Paryžius - miestas, garsėjantis savo architektūra ir istorija. Viena iš ryškiausių miesto dalių - senieji daugiabučiai, turintys savitą istoriją ir atspindintys skirtingus laikotarpius.
Klasikiniai Paryžiaus daugiabučiai.
Gatvės kaip viešosios erdvės
Gatvės taip pat yra viešosios erdvės, kurios dažnai sudaro net apie trečdalį miesto teritorijos.
Gatvės, pasak garsaus jų tyrėjo Allano B. Jacobso, yra svarbiausios viešosios erdvės mieste.
Iš tiesų galbūt dažniau apie gatves galvojame kaip apie transporto koridorius.
Daugiausia diskusijų gatvių tema kyla dėl asfalto kokybės, duobių skaičiaus, žaliųjų rodyklių, eismo įvykių - visko, ką nagrinėja legendinė laida „Keliai. Mašinos. Žmonės” ir kas labiausiai rūpi savivaldos rinkėjams.
Ir tai nenuostabu, nes daugiau nei pusę amžiaus statėme ir griovėme miestus pagal modernizmo idėjų inspiruotus algoritmus, kurie būtent ir redukavo istoriškai turtingą ir svarbų gatvių vaidmenį iki utilitaraus funkcionalizmo.
Modernizmo įtaka miestams
Jau 1950 -1960 metais JAV miestuose aktyviai vyko modernizacija, pradėti masiškai griauti senieji miestų kvartalai, o jų vietoje statyti kartais 20 eismo juostų ir daugiau turintys miesto greitkeliai, viadukai bei daugiabučių kvartalai, kurie savo struktūra labai artimi Vilniaus miegamiesiems rajonams.
Tuomet jauna architektūros žurnalistė Jane Jacobs viena pirmųjų pradėjo pastebėti ir garsiai kalbėti apie tai, kad modernizmas ne tik neišpildo pažadų, bet priešingai - sugriauna aplinkos erdvinę, socialinę ir ekonominę ekosistemą ir paverčia anksčiau veikusius kvartalus nykiais ir pavojingais socialinės atskirties getais.
Simbolinė modernizmo griūtis įvyko, kai 1972 metais Sent Luise efektingu sprogimu buvo nugriautas liūdnai pagarsėjęs didžiulis daugiabučių kompleksas „Pruitt-Igoe“, vos per 20 metų nuo pastatymo spėjęs virsti neįtikėtinai nuniokotu socialinės desperacijos, vandalizmo, gaujų karų ir teroro židiniu.
Panašiomis aplinkybėmis vėliau buvo nugriauti pėsčiuosius nuo automobilių turėję atskirti Venecijos inspiruoti Londono pėsčiųjų viadukai (angl. pedways), o vos prieš metus po ilgų diskusijų nugriautas net ir garsusis Alison ir Peter Smithsonų architektūros šedevras „Robin Hood Gardens“, kurio pagrindinė idėja - koridoriai - balkonai, autorių vadinti gatvėmis danguje, galiausiai pripažinti visiškai neveikiančia ir pavojinga dizaino klaida.
Modernizmo idėjos niekur nedingo.
Po karo jos buvo parankios atstatant ir plečiant miestus, o kiek vėliau tapo labai parankios neoliberalizmo ideologijai, kuri Vakaruose pradėta plačiai taikyti apie 1970 metus.
Neoliberalizmas žadėjo, kad laisva rinka ir privataus kapitalo iniciatyvos išspręs visas miestų problemas, jei tik viešasis sektorius ir nevyriausybininkai nesikiš ir leis laisvai veikti.
JAV tai įtvirtino masiškai propaguojamą automobiliais grįstą gyvenimo būdą: darbas mieste, gyvenimas priemiestyje, apsipirkimai dideliuose prekybos centruose ir nesibaigiančios automobilių spūstys bei griūvantys miestų vidiniai rajonai.
Liūdniausias to pavyzdys - Detroitas.
