Šiame straipsnyje panagrinėsime Suvalkijos regiono valstiečių gyvenamųjų namų architektūrą, sodybų planavimo ypatumus, statybines medžiagas ir konstrukcijas, taip pat kitus svarbius sodybos elementus. Žemaitijos etnografinio regiono sostine laikomi Telšiai, nors istoriškai Žemaičių žemės centras visad buvęs Medininkų žemėje, Medininkuose (dabar - Varniai).
Žemaitija yra vienas iš penkių Lietuvos etnografinių (etnokultūrinių) regionų, pasižyminčių istoriškai susiformavusiais kultūriniais ypatumais. Pagal 2003 m. Etninės kultūros globos tarybos patvirtintą žemėlapį Žemaitija apima 15 774 kv. km plotą.
Žemaitijos vardas iki XX a. pradžios nebuvo paplitęs - šis regionas vadintas Žemaičiais. Vytautas Didysis šį vardą aiškino tuo, kad tai žemė, esanti geografiniu požiūriu žemiau negu aukštaičių. Iki šiol dažnas žemaitis žino, kad 1236 m. rugsėjo 22 d. vykusiame Saulės mūšyje žemaičiai sutriuškino kalavijuočių ordiną, nutraukė kitų baltų žemių užkariavimą.
Žemaičių sodyboms būdingas didelis plotas, jose, palyginti su kitais Lietuvos etnografiniais regionais, daugiausia įvairių trobesių. Etnografų nuomone, pagal sodybų, trobesių išdėstymą Žemaitija kartu su Suvalkija (buvusi Žemaičių kunigaikštystė) priskirtinos vakariniam (skandinaviškajam) arealui, o likusi Lietuvos dalis - rytiniam (slaviškajam) arealui.
Lietuvos etnografiniai regionai
Žemaitijos Istorinės Ištakos
Seni žemėlapiai rodo Žemaitiją prieš tūkstantį metų buvus lygiaverte Lietuvai valstybe. Taigi žemaičiai - ir tauta su savo žeme, kalba, tradicijomis. Žemaičiai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti 1219 metais. XII a. pabaigoje ar XIII a. pradžioje žemaičiai prisijungė prie besikuriančios Lietuvos valstybės.
Kiekvienais metais liepos 13 dieną Telšiuose minimos Durbės mūšio (1260 m. liepos 13 d.), kurio metu jungtinė Žemaitijos genčių kariuomenė sutriuškino labai galingą Livonijos, Prūsijos, Danijos ir Švedijos karalaičio Karolio kariuomenę, metinės. Ši pergalė nulėmė visą Rytų Baltijos šalių istorijos vystymosi eigą, inicijavo Prūsijos genčių sukilimą, sužlugdė vokiečių mėginimą greitai užimti Žemaitiją ir sustabdė ordino veržimąsi į rytus.
Visą LDK egzistavimo laiką Žemaičiai išlaikė tam tikrą autonomiškumą, kraštui buvo suteiktas LDK teritorinio administracinio vieneto statusas.
1417 m. Konstanco susirinkimo sprendimu buvo įsteigta Žemaičių vyskupija. Žemaitijos indėlis per visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo laikotarpį į valstybės gyvenimą išlaikant prigimtinę savastį, kalbą, papročius, tradicijas ir savitą krašto istoriją yra neginčytinas.
Žemaitijos Kraštovaizdis ir Gamta
Legendomis apipintos Žemaitijos dalys - kalvotoji Žemaitija, senoji Žemaitija, Pakuršė, Paprūsė - ryškiai skiriasi savo gamta ir kraštovaizdžio įžymybėmis. Senovines krašto girias primena Dionizo Poškos išpuoselėti Baubliai - išskobti didžiųjų ąžuolų kamienai.
Vaizdingiausi regiono plotai - tarp Telšių ir Šilalės iškylanti kalvotoji Žemaitija su kloniuose tyvuliuojančiais Germanto, Lūksto, Biržulio ir kitais ežerais. Ten aukštesnieji kalnai: Šatrija, Medvėgalis, Girgždūtė, Padievaitis ir kiti - jau senovėje buvo tapę šventkalniais ar piliakalniais. Žemaitijos šiaurėje (Pakuršėje) per žemėjančias derlingas lygumas tarp Gruzdžių ir Skuodo Latvijos link vingiuoja Venta.
