Senojo Malūno Sodybos Istorija: Nuo Tradicijų Ištakų Iki Šių Dienų

Aukštaitija visuomet garsėjo kaip malūnų kraštas, tačiau iki šių dienų jų beliko vos keli. Naujam gyvenimui prikelti tokį neįprastą statinį - didžiulių investicijų reikalaujantis drąsus žingsnis. Šiuo metu intensyvūs darbai vyksta ir prie garsiojo legendomis apie vaiduoklius apipinto malūno Panevėžyje, Ramygalos gatvėje. Beveik dvejus metus šį malūną buvo siūloma išsinuomoti už simbolinę kainą.

Šiandien apsilankymas Liubavo dvaro sodybos vandens malūne-muziejuje - unikali galimybė pažinti svarbiausią mūsų šalies tradicinio pramoninio paveldo objektą, nes malūnas, kuriame gaminami miltai duonai, per amžius buvo žmogaus egzistencijos pagrindas. Prikelta gyvenimui čia veikia net šimtametė hidroturbina, kuri šiandien mala…ne ne, miltus, o šimtamečio dvaro ir malūno istoriją. Kad visi ja džiaugtųsi, ją puoselėtų ir nepamirštų.

Panagrinėkime vieno tokio malūno istoriją, įsikūrusio Bartkūniškio kaime.

Bartkūniškio Dvaro Malūnas: Istorijos Tėkmė

Senasis ant Šušvės kranto stovintis dvaro malūnas mena senus laikus. Dabartinis vandens malūno ir jame įsikūrusios kaimo turizmo sodybos savininkas Viktoras Gaurilčikas apie Barkūniškio kaimo istoriją surinkęs daug įdomių faktų.

„Malūnas pastatytas 1881 metais. Tačiau rašoma, kad malšindama 1863 m. sukilimą caro kariuomenė nuo Surviliškio per Krakes pasiekė Bartkūniškio dvarą, dvaro malūne rado sukilėlių miltus, juos konfiskavo, o malūno darbininkus suėmė. Tad tikriausiai toje vietoje iki 1881 m. stovėjo medinis malūnas“, - svarsto V. Gaurilčikas.

Vandens malūną statė stambus apylinkių dvarininkas Sodoras, valdęs Bartkūniškio, Čistapolio ir Bartkūnėlių dvarus. Dvarai vėliau atiteko jo žentui Jačunskui. Jačunsko dukrai Jadvygai Jačunskaitei (Butkevičienei) priklausė Padubysio, Angirių ir Skinderiškių vandens malūnai, garo malūnas Aukštadvaryje.

1931 m. Jačunsko našlė malūną išnuomojo Zulonui, kuris malūną ir rekonstravo: vietoje dviejų medinių vandens ratų įstatė turbiną, įsteigė vilnų karšyklą, milo vėlyklą.

Kolūkio laikais vandens kanalas, ėjęs palei malūno sieną, buvo užverstas ir pats malūnas ėmė nykti. Ir tik 1979 m. kolūkiui čia įrengus pirtelę, prasidėjo „auksiniai“ senojo malūno laikai, tęsęsi iki pat 1990 m.

„Pirtelėje sutilpdavo 140 žmonių, bet neįsivaizduoju, kaip tuos stalus reikėdavę sustatyti“, - stebisi V. Gaurilčikas. Šeimininkas girdėjęs, kad pirtyje lankėsi ir sovietų armijos generolas, TSRS maršalas Ivanas Bagramianas, taip pat garsiųjų detektyvų apie Štirlicą autorius Julianas Semionovas. Ilgainiui iširus kolūkiams vandens malūnas liko be savininko.

„Šią vietą įsigijau 2001 metais; jau ir šiferio pusės lapų nebuvo, langų vietoje žiojėjo skylės. Malūnas buvo jau pavargęs“, - prisimena dabartinis jo savininkas. Žvelgdama į malūno istoriją, jo žmona nusprendė, kad svarbių datų gale figūruojantis vienetas - labai prasmingas. 1881 m. malūnas pastatytas, 1931 m. - rekonstruotas , iki 1951 m. malė, o štai 2001 m. vėl atgimė naujam gyvenimui.