Tuo tarpu 80-aisiais ir 90-aisiais, kai JAV jau pradėjo suprasti tokio gyvenimo būdo kainą ir ieškoti būdų, kaip visa tai pakeisti kažkuo tvaresniu, o Europos šalys masiškai piketavo prieš miestų automobilizaciją, griuvo Tarybų Sąjunga.
Senųjų daugiabučių rekonstrukcija ir atnaujinimas
Briuselyje šiuo metu ruošiamas projektas, turėsiantis atnaujinti Pasaulio prekybos centro dangoraižius.
Šiems pastatams, kaip ir šiauriniam Briuselio verslo kvartalui, jau beveik 50 metų.
Nors miestas yra ganėtinai tankus, šis rajonas yra labai erdvus, o savaitgaliais ir po darbo tampa visiškai tuščias.
Palaipsniui mažėjant rajono patrauklumui ir senstant pastatams, jis darosi vis tuštesnis ir darbo metu.
Dabar architektai, menininkai, architektūros mokykla ir kiti aktyvistai ieško tokios erdvės potencialo.
Pirmasis bandymas pakeisti šią vietą bus Pasaulio prekybos centro dangoraižių pritaikymas šiuolaikinėms reikmėms, kurį pasiūlė konkursą laimėję architektai 51n4e ir urbanistai l’AUC.
Nors pastato savininkai prašė nugriauti esamą pastatą, laimėjo strategija, kuri išsaugos dalį esamos struktūros, o kartu ir charakterio.
Tai identiška tam, kas vyksta žmonėms buvusiose gamyklose įsirengiant loftus - nors ne viskas yra racionalu, tačiau specifinė atmosfera atperka nuokrypius nuo standartų.
Naujai konvertuoto pastato viduje turėtų augti medžiai, o buvusiose biurų erdvėse apsigyventi žmonės.
Pirmieji aukštai, planuojama, taps miestui atvira erdve, primenančia oranžeriją.
Daugybė augalijos yra vienas iš pagrindinių architektų siūlomų būdų apversti nuobodžios ir negyvos verslo zonos įvaizdį aukštyn kojomis.
Paryžiuje taip pat įgyvendinami senų biurų atnaujinimo projektai - skubama iki 2024 metų vasaros olimpinių žaidynių iš pagrindų atnaujinti liūdnai pagarsėjusį 1973 pastatytą Tour Montparnasse dangoraižį.
Jis turi blogą reputaciją, nes iškilo nelabai aiškiais būdais ir po jo atsiradimo Paryžiaus centre buvo uždrausta statyti bet kokius daugiaaukščius pastatus.
Užpernai įvykęs architektūros konkursas sukvietė garsiausius pasaulio architektus, kurie stengėsi pasiūlyti tai, kas šiuo metu yra madinga kuriant biurus - dosnūs ir atviri pirmi pastato aukštai, viešos funkcijos ant stogo ir daugybė žalumos.
Konkursą laimėjo Nouvelle AOM projektas, kuris siūlė visą parą aktyvų pastatą su oranžeriją primenančia panoramine erdve pastato viršuje ir žalias terasas pirmuose aukštuose.
Pagrindinis siekis - geriau integruoti pastatą į miesto audinį ir sukurti teigiamą, patrauklų įvaizdį miestiečių akyse.
Architektūros ir politikos sąveika sovietmečiu
Kalbant apie sovietmečio architektūrą, neišvengiamai tenka paliesti ideologijos klausimą.
Architektūros ir politikos sąveikos čia reiškėsi itin glaudžiai.
Didelė dalis sovietinio architektūros diskurso akivaizdžiai siejasi su bendraisiais modernizmo procesais.
Užtenka palyginti porą citatų, kuriose įsivaizduojamas tobulas komunistinės visuomenės miestas.
Reikia pasakyti, kad kiekviena centrinė gyvenvietė turės savo stadioną, parką, o jos centre dominuos kultūriniai pastatai.
Kiek toliau, atskirti žalia siena, stovės ūkiniai pastatai.
