Vaikystėje vasarodama pas močiutę, kaime, Giedrė Mazienė pamilo Aukštaitijos gamtą, jos gėlėtas pievas, saulėtekių rasas, naminius gyvuliukus, paprastą natūralų maistą, neskubrią gyvenimo gamtos užantyje tėkmę. Ir kurdama su vyru bendrą gyvenimą mieste, visada ilgėjosi kaimo. Tam nebuvo abejingas ir Vidmantas. Į sodybą važiuojama ne vien šašlykų kepti.
Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip gamtos įkvėpimas gali būti panaudotas kuriant jaukias ir harmoningas erdves sodybose ir kavinėse. Aptarsime interjero dizaino elementus, kraštovaizdžio sprendimus ir bendrą filosofiją, kuri leidžia suderinti komfortą su natūralumu.
Natūralumas Interjere ir Eksterjere
Su Giedre kalbėjomės šeimos name Žaliakalnyje, kur viskas byloja apie šeimininkų polinkį į natūralumą, ryšį su gamta. Mums kalbantis į svetainę iš įspūdingo žiemos sodo sruvo augalų žaluma, šviesa. "Ir gyvendama mieste siekiu kuo didesnio natūralumo, neprarasti ryšio su gamta, - kalbėjo Giedrė, paėmusi į rankas patiklią gražuolę vištelę ir patupdžiusi ją ant nedidelio neįprastos spalvos senovinio staliuko.
Visada siekiau natūralesnio, sveikesnio, paprasto gyvenimo būdo. Anot pašnekovės, jai ir Vidmantui malonu, kad sūnūs sodyboje perdažo, pavyzdžiui, senus lauko baldus ir po to džiaugiasi matydami gan greitą savo darbo rezultatą. G. Mazienei, kuri mokėsi privačiai interjero dizaino kursuose, praverčia žinios, įgytos ir pas latvių interjero dizaino profesorių Rainį Zirbulį.
Giedrei patinka su vyru vaikštinėti Aleksoto turgavietėje dairantis senienų, o staliuką, ant kurio pozavo vištelė, pora įsigijo pamačiusi jo nuotrauką internete. "Aš jį perdažiau kreidinių dažų atspalviu, kuris, kaip matote, patiko ir mažajai barneveldo veislės vištelei", - pajuokavo Giedrė, nukėlusi vištytę nuo švytinčio naujumu naktinio staliuko.
Pašnekovė, tarsi perskaičiusi mano mintis, paaiškino, kad šie kreidiniai 150 atspalvių dažai neturi jokio kvapo - jais galima dažyti net kūdikių loveles. "Būtent natūralumo paieškos mane atvedė ir prie dabartinio užsiėmimo - baldų restauravimo natūraliais kreidiniais dažais. Juk pasaulyje plinta natūralumo idėjos, ekologiškas gyvenimo būdas.
Žinoma, jei senas baldas geros būklės, tai gal ir nereikia jo dažyti, bet jei jis dėmėtas, išblukęs, apšepęs, tuomet geriau perdažyti, nes restauravimas brangiai kainuotų, - įsitikinusi Giedrė, kuri net ir kelionėse po užsienio šalis dairosi senienų. Manote, kad Giedrė, susidomėjusi kreidiniais dažais, neturi dar bent vieno hobio? Pasirodo, sodybos platybėse ji su šeima augina daržoves, būrį Vokietijos juodgalvių avių, įvairių veislių gražių vištų, ančių, žąsų, prižiūri devynias bičių šeimas.
Vyras, bičiuliaudamasis su bitėmis, pailsi nuo įtempto darbo mieste, - įsitikinusi Giedrė. - Bitės jį veikia raminamai, teikia puikius produktus, todėl jis jas myli. Na, o jei taip ir atsitinka, tai, anot vyro, tik į sveikatą.