Pietuose nuo Tauragės iki Švėkšnos ir Gargždų besidriekianti Paprūsė nuo Žemaitijos kalvyno palei gausias upes (nuo Mituvos iki Jūros, Minijos, Akmenos) leidžiasi Nemuno ir Kuršių marių link. Mosėdžio apylinkės garsėja rieduliais, išbarstytais ledynmečio laikotarpiu, iš kurių svarbiausias - Lietuvoje didžiausias Barstyčių akmuo.
Išskirtinis Salantų regioninio parko bruožas - tundros kraštovaizdį primenantys riedulynai - kadagynai. Kraštovaizdžio savitumą padidina Kartenos ir Imbarės piliakalniai, ant kurių stovėjo senosios kuršių pilys. Regioniniame parke, kuris daugiausia išsidėstęs Kretingos apylinkėse, gausu pavienių stambių riedulių. Šauklių riedulyne slūgso apie 300 tūkstančių kvadratinių metrų riedulių, didžioji dalis atslinko iš Švedijos ir Alandų salų. Beveik pusė visų - granito atmainos.
Tyrinėdami apylinkes galėsite pasijusti tarsi atradėjais - regioniniame parke rastos į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos 26 augalų rūšys. Salantų regioninis parkas mėgstamas ir ornitologų, mat Minijos upės ir jos intakų šlaituose peri žaliosios meletos, vapsvaėdžiai, vištvanagiai, upių pakrantėse sutinkami didieji dančiasnapiai, tulžiai. Jame įrengta ekspozicija „Ledynmečio pėdsakai“ pristato visą šio krašto unikalumą.
Maždaug prieš 20 tūkst. metų slinkęs paskutinis ledynas suformavo Minijos, Salanto ir Erlos upių senslėnius bei natūralius riedulynus. Visur gausu riedulių bei kerpių motyvų. Lankytojas supažindinamas ne tik su šio krašto gamta, bet ir su kultūra.
XII a. pabaigoje ar XIII a. pradžioje žemaičiai prisijungė prie besikuriančios Lietuvos valstybės. Istorikai neabejoja, kad Žemaitija turėjo lemiamą reikšmę Lietuvos ir Baltijos jūros rytų pakrantės XIII-XIV a. valstybių formavimosi istorijoje Vokiečių ordinui vykdant kuršių ir prūsų genčių nukariavimus.
Žemaičių Būdas ir Charakteris
Apie aukštaičius kalbama kaip apie atlapaširdžius ir dainorėlius, minint dzūkus pabrėžiamas draugiškumas ir svetingumas, o apie žemaičius dažniausiai sakoma, kad jie uždari ir kieto būdo. Žemaitijoje gyvuoja toks šmaikštus posakis, nusakantis esminį žemaičių charakterio bruožą - užsispyrimą: „Je žemaitis osėspėrs - ėr i dėbėsi ispėrs“ (jeigu žemaitis užsispirs - ir į debesį įspirs).
Šiandien pastebima, kad žemaičių santuokos yra ganėtinai stiprios, o žemaičių savybės, padedančios išlaikyti santuoką, yra kantrumas, lėtumas, patriotizmas, mažakalbystė, tvirtas būdas.
Sodybų Planavimas ir Architektūra
Kalvotąją Žemaitiją sunkiau pasiekdavo istorinės permainos, ten ilgiau išliko senovinio gyvenimo ženklų: labai erdvios ūkininkų sodybos su daugybe netaisyklingai išmėtytų pastatų, didžiosios trobos su masyvią kupetą primenančiais šiaudiniais stogais, įvairiausios paskirties pastatėliai - nuo ubladės (duonai kepti) iki lininės (linams apdoroti). Žemaičiai mėgo nepriklausomą gyvenimą viensėdžiuose, vengė glaudžios kaimynystės, tik prireikus apsigyvendavo kupetiniame kaime.
Žemaitiškos trobos, lietuvininkų ir suvalkiečių stubos skaidytos į mažesnes patalpas, plėsta. Žemaitijoje vyravo 4-12 patalpų trobos, Suvalkijoje, Mažojoje Lietuvoje - 4-8 patalpų stubos, Aukštaitijoje, Dzūkijoje - 3-6 patalpų pirkios ir gryčios. Žemaitiškoje troboje, kaip ir nume, išliko atviras židinys namo viduryje, kuris ilgainiui virto erdviu uždaru kaminu; jame rūkyta mėsa, virtas valgis. Užnemunės stuba sujungė žemaičių ir aukštaičių statybos tradicijas.