„Galima manyti, kad malūną statė bažnyčių meistrai - gražūs, dailiai padaryti kampai nebūdingi to meto ūkiniams pastatams. Malūno pamatuose įmūryti gruoblėti juodi akmenys. Jie - lavos kilmės ir vieni seniausių žemėje. Rytuose daoizmo išpažinėjai žvelgdami į tokius akmenis ir medituodami kartais pamato patį žemės atsiradimą. Ir pas mus pagonių alkavietėse yra tokių akmenų; vėliau juoduosius akmenis įmūrydavo bažnyčios paradinėje pusėje“, - įdomia medžiaga dalijasi V. Gaurilčikas.

„Aš pats esu inžinierius mechanikas, daugiau dirbu su metalu, medžio darbai man nėra itin artimi. Įgyvendinant minimalią rekonstrukciją aš nebent idėjų duodu“, - priduria jis.

Buvęs Bartkūniškio dvaro malūnas, kaip ir pats dvaras, įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.

Malūno Renesansas

Į malūne įrengtą kaimo turizmo sodybą, atnaujintą pirtį svečiai atvyksta ne tik iš Lietuvos. Apie vieną iš susitikimų su verslo magnatais kaimo turizmo sodybos savininkai pasakoja išsamiau:

„Atsimenu, kaip į sodybą atvažiavo „Panevėžio auridos“ atstovai: buvo penktadienis, balandžio tryliktoji ir dar pilnatis. Daugelis - velniukais apsitaisę. Su jais buvo ir toks paprastas, malonus žmogus iš Vokietijos, megztukas toks pašiuręs, su visais bendrauja, alų gurkšnoja. Prie manęs priėjo vienas iš firmos darbuotojų ir paklausė, ar aš žinau, kas čia toks. Sakau, nežinau, gal koks vadybininkas jūsų. „Ne,- sako, - čia firmos savininkas Šmitzas (Schmitz)“. Pradėjau internete ieškoti daugiau... Skaitau: „Turi 7 gamyklas pasaulyje, yra antras žmogus pagal turtingumą tarp šeimos firmų savininkų Europoje (pirmasis - „Porsche“). Toks paprastas žmogus; nė už ką nepasakytumei...“

Ant Šušvės kranto įsikūrusi sodyba mena senus laikus.

Įmintos Pėdos

Kasdienės priežiūros reikalaujanti sodyba - ne vienintelis V. Gaurilčiko ryšys su Barkūniškio kaimu. Barkūniškyje 1978 m. jis baigė aštuonmetę mokyklą, vėliau mokslus tęsė Krakėse. Senoji septynmetė mokykla veikė Bartkūniškio dvare. Vėliau mokykla perkelta į kitą pastatą, kuriame įsikūrė ir paštas. 2010-2011 m. mokykla buvo uždaryta; dabar pastatas jau visiškai sugriuvo.

Dabar Barkūniškio kaime gyvena apie 60 žmonių. 1959 m. jų buvo netoli šimto.

„Mokyklą Barkūniškyje baigiau 1978 metais, tada klasėse buvo net po 20 vaikų“, - prisimena V. Gaurilčikas.

„Jaunimas keliasi į Krakes, Kėdainius, didesnius Lietuvos miestus. Daugiausia kaimo žmonių dirba Dovydiškių ir Ažytėnų žemės ūkio bendrovėse, taip pat dalis važinėja į Krakes, Kėdainius“, - apie nūdienos gyvenimą pasakoja V. Gaurilčikas.

Barkūniškio Kaime - Bartkūniškio Dvaras

Pasigrožėję vaizdingais Šušvės krantais, traukiame kito žymaus Barkūniško objekto link - Bartkūniškio dvaro. Jisai stūkso maždaug už pusės kilometro nuo vandens malūno.

Pakelyje malūno savininkas pažeria dar ne vieną įdomų pasakojimą.