Kreidiniai dažai interjere
- Neturi kvapo
- Galima dažyti patalpose su uždarais langais
- Tinka baldų restauravimui
- Suteikia baldams naują gyvenimą
Na, o savo dideliame darže ir sode išaugintą derlių ne tik patys valgome, bet ir tiekiame į savo kavinę Kaune, kur galima paskanauti mūsų ekologiškos moliūgienės, obuolių pyrago, trintų braškių ir kitų produktų iš kaimo. Beje, mūsų sūnūs kartais spyriojasi kviečiami į sodybą, bet atvažiavę visada lieka patenkinti savo atliktais darbais ir plačiomis laisvalaikio galimybėmis žiemą ir vasarą.
Kraštovaizdžio Dizainas ir Ekosistemos Harmonija
Kurkime naują išsaugodami seną. Tokia taisykle pašnekovė vadovavosi ne tik savo namuose - šiuo principu ji remiasi ir kurdama aplinką užsakovams. Jai svarbu ne tik sodinti, bet ir suprasti, ką ir kodėl sodiname, išlaikyti gamtos pusiausvyrą, nesukuriant žmogaus primestos tvarkos, kuri neatitinka ekosistemos dėsnių.
Ir kai Eglė sako, kad reikia išsaugoti seną, omenyje turi ne tik daiktus, bet ir gamtinį kraštovaizdį, aplinką. „Nukasa dirvožemį ir užveža derlingą. Juk žemės pavidalu išvežama dalis turto, o atvežamas svetimkūnis, kuriam reikės laiko susigyventi, kol susikurs nematomi saitai, biologinė įvairovė ir biologiniai ryšiai“, - savo supratimą dėsto E.Makselytė.
Dzūkijoje - tarp pievų, miškų ir žmonių, kurie gamtą ne tik mylėjo, bet ir suprato - gimusi ir augusi Eglė šiandien susitelkusi į „Holos sodus“. Kaip paaiškina pati pašnekovė, tai gamtinio kraštovaizdžio dizaino praktika, skirta kurti ilgaamžes, harmoningas erdves, kuriose gamta ir žmogus susilieja į vieną darnią visumą. Kuriamas dizainas ne tik estetiškai įsilieja į natūralią aplinką, bet ir tampa gyvybinga ekosistemos dalimi.
„Šiuolaikinį žmogų norisi įtikinti, kad galima suderinti komfortą ir buvimą gamtoje. Jis nori būti gamtoje, ja mėgautis, su gamta draugauti, bet mes visi pripratę prie komforto. Taip jau yra. Ir aš pati, kai 30 metų pragyvenusi Vilniuje miesto centrą iškeičiau į kaimą, norėjau, kad būtų šilta ir švaru - jeigu jau einu į kaimą, tai turi būti taip, kad būtų verta! Viskas turi būti sustyguota taip, kad neprarastum komforto pojūčio, bet kad ir gamtai nepakenktum“, - tokį požiūrį moteris nori įdiegti ir klientams.
Trys Eglės patarimai:
- Kurkite nauja, išsaugodami sena!
- Paisydami savo interesų, nepamirškime, kad mes čia - tik laikinai
- Taupykite savo laiką ir pinigus bei saugokite save nuo bereikalingo darbo
Kavinės Daugų Mieste: Bendruomenės Dalies Kūrimas
Per septynerius gyvenimo gimtinėje metus šeima Dauguose įkūrė jaukią kavinukę „Turgaus 4“, be kurios savo gyvenimo ir tradicijų daugiškiai jau neįsivaizduoja. Lietuvoje gimė ir sūnus Linas, kuriam jau penkeri. O įsikūrimo pradžia kėlė daug iššūkių, kurie šiandien spaudžia šypseną. Kurdami gyvenimą Daugų apylinkėse, kartas nuo karto apsilankydavo ir pačiame Daugų mieste.