Senąsias žemaičių sodybas (iki Valakų reformos) sudarė laisvai aplink 2 arba 3 erdvius kiemus išdėstyti pastatai, keli tvenkiniai, gausūs želdynai. Suvalkijos vienkiemiai susidarė 19 a. išskirsčius gatvinius kaimus ir perėmus Mažosios Lietuvos sodybos planavimo tradiciją trobesius statyti aplink vieną keturkampį kiemą: pietų arba vakarų pusėje statyta stuba, šalia, jai statmenai - svirnas, toliau kluonas ir tvartai.
Sodybos Statiniai
- Svirnas - antras pagal svarbą pastatas sodyboje (daugelyje regionų vadintas klėtimi); tai nešildomas pastatas, skirtas grūdams, miltams, kitoms žemės ūkio gėrybėms, įvairiems daiktams laikyti. Svirne miegodavo jaunesni šeimos nariai, jaunavedžiai, kartais samdiniai arba svečiai.
- Tvartai (dar vadinami staldais, kūtėmis, gurbais, abarėmis, namais) plito plėtojantis žemdirbystei ir gyvulininkystei. Jų būta stačiakampių, su vienu arba dviem linkiais (L, U formos), o dydis ir kiekis sodyboje priklausė nuo ūkio pajėgumo.
- Kluonas (dar vadinamas klojimu, jauja, rėja) - didžiausias sodybos pastatas, skirtas javams sukrauti ir kulti. Iki 19 a. pabaigos kluone dažnai būdavo speciali patalpa javams džiovinti, jauja su krosnimi.
- Pirtis statė ir naudojo vienas arba keli ūkininkai. Tai nedidelis (3-4×5-7 m) stačiakampis pastatėlis, kurį sudarė dvi patalpos be grindų: priepirtis ir patalpa su akmenų krosnimi (senesnės pirtys buvo vienos patalpos).
Lietuviškas klojimas Lietuvos liaudies buities muziejuje
Tvoros ir Vartai
Vienas svarbiausių sodybos elementų ‒ tvoros. Jomis buvo skiriami kiemai, tveriami gėlių darželiai, kluoniena, daržai, sodas, pievos, ganyklos, takai gyvuliams išginti. Gerojo kiemo, darželio ir sodo tvoros būdavo tankios, dažniausiai žiogrių (vertikaliai arba horizontaliai išpintų žabų, šakų, plonų kartelių, 1,2-1,6 m aukščio) arba statinių (tankiai prikaltų prie horizontalaus skersinio arba tiesiog sukastų į žemę vertikalių rąstelių, karčių, pusrąsčių, lentų, 1,2-1,3 m aukščio), skirtos smulkiems naminiams gyvūnams sulaikyti.
Statybinės Medžiagos ir Konstrukcijos
Lietuvių sodybų pastatų pagrindinė statybinė medžiaga iki 20 a. buvo mediena, dažniausiai spygliuočių (pušies ir eglės). Apatiniai sienojai, polangiai ir šulai gaminti iš ąžuolo. Iš medžio ręstos sienos, stogai, gaminti langai, durys, klotos grindys ir lubos, daryta pastato apdaila. Pamatams naudoti akmenys, stogo dangai - šiaudai, nendrės, meldai arba įvairūs medžio gaminiai (skiedros, lentutės, malksnos), vidaus įrangai, aslai, krosnims, kaminams - molis.
Tradicinis lietuviškos trobos interjeras Valstiečių buitis, namų interjeras, ypač dūminių gryčių, buvo skurdūs: aprūkusios plikų rąstų sienos, vožtinės lubos, plūktinės molio aslos, primityvūs baldai, dauguma jų gaminta iš medžio, puošta drožiniais ir tapyba. Turtingesniems ūkininkams miestelio amatininkai padirbdavo modernesnius, tobulesnių formų baldus.
Klaipėdos Krašto Dvarų Bruožai
Straipsnio objektas - Klaipėdos krašto dvarai ir sodybos, jų istorinė raida XIII a.-1944 m. Tai nagrinėjama remiantis daugiamečių lauko tyrimų metu autoriaus surinkta medžiaga, Lietuvos ir Vokietijos archyvuose aptiktais dokumentais, autoriaus parengtais apie 150 krašto dvarų bei jų sodybų istoriniais aprašymais.
