maloniu kvapu.
Mūsų protėviai diemedžius sodino ir prie kryžių, koplytėlių, taip pat prie įėjimo į pirtį. Šiandien didelių gražių diemedžių, o ypač jų alėjų, dažniau galima pamatyti užsienyje, šiltesnio klimato šalyse, negu prie tautiečių namų. Pasak G. Žumbakienės, šie gražūs krūmai nepelnytai pamiršti, galima tik pasidžiaugti, kad jie visai neišnyko, po truputį randa vietą miesto soduose ir kiemuose. Kol ji dirbo Lietuvos liaudies buities muziejuje, ne vienas žmogus jos prašė leisti nusilaužti diemedžio šakelę norėdamas ją įšaknydinti ir auginti. Ne viena šių dienų žolininkė šio rašinio autorei sakė, kad diemedis yra tas augalas, kurio bene dažniausiai prašo pas jas apsilankantys žmonės. Diemedžiai - atsparūs augalai: nuskynus, nukirpus šakeles, jos atauga dar vešlesnės ir gausesnės.
Diemedžiai buvo labai įvairiai naudoti: gydyti nuo įvairių negalavimų, maistui gardinti, namams kvepinti. Tam šio augalo šakelių užkišdavo už durų ar paveikslų, pabarstydavo ant grindų. Iš diemedžių rištos ir vantos.
Seniau žmonės apie diemedį sakydavo: „Dievas jį sutvėrė žmonėms gydyti“, „augalas angeliškai švelnus, ligoniui malonus“. Diemedžių dėdavo į įvairius vaistus: nuo vadinamosios rožės, inkstų ligų, į trejas devynerias, prieš miegą, kad jis būtų kietesnis, šakelę pasidėdavo ant pagalvės. Sutrintų jų lapelių dėdavo ant žaizdų, sumuštos rankos ar kojos, kad atleistų tinimą ir ištrauktų karštį, kartais jų košės, sumaišytos su medumi, užtepdavo ant kopūsto, burokėlio ar gysločio lapo ir dėdavo prie skaudamos vietos. Jų nuoviru vaikus prausdavo tikėdami, kad tai padeda atsikratyti spuogų. Diemedžio duodavo pakramtyti vaikams nuo kirmėlių, pilvo skausmo. Jais gydydavo ir moterų ligas - diemedžius moterys vartodavo nuo gausių menstruacijų, kai ilgai nesusilaukdavo vaikų ar grėsdavo priešlaikinis gimdymas.
Kaip prieskonius diemedžių lapelius bene dažniausiai naudojo žemaičiai: žalių šakelių dėdavo į juką dėl kvapo, smulkiai supjaustytų lapelių berdavo į varškę ar grietinę, kurią patiekdavo prie varškėčių ar blynų. Kartais tiesiog į dubenėlį įpildavo grietinės, įpjaustydavo diemedžio ir vaikai dažydavo duoną ar valgydavo su bulvėmis.
Senosios kaimų moterys sakydavo, kad diemedžiai turi ypatingą galią atbaidyti daugumą vabzdžių - blusas, utėles, kandis ir kitus gyvius. Esą ir todėl jo šakelių stengdavosi namuose laikyti. Šie augalai nuo įvairių kenkėjų gali apsaugoti ir daržo lysves. Smulkiai supjaustytomis diemedžių šakelėmis tereikia pabarstyti žemę prie kopūstų, svogūnų, morkų ir burokėlių - kenkėjai nepuls.
Kiti augalai senovės lietuvių sodyboje
Norint atgaivinti etnografinę sodybą, neužtenka tik įsirengti darželį su protėviams būdingais augalais. Anksčiau kiekvienas kiemo želdynas turėjo savo prasmę ir paskirtį, taigi nesuprantant jos ir renkantis pagal šiuolaikinius principus - gražu ir nereikalauja daug darbo - galima pridaryti nemažai klaidų.