„Visą laiką kaimas buvo vadinamas Bartkūniškiu, tačiau 1988-1989 m. gal ir kiek skubotai, neišdiskutavus buvo nuspręsta, kad du Bartkūniškiai Kėdainiuose - negerai. Ir kad žmonės nesupainiotų dviejų kaimų: vieno, esančio šalia Kėdainių, su kitu, esančiu Krakių seniūnijoje, šį pavadino Barkūniškiu - nuo augalo barkūno pavadinimo. Tačiau įdomu, kad dvaro pavadinimas išliko toks pat: kaimas vadinamas Barkūniškiu, o dvaras - nuo seniausių laikų žinomas kaip Bartkūniškio“, - neseną istoriją primena pašnekovas.

Medinis dvaras žavi ir kultūros paveldo specialistus.

„Atvažiavusi Rumšiškių muziejaus architektūros skyriaus Medinės architektūros tyrimo ir mokymo centro kultūros paveldo specialistė dr. Rasa Bertašiūtė nustebo pamačiusi Bartkūniškio dvarą ir palygino jį su dar išlikusiu Aristavėlės dvaru; jos manymu, šisai jam niekuo nenusileidžia, jeigu dar nepralenkia. Žvelgiant jos akimis, Bartkūniškio dvaro būta įspūdingo.

„Radviliškio rajone mačiau atstatytą panašaus dydžio Jonaitiškių dvarą. Autentiškas, dailiomis langinėmis. Patikėkite, dabar puikiai atrodo“, - sako patirties iš paveldo lobynų besisemiantis kaimo turizmo sodybos įkūrėjas.

Laimingasis Švaistūnas

Kaimo turizmo užuomazgos, kaip juokauja V. Gaurilčikas, Barkūniškyje atsiradusios dar tarpukariu. Dvaro savininko Zulono sūnus mokėsi Kaune ir su draugais dažnai atvykdavęs į tėvui priklausiusį dvarą. Linksmybės tęsdavusios iki ryto. Sūnus buvęs lengvo gyvenimo mėgėjas: kortos, kazino... Žmonės pasakodavę, kad merginos ant stalų šokdavusios, o jis joms į batų kulniukus iš revolverio šaudydavęs. Ir dvarą iki 1940 m. prašvilpė. Stambesnieji ūkininkai buvo į Sibirą ištemti, o jo nebebuvę, už ką vežti.

Pokario metais dvare veikė mašinų ir traktorių stotis (MTS), dirbtuvės; vėliau įkurta septynmetė mokykla, dar vėliau įrengti butai mokytojų šeimoms. Dabartinis dvaro savininkas - vienas iš mokytojos sūnų.

Senajame Dvare

O štai, kur buvę, kur nebuvę, privažiuojame Bartkūniškio dvarą. Randame neužvertas duris.

„Tai dvare gyvenate?“ - klausiu pasitinkančio šeimininko.

„Vargstam, - sako jis, - užklupote netikėtai, būtų buvę galima barzdą nusikusti.“

Pašnekovas prisistato esąs Petras Pilinkus. Čia jis gimęs ir augęs, čia šeimą sukūręs. Du jo sūnūs gyvena Kaune.

„Čia tik prižiūriu per vasarą; pats nesikišu, dvaras sūnui priklauso, nežinau, ar jis ketina ką daryti“, - paaiškina.

Papasakoja, kad prie dvaro buvo tvenkinys iškastas, o dugnas akmenimis grįstas. Netoliese dvaro teka Smagrietupio ir Rūdynės upeliukai.

P. Pilinkus mokslus pradėjo eiti Ažytėnuose, vėliau mokėsi Bartkūniškio dvare veikusioje mokykloje, čia ir egzaminus laikė.

„Mokyklą perkėlė į kitą vietą; dabar naujosios mokyklos tik sienos belikę“, - sako P. Pilinkus.

O mes pasidžiaugiame, kad dvaras negriūna, kad „apkamšytas“, ir atsisveikiname.

Keliaudami po nedidelį ir jaukų Barkūniškio kaimą, akimis nulydime gražias, sutvarkytas sodybas; čia gyvena ir Krakių M. Katkaus gimnazijos mokytojas Romualdas Varnas, įsikūrusi medikų šeima. Kitame Šušvės krante - jau Ažytėnai.

