Lietuviška sodyba - tai ne tik pastatas, bet ir dalis tautos istorijos, kultūros ir tradicijų. Tai vieta, kur gimsta, auga ir miršta, kur susipina praeitis su dabartimi, kur puoselėjami papročiai ir tikėjimai. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kuo ypatingos senosios Lietuvos sodybos, kokie jų bruožai ir kaip jos keitėsi bėgant laikui.
Senovinė lietuviška sodyba Rumšiškių liaudies buities muziejuje.
Totorių Kapinės: Tautos Istorijos Liudytojos
Kapinės - tai ištisa tautos istorija, kuriose besikeičiančių laikotarpių liudytojais tapo paminkliniai užrašai. Nemažą dalį senųjų totorių kapinių ypač stipriai paveikė sovietinė okupacija, kuomet drausta bet kokia religija, taigi, nematyta prasmės saugoti ir religinių bei tautinių bendruomenių kapinių. Dėl to liūdną likimą patyrė ir totorių kapinės. Kai kurios kapinės sunaikintos vykdant melioraciją, kitas nusiaubė totorių kapinių vandalai, pavogė paminklinius antkapinius akmenis, o kitus paminklus suskaldė. Vis dėlto dalį senųjų totorių kapinių pavyko išsaugoti: Butrimonių bei Punios seniūnijose esančios totoriškos kapinės kol kas likę, tačiau paminklai labai nyksta.
Lietuvos totorių musulmonų kapinėms suteikia magiškų, kartais net stebuklingų galių. Apie senas, apleistas totorių kapines ir totoriai, ir krikščionys pasakoja įvairių padavimų. Juose pabrėžiama, kad totorių kapinės yra šventos ir neliečiamos. Šie padavimai ir legendos yra vertingas senovinis Lietuvos totorių tikėjimo paminklas, perduodamas iš kartos į kartą, atspindintis Lietuvos totorių dvasinį gyvenimą.
Padavimai ir Legendos
Išlikę įvairūs padavimai apie kapines. Tai istoriniai padavimai, kuriuose pasakojama apie asmenis, realiai gyvenusius kažkokiu istoriniu laikotarpiu, susiję su Lietuvos ir Lenkijos valdovais - Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais Algirdu, Vytautu, karaliumi Steponu Batoru.
Įdomus padavimas apie vienos seniausių Lietuvos totorių gyvenviečių - Keturiasdešimt totorių kaimo pavadinimą. Jame pasakojama, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, grįždamas iš žygio, pastebėjo sunkiai sužeistą narsų karį totorių. Už gerą tarnybą kunigaikštis dovanojo jam žemes, liepė vesti ir auginti sūnus, tokius pat narsius karius. Totorius vedė keturias žmonas, susilaukė keturiasdešimt sūnų ir įkūrė toje vietoje Keturiasdešimties totorių kaimą.
Laidotuvių Papročiai
Savų akivaizdžių skirtumų nuo lietuvių turi totorių apeigos, susijusios su mirtimi. Lietuvos totorių kultūrinis ir religinis paveldas, etninis išskirtinumas nulėmė šios etninės grupės šeimos papročių unikalumą. Totoriams islamas aiškiai nurodė, kaip prausti mirusiuosius.
Mirusįjį paprastai prausia artimieji žmonės - dukros, sūnūs, broliai ir kiti. Būtina sąlyga - prausti mirusįjį gali tik tos pačios lyties žmonės. Šis ritualinis apiplovimas vadinamas wudu. Nors musulmonų religija reikalauja kuklumo, savo veiksmais Lietuvos totoriai vis dažniau nusižengia šiai tradicijai ir mirusiuosius aprengia naujais pirktiniais drabužiais, kuriuos perka tuose pačiuose laidojimo namuose, kaip ir krikščionys lietuviai.
Šių dienų Lietuvos totorių šermenyse galima pastebėti tam tikrų naujovių - deginamos žvakės, nešamos gėlės. Tai prieštarauja islamo religijai, nes musulmonams degančių žvakių ugnis kelia pragaro asociacijas. Dabar naudojamos kvapiosios žvakės, skleidžiančios malonų kvapą, tad žvakės šiuolaikinėse totorių laidotuvėse atlieka labiau estetinę funkciją, o ne religinę.
Paminklai
Mizarai arba ziretės - taip Lietuvos totoriai vadino kapines. Paprastai totoriaus kapą ženklina du akmenys - didesnis ties mirusiojo galva, mažesnis - ties kojomis. Kapai negali būti aptverti, nes totoriai laiko visus žmones lygiais, todėl niekas neturi atsiriboti. Vėliau antkapiai perėmė krikščioniškas madas, skirtumas buvo tik tas, kad paminklas su užrašu ir musulmoniška simbolika buvo kitoje paminklo pusėje, atsistojus prieš kapą matomas tik paprastas akmuo.
Seniausi antkapiai, turintys užrašų, yra išlikę iš XVII a. antrosios pusės. Antkapiai išmarginti arabų, lotynų ir kirilicos abėcėlių raidėmis surašytais užrašais. Neretai aptinkama posakių turkų kalba, mirusiojo vardas ir pavardė, mirties data. Kartais visas antkapis gali būti išraižytas arabiškais rašmenimis, po kuriais galėjo slėptis ne tik arabų ir turkų, bet ir lenkų kalba parašytas tekstas.
Lietuviškos Sodybos Gėlės
Lietuvio sodybos būtina dalis ir puošmena nuo seno buvo gėlių darželis. Puošti aplinką dabar mokomasi keliaujant po pasaulį, internetu parsisiunčiama madingų augalų. Prie sodybos vartelių sodino alyvos krūmą, palangėje - jazminą. Dažnoje sodyboje augdavo iš miško parsineštas putinas ir visada žaliuojantys kadagių krūmeliai. Ypatingas augalas buvo diemedis - jis saugojo sodybą nuo piktųjų jėgų.
Gėlės tradicinėje lietuviškoje sodyboje.
Sodybos jau kitokios, ir gėlės prie jų dažniausiai irgi jau kitokios. Kai išpuoselėtas gėlynėlis tokioje visiems matomoje vietoje, tai ir jo šeimininkė sulaukia daug pagyrų. Pirmiausia sužydi Petro rakteliai, paskui subaltuoja gausybė narcizų, po jų - eilė tulpėms, o darželį apjuosia ryškiaspalvės rietenos. Graudžiais veideliais žiūri našlaitės, sušilus orui išnešamos kambaryje žiemojusios pelargonijos, sodinami jurginai.
Jotvingių-Prūsų Sodyba
Siekiant išsaugoti protėvių baltų dvasią P. Lukoševičius, punskietis verslininkas, prekiaujantis automobilių ir traktorių detalėmis Punske, didžiąją pajamų dalį jau ne vienus metus investuoja ne į verslo plėtrą. Žmogus tebedega idėjos, įkūnijančios tėvo palikimą, realizavimu - prūsų-jotvingių sodybos kūrimu.
Pamažu jau sukurta istorinė gyvenvietė, kurios medinė architektūra atspindi prūsų, vakarų aisčių senovę, nukeliančią į laikus iki XIII amžiaus. Taigi statoma jotvingių-prūsų gyvenvietė - tai ne kas kita, o amžinas sugrįžimas į Prūsiją - Jotvą. Vakarų baltų dvasią mena medinė pilis (beje, pastatyta pelkėje), aplink ją už pylimo tyvuliuoja kanalas, prūsų lauksas (priepilis), mediniai stebėjimo bokšteliai, alkas...
Tradicijų saugotojas P. Lukoševičius gimęs ir užaugęs dabartinėje Lenkijos teritorijoje. Tačiau, kaip pats teigia, slaviško kraujo nė lašelio jo gyslose niekada netekėję: motina buvo lietuvė dzūkė, tėvas - prūsas, jotvingis. Gautąsias žinias, protėvių paslaptis ir jis perduosiąs tik savo vaikams.
Architektūra
Sodyba išties labai įspūdinga - tiek jos architektūra, tiek plotas. Rodos, čia tebegyvena senovės baltų gentys, supamos civilizacijos neliestos gamtos. Sumanymas buvo visą teritoriją sąlygiškai padalinti į dvi dalis: istorinę ir komercinę. Pirmiausia žmogus griebėsi istorinės dalies: vienas po kito kilo statiniai, atspindintys senovės Prūsos gyvenimą, - pilys, bokšteliai, aukurai, gyvenamieji namai, maisto sandėliai...
XIII a. prūsų pilis atkuriama remiantis archeologinių tyrinėjimų jotvingių ir prūsų žemėse duomenimis. Tardamasis su specialistais, gyvenvietę projektuoja pats P. Lukoševičius, o darbui samdo vietos gyventojus.
Šiuolaikinės Sodybos
Gyvenimas daugiabutyje stipriai apriboja veiklas, bet persikėlus į sodybą tarsi atrišamos rankos: prasideda eksperimentai darže, retesnių augalų paieškos gėlynams, daugiau galimybių architektūriniams sprendimams. Žodžiu, daugiau laisvės svajonių išpildymui.
Kai atsikraustėme į sodybą, jau buvo pastatytas namas, tvartas, kuriame žmonės laikė gyvulių, garažas, likę apgadinti šiltnamiai. Anuomet daugelis domeikaviečių prisidurdavo pragyvenimui iš šiltnamiuose auginamų daržovių ir gėlių. Teko daug pavargti, kol aplinką keitėme iš pagrindų. Ūkinius pastatus palikome, tik sutvarkėme, pritaikėme savo poreikiams. Pertvarkėme ir gyvenamąjį namą, bet daug sumanymų teko atsisakyti, nes pagrindinės pastato sijos diktavo savo reikalavimus. Vis tik įrengėme balkoną, pastogėje miegamuosius kambarius, sutvarkėme po namu buvusį rūsį.