Komunistinės visuomenės miestai turi būti šviesūs ir erdvūs, užstatyti gražiais pastatais, kurių architektūra organiškai rištųsi su gamta, plačiomis magistralėmis, vandens baseinais, parkais ir sodais.
Miestai turi būti patogūs gyventojams; juose komunalinės ir visuomeninio maitinimo bei prekybos įmonės naujoviškai aptarnaus gyventojus.
Jei prisiminsime Le Corbusier ir vieną jo įtakingiausių veikalų - 1923 metų „Link architektūros“, ten aptiksime svarstymus apie tai, kad žemės nuosavybė yra pasenusi forma, kad ji turėtų tapti bendruomeninė.
Tad didžioji dalis idėjų, kurias „transliuoja“ Sovietų Sąjungos architektūros ideologai, yra labai glaudžiai susijusios su bendrosiomis modernizmo nuostatomis.
Kyla klausimas - ar būta čia specifinių aspektų?
Iš tikrųjų būta.
Vienas iš svarbiausių - architektūros panaudojimas naujajam identitetui kurti.
Ir tai, aišku, sovietinio piliečio identitetas.
Be abejo, to naujojo identiteto kūrime didžiulį vaidmenį atliko literatūra, dailė, teatras, kinas, apskritai visa švietimo sistema.
Tačiau architektūra lygiai taip pat šiame procese dalyvavo.
Senamiesčio gatvių ypatybės
Maždaug 350 metrų ilgio gatvės atkarpoje yra 4 gatvių sankirtos, o kiekviename gale - aktyviai veikiantys kvartalai ir tolyn skirtingomis kryptimis vedančios gatvės.
Vadinasi, gatvė puikiai integruota į aplinką, paprasčiau kalbant, ji yra daug kam pakeliui.
Įdėmiau apsižvalgę pastebėsime, kad gatvės trasą iš vienos pusės formuoja į vientisą liniją sukibę 3-5 aukštų 19 a. pastatai, kurių kiekvienas vidutiniškai turi apie 30 metrų pločio gatvės fasadą.
Nors ši gatvės dalis ir šlaite, namai sklandžiai laiptuojasi žemyn, visi namų pirmi aukštai yra lengvai pasiekiami iš gatvės ir dažnai yra šaligatvio lygyje.
Vidutiniškai kas 10 metrų turime po įėjimą ar įvažiavimą į kiemą.
Toks langų ir įėjimų kiekis leidžia ne tik lengviau pritaikyti pirmuosius aukštus skirtingoms funkcijoms, bet ir užtikrina socialinę kontrolę.
Kaip turbūt pirmoji viešai pastebėjo šiuolaikinės urbanistikos pradininkė Jane Jacobs, visi šie tankiai išdėstyti į gatvę orientuoti langai ir įėjimai - tarsi akys į gatvę, jie ne tik sudaro psichologinį saugumo jausmą, bet gatvė iš tikrųjų tampa mažiau patraukli plėšikams ir vandalams.
Puikus balansas tarp gyvenamųjų, verslo bei visuomeninių funkcijų šioje gatvės dalyje taip pat užtikrina, kad erdvė bus naudojama ir stebima skirtingu paros ir savaitės metu.
Visiškai nemokamai ir be jokių kamerų!
Gatvės užstatymo perimetrą neseniai papildė sukiužusio kiosko vietoje pastatytas naujas namas.
Galbūt architektūra jis ir nestebina, tačiau urbanistiškai puikiai veikia.
Pasak miestų humanizavimo eksperto Davido Simo, gatves aktyvuojantys ir laikui atsparūs pastatai pasižymi funkciniu sluoksniavimu.
Šis namas yra klasikinis to pavyzdys: pirmas aukštas universalus, pritaikytas komercijai ir visuomeninėms funkcijoms, taigi aukštesnėmis lubomis, turintis daug įėjimų tiesiai iš gatvės, kiti aukštai pritaikyti butams ar biurams, o viršuje - mansardinis aukštas, kuris išsiskiria laisvesniu planavimu bei forma ir tokiu būdu sukuria išskirtinę kokybę jos naudotojams.