„Senas Malūnas” Kaimo Turizmo Sodyba

Senas malūnas - kaimo turizmo sodyba, įsikūrusi buvusio Bartkūniškio dvaro teritorijoje (Wikipedia). Sodyba apsupta natūralios gamtos, vos už keleto žingsnių šniokščia viena švariausių Lietuvos upių - Šušvė. Mums taip patinka čia gyventi ir dirbti, iš arti stebėti metų laikų kaitą ir kaskart patirti, kaip veikia laikui nepavaldūs gamtos dėsniai! Maloniai kviečiame Jus apsilankyti kartu su šeima, draugais ar kolegomis - čia galėsite pailsėti, atšvęsti gimtadienį, krikštynas, jubiliejų ar įmonės šventę.

Senas malūnas tai kaimo turizmo sodyba įsikūrusi buvusio Bartkūniškio dvaro teritorijoje. Šis vandens malūnas statytas 1881 m. ant kairiojo Šušvės kranto, apie 500 metrų į vakarus nuo Bartkūniškio dvaro. Malūno pastatymo datą liudija pamatų akmenyje iškalti metai. Specialistai mano, jog esamą, 1881 m. malūną galėjo statyti bažnyčių mūrininkai. Akmenų mūras sumūrytas kruopščiai, išlaikant visus kampus, kas yra nebūdinga ūkinės paskirties pastatams. Be to, fasadinėje malūno dalyje yra įmūryti du juodi vulkaninės kilmės akmenys - vieni seniausių žemėje.

2001 m. vasario 13 d. senąjį malūną (svetainę - pirtį) nupirko dabartiniai savininkai Lena ir Viktoras Gaurilčikai. Pastatas atgimė kaip kaimo turizmo sodyba.

Vandens malūnas statytas 1881 m. ant kairiojo Šušvės kranto, apie 500 metrų į vakarus nuo Bartkūniškio dvaro. Malūno pastatymo datą liudija pamatų akmenyje iškalti metai ,,1881”. Pagal senų žmonių pasakojimus, malūno statytojas buvęs stambus apylinkės dvarininkas Sodoras. Tuomet jam priklausė apylinkėje buvę Bartkūniškio, Čistapolio ir Bartkūnėlių dvarai. Vėliau dvarų ir šio malūno savininku tapo Sodoro žentas Jašunskas. Jašunskui mirus, jo žmona Felicija išnuomavo malūną ponui Zulonui. Iki to laiko, t.y. iki 1931 m., malūną suko du mediniai ratai.

1931 m. nuomininkas Zulonas malūną rekonstravo. Tą taip pat liudija pamatų akmenyje iškalti skaičiai ,,1931”. Zulonas vietoj dviejų malūno ratų įtaisė vandens turbiną. Nuo 1931 m. be malūno pastate ėmė veikti vilnų karšykla ir naminio milo vėlykla. Be to, pradėjo veikti senų naminių vilnonių drabužių, senų vilnonių pirštinių, kojinių, veltinių kedenimo mašina. Šiuos senus vilnonius daiktus iškedenus, vėl pasidarydavo vilna.

Po Antrojo pasaulinio karo malūnas veikė iki 1951 m. Malūnininko šeima iš šalia esančio namo išsikraustė 1955 m. Šie metai taip pat pažymėti malūno sienoje. Neprižiūrimas malūnas ėmė greitai griūti. 1976 m. malūnas jau buvo pavojingos avarinės būklės. 1979 m. malūnas Šušvės kolūkio lėšomis buvo rekonstruotas į svetainę-pirtį.

Rekonstruojant pastatą, išorę stengtasi keisti minimaliai. ,,Auksiniai” svetainės laikai buvo 1980-1990 m. Po kolūkių žlugimo svetainė-pirtis po truputį pradėjo nykti. 2001 m. vasario 13 d. senąjį malūną (svetainę-pirtį) nupirko dabartiniai savininkai. Pastatas atgimė kaip kaimo turizmo sodyba ,,Senas malūnas”.

tags: #senas #malunas #sodyba