Daržas ir Šiltnamis
Daržo vietoje dirva buvo labai gera, bet kitur - 10-15 cm skalda ir statybinės atliekos. Nusprendėme atsivežti akmenų ir padaryti alpinariumus. Šiltnamiui vietą parinkau sklypo gale. Jame auginu pomidorų ir agurkų. Pomidorus ir agurkus auginu ekologiškai, jokių cheminių trąšų nenaudoju, tik komposto uždedu. Juo patręšiu ir darže augančias daržoves.
Ir sėklų susidaiginu pati: pomidorus ir agurkus sėju kovo 15 d., gegužės 15 d. daigus išnešu į šiltnamį, o po dviejų savaičių sodinu į žemę. Užsiauginame ir savų, iš kaimo atsivežtų smidrų. Pasodinau gilioje vagoje, kasmet gerai apkaupiu ir pavasarį pasilaužome sultingų stiebų.
Sodas
Taip, radome nemažai vaismedžių, buvo net 15 vyšnių, o obelys „išmėtytos“ po visą sklypą. Nemažai sodo augalų atsisakėme, bet palikome kelis senuosius, dar pasodinome medlievų, slyvų, aviečių, šilauogių, raudonųjų ir juodųjų serbentų. Jau gegužę ragaujame valgomojo sausmedžio uogas, sako, kad jos regėjimą stiprina geriau nei šilauogės.
Visada svajojau auginti rojaus obelaitę. Kai apsigyvenome Domeikavoje, atsirado galimybė išpildyti šią svajonę, nors sodinuko teko ilgokai paieškoti. Maniškės veislė ‘Sulit’. Iš vaikystės atsimenu, kad pas mus iš obuoliukų virdavo sirupą.
Dekoratyviniai Augalai
Dabar joje daugiau vietos tenka dekoratyviniams augalams nei daržovėms. Man labai imponavo japonų kultūra, jų sodai, architektūra. Pastebėjau prie tvoros, besiribojusios su kaimynų sklypu, padėtas dvi kreivas pušeles, pasirodo, jas ketino išmesti, tad paprašius man atidavė. Pasodinau ir pradėjau formuoti bonsus. Greta pastačiau japonišką žibintą, padėjau akmenų, tada pastatėme tiltelį raudonais turėklais, o už jo link pavėsinės vingiuoja takelis. Bandėme daryti japonišką stilių primenantį pavėsinės stogą, pusiau lenktą.
Sodyboje pastatėme du tiltelius. Vienas, raudonais turėklais buvo taikytas prie japoniško sodelio, įkurto atskiroje sklypo zonoje. Tuo metu, kai jį meistravome, pirmasis anūkėlis dar buvo mažas ir labai mėgo žiūrėti anuomet populiarų serialą vaikams apie teletabius, todėl šį tiltelį pavadinome „Teletabių tilteliu“.
Esu pasodinusi pelkinių ir sirijinių kinrožių. Pastarosios žydi gausiai, pasakiškai gražiais rožiniais žiedais, auga dideliais krūmais. Dar auginu dviejų spalvų klemalius. Labai patinka jų žydėjimas, tik gaila, kad vėlai atželia, vos birželio pradžioje. Ir dar reikia labai saugotis, ravint neišrauti kartu su piktžolėmis. Dar vienas mėgstamas, nors jau ir ne itin retas sodybose augalas - vijoklinė hortenzija.
Miško Sesės: Kaimo Turizmo Sodybos
Tai trys miško sesės Upyna, Žemyna ir Saulė - senovinės lietuviškos sodybos Kauno rajone, prikeltos naujam gyvenimui ir pritaikytos moderniam žmogui, ieškančiam kūno bei sielos atgaivos. Šios sodybos įsikūrusios Šventosios ir Neries santakoje - mistiškame geografiniame trikampyje, kuriame nuo kartais per skubrios civilizacijos išlaisvina tiltų neperskirta srauni upių tėkmė ir besidriekiantis šimtametis miškas.
Konceptualų interjerą, kuriame išsaugota ir atkurta praeitis ne tik įsilieja į komfortišką visumą, bet ir tampa jos akcentais. Nuo šeimininko rankomis sutvirtintų molinių sienų, papuoštų šeimininkės kūrybiškumu, autentiškų durų, tebeveikiančios duonkepės krosnies iki šiuolaikiškai paskirčiai pritaikytų buvusios mokyklos, bitininko kambarėlio, autentiškos pirties.
Visa tai jūsų laukia „Miško sesių“ sodybose, įsikūrusiose Kauno rajone - tai yra kone pačiame šalies centre. Tačiau taip nuošaliai, kad čia viešint sutikti galiūną briedį arba gražiausią Lietuvos paukštį kukutį tikimybės bus daugiau nei pasilabinti su praeiviu.
tags: #senoviskos #lietuviskos #sodybos #vaizdai