Tikslas - atskleisti krašto dvarų bei jų istorinės raidos ypatybes, jų skirtingumus nuo Didžiosios Lietuvos (Žemaitijos ir kt.) dvarų. Metodas - istorinis lyginamasis. Pagrindinė išvada (kitos - straipsnio gale) - dėl specifinių istorinių aplinkybių Klaipėdos krašto plote klostėsi savita dvarų sistema (įvairiai kitusi XVII-XIX a.), formavosi tam tikrais bruožais pasižyminti dvarų savininkų socialinė grupė, išryškėjo tik šiam kraštui būdingi dvarų sodybų bruožai.
Per darbo dešimtmečius išryškėjo kai kurios Mažosios Lietuvos (kaip etnokultūrinio regiono Rytprūsių administracinės teritorijos šiaurinėje dalyje) dvarų bei jų sodybų specifinės ypatybės, gan ryškiai besiskiriančios nuo Didžiosios Lietuvos analogiškų objektų pobūdžio. Klaipėdos kraštas (kaip atskiras administracinis teritorinis vienetas oficialiai egzistavęs tik 1920-1939 m.) čia minimas kaip dabar Lietuvos Respublikai priklausanti, o praeityje Kryžiuočių (Teutonų) ordino valstybės (nuo 1525 m. Prūsijos kunigaikštystės (hercogijos), nuo 1701 m. Prūsijos karalystės, nuo 1871 m.
1422 m. Melno taika nustačius ilgaamžes (apie pusę tūkstančio metų gyvavusias) valstybines sienas, susiklostė apibrėžta ir stabili teritorija Nemuno žemupio dešiniajame krante (beje, iki pat 1920 m. glaudžiai susijusi su Pietnemune - kitoje upės pusėje buvusiais plotais). Jų pobūdį žymiu mastu lėmė Kryžiuočių ordino (kaip vienuolių karių organizacijos) specifika bei teritorijos geografinė padėtis. Celibato laikęsi Ordino nariai negalėjo turėti oficialių įpėdinių, kaupti personalinių turtų ir pan.
Matyt, kad (ypač nuošaliame Klaipėdos krašte) dvarai buvo kuriami ne tiek „iš viršaus“ (valdovui dalinant valdas saviems vasalams - bajorams - bei jų globotiniams), kiek „iš apačios“ (iniciatyvesniems bei apsukresniems žmonėms imantis dvarų - iš pradžių nuomojamų plotų, valdymo kaip verslo). Būdinga, kad XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje vis daugiau mažesniųjų dvarų ėmė valdyti vietos lietuvininkai bei lietuviškos kilmės žmonės.
| Paveikslėlis | Aprašymas |
|---|---|
 | 1 pav. Endriškės palivarko darbininkų bei tarnautojų gyvenamųjų namų eilė. Mūriniai tinkuoti pastatai buvo dengti raudonų čerpių stogais. Fotografuota autoriaus 1991 m. |
 | 2 pav. Domaičių dvaro (Šilutės raj.) sodybos vaizdas. Kairėje - kraštui būdingo pavidalo gyvenamasis rūmas - platus ir masyvus pastatas su pusvalminės formos stogu (panašūs pastatai būdavo statomi dar Kristijono Donelaičio laikais). Fotografavo autorius 1992 m. |
 | 3 pav. Būbliškės dvaro (Pagėgių savivaldybė) didysis raudonplytis svirnas - sandėlys. Keturaukštį pastatą puošė plytų mūro detalės, virš stogo iškilęs medinis bokštelis su dideliais langais patalpų apšvietimui. Fotografavo autorius 1991 m. |
 | 4 pav. Jekšterkių dvaro (Pagėgių savivaldybė) gyvenamasis rūmas. Šoniniai prieangiai buvo pridurti sovietmečiu. Stambų ir masyvų pastatą dengia didelis pusvalminės formos stogas. Fotografuota autoriaus 1991 m. |
 | 5 pav. Šilutės dvaro rytinis ūkinis pastatas. Jo pavidalas atspindi XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje krašte paplitusią mūrinės architektūros pakraipą (šviesiu tinku padengtų sienų plotus pagyvindavo raudonplytės puošmenos - angų apvadai, karnizai, bokšteliai ir kt.) Fotografavo autorius 1987 m. |
 | 6 pav. Šilgalių dvaro (Pagėgių savivaldybė) vienas iš raudonplyčių didžiųjų tvartų. Šešių skyrių pastatą dengė paaukštinta pastogė - ertikis, kur per dvivėres dureles būdavo kraunamas šienas (pašarų atsarga ir tvarto patalpų apšiltinimas). Tvartą dengė masyvus pusvalminės formos stogas. Fotografavo autorius 1992 m. |
 | 7 pav. Šilgalių dvaro (Pagėgių savivaldybė) vieno raudonplyčio ūkinio pastato dalis. Vienaaukštį pastatą dengė paaukštinta pastogė - ertikis (naudota kaip sandėlys ar šieninė). Pastato sienas puošė arkinės angos, plytiniai karnizai ir kt. Fotografavo autorius 1992 m. |
 | 8 pav. Endriškės palivarko (Pagėgių savivaldybė) vienas iš didžiųjų mūrinių tvartų (sovietmečiu buvo perdirbtas pastato viršus). Fotografavo autorius 1991 m. spalio mėn. |
Kuršių Nerijos Kopininkų Pastatai ir Sodybos
Kuršių nerijos senųjų gyventojų kopininkų pastatai ir sodybos skyrėsi nuo Kuršmarių rytinių ir pietinių pakrančių žvejų, nuo Mažosios Lietuvos laukininkų, pievininkų, pelkininkų pastatų ir sodybų. Jie klostėsi savitomis gamtos sąlygomis, veikiami ypatingos kopininkų gyvensenos.
Nežinoma apie iki XVIII a. buvusius kopininkų pastatus ir sodybas, kai Kuršių nerijoje dar vyravo miškai. XVIII-XIX a. (slenkant didelėms smėlio kopoms), matyt, statyti paprastesni būstai. Užpustymo bei priverstinio išsikėlimo į kitą vietą grėsmė gal neskatino statytis didesnių ir puošnesnių pastatų. Tuomet daug kopininkų gyveno gana skurdžiai, todėl didesnių statybų negalėjo sau leisti.
Iškirtus Kuršių nerijos miškus, matyt, sunkiau buvo apsirūpinti geresne, statyboms tinkama mediena. Todėl statyboms naudotos išardytų senų laivų dalys ir kita. Žinomi to meto skurdūs namai: 10-15 m ilgio, 7-8 m pločio, dvišlaičiu nendrių stogu. Tokiame name tebuvo 2 patalpos: priemenė (su atviru ugniakuru) ir stuba. Namas buvo dūminis (be dūmtraukio), su keliais mažais langeliais.
Prie namo šono dar būdavo pridurtas nedidelis tvartelis gyvuliui laikyti (į tvartą patenkama ir iš lauko, ir iš namo priemenės). Tokiame būste (dažnai vieninteliame sodybos pastate) glausdavosi visa kopininko šeima, ten dirbti ūkio darbai (tvarkyti žūklės įrankiai ir kita). Vasarą darbuotasi (taisyti tinklai ir kita) ir greta namo. Vėlesniuose namuose stubą pertverdavo, nuo jos atskirdavo kamarą.
Be tokių paprasčiausių būstų - prieglobsčių (savo išore primenančių veikiau daržinę ar kita), būta dailesnių ir didesnių ilgųjų namų. Šie galbūt statyti pagal Nemuno deltos, Kuršmarių rytinių ir pietinių pakrančių žvejų namų pavyzdžius. Jų ilgis siekė 15-20 m, jie būdavo siauresni, laužytais šelmeniniais stogais, kraigas puoštas arkleliais.
Tuos ilguosius pastatus dar puošdavo pusračiu lenktas didelis stoglangis, vien Mažajai Lietuvai būdingas atviras prieangis su drožinėtais stulpeliais ir kitomis puošmenomis. Ilgieji namai būdavo dvigaliai ar sudaryti iš daugiau dalių. Kitame gale įrengdavo dar po vieną stubą ir kamarą. Įdomu, kad į tokius ilguosius namus įterpdavo ir tvartą (tad po vienu stogu sutilpdavo visa sodyba).
Tačiau sustabdžius didelį kopų slinkimą, apželdinus daug smėlynų, pradėjus geriau gyventi, dar XIX a. pabaigoje prasidėjo kopininkų pastatų ir sodybų pokyčiai. Juos paskatino ir gausėjantis poilsiautojų srautas. Pvz., prie žvejo namo pridurdavo erdvią įstiklintą ir padailintą verandą, kad subjurus orams toje pastogėje galėtų būti vasarotojai. Namai vis dažniau puošti įvairiais mediniais drožiniais.
Prasidėjus poilsiavimo bumui, dar išlikę kopininkų pastatai ir sodybos perdirbinėti, įvairiai keista jų išvaizda ir sandara. Todėl tikrųjų kopininkų pastatų ir sodybų Kuršių nerijoje išliko labai nedaug.