Viskas, kas augo senojoje lietuvio sodyboje, turėjo prasmę ir paskirtį. Čia nebūdavo nė vieno krūmo, gėlės ar medžio, pasodinto be priežasties.
Įvairiuose Lietuvos regionuose žmonės ypač mėgo sodybas gausiai apsodinti medžiais. Be jų, sakydavo, atrodo tuščia ir negražu, tarsi kažko trūktų, o pati sodyba - kaip ant laukų pamesta. Ypač medeliais pasirūpinti skubėdavo atsikėlusieji į vienkiemius bei gyvenantieji Sūduvos krašte, stokojančiame miškų.
Tai padaryti buvo svarbu dėl kelių priežasčių. Pirmiausia žmonės norėjo pasirūpinti užuovėja ir apsisaugoti nuo vėjų. Apsauga nuo jų taip pat buvo reikalinga ir sodams, kad pavasarį, žydint vaismedžiams, žiedus gausiau lankytų bitės ir geriau megztųsi vaisiai. Atsiradusi užuovėja padėdavo geriau prigyti, augti ir vystytis pasodintiems vaismedžiams bei atsigauti pašalusiems. Ji taip pat leisdavo sulaukti gausesnio derliaus, o rudenį - mažiau krituolių. Apsaugai nuo vėjų paprastai sodinti lapuočiai, tuo tarpu spygliuočiai sodybose pasirodė tik tarpukaryje, rekomenduojant agronomams.
Štai keletas kitų augalų, kurie buvo populiarūs senovės lietuvių sodybose:
- Kaštonas - mėgtas dėl gražių žiedų ir vaistinių savybių.
- Klevas - jo plati laja sudarė pavėsį, o džiovinti lapai tiko duonai kepti.
- Gluosnis - šlapesnėse vietose sodinti gluosniai.
- Beržas - lengvai prigydavo ir greitai augdavo.
- Liepa - mylėta dėl žiedų aromato, dekoratyvumo, medingumo ir vaistinių savybių.
- Alyva - dėl gražių ir kvapnių žiedų, gražios lapijos.
- Erškėtis - vertintas dėl malonaus aromato.
- Jazminas - dėl nuostabaus aromato ir grožio žiedų.
Taip pat buvo auginamos įvairios gėlės, tokios kaip rūtos, bijūnai, astrai, flioksai, pakalnutės, vilkdalgiai ir daugelis kitų. Gėlių darželis ne tik puošė sodybą, bet ir turėjo simbolinę reikšmę.
Augalų lysvelėse būdavo apstu, jų gailėdavo skinti pamerkimui ar papuošimui namuose, išskyrus nulūžusias šakeles. Darželius prižiūrėdavo vos paaugusios dukterys, jau nuo 8-9 metų perimdavo darželį, o dukterims ištekėjus - tvarkydavo jaunamartės. Dažnai tai darydavo per pokaitį, kai visi suguldavo pietų miego, nes kitu metu dėl darbų gausos nebūdavo laiko.
Atokesnėse sodybos vietose auginta tuopa (Populus L.), vinkšna (Ulmus laevis Pall.), gluosnis (Salix L.). Nugenėtas pastarojo šakas naudodavo malkoms, o iš medienos darydavo klumpes, mat ji pasižymėjo lengvumu, baltumu ir minkštumu.
Šiandieną dažnai gėlynus formuojame pagal taisyklę, kad būtų gražu akiai pažiūrėti ir augalams nereikėtų daug priežiūros, o senovės lietuviai laikėsi kiek kitokios darželio formavimo filosofijos. Jų gėlių darželis ne tik puošė sodybą, bet ir turėjo simbolinę reikšmę. Juose augdavo tik kruopščiai, pagal atitinkamus kriterijus atrinktos gėlės: jos turėjo arba skaniai kvepėti, arba subtiliai žydėti.
tags: #sermuksnis #prie #senos #sodybos