Vagystė - vienas iš labiausiai paplitusių nusikaltimų nuosavybei ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Baudžiamasis kodeksas vagystę apibrėžia kaip svetimo turto pagrobimą. Nors sąvoka atrodo aiški, tam tikrais atvejais gali kilti neaiškumų.
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto lektorius, advokatas dr. Audrius Juozapavičius primena, kad turtu paprastai laikomi tik daiktai, įskaitant pinigus ir nevardinius vertybinius popierius. Pasak A. Juozapavičiaus, jeigu turtas valdomas bendrosios jungtinės nuosavybės teise, jis nė vienam sutuoktiniui nėra svetimas, todėl tai negali būti vagystės dalyku.
Atsakomybę už turto pagrobimą įstatymo leidėjas diferencijuoja pagal turto vertę. Svetimo turto pagrobimas panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis kvalifikuojamas kaip plėšimas ir tais atvejais, kai turto vertė yra mažesnė nei 1 MGL. BK 178 straipsnyje numatyta nusikalstama veika kvalifikuojama pagal turto vertę, remiantis BK 190 straipsnyje pateiktu turto vertės išaiškinimu.
Vagystės objektas ir dalykas
Vagystės objektas - visų formų ir rūšių nuosavybė. Vagystės ir plėšimo dalykas yra svetimas turtas.
Turtas pagal BK 178 ir 180 straipsnius - tai turintys vertę bei fizinius parametrus (gabaritus, svorį, skaičių, kiekį) daiktai (pvz., namų apyvokos daiktai, transporto ir gamybos priemonės, asmeniniai daiktai, taip pat pinigai ir vertybiniai popieriai).
Pinigai - tai apyvartoje esanti nacionalinė ir kitų šalių valiuta. Vertybiniai popieriai, kaip vagystės ir plėšimo dalykas, yra tik tie, kurie suteikia teisę gauti turtą be juos pateikusio asmens tapatybės ir reikalavimo teisės turėjimo nustatymo. Vardiniai vertybiniai popieriai, kurių turinyje nurodyta reikalavimo teisė konkrečiam asmeniui, nėra vagystės ir plėšimo dalykas.
Išimti iš apyvartos ar ribotai apyvartoje esantys daiktai nėra nusikalstamos veikos dalykas pagal Baudžiamojo kodekso 178 ir 180 straipsnius. Tokių daiktų pagrobimas kvalifikuotinas pagal Baudžiamojo kodekso 119, 254, 256, 263, 296, 302 ir 306 straipsnius.
Pagal BK 178 ir 180 straipsnius nėra svetimas asmenims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas, kol jis nėra padalytas arba kol jungtinė nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitu būdu. Svetimas turtas nėra ir tie daiktai, kuriuos savininkas išmetė, paliko, taip atsisakydamas nuosavybės teisių, taip pat daiktai, kurie niekam nepriklausė, bei daiktai, palaidoti kartu su mirusiuoju.
Pamestas, gamtos jėgų atneštas daiktas, priklydęs naminis gyvūnas jį suradusiam asmeniui yra svetimas turtas, jei to turto savininkas tam asmeniui yra žinomas arba iš tam tikrų daikto savybių lengvai identifikuojamas.
Pagrobimas - tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas veiksmais, numatytais BK 178 ir 180 straipsniuose.
Vagystė ir plėšimas laikomi baigtais, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią.
Vagystės kvalifikavimas
Vagystė ir plėšimas yra tyčinės nusikalstamos veikos, kurios padaromos tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą vagystės būdu, kaltininkas suvokia, kad veikia prieš turto savininko valią. Vagystė ir plėšimas gali būti padaromi apibrėžta ir neapibrėžta tyčia.
Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį vagystę kvalifikuojantis požymis yra įsibrovimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Įsibrovimas - tai slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją.
Saugykla - tai tam tikras įrenginys. Saugoma teritorija - tai apibrėžtas žemės ar vandens plotas. Ir saugykla, ir saugoma teritorija - tai objektai, specialiai įrengti ar skirti nuolatiniam ar laikinam materialių vertybių saugojimui (nuo vagystės, sunaikinimo, stichinių jėgų ir pan.), saugomi fizinėmis, mechaninėmis, specialiomis elektrinėmis ar elektroninėmis apsaugos priemonėmis.
Taip pat saugykla ar saugoma teritorija yra materialių vertybių saugojimui skirti objektai, į kuriuos patenkama tik su specialiais leidimais. Pažymėtina, kad saugykla laikomas tik tam tikras stacionarus ar transportuojamas įrenginys.
Patekimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją darbo metu, tačiau tik į tas vietas, į kurias įėjimas yra laisvas (nedraudžiamas), pvz., į parduotuvės prekybos salę, nelaikomas įsibrovimu net ir tuo atveju, kai patenkama turint tikslą pavogti ar apiplėšti. Kai į minėtas vietas patenkama nedarbo metu arba kai įėjimas į jas yra uždraustas, turto pagrobimas kvalifikuojamas kaip padarytas įsibraunant į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją.
Jeigu svetimą turtą pasisavina ar iššvaisto asmuo, turintis priėjimą prie turto ryšium su savo darbo pareigų atlikimu, tačiau šis turtas nebuvo jam patikėtas ar nebuvo jo žinioje, jo veika kvalifikuojama kaip vagystė.
Turto pagrobimas vagystės būdu nuo plėšimo skiriasi tuo, kad kaltininkas savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti nenaudoja nei fizinio, nei psichinio smurto, nei atėmimo galimybės priešintis. Jei vagystės būdu grobiant turtą, tačiau, dar jo neužvaldžius, panaudojamas smurtas siekiant išlaikyti paimtą turtą, tokia veika kvalifikuojama kaip plėšimas.
Atribodami plėšimą ir turto prievartavimą, teismai turi atsižvelgti į tai, kad plėšimo atveju paprastai kėsinamasi į neapibrėžtą turtą, nenurodant grobimo motyvo ar tikslo; turto prievartavimo atveju reikalaudamas perduoti turtą, kaltininkas paprastai nurodo reikalavimo motyvą, priežastį, be to, dažniausiai reikalaujama perduoti apibrėžtą turtą - nurodytą pinigų sumą ar konkretų daiktą.
Kitoks atėmimas galimybės priešintis, numatytas BK 180 straipsnyje, yra tada, kai nukentėjusiojo asmens pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja tokius būdus, kurių neapima sąvokos „fizinio smurto panaudojimas“ ar „grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą“, tačiau jais atimama galimybė nukentėjusiajam pasipriešinti bei ginti nuosavybę nuo pagrobimo (pvz., kaltininkas panaudoja apgaulę ar kitokią prievartą, paprastai nesusijusią su sveikatos sutrikdymu ar fizinio skausmo sukėlimu).
Jei veiksmais, atitinkančiais apgaulės požymius, kaltininkas užvaldo asmens, kuris dėl amžiaus, fizinių ar psichinių trūkumų, nervinio sukrėtimo, girtumo, narkotinių medžiagų poveikio ir pan. Mokėjimo instrumento pagrobimas ar pasinaudojimas juo pagal BK 178 ir 180 straipsnius nekvalifikuojamas, nes pats mokėjimo instrumentas nėra turtas, o tik priemonė, suteikianti jo valdytojui reikalavimo teisę į tam tikrą kiekį pinigų.
Atsakomybė už mokėjimo instrumento pagrobimą reglamentuota Baudžiamojo kodekso 214 straipsnyje, o pasinaudojimas mokėjimo instrumentu (pvz., atsiskaitymas už prekes, grynųjų pinigų paėmimas iš bankomato) kvalifikuotinas kaip sukčiavimas, nes asmuo, atlikdamas operacijas su sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis, operacinei sistemai ir bankui save pateikia kaip asmenį, turintį teisę atlikti tokias operacijas.
Svarbu pažymėti, jog 2015 m. kovo 19 d. Seimas pritarė Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės siūlymams grąžintam Baudžiamojo kodekso pataisų projektui Nr. XIIP-2448GR. Grąžindama įstatymą Respublikos Prezidentė pabrėžė, kad 2014 m. gruodžio 16 d. Seimo priimtu įstatymu sudaromos teisinės prielaidos asmenims, padariusiems sunkius turtinio pobūdžio nusikaltimus, už kuriuos šiuo metu nustatytos griežtos sankcijos, skirti švelnesnes bausmes.
Vagystės atskyrimas nuo svetimo turto pasisavinimo
Pagal BK 178 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą. Pagrobimas - tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti. Veika kaip vagystė kvalifikuojama tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą, o turtas pagrobiamas BK 178 straipsnyje nurodytais veiksmais.
Pagal baudžiamąjį įstatymą už turto pasisavinimą atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę (BK 183 straipsnio 1 dalis). Objektyviai turto pasisavinimas - tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar esančio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas ir taip padarant žalą turto savininkui.
Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad veika padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus dėl pasisavinamo turto; turto pasisavinimo subjektas yra „specialusis“ - asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu turtas (turtinė teisė) buvo patikėtas ar perduotas jo žinion.