Vienas iš svarbiausių atviros visuomenės bruožų - nevyriausybinių organizacijų gausa, kurios aktyviai skleidžia savo idėjas, stengiasi gerinti vietos gyvenimo sąlygas ar padeda tiems žmonėms, kuriems pagalba labiausiai reikalinga. Nevyriausybinių organizacijų (NVO) veikla yra modernios demokratiškos visuomenės elementas, kuri neįsivaizduojama be stipraus trečiojo sektoriaus. Nevyriausybinės organizacijos dažnai vadinamos trečiuoju sektoriumi šalia valstybinio ir privataus sektorių.
Nevyriausybinių organizacijų pagrindinis požymis, pagal kurį mes galėtume jas atpažinti socialinėje sistemoje ir atskirti nuo kitų įstaigų ir organizacijų, yra tas, kad jos įkurtos ne valdžios iniciatyva. Tai savanoriškos organizacijos, kurios įsteigtos laisva žmonių valia ir skirtos užtikrinti šių žmonių - organizacijos narių - poreikius. Teisė laisvai jungtis arba nesijungti į asociacijas yra laikoma viena iš svarbiausių žmogaus teisių, todėl ji įtvirtinta praktiškai kiekvienos demokratinės valstybės konstitucijoje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnis taip pat nustato šią esminę kiekvieno žmogaus teisę. Apie ne pelno organizacijas tiek Lietuvos Respublikos, tiek kitų valstybių Konstitucijose kalbama iš žmogaus teisių užtikrinimo pozicijų.
Filosofas K.Stoškus teigia, kad pilietinė visuomenė turi susiformuoti iš aktyvių piliečių, kurie turi teisę organizuotis: kurti draugijas, bendrijas, kurios išreikštų įvairiausius piliečių interesus ir juos gintų. Vadinasi, nevyriausybinės organizacijos mažina visuomenės susipriešinimą bei didina socialinę integraciją. Nevyriausybinės organizacijos taip pat gali įnešti nemažą indėlį informuodamos visuomenę, formuodamos socialinių paslaugų tinklą, skatindamos vyriausybės veiksmų skaidrumą ir keldamos visuomenės sąmoningumo lygį. Pastaruoju metu pastebima tendencija, kada nevyriausybines organizacijos siekia aktyviai dalyvauti viešojo administravimo veikloje, o trečiasis sektorius tampa konkurentas tiek valstybiniam, tiek pelno siekiančiam sektoriui dėl keliamų veiklos tikslų ir įgyvendinamų priemonių. Būtent iš valdžios institucijų nevalstybinės organizacijos yra pajėgios perimti daugelio viešojo valdymo funkcijų (socialinės apsaugos, sporto veiklos organizavimo, kultūros projektų finansavimo, švietimo, nusikaltimų prevencijos ir kt.) vykdymą. Nevyriausybinės organizacijos palaipsniui integruojamos į valstybinio valdymo sistemą, o jų veiklos teisiniai aspektai padeda atskleisti trečiajam sektoriui būdingus bruožus.
Reikia pažymėti, kad nevyriausybinis sektorius susiduria su jų teisinio statuso apibrėžimo klausimu, nėra sistemingumo, įstatymiškai reglamentuojant nevyriausybinių organizacijų veiklos sritis, tikslus ir kompetenciją valstybinio valdymo srityje. Įvairūs apribojimai ir draudimai trukdo šioms organizacijoms efektyviai vykdyti savo veiklą. Susiduriama ir su vykdomosios valdžios institucijų, ir su visuomenės priešiškumu. Dar silpni trečiojo sektoriaus ir valstybės valdžios ir valdymo institucijų ryšiai.
Nevyriausybinių Organizacijų Atsiradimo Prielaidos
Nevyriausybinių organizacijų atsiradimo prielaidos glaudžiai susijusios su pilietinės visuomenės bei pilietiškumo sampratomis. Pilietinė visuomenė suprantama kaip „savanoriškų nevyriausybinių ir tiesiogiai nuo valdžios nepriklausomų formalių ir neformalių piliečių grupių, institucijų ir (jų) asociacijų visuma bei normatyvinis tokią visumą reglamentuojančių nuostatų karkasas.“ T. Parsonas, remdamasis sociologine E. Dirkheimo teorija, pilietinę visuomenę apibrėžia kaip visuomeninę bendruomenę, kurią sudaro asociacijos bei normos. Socialinės normos įtvirtina socialiai priimtinas bei taikomas kultūrines vertybes bei normas. Pagal Parsons’ą visuomeninės bendruomenės atskyrimą nuo kultūrinės, ekonominės bei politinės sistemos lėmė trys moderniosios revoliucijos - industrinė, demokratinė bei švietimo.
