Jakutai (savivardis sacha) - Azijos tauta, gyvenanti daugiausia Jakutijoje, Rusijos Federacijoje. 21 amžiaus pradžioje jų buvo apie 400 000. Jakutų kalba priklauso tiurkų kalbų grupei.
Jakutų kultūra pasižymi turtingais amatais, įskaitant medienos, tošies, kailio, odos ir metalų (geležies, sidabro, vario) apdirbimą, taip pat lipdytinę keramiką. Būsto tipas priklausė nuo gamtos sąlygų, socialinės struktūros ir kultūros tradicijų.
Tradicinis Jakutų Būstas: Jurta
Tradicinis jakutų būstas - jurta, kuri buvo pritaikyta atšiaurioms Sibiro sąlygoms. Žiemos gyvenvietės buvo netoli šienavimo vietų, jas sudarė 1-3 jurtos, vasaros - netoli ganyklų, jas sudarė iki 10 jurtų.
Žieminė Jurta
Žieminė jurta buvo statoma su nuolaidžiomis plonų rastų sienomis, ręstinio karkaso dengta žemu dvišlaičiu stogu. Sienos iš vidaus buvo aptepamos su mėšlu sumaišytu moliu. Būstas statytas orientuotas į pasaulio šalis: įėjimas į rytus, langai - į pietus ir vakarus.
Vasaros Jurta
Vasaros jurtos mažai kuo skyrėsi nuo žieminių. Tai buvo praktiškas ir patogus būstas, pritaikytas klajokliškam gyvenimo būdui.
Kaip vystėsi būstas ankstyvajame paleolite? Ankstyvojo paleolito žmonės dažniausiai gyveno kalnų urvuose ir olose. Paleolito ir mezolito būstas buvo palapinės tipo, apskrito arba ovalaus plano. Europos ir Azijos miškų zonoje apskrito plano būstus jau paleolite pradėta statyti iš įvairaus tankumo statmenų šulų, kurie būdavo išpinti šakomis ir apkrėsti moliu, su viduryje išgrįsta aikštele židiniui.
Apranga ir Šeima
Tradiciniai vyriški ir moteriški drabužiai - trumpos odinės kelnės, kailinis pilvaraištis, vieneilis durtinys (žiemą - kailinis, vasarą - iš arklio ar karvės odos plauku į vidų; turtingieji turėjo iš audinio pasiūtų durtinių). Šeima - mažoji.
Jakutų Etnogenezė
Jakutai susidarė Sibiro taigos autochtonams evenams, evenkams ir tungusams susimaišius su 10-13 amžiuje čia atsikrausčiusiomis tiurkų-mongolų gentimis. 17 amžiaus pradžioje Rusija užgrobė jakutų gyvenamąją teritoriją. 17 amžiuje susiformavo jakutų tauta. 19 amžiaus pradžioje sukurti jakutų kalbos rašmenys, 20 amžiaus pradžioje atsirado jakutų inteligentija.
Kolonizacija ir Represijos
Nuo 19 amžiaus vidurio (jakutų gyvenamose teritorijose atradus aukso ir kitų naudingų iškasenų, 19 amžiaus pabaigoje-20 amžiaus pradžioje planuojant plėtoti Sibiro geležinkelių tinklą) prasidėjo intensyvi rusų ir rusakalbių kolonizacija, jakutus imta persekioti, 20 amžiaus 3 dešimtmečio antroje pusėje-4 dešimtmetyje jie patyrė sovietų valdžios represijų (tik 20 amžiaus 7 dešimtmetyje tauta pradėjo atsigauti).
Evenkai: Kaimynai ir Partneriai
Krasnojarsko krašte, Evenkų rajone, teka Akmenuotoji Tunguska. Abu etnonimai - tungusas ir evenkas - reiškia vienos Sibiro tautos atstovus - klajoklius, apsigyvenusius didelėje teritorijoje nuo Ledinuotojo iki Ramiojo vandenyno.
Evenkai, būdami elnių augintojai, užėmė tuos žemės plotus, kurie nedomino daugiausia žvejyba besivertusių tautų. Evenkai neturėjo valstybingumo, todėl sunku apie juos kalbėti „apskritai“, tai visada konkretūs atvejai - vienur jie taikiai bendravo su rusais, kitur - kariavo.
Evenkų ir Rusų Santykiai XVII a.
Rusai domėjosi kailiais kaip preke, o tungusams jie nebuvo itin didelė vertybė - jie slides apmušdavo sabalų kailiais, kad geriau slystų. Vis dėlto dėl vykdomo jasako2, stiprėjančio administracinio spaudimo ir, kaip neišvengiamos pasekmės, daugėjančių vietos gyventojų apgavysčių prasidėjo ir kariniai konfliktai.
Evenkų Karo Menas
Nevalia buvo pulti naktį, prieš puolant priešininkas būdavo įspėjamas apie „karinių veiksmų pradžią“. Kai susidurdavo dvi giminės ar gentys, viskas buvo sprendžiama soningų dvikova, prieš kurią jie ištardavo ritualinę formulę: „Jeigu aš žūsiu, nekeršykit už mano mirtį, o mano jojamą elnią užmuškite ant mano kapo.“
Kultūriniai Ryšiai ir Literatūra
Evenkai turėjo Alitetą Siomuškiną. Jo trumpos istorijos, kad ir kokios naivios, savotiškai įdomios. Grigorijaus Fedosejevo, geodezijos inžinieriaus, tapusio populiariu rašytoju, knygos. Dar vienas labai įdomus rašytojas - Olegas Volkovas. Jis netyrinėjo evenkų kaip mokslininkas, kad parašytų apie juos mokslinį darbą. Faktiškai jis atsidūrė jų teritorijoje kaip beteisis tremtinys ir dalinosi gyvenimo našta, stebėdamas, kokį spaudimą daro civilizacija, kaip jie prasigeria.
Vasilijus Velička, mums geriau žinomas kaip žmogus, tyrinėjęs GPU nusikaltimus vadinamojoje „mirties saloje“, dirbo partinį darbą tarp evenkų ir netgi jų vardu sukūrė laišką Stalinui.
Kinas ir Evenkų Kultūra
Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Novosibirske atsirado kino studija, vadinta „Holivudu už Kamenkos“. Ten filmavo „blokbasterius“ ir etninį kiną, tarp jų ir filmus, kuriuose dalyvaudavo evenkų medžiotojai ir šamanai.
Vienas iš tokių sėkmingų projektų buvo filmas „Tungusas iš Chenyčiaro“, pagrįstas tikrais įvykiais. Filmą pagal Nikitino scenarijų iš dalies filmavo Novosibirske, kur tungusus vaidino vietiniai kinai, ir „tikroje aplinkoje“ - Turuchansko rajone, kur tungusų vaidmenis ir atliko patys tungusai. Filmavimuose netgi dalyvavo šamanas, tiesa, ne tungusų, bet ostiakų, o kinematografininkams tokios subtilybės nerūpėjo.
Svarbiausiu filmo epizodu tapo evenkų šventė ikonipko, dabar kone tapusi evenkų kultūros „vizitine kortele“.
Neolito Būstas
Po paskutinio ledynmečio pasaulio klimatui atšilus imta kurti sėslias gyvenvietes. Artimuosiuose Rytuose, Pietryčių ir Vidurio Europoje neolito gyvenamieji pastatai dažniausiai keturkampiai, kartais su akmeniniais pamatais (Sesklas, Tesalija), jų karkasai iš rąstų, sienos glaistytos moliu, stogai plokšti (Çatal Hüyükas, Turkija), arba pastatų konstrukcija stulpinė, jie šiek tiek įleisti į žemę, su dvišlaičiu stogu (Achilėjas, Tesalija); židiniai dažniausiai buvo įrengiami kieme. Rytų Europoje buvo paplitusios žeminės ir pusiau žeminės.
Būstas Vidurio ir Vakarų Europoje
Vidurio ir Vakarų Europoje (ir Lietuvoje) statyti būstai buvo keturkampiai (6-8 m ilgio, 4-6 m pločio), stulpinės konstrukcijos, su atviru židiniu prie angos (Tolkmicko gyvenvietė, Lenkija, Šventoji, Palanga). Sienos darytos iš pavienių arba dvigubų kuolų eilių. Tarpai užpildyti gulsčiomis kartimis ir šakomis, samanomis. Stogas keturšlaitis arba dvišlaitis, rėmėsi į pėdžių eilę statinio viduje. Stogo paklotas darytas iš eglių mauknų, dengtas nendrėmis arba velėna.
Būstas Bronzos Amžiuje
Be keturkampių, iki bronzos amžiaus statyti ir ovalūs pėdinės konstrukcijos būstai (Samantonių stovyklavietė), jų sienos pintos žabais ir iš abiejų pusių apkrėstos moliu. Šiaudų ir mauknų stogą laikė būsto viduje į žemę įkastos dvi storos pėdžios, ant kurių pašelmenyje gulėjo permetinis rąstas gegnėms užkabinti. Vėliau apskrito ar ovalaus plano dažniausiai buvo tik kulto pastatai; jų liekanų randama piliakalniuose.
Tobulėjanti Būsto Konstrukcija
Vėlyvajame neolite pradėta statyti ilgus, kelių patalpų būstus su giliau įleista asla ir dvigubų šulų eilių sienomis. Židiniai buvo įrengiami visose patalpose, dažniausiai duobėse. Tokių būstų (tik židiniai apdėti akmenimis) randama ir ankstyvuosiuose piliakalniuose. Paskutiniais amžiais pr. Kr. ir pirmo tūkstantmečio pirmaisiais amžiais patalpos kampe iš akmenų pradėta mūryti primityvias krosnis (Kernavė). Pradėjus naudoti metalinius darbo įrankius (kirvį ir kaltą) pastatų konstrukcija tobulėjo, sudėtingesnis tapo ir būsto dalių apdorojimas, sienas pradėta ręsti iš gulstinių rąstų.