Lietuvos žemės ūkis turi gilias tradicijas, siekiančias neolitą. Jau vidurinio neolito laikotarpiu (apie 4300-2700 pr. Kr.) baltų protėviai augino galvijus, kiaules, avis, ožkas, kiek vėliau - arklius, sėjo kanapes, soras, kviečiukus, šerytes, šiek tiek vėliau - miežius ir ankštinius augalus.
Atsirado kaplinė žemdirbystė, darbo įrankiai iš pradžių buvo raginiai, vėliau ir akmeniniai kapliai. Bronzos (16-6 a. pr. Kr.) ir ankstyvajame geležies (5-1 a. pr. Kr.) amžiuje gyvulininkystė ir lydiminė žemdirbystė jau buvo svarbiausi gyventojų verslai.
Senojo geležies amžiaus (1-4 a. po Kr.) viduryje ir antroje pusėje paplitus geležiniams darbo įrankiams ir padargams, ilgainiui pradėjus sėti daugiau rugių, avižų ir kitų varpinių, t. p. ankštinių javų, pluoštinių augalų bei naudoti gyvulius žemei dirbti, svarbiausia veikla tapo miškinė ir dirvoninė žemdirbystė. Pirmenybė buvo teikiama javams ir linams. Žemei dirbti užteko mažiau žmonių, todėl ūkininkauti galėjo ir pavienė šeima. Gimininė bendruomenė ėmė irti. Ilgainiui gyvuliai ir dirbamoji žemė tapo pavienės šeimos nuosavybe.
Paspartėjus ūkio plėtrai ir padidėjus darbo našumui žmonės pradėjo gaminti daugiau žemės ūkio produktų, negu reikėjo pramisti. Vyko žemdirbių turtinė diferenciacija. 9-11 a. daugiausia auginta galvijų, arklių, mažiau - kiaulių. Atsirado pūdyminė žemdirbystė.
Prekinė žemės ūkio produkcijos gamyba pradėta plėtoti tik nuo 16 a. antros pusės, kai buvo įvykdyta Valakų reforma, pritaikyta trilaukė (taisyklingo trilaukio) žemdirbystės sistema. Padidėjo žemės ūkio produktyvumas. Išsiplėtus Vakarų Europos miestams Lietuvos ūkininkams atsivėrė rinka grūdų ir kitam produkcijos pertekliui realizuoti.
Tačiau 17 a. antroje pusėje ūkis pradėjo smukti. Buvo juntama visos Europos ekonominė depresija. Lietuvoje jos padariniai buvo sunkesni, nes valstiečių padėtis buvo prasta. Be to, kraštą itin nuniokojo 17 a. vidurio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karai su Švedija ir labiausiai su Rusija, dėl jų, bado ir maro žuvo beveik pusė gyventojų. Atkuriamas ūkis dar kartą labai nukentėjo per Šiaurės karą (1700-21) ir 1709-11 metų marą. Žemės ūkio krizė truko dešimtmečius, ūkis pradėjo atsigauti ir pasiekė 17 a. pirmos pusės lygį tik 18 a. antroje pusėje.
Suintensyvėjo žemės ūkio produktų gamyba. Ją skatino imli Vakarų Europos rinka. Vakarų Europos šalyse, pirmiausia Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Švedijoje ir Olandijoje, nuo 18 a. antros pusės padidėjo žemės ūkio produktų, ypač linų ir javų, poreikis. Tokią paklausą atitiko ir to laikotarpio Lietuvos eksporto struktūra: apie 3/4 eksporto vertės sudarė javai ir linai.
Dvarininkai, siekdami didesnių pajamų, atkūrė nuo 16 a. plėtojamą palivarkinį ūkį, didino lažą ir pinigines prievoles. Vėl ėmė didėti atodirbinė ir labiausiai piniginė renta. Baudžiauninkai nepajėgė įsigyti gerų gyvulių, padargų, neįstengė atlikti prievolių išsiplėtusiuose dvarų arimuose. Žemė vis labiau buvo alinama. Daugiau galimybių įsitraukti į prekinius piniginius santykius turėjo tik patys turtingiausi valstiečių, pirmiausia valstybinių, vadinamųjų karališkųjų, ūkiai.
1795 Rusijos imperija aneksavo likusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes (išskyrus Užnemunę). Rusijai valdant Lietuvą naujieji poslinkiai dvarų ir valstiečių ūkiuose iki 1861 iš esmės buvo kiekybiniai. Jų tikslas - didinti Lietuvos dvarų pajamingumą, keliant rentos normą stiprinti baudžiauninkų priespaudą. Valstiečių ūkis buvo dar labai silpnai orientuotas į rinkos poreikius, jo ekonomines galimybes lėmė feodalinės rentos norma.
Iki 18 a. pabaigos daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių baudžiava buvo objektyvus veiksnys, lėmęs šalių ūkio raidą. 19 a. pradžioje daugelio šalių vyriausybių nutarimais reglamentuojama arba naikinama baudžiava reiškė, kad vietoj senųjų feodalinių santykių ima plėtotis ir stiprėti rinkos santykiai, pirmiausia miestų pramonėje, vėliau ir kaime.
Rinkos santykių formavimasis Lietuvos žemės ūkyje prasidėjo 18 a. pabaigoje-19 a. pradžioje. Dvarininkai pradėjo pirkti tobulesnį žemės ūkio inventorių, įvesti daugialaukes sėjomainas, daugiau laikyti darbinių gyvulių. Stambiems ūkiams plėtotis ir plačiau naudoti samdomąją darbo jėgą trukdė baudžiava.
Ūkio ir politinės raidos verčiama Rusijos vyriausybė 1861 panaikino baudžiavą (Užnemunėje ir Klaipėdos krašte ji panaikinta 1807). Pagal baudžiavos panaikinimo nuostatus dvarininkai ir toliau liko visos žemės savininkai. Valstiečiai gavo asmens laisvę ir teisę išsipirkti sodybinę žemę; iki tol dirbtą laukų žemę jie galėjo išsipirkti tik dvarininkui sutikus. Miškus, iš dalies ir ganyklas, valstiečiai turėjo nuomotis iš dvaro už pinigus ir atodirbius, todėl 1861-62 Lietuvoje kilo valstiečių bruzdėjimų. Po 1863 sukilimo Rusijos valdžia, norėdama atitraukti Lietuvos valstiečius nuo sulenkėjusių bajorų, valstiečių reformos raidą paspartino.
Buvo panaikintos laikinosios valstiečių prievolės dvarui, jie gavo teisę per 49 m. išsipirkti skirtinę žemę. Tai pagreitino rinkos santykių įsigalėjimą žemės ūkyje ir 19 a. 7 dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje jau susiformavo žemės ūkio rinkos sistema.
Rinkos santykių įsigalėjimas buvo susijęs su tam tikra žemės ūkio gamybos pažanga. Dvarų ūkiuose ši pažanga pirmiausia pasireiškė gamybos įrankių tobulėjimu. Primityvūs gamybos įrankiai, kurie iki to laiko buvo valstiečio nuosavybė ir kuriais jis dirbo dvarininko žemę, buvo keičiami tobulesniais, juos dabar įsigydavo patys dvarininkai ir jais turėjo dirbti samdomi darbininkai.
Plėtojantis rinkos santykiams gerokai pakito žemės ūkio specializacija. Lietuvos gubernijų pagrindinė žemės ūkio kryptis iki 19 a. pabaigos buvo laukininkystė, daugiausia javų ir linų auginimas. Nuo 19 a. pabaigos buvo labiau plėtojama gyvulininkystė.
Tolesnę žemės ūkio raidą lėmė vidaus ir išorės veiksniai: palanki geografinė šalies padėtis ir pasaulinė ekonominė konjunktūra. Iki I pasaulinio karo Lietuvos žemės ūkis didesnės pažangos nepadarė. P. Stolypino pradėta žemės reforma (1906-14) palietė tik nedidelę Lietuvos dalį.
Vyravo ekstensyvi žemėnauda, buvo laikoma daug pūdymų, nederlingų pievų ir ganyklų. Rugiai užimdavo apie 40 % visų pasėlių. Žemė buvo dirbama primityviais padargais, palyginti menkai tręšiama, todėl derlius buvo nedidelis.
Lietuvos dabartinėje teritorijoje 1913 buvo 4380 tūkst. ha žemės ūkio naudmenų, iš jų 2830 tūkst. ha ariamosios žemės (2144 tūkst. ha pasėlių, 686 tūkst. ha pūdymų ir dirvonų), 750 tūkst. ha pievų, 770 tūkst. ha ganyklų, 30 tūkst. ha sodų. Iš bendro pasėlių ploto 75,1 % užėmė javai, 2,7 % linai, 8,8 % bulvės, 0,7 % daržovės, 0,9 % šakniavaisiai, 11,7 % daugiametės ir vienametės žolės, 0,1 % kiti augalai.
Vidutinis derlingumas: javų 0,96 t/ha, linų pluošto 0,29 t/ha, šakniavaisių 21 t/ha, bulvių 7,9 t/ha, daugiamečių ir vienamečių žolių šieno 3,1 t/ha. Bendrasis derlius: grūdų 1537 tūkst. t, linų pluošto 17 tūkst. t, bulvių 1489 tūkst. t, šakniavaisių 420 tūkst. t, daugiamečių ir vienamečių žolių šieno 793 tūkst. t, pievų šieno 1200 tūkst. tonų.
1913 produktyviųjų gyvulių, perskaičiuotų į sutartinius galvijus, buvo 1 524 000. Iš karvės per metus primelžta apie 1200 kg pieno. Pagaminta apie 167 tūkst. t mėsos (skerdenos), apie 837 tūkst. t pieno, apie 277 mln. kiaušinių. Vidutiniškai vienam gyventojui pagaminta 270 kg pieno, 62 kg mėsos (skerdenos).
Per I pasaulinį karą (1914-18) Lietuvos ūkis labai nukentėjo. Nuo 1916 pradžios iki 1918 03 31 į Vokietiją buvo išvežta apie 50 500 arklių, 28 428 t gyvulių mėsos, apie 29 600 paukščių.
Dėl karo veiksmų sudegė 1200 kaimų (14 270 sodybų), 2000 vienkiemių, 270 dvarų - iš viso 57 080 trobesių. Dingo daug inventoriaus. Išnaikinta pusė gyvulių. 1919 Lietuvoje, palyginti su 1913, buvo mažiau: 38 % arklių, apie 48 % galvijų, apie 44 % kiaulių, apie 30 % avių.
Lietuvai atkūrus nepriklausomą valstybę keitėsi politinė, ekonominė ir socialinė padėtis, pertvarkytas šalies žemės ūkis, kuriuo labiausiai rėmėsi Lietuvos Respublikos ekonomika. Nemažai žemės savininkų per karą pasitraukė į Rusiją. Daugelio jų ūkiai buvo apleisti, žemės praskolintos bankams, kuriems išnykus per karą dingo ne tik dvarininkų, bet ir visų gyventojų santaupos. Be stambių karo sugriautų dvarų, buvo daug bežemių ir mažažemių. Pramonė nebuvo išplėtota, gyventojus reikėjo aprūpinti darbu kaime.
Buvo pertvarkomi žemės nuosavybės santykiai. Pagal 1922 Žemės reformos įstatymą į žemės fondą sukaupta be savininkų likusi, majoratinių ir didelių dvarų (dvarininkams buvo paliekamas dvaro centras su 80 ha žeme, po 1929 - su 150 ha žeme) žemė pirmiausia buvo skiriama bežemiams, mažažemiams ir kariams savanoriams. Rėžinė žemės dirbimo sistema naujomis sąlygomis netiko, tokie kaimai buvo skirstomi į vienkiemius. Reformos metu buvo sukurta 159 100 vienkiemių, užimančių 1,66 mln. ha žemės; vidutinio ūkio plotas 10,4 hektaro. Žemės buvo sausinamos (kasami grioviai), naikinami servitutai. Pradėta taikyti nuo 6 iki 10 laukų sėjomainą. 1928 mokesčiams rinkti žemė pagal derlingumą suskirstyta į keturias rūšis. Pirmos rūšies žemės buvo 6,9 %, antros - 27,34 %, trečios - 33,94 %, ketvirtos - 29,89 %. Sudarant žemės paskirstymo pagal rūšis suvestinę Lietuvos teritorija suskirstyta į apygardas ir sritis. Reforma apėmė apie 60 % Lietuvos ploto ir iki 1940 nebuvo baigta.
Vykstant reformai sparčiai didėjo žemės ūkio gamyba. 3 dešimtmečio pirmoje pusėje žemės ūkio kryptys buvo javų, linų, pieninių galvijų, lašininių kiaulių, vištų, žąsų auginimas. 1928-29 sumažėjus užsienio rinkoje javų ir daugiausia linų pluošto kainoms imta daugiau auginti galvijų, bekonų, paukščių, žemės ūkis vis labiau įgavo gyvulininkystės kryptį. Augalininkystė buvo pertvarkoma gyvulininkystės poreikiams tenkinti.
Lietuvos dabartinėje teritorijoje 1939 buvo 4430 tūkst. ha žemės ūkio naudmenų, iš jų 3070 tūkst. ha ariamosios žemės (2591 tūkst. ha pasėlių, 479 tūkst. ha pūdymų ir dirvonų), 790 tūkst. ha pievų, 526 tūkst. ha ganyklų, 44 tūkst. ha sodų. Iš bendrojo pasėlių ploto 65,2 % buvo javų, 3,3 % linų, 0,3 % cukrinių runkelių, 8,5 % bulvių, 1,1 % daržovių, 2,3 % pašarinių šakniavaisių, 19,1 % daugiamečių ir vienamečių žolių, 0,2 % kitų augalų.
1934-38 vidutinis derlingumas buvo: javų 1,13 t/ha, linų pluošto 0,36 t/ha, cukrinių runkelių 20,3 t/ha, šakniavaisių 21,3 t/ha, bulvių 11,9 t/ha, daugiamečių ir vienamečių žolių šieno 2,64 t/ha. Bendrasis derlius: grūdų 1865 tūkst. t, linų pluošto 28 tūkst. t, bulvių 2537 tūkst. t, šakniavaisių 1199 tūkst. t, daugiamečių ir vienamečių žolių šieno 1298 tūkst. t, pievų šieno 1163 tūkst. t.
1938-39 visų produktyviųjų gyvulių, perskaičiuotų į sutartinius galvijus, buvo apie 1 712 000. Iš karvės per metus buvo primelžiama apie 1400 kg pieno. 1938-39 per metus vidutiniškai pagaminta apie 180 tūkst. t mėsos (skerdenos), 1240 tūkst. t pieno, 270 mln.
1919-29 žemės ūkio produktų kainos vidaus ir užsienio rinkoje Lietuvos ūkininkams buvo palankios. Sunkiau žemės ūkio produkciją buvo realizuoti nuo 1929 prasidėjus pasaulinei žemės ūkio perprodukcijos krizei, kuri truko beveik iki II pasaulinio karo. Eksportuota daugiausia grūdų, linų pluošto, sėmenų, bekono, sviesto, paukštienos ir kiaušinių. Didžiausia pajamų dalis gauta iš gyvulininkystės produktų (apie 56 %), laukininkystės produktai sudarė apie 37 %, kiti žemės ūkio produktai - apie 7 % eksporto.
1929-39 sviesto eksportas padidėjo 8,5, mėsos - 3, linų pluošto - 1,5 karto. Daugiausia žemės ūkio produkcijos buvo eksportuojama į Jungtinę Karalystę ir Vokietiją (70-80 % viso eksporto). Lietuvos vyriausybė stengėsi palaikyti nekintančias supirkimo kainas.
1930 buvo 920 000 įvairių žemės ūkio padargų, 544 traktoriai. Apie 10 % visų ūkių (be ūkių iki 1 ha) visai neturėjo mašinų. Mineralinių trąšų 100 ha ariamosios žemės buvo sunaudojama (cnt): 1930 - 47,4, 1935 - 35,2, 1938 - 43,1.
Svarbią reikšmę Lietuvos Respublikos žemės ūkiui turėjo žemės ūkio kooperacija. Lietuvoje buvo įsikūrę daug žemės ūkio produkcijos gamintojų kooperatyvų ir akcinių bendrovių (Pienocentras, Maistas, Linas, Sodyba), kurios plėtojo perdirbimo pramonę. Gerėjo kaimo socialinė būklė. Be Žemės ūkio akademijos (įkurta 1924), veikė 4 aukštesniosios ir 9 žemesniosios žemės ūkio mokyklos.
1924 žemės ūkis einamųjų metų kainomis davė 782,5 mln. Lt, 1938 - 539,3 mln. Lt, 1939 - 577,9 mln. Lt nacionalinių pajamų. Skaičiuojant sugretinamosiomis 1939 kainomis, žemės ūkis davė pajamų: 1924 - 353,2 mln. Lt, 1938 - 555,4 mln. Lt. 1924-38 grynoji žemės ūkio produkcija padidėjo 1,57 karto, vidutinis metinis prieaugis - 3,3 %. Žemės ūkio produkcijos lyginamoji veretė tarp nacionalinių pajamų, skaičiuojant sugretinamosiomis 1939 kainomis, sumažėjo nuo 55,90 % (1924) iki 45,43 % (1938). Bendroji žemės ūkio gamyba 1924-39 padidėjo apie 1,36 karto. 1919-39, t. y. per 20 nepriklausomybės metų, žemės ūkio produkcijos gamyba didėjo kasmet vidutiniškai 3,5-4 %.
20 a. 4 dešimtmetyje žemės ūkyje buvo sukuriama beveik pusė šalies nacionalinių pajamų, jame dirbo daugiau kaip 3/4 savarankiškų darbuotojų.
1940 SSRS okupavus Lietuvą buvo sunaikinta į rinką orientuota Lietuvos žemės ūkio struktūra, pakeista žemėvalda ir pradėta diegti sovietinė žemės ūkio sistema. Šios sistemos esmė: valstybinė žemės ūkio nuosavybė, sukolektyvintas darbas, komandinis valdymas. Buvo taikomi sovietiniai gamybos išdėstymo principai.
1940 07 22 vadinamasis Liaudies seimas paskelbė žemės, jos gelmių, miškų ir vandenų nacionalizaciją ir žemės reformos principus. 1940 08 05 buvo priimtas Ministrų Tarybos nutarimas dėl valstybės žemės fondo sudarymo, bežemių ir mažažemių valstiečių aprūpinimo žeme tvarkos. Pagal šį nutarimą į valstybės žemės fondą turėjo būti paimta: visos valstybinės ir vietos savivaldybių žemės, kurios nereikalingos valstybei ir savivaldybėms; visos dvarininkų žemės su sodybomis, trobesiais, gyvu ir negyvu inventoriumi; visos bažnyčių, parapinės, vienuolynų ir kitų religinių organizacijų ir įstaigų žemės; žemės piliečių, kurie gyvena miestuose, bet patys žemės nedirba ir turi kitų pragyvenimo šaltinių, išskyrus sodybas ir ne didesnius kaip 10 ha žemės sklypus, priklausančius darbininkams, žemesniesiems tarnautojams, mokytojams, t. p. asmenims, turintiems ypatingų nuopelnų liaudžiai, mokslui ir menui; ta bendro žemės ploto dalis (perviršis), kuri priklauso didesniems kaip 30 ha valstiečių ūkiams.
Į valstybės žemės fondą buvo paimta apie 600 tūkst. hektarų. Pradėtas diegti sovietinis žemės ūkio gamybos modelis. Įkurta 42 mašinų ir traktorių stotys (MTS), 283 mašinų ir arklių nuomojimo punktai (MANP), suvalstybintos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos (Pienocentras, Linas ir kitos), nustatytos parduoti valstybei žemės ūkio produkcijos normos už labai mažą kainą, pagal ūkio dydį diferencijuoti mokesčiai ir natūrinės prievolės, paskelbtas prievartinis paskolos obligacijų pasirašymas, valstybės valdymo ir savivaldos struktūrų valymas, visose valdymo grandyse įsteigtas komisarų statusas, visuomenė skubiai rengiama būsimai kolektyvizacijai. 1941 01 įkurtas pirmasis Lietuvos dabartinėje teritorijoje kolūkis (Akmenės valsčiuje).
1941 06 prasidėjo masinis ūkininkų (daugiausia stambiųjų) šeimų trėmimas į Sibirą.
Šiandien Lietuva didžiuojasi savo žemės ūkio istorija ir tradicijomis, siekdama darnaus vystymosi ir inovacijų šiame sektoriuje.
Lietuvos žemėlapis
Žemės ūkio naudmenos Lietuvoje 1913 ir 1939 m.
| Rodiklis | 1913 m. | 1939 m. |
|---|---|---|
| Žemės ūkio naudmenos (tūkst. ha) | 4380 | 4430 |
| Ariama žemė (tūkst. ha) | 2830 | 3070 |
| Pasėliai (tūkst. ha) | 2144 | 2591 |
| Pūdymai ir dirvonai (tūkst. ha) | 686 | 479 |
| Pievos (tūkst. ha) | 750 | 790 |
| Ganyklos (tūkst. ha) | 770 | 526 |
| Sodai (tūkst. ha) | 30 | 44 |