Demokratinė revoliucija sukūrė naujus solidarumo bei kolektyviškumo tipus, kur visi nariai turi lygias ne tik pilietines, bet ir politines teises; industrinė revoliucija sukūrė rinkos ekonomiką, kuri paveikė nepriklausomas socialines normas, santykius bei institucijas; švietimo revoliucija įtakojo stratifikacijos paternus, suteikdama daugiau lygių galimybių, o universitetai skatino asociatyvinių socialinės integracijos paternų, kurie skiriasi nuo biurokratinių (įtakojamų valstybės) bei individualistinių (įtakojamų rinkos ekonomikos), vystymąsi. pilietinės visuomenės egzistavimas yra žodžio laisvė yra būtinas pilietinių teisių papildinys.
Pilietinė visuomenė
Istorinis kontekstas
Seniausiomis nevyriausybinėmis organizacijomis yra laikomos Krikščionių bažnyčios ir jų dvasinės (nuo VI a. benediktinai) bei pasaulietinės (nuo XII a) organizacijos. Lietuvos katalikų bažnyčia, kaip organizacija, oficialiai pradėjo veikti XIV amžiuje. Ji susirašinėjo su vidaus ir užsienio institucijomis, dokumentaliai fiksavo sprendimus, nurodymus nuomones, gaudavo atsakymus. Bažnyčios veikla viduje apėmė religinę - auklėjamąją (pastoracija), ūkinę, kultūrinę šviečiamąją (mokyklos, spaustuvės, knygų leidyba ir kt.), karitatyvinę (labdara, globos namai), sveikatos (ligoninės, vaistinės) ir kitas sritis.
XIV a. Lietuvoje buvo brolijos. XIV a. pab. amatininkai pagrindais telkėsi į profesinius susivienijimus - cechus ir gildijas. Kiekvienas cechas turėjo savo vėliavą, herbą, globėją - šventąjį, kuriam bažnyčiose altorius. Aukščiausiasis cecho valdymo organas - visuotinis narių susirinkimas. Cechų valdymo organai rinko pareigūnus: seniūną, iždininką, raktininką, stalininką, altoriaus seniūną. Būtina pažymėti, kad organizacijų kolegialus valdymas yra išlikęs ir iki šių dienų.
Pirmosios moderniosios NVO, inter alia, buvo Didžiojoje Britanijoje užregistruotos dar XVIII a. viduryje: 1760 metais susikūrė Pirmoji Katalikų Asociacija, o 1769 metais - Teisių akto paramos draugija. Nuo XIX a. pradžios nevyriausybinių organizacijų smarkiai daugėjo ir ėmė vaidinti vis didesnį vaidmenį teisinių, humanitarinių, ekonominių bei socialinių reikalų tvarkyme. JAV - grupės prieš vergiją susikūrė 1810 metais ir veikė iki pilietinio karo, blaivybės judėjimas - 1820 -1830 metais, moterų organizacijos pradėjo veikti nuo 1848 metų, o 1886 metais įkurta -Amerikos darbo federacija. Panašios nevyriausybinių organizacijų istorinės raidos tendencijos pastebimos ir Lietuvoje. Carinės Rusijos okupacijos metais Vilniuje pradėjo plačiai veikti slaptosios organizacijos, labiausiai minėtini masonai.
Masonų veikla turėjo savo centralizuotą sistemą, laikėsi griežtos konspiracijos bei narystės, pagrindiniu veiklos tikslu laikė Respublikos atkūrimą, prieš tai paruošiant tautą būsimam sukilimui, be to, netiesiogiai palaikė ir globojo studentiškas organizacijas: šubravcus, filomatus, filaretus ir kt. Nevyriausybinių organizacijų veiklą iki 1918 metų Lietuvoje ribojo tuo metu galiojantys carinės Rusijos įstatymai. Tarpukario Lietuvoje nevyriausybinės organizacijos išgyveno suklestėjimo periodą. 1937 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo įregistruota 2861 draugija, iš jų 1349 švietimo, 429 jaunimo, 237 religinės, 186 kultūros, 158 sporto, 149 profesinės, 127 labdaros (d. d) socialinė globa ir parama.