Ir čia jie pasigedo kavinės, kur galėtų jaukiai pasėdėti, praleisti laisvalaikį, pasimėgauti šiltais gėrimais. „O kodėl kavinės Dauguose negalėtume atidaryti patys?“ - tokia mintis vieną dieną nušvito Ian galvoje.
Susiradę patalpas, kuriose galėtų įkurti kavinę, susisiekė su savininku dėl patalpų nuomos. Papasakoję savo idėją, sutuoktiniai sulaukė skeptiško savininko požiūrio ir jis net neslėpė savo nuomonės, kad nieko iš to nebus. Galiausiai patalpas jis sutiko išnuomoti. Jas pritaikius veiklai, atlikus kitas reikalingas procedūras, 2021-ųjų birželio 3 dieną buvo atidaryta kavinė tokiu pat pavadinimu, kurio adresu buvo pati buveinė - Turgaus 4.
„Padarėme mažytę šventę daugiškiams. Metų įkurtuvių proga ją pakartojome ir dabar tai tapo neatsiejama Daugų tradicija, kurios vietiniai labai laukia. Vasarą turime pravažiuojančių užsieniečių“, - pasakoja Loreta. Kavinė ir jos kuriamos tradicijos tapo neatsiejama Daugų miesto ir jo gyventojų dalimi. Čia pat kavinės šeimininkai organizuoja daug įvairių renginių - parodas, susitikimus su žinomais žmonėmis, vakarones, o pagrindinėje aikštėje atgaivino ir turgelio tradiciją.
Per visus šiuos kavinės veiklos metus ne kartą keitėsi ir pačios kavinukės konceptas. Jaunimo ypač mėgstamos ir giriamos picos. Prie skanios ir kokybiškos kavos puodelio sunku atsispirti ir įvairiems desertams. „Kai kavinėje dirbti pradėjo mano mama, kuri visuomet labai skaniai gamindavo, atsivėrė daugiau galimybių pasiūlyti naminio, vietinio, paprasto maisto.
Dabar jau gauname ir maitinimo paslaugų užsakymų įvairioms asmeninėms šventėms“, - pasakoja Loreta, kuri įsitikinusi, kad darbo patirtis užsienio restoranuose jai davė neįkainojamos patirties, kuri dabar labai praverčia šeimos versle. Ji neslepia, kad per kavinės veiklos metus būta įvairių etapų - kai reikėjo keisti konceptą, prisitaikyti prie įvairių situacijų - kainų augimo padidinus mokesčius, netikėtai užklupusios pandemijos, tačiau būtent lankstumas ir gebėjimas prisitaikyti prie situacijos padėjo ne tik išgyventi verslui, bet ir įsilieti į miesto gyvenimą, tradicijas ir jo gyventojų širdis.
„Tai patys žmonės užaugino mūsų verslą ir šiandien mūsų kavinė „Turgaus 4“ tokia yra tik Daugų bendruomenės dėka. Mes tik pamatus tam paklojome. Ir šiandien galiu pasakyti, kad tai geriausias sprendimas mūsų gyvenime. Šis mūsų verslas mums yra daugiau nei verslas, tai ir bendruomenės gyvenimo dalis, be kurios mes jau neįsivaizduojame savo gyvenimo. Mes turime darbo tik mūsų nuostabių lankytojų dėka. Maistas formuoja nemažą dalį visos šalies kultūros, jaučiamės kažko didesnio dalimi. Kartais norisi, kad žmonės taip nepyktų dėl mūsų ir kitų kavinių noro išgyventi, kuomet auga kainos, ar nepatinka pakuotės mokestis.
Restoranai negauna vandens už dyką, servetėlių ir viso kito. Esame patenkinti savo darbu, jį atliekame su meile, tačiau nesinori tik išgyventi, norisi ir užsidirbti, kad galėtume plėstis, su didesne viltimi žiūrėti plačiau, į didesnius projektus ir investuoti į ateitį“, - sako Loreta.