Šventoji - upė Rytų Lietuvoje, didžiausias Neries intakas (Nemuno baseinas). Ši upė taip pat yra ilgiausia, kuri teka vien tik per Lietuvos teritoriją.
Upės ištakos - Ignalinos rajone, Gražutės regioniniame parke telkšantis Dūkšto ežeras (apie 5 km į šiaurę nuo Dūkšto). Aukštupyje prateka Luodžio, Luodykščio, Asavo, Ūparto ežerus, toliau - Antalieptės tvenkinį (iki jį sudarant ten irgi buvo grupė ežerų), Sartus, Rašus, Paštį. Visas šis ežeringasis Šventosios aukštupys yra Ignalinos, Zarasų ir Rokiškio rajonuose.
Už jo upė teka į pietvakarius jau lygesniu kraštovaizdžiu. Prateka Utenos, Anykščių, Ukmergės, Jonavos rajonais. Įteka į Nerį 44,5 km nuo jos žiočių, 4 km į šiaurės rytus nuo Jonavos, ties „Achema“.
Šventoji patvenkta ties Antaliepte (211 km nuo žiočių, susidariusios Antalieptės marios) ir Kavarsku (69 km nuo žiočių, susidaręs Kavarsko tvenkinys). Ties Kavarsku Šventoji 12 km Šventosios-Nevėžio kanalu sujungta su Nevėžiu; iš Kavarsko tvenkinio vanduo iki 2000 m. buvo perpumpuojamas į Nevėžio baseiną.
Šventosios pakrantės vaizdingos, ypač ties Mikieriais, kur upė sudaro kilpas. Vaga vandeninga, srauni, todėl tinkama vandens turizmui.
Su baidare Šventosios upe. Pirmas kartas. Įspūdžiai.
Upės ruožas nuo Jaros žiočių iki Pelyšos žiočių - Šventosios kraštovaizdžio draustinis. Į pietvakarius nuo Ukmergės, tarp Galbos ir Armonos žiočių, Šventosios slėnio su atodangomis ruožas - Armonos geologinis draustinis.
Svarbesnės gyvenvietės prie Šventosios: Antalieptė, Dusetos, Užpaliai, Andrioniškis, Anykščiai, Kavarskas, Vidiškiai, Ukmergė, Vepriai, Upninkai.
Šventosios upės baseinas
Šventosios istorija
Šventosios baseinas gyvenamas nuo seno, manoma, kad jame pradėjo formuotis Lietuvos valstybė. Upės pavadinimas nusako jos sakralinę reikšmę senajame lietuvių tikėjime (kilmė iš žodžio šventas), nors galimai pirminė žodžio „šventas“ reikšmė galėjo būti „šviesus“. Šventoji minima Šventupės vardu (Swyntoppe) XIV a. kryžiuočių kelių aprašymuose.
Šventoji - sena žvejų gyvenvietė, įsikūrusi kairiajame to paties pavadinimo upės krante, prieš jai įtekant į Baltijos jūrą. Tai vienintelis Lietuvos miestas, kuris buvo suplanuotas ir pastatytas tarpukariu. Jo projektą 1938 m.
Nuo Šventosios iki Palangos miesto centro - 12 km, iki Lietuvos-Latvijos sienos - 6 kilometrai. Šventojoje veikiantis valstybinis jūrų uostas - atstatomas Lietuvos jūrų uostas, nuosavybės teise priklausantis Lietuvos valstybei. Uosto steigėja - Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Ji Lietuvos respublikos susisiekimo ministerijos teikimu nustato uosto žemės, akvatorijos, rezervinių teritorijų ribas. Uosto adresas: Prieplaukos g. Šventosios švyturys, Švč. Šventojoje stovi 39 m aukščio švyturys, Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės, bažnyčia, veikia bendrojo lavinimo pagrindinė mokykla, ambulatorija, paštas, viešbučiai (tarp jų „Titanikas“, „Auksinės kopos“, „Kuršių kaimas“ ir kt.), daug poilsio ir gyvenamųjų namų, sveikatos centras „Energetikas“, daug kitų įstaigų.
Gyvenvietės rytinėje pusėje yra Šventosios estrada. Šiauriniame Šventosios pakraštyje, prie sienos su Latvija, veikia Būtingės naftos terminalas. Gyvenvietę garsina ant kopų stovinti Zuzanos Pranaitytės sukurta skulptūra „Žvejo dukros“.
Šventosios švyturys
Sodybos ir gyvenvietės prie Šventosios
Šventosios žemupys pradėtas užstatyti XV amžiuje. Ir viskas čia persisėmę, pasak kalbėjusiojo, ant duonos ir alaus užaugusia kuršių kultūra. Kokia buvusi ta Elija - Šventoji, kur dar visai neseniai būta sodybų geriausiai iliustruoja patys paskutiniai ieškotojo M. Balčiau radiniai.
Pernai gruodį po eilinės audros jis atrado paplūdimyje kyšančias XVII amžiaus tvoros liekanas. „Tie šulai - ąžuoliniai. Niekur nartyti žymių, kad būtų metalinių lankų suveržti. O jų apačioje išgręžtos skylutės“, - rodydamas nuotraukas pasakojo M. Balčius, pajuokavęs, jog išvydęs radinį iš pradžių pagalvojęs: ar tik nebus jūra jo gimtadieniui išplovusi statinį su piratų gėrimu vadinamu romu.
Kitoje vietoje, per puskilometrį nuo sienos su Latvija siautusi audra taip pat atvėrė vienos prie pat jūros buvusios sodybos liekanas ir šulinį, primestą visokių „gėrybių“.
„O daugiausia nerimo kelia ir geriausiai iliustruoja, kaip jūra veržiasi į krantą, iš tarpukario likęs sienos tarp Lietuvos ir Latvijos ženklas. Stovėjęs netoli jūros, neseniai atnaujintas rubežiaus ženklas po „Felikso“ liko tokiame lyg kyšulyje, 2-30 metrų išsikišusiame į jūrą. Bijau, kad po kito uragano jis jau atsiras jūroje“, - pasidalijo būgštavimais M.
Archeologiniai radiniai ir atradimai
„Kaip atsitiko, kad būtent aš atradau senąsias Šventosios gyvenvietes? Gal būt todėl, kad esu trečios ar net ketvirtos kartos ieškotojas - gintarautojas, iš tų, kurie gintaro ieškodavo Šventosios pelkėse. Tiesa, jis apdirbimui nelabai tinkamas- raudonas ir trapus. Tad tikrai ne akmens amžiaus ieškojau, o gintarų“, - šypsodamasis kalbėjo M.
Pirmasis vertingas jo radinys - dar 1966 m., kaip pats sakė, visiškai netyčia rasti būtent akmens amžių siekiantys gintaro dirbiniai. Ir dabar M. „O kai kasant melioracijos griovius vėlgi netyčia buvo „iškabinti“ akmens amžių siekiantys mediniai įrankiai, nuo tada jau Šventoji pradėta garbinti ant viso pasaulio“, - toliau pasakojo M. Balčius, priminęs, kad būtent nuo 1966m. iki 1972 m., kai čia pradėjo dirbti dr. R.
Prisiminė jis, kaip anuo metu 23-ioj stovyklavietėj buvo iškasti tokie gražūs kelis tūkstantmečius amžiaus skaičiuojantys gintaro dirbiniai, tokie gražiai geltoni, kad R.
„Lobių yra. Bet randa juos tik išrinktieji. Antai išėjo vienas vaikinukas, atvažiavęs į Šventąją, pasivaikščioti - ir atrado unikalų radinį - visiškai sveiką laivelio pavidalo gintarinę sagą“, - dar vienas M. Vėliau, po 1967 m. pajūrį nusiaubusio uragano, jūra išskalavo įvairiausių radinių.
Buvo atidengta ir senoji Šventosios vieta, kur atrasta ir žalvario dirbinių, ir monetų - buvo už ko tyrinėtojams užsikabinti. Ir nuo pat to laiko iki dabar M. Balčius radinius aprašydavo. Tiesa, kaip pats sako, jo rankraščių niekas nebūtų iššifravęs - ne tiek dėl rašto, kiek dėl pačių įvairiausių santrumpų bei santraukų. Tų aprašų susikaupė tiesiog kalnai. Kartą Zita Baniulaitytė M. Balčiui patarusi juos „suvesti“ į kompiuterį. „Susivedė“ 900 psl.
Padavimai ir legendos
Buvo žiema. Labai pustė ir snigo, buvo šalta, dangus maišėsi su žeme. Vieno neturtingo žmogaus susirgo žmona ir matydama, kad mirs paprašė savo vyrą iš Anykščių parvežti jai kunigą atlikti išpažintį ir gauti paskutinį patepimą.
Buvo jau naktis, žmogelis buvo labai neturtingas, kad net savo arklio neturėjo. Jį pasiskolino iš kaimyno ir nakties metu išvažiavo į Anykščius. Kunigas labai nenorėjo važiuoti tokiu bjauriu tokiu oru bet žmogelis, ant kelių atsiklaupęs, bučiavo kunigui rankas ir kojas kad važiuotų, nes jo žmona mirtimi vaduojasi.
Kunigas pasiėmęs iš bažnyčios šv. Sakramentą, išvažiavo. Važiuojant per užšalusią upę, lūžo ledas ir upėje paskendo kunigas, žmogus ir arklys, nuo to laiko upę pradėjo vadinti Šventąja.
Tik atėjus pavasariui surado skenduolius.
Užrašyta Šiauliuose. Užrašė Teklė Sedelskytė, 62 m. g. Čekonių k.
Šventosios uosto istorija
* VII-XII a. Šventosios prekyvietė ir uostas minimi XII a.* Pagal 1410 m. Torunės taikos sutarties ir patikslintas 1422 m. Melno taikos sutarties sąlygas Šventosios upė tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Livonijos konfederacijos valstybine siena. Palanga atiteko Lietuvai.* XVI-XVIII a. Šventąją lankė anglų, olandų ir švedų laivai, kuriais atplukdydavo geležies, manufaktūros dirbinių, druskos, vyno, silkių, ginklų.* Anglų, olandų ir švedų laivaiį Šventosios uostą ypač dažnai atplaukdavo Vladislovo Vazos (1632-1648) ir Jono Kazimiero (1648-1668) valdymo laikotarpiais. Jie čia atveždavo geležies, manufaktūros dirbinių, druskos, vyno, silkių, ginklų, o Šventojoje pasikraudavo javus, kailius, medų.* Nuo 1698 m. 1699 Palangos seniūnijoje buvo dislokuoti Saksonijos karaliaus Augusto II kariuomenės daliniai.* Dėl konkurencijos, Rygos pirkliai nusamdė švedus, kad šie užverstų uostą akmenimis ir 1701 m. Šiaurės karo metu Šventosios uostas buvo sugriautas.* XVIII a. II p. būta ir daugiau planų, pasiūlymų atkurti Šventosios uostą, jie buvo pateikti ano meto valdovams ir vyriausybėms Varšavoje, Paryžiuje, Londone.| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1679 m. | Šventojoje stovėjo 45 sodybos, miestelio gyventojai mokėjo mokesčius už 21 valtį. |
| 1685 m. | Pirkliams buvo suteikta prekybos laisvė ir teisė statyti uostą ir miestą, kuris šaltiniuose minimas Janmarienburgo pavadinimu. |
| 1701 m. | Šiaurės karo metu devyni Švedijos karo laivai užvertė įėjimą į Šventosios uostą akmenimis. |
| 1923-1925 m. | Buvo pastatytas 380 m ilgio pietinis, o 1926 m. - 228 m ilgio šiaurinis molai su 60 m pločio vartais. |
| 1927 m. | Įrengtos krantinės. Vietos žvejai per metus sugaudavo iki 300 tonų žuvies. |
| 1938 m. | Lietuvos laivyno jūrų leitenanto V.Kuizino memorandume dėl Lietuvos pajūrio gynybos siūloma 1940 m.pradėti statyti Šventosios karo uostą. |
| 1939 m. | Pradėtas III uosto statybos etapas ir statomas pietinis molas, o 1940 m. pradėta ir šiaurinio molo statyba. |
| 1940 m. | Pietinis molas - 780 m, jis baigėsi 7,5 m gylyje. Įrengti 6 m gylio vidiniai baseinai. |
Šventosios uostas
tags: #senoji #sodyba #prie #sventosios #upes