Namas neaukštas, turi daug langų ir taip užtikrina gatvės socialinę kontrolę.
Į kampą tarp seno namo įsprausta terasa apželdintomis sienomis turi tiesioginį įėjimą iš gatvės, ji sukuria aktyvią pusiau viešąją erdvę.
Šio vieno pastato atsiradimas yra reikšminga transformacija visai minėtai Naugarduko gatvės atkarpai bei skverui greta jo.
Statybinės medžiagos ir planavimas sovietmečiu
Šalies industrializavimo ir augimo progresas turėjo būti parodomas konkrečiais skaičiais.
Statybų industrializavimas neatsiejamas ir nuo medžiaginio aspekto.
Ypač ryškus pavyzdys - chemijos pramonės bumas N. Chruščiovo valdymo metais.
Optimistiškai manyta, kad viską išstums polimerai, nebereikės metalo, fajanso, medžio, stiklo.
Pati idėja gal ir nėra bloga - statyba seka mokslinį progresą.
Bet visa tai siejant su politiniais sprendimais prarandama pasirinkimo laisvė, jie tampa privalomi.
Pavyzdžiui, 1958-aisiais Plano komitetas nurodė, kad ligoninėse, sanatorijose, poilsio namuose ir t. t.
Tačiau išpūsti burbulai turi savybę susprogti.
Planinė ekonomika įpareigoja kiekvienais metais padaryti daugiau.
Jei padarysi mažiau, be abejo, nesibaigs geruoju.
Tad įsiveliama į beprotišką ir beprasmį lenktyniavimą.
Naudoti atiduodami netgi nepabaigti objektai.
Su šiuo skubėjimu kartu kenčia ir kokybė.
Ludwigas Mies van der Rohe yra pasakęs, kad „Dievas slypi detalėse“11 ir „Architektūra prasideda ten, kur dvi plytas gražiai padedi vieną šalia kitos“.
Bet ar įmanomi tokie žodžiai, kuomet pranešimuose apie kasdienines problemas tenka pripažinti, kad „statyboje mes naudojame silikatines plytas, kurios yra ne baltos, o kažkas tarp juodos ir pilkos spalvos.
Mes Kaune iš jų statome ligoninę, kurią teks tinkuoti, nes plytos yra labai nešvarios.
Buvo taip pat pasirodę raudonos plytos.
Pastatėme pusę pastato ir staiga jų pritrūko - kažkas negerai su planavimu.
Su stiklu - tas pats“.
Kaip tokiu atveju gali sakyti, kad Dievas slypi detalėse?
Tad medžiagų deficitas - taip pat viena iš to burbulo sprogimo priežasčių.
Klaipėdos gyvenamieji kvartalai sovietmečiu
Savotiškai įdomūs ir sovietmečiu vystyti Klaipėdos gyvenamieji kvartalai.
Pirmaisiais pokario dešimtmečiais miestas vystėsi stichiškai, net 7 metus neturėjo kompleksinės generalinio plano schemos.
Todėl faktiškai iki septintojo dešimtmečio vidurio visa miesto gyvenamoji statyba buvo plėtojama „lopais“: teritorijos buvo įsisavinamos kvartalų sanavimo principu, paliekant tik sveikus ir jau apgyvendintus namus, o apgriautus, nugyventus ir to meto supratimu menkaverčius pastatus šalinant iš kvartalų buldozeriais.
Taip buvo sunaikinta nemaža dalis architektūros ir urbanistinės struktūros elementų (pavyzdžiui, istorinių posesijų ribos).
Tačiau čia būta ir ryškaus skirtumo: jei socrealistinės epochos namai turėjo aiškų kvartalo charakterį, uždaras kiemų erdves, tai vėlesnėse, nuo „architektūrinių nesaikingumų“ apvalytose statybose šiais urbanistinio projektavimo principais praktiškai nebesinaudota.
Šis principas respublikoje imtas realizuoti 1958 m. (Naugarduko g. Vilniuje).
Taikant laisvojo planavimo principą gyvenamieji namai apibrėžtoje teritorijoje pradėti orientuoti laisvai - dėliojant juos kaip kubelius smėlio dėžėje.
Ši „tradicija“ Lietuvos miestuose populiari ir šiandien.
Pirmaisiais pokario metais, A. Cibui pasiūlius naują miesto centrą su jam priklausančiais svarbiausiais visuomeniniais objektais ir centrine aikšte kurti dešiniajame Dangės krante (ir gavus respublikinės valdžios palaiminimą), tapo aišku, kad pagrindinė gyvenamojo fondo plėtra kol kas bus vykdoma teritorijoje tarp Dangės upės ir pagrindinės geležinkelio linijos.
1949-1956 m. suprojektuoti keturi kvartalai tarp Vytauto, M. Melnikaitės (dab. S. Šimkaus), M. Mažvydo, S. Daukanto ir Ligoninės gatvių.
Rusų kalbos raidyno pirmosiomis raidėmis pavadinti kvartalai suformuoti abejose Montės gatvės pusėse iš Nr. 201 ir Nr. 204 serijos gyvenamųjų namų (projektai parengti „Lenribpramprojekte“; arch. Sidorova, Agafonov, Zabolotnaja, Suško).
„Lopavimo“ epochos firminiu ženklu tapo kampiniai Montės-Mažvydo g. namai su bokšteliais, iš kurių vienas jau nugriautas.
Panašiu metu pastatyta daug smulkesnių kvartalų ir namų grupių visame miesto centre: kvartalai J. Janonio-N. Gogolio (Dariaus ir Girėno)-Montės (Herkaus Manto) gatvėse (kariškių šeimoms), Sportininkų-Malūnininkų-Švyturio gatvėse (Jūrų prekybos uosto darbuotojams); namų grupės Pergalės, P. Cvirkos, J. Biliūno (Galinio pylimo), Kulių Vartų g., Lenino a. (Lietuvininkų a.), Raudonosios armijos (Kretingos), Puodžių, Žaliosios (J. Karoso), Bangų, Mokyklos (nerealizuotas) gatvėse.
Tiesa, buvo atstatomi ir senieji namai, nors daugėjo situacijų, kai jų vietoje išdygdavo nauji, labiau tuometinę laiko dvasią atspindintys gyvenamieji statiniai.
Taip nutiko užstatymui P. Cvirkos g., Pergalės g., M. Gorkio g., Montės g., M. Melnikaitės, J. Biliūno, Palangos, S. Daukanto, Minijos gatvėse.
Visų naujai pastatytų namų projektų autoriai - leningradiečiai.
| Serija | Aprašymas |
|---|---|
| Nr. 201 ir Nr. 204 | Tipiniai gyvenamieji namai, projektuoti "Lenribpramprojekte" |
| I-464-LI | 9 aukštų gyvenamieji namai, rekomenduoti statyti nuo 1978 m. |
| 120 PSS | Eksperimentiniai stambiaplokščiai namai, pradėti statyti nuo 1977 m. |
Vėliau atskiri kvartalų fragmentai pasipildė Lietuvos architektų projektais: gyvenamuosius namus pagal tipinę nomenklatūrą Lenino a. ir M. Gorkio-Žaliojoje (J. Karoso) g. 1953 m. suprojektavo K. Bučas.
Analogiškai vystytos ir statybos M. Gorkio-Žaliosios g. kampe bei 1955 m. Kauno architektų J. Gudelio ir J. Navako suprojektuotas D kvartalas Dangės g.
Reprezentacinis kvartalo perimetras nuo upės pusės derintas su Kultūros ir technikos rūmais (dabar Valst. muzikinis teatras).
1955 m. ketinta Pergalės gatvę pratęsti pietų kryptimi ir ją apstatyti 3-5 a. gyvenamaisiais namais.
tags: #senieji #paryziaus #daugiabuciai