Tačiau, minėtų organizacijų veikla buvo varžoma tuo metu galiojančiais Lietuvos įstatymais, todėl kalbėti apie ne pelno organizacijų sistemą sudėtinga, nes ši sistema kūrėsi vangiai. Nevyriausybinių organizacijų veiklą reglamentavo 1919m. priimtas Įstatymas apie draugijas ir jį pakeitęs 1936 metų Draugijų įstatymas, kuris vidaus reikalų ministrui suteikė išimtinę teisę suteikti leidimus steigti draugijas. Šis įstatymas nustatė griežtą draugijų kontrolę, privertė jas vesti tam tikros formos sąrašus, draugijų narius suskirstė į tris kategorijas (beteisius, nevisateisius, visateisius). Pagal minėtą įstatymą turėjo būti perregistruotos visos senosios draugijos, kai kurioms grėsė pavojus būti likviduotoms. Šis įstatymas tuo metu buvo labai kritikuojamas, tačiau nemažai nelabai demokratiškų nuostatų „persikėlė“ ir į 1995m. priimtą Visuomeninių organizacijų įstatymą ( minimalus narių skaičius, užsieniečių narystės apribojimai, organizacijos sustabdymo bei uždarymo tvarka, perregistravimo reikalavimai).
Sovietmečiu organizacijos buvo naudojamos kaip įrankis valdžios rankose, siekiant kontroliuoti visuomenę ir įgyvendinti valstybės politiką. Tokios organizacijos, kurios buvo sukurtos valdžios iniciatyva ir veikė pagal jos nurodymus, negali būti laikomos tikromis nevyriausybinėmis organizacijomis, nes jos nebuvo nepriklausomos ir neatstovavo piliečių interesus. Tokios organizacijos, kurios veikė pagal valstybės nustatytus standartus ir ideologiją, buvo labiau panašios į valstybines organizacijas, o ne į nepriklausomas nevyriausybines organizacijas. Todėl, tokios organizacijos sovietmečiu negalėjo atlikti tikro nevyriausybinio vaidmens ir prisidėti prie pilietinės visuomenės stiprinimo.
1992 m. spalio 25 d. dieną priėmus Lietuvos Respublikos Konstituciją buvo įtvirtinti nevyriausybinių organizacijų kūrimosi principai teisinės valstybės požiūriu. Konstitucijos 35 straipsnio nuostatos laiduoja piliečiams teisę laisvai vienytis į bendrijas, ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Kaip matyti, nevyriausybinių organizacijų teisinio reglamentavimo vienu įstatymu buvo atsisakyta, todėl šiuo metu Lietuvoje galioja net keletas įstatymų, nustatančių nevyriausybinių organizacijų teisinį statusą - Visuomeninių organizacijų, Asociacijų, Labdaros ir paramos fondų bei Viešųjų įstaigų įstatymai. Lietuvoje nevyriausybinių organizacijų sistema formavosi, veikiant tarpukario Lietuvoje įtvirtintais nevyriausybinių organizacijų kūrimosi principais.
NVO veikla Afrikoje
Nevyriausybinių Organizacijų Identifikavimas
Šiuo metu egzistuoja nevyriausybinių organizacijų identifikavimo problema. Nėra tiksliai pasakyta, kokias organizacijas laikyti nevyriausybinėmis. Taip pat nėra vieningos nevyriausybinių organizacijų duomenų bazės, todėl sunku tiksliai nustatyti jų skaičių. Nevyriausybinės organizacijos - tikslumo ir tinkamumo problema aktuali politologams, nevyriausybinių organizacijų aktyvistams.
Mokslinėje literatūroje dažnai vartojami įvairūs terminai - visuomeninės organizacijos, nevyriausybinės organizacijos, asociacijos ir kt. Vieningo termino nėra. Respublikos galiojantis teisės aktas. governmental organization). Pati termino semantika verčia nevyriausybinėmis organizacijomis laikyti tokias organizacijas, kurios įsteigtos ir veikia be vyriausybės ar kitų viešosios valdžios institucijų valios. Kitas interpretavimo aspektas, jog terminas nevyriausybinės organizacijos lyg ir supriešina, neigia, žymi opoziciją, vyriausybinėms organizacijoms. Kalbos atžvilgiu tai yra antonimai ( vyriausybinės - nevyriausybinės). Dėl šio neigimo ar antonimiškumo aspekto iš principo termino problemos nekyla ( išskyrus kai kuriuos atvejus, pvz.
JAV mokslininkai M.Hudson’as, R. Bush’as ir kt. trečiąjį sektorių, arba nevyriausybines organizacijas vadina ne pelno organizacijomis (non-profit) šiuos terminus jie laiko sinonimais. Ne pelno organizacijų termino šalininkas R. Šimašius pažymi, jog „teigiamas šio termino bruožas yra toks, kad jis visiškai neaiškina organizacijos veiklos kryptingumo, o pažymi tik aiškiai apibrėžiamus veiksnius - pelno naudojimą.“ Ne pelno organizacijų sąvoka gali būti skirtingo platumo: siaurąja prasme - tai organizacijos, kurias reglamentuojančiuose įstatymuose įtvirtintas šių organizacijų ne pelno statusas, o plačiąja - visos organizacijos, kurios nesiekia pelno ir neduoda kapitalo grąžos jų savininkams. Tačiau šis terminas turi ir „neigiamų“ bruožų. Teorijoje sumaištį kelia nesutarimas - „ką laikyti ne pelno organizacijos pagrindiniu bruožu: pelno neskirstymo principą ar pelno nesiekime principą.
Anglų kalboje dažnai, bet ne visada, priklausomai nuo šio principo atskiriami du terminai - non-profit organisation ir not-for-profit organisation. Kita šio termino dviprasmybė - pelno nesiekia valstybinės valdžios ir valdymo institucijos bei dauguma biudžetinių nuo šių institucijų priklausomų organizacijų. Respublikos Konstitucijai ir įstatymams tenkinti“ reiškia būtent tai, kas šiuo metu įvardijama nevyriausybinės organizacijos vardu. Trečiojo sektoriaus terminas nėra teisinis. Užsienio šalyse bei tarptautinėje teisėje taip pat vyrauja terminų įvairovė šioms (nevyriausybinėms ) organizacijoms apibrėžti.
Armėnijos Respublikos įstatymas dėl viešųjų organizacijų vartoja būtent viešosios organizacijos terminą , Latvijoje - nevalstybinės organizacijos. Amerikiečių teisės literatūroje dažnai vartojama sąvoka nauji socialiniai (visuomeniniai) judėjimai (new social movement - angl.). Tarptautinėje teisėje visuotinai yra vartojamas terminas - nevyriausybinės organizacijos ( non - governmental organizations -angl.), tačiau yra paplitusių ir kitų terminų. Tai interesų grupės (inferest groups - angl.) ir spaudimo grupės (pressure groups- angl.). Terminas interesų grupės yra kritikuojamas, nes tik grupės su tvirtais ekonominiais pagrindais gali daryti įtaką, tuo tarpu spaudimo grupių terminas geresnis ir tikslesnis, tačiau turi paslėptą politinį atspalvį, kurio nemėgsta įvairios altruistinės grupės. organizacijas - nevyriausybinės organizacijos. aktuose.
Pagrindiniai NVO Požymiai
Apibendrinus literatūroje pateiktus apibrėžimus, išskirtus bruožus, pateiksime šiuos pagrindinius nevyriausybinių organizacijų požymius:
- Pelno nesiekimas (tiksliau pelno neskirstymas). Jis reiškia, kad nevyriausybinės organizacijos nariai, savininkai, rėmėjai bei kiti asmenys negali skirstyti pelno, t.y. jokiu atveju negali gauti nuosavybės grąžos iš lėšų kurias įdėjo į organizaciją. Šio principo įgyvendinimas pasireiškia dviejose stadijose. Pirma, nevyriausybinės organizacijos veiklos stadijoje neleidžiama paskirstyti pelno, kaip kažkurio laikotarpio teigiamo rezultato. Antra, nevyriausybinės organizacijos veiklos stadijoje neleidžiama paskirstyti pelno, kaip kažkurio laikotarpio teigiamo rezultato.
- Savanoriškumas ir atvirumas. Tai reiškia, kad asmenys savanoriškai jungiasi į organizacijas, siekdami bendrų tikslų.
- Savarankiškumas ir nepriklausomumas nuo valdžios institucijų. Tai reiškia, kad nevyriausybinės organizacijos veikia savarankiškai, nepriklausomai nuo valstybės ar kitų valdžios institucijų įtakos.
S. Rusijos administracinės teisės specialistai (D.N.Bachrachas, J.M.Koziovas, L.L.Popovas) nevyriausybines organizacijas sieja su nekomercinėmis organizacijomis , o kiti (A.P.Aliochinas, A.A.Karmolickis) - tiesiog su visuomeninėmis organizacijomis . 1999 m. Europos Sąjungos Komisijos Komunikate dėl savanoriškų organizacijų ir fondų vaidmens skatinimo Europoje vartojamas savanoriškų organizacijų ( voluntary organization -angl.) terminas. Komunikate nurodyta, kad savanoriškas organizacijas apibrėžti yra labai sunku. Plačiąja prasme savanoriškos organizacijos yra paprasčiausiai žmonių grupės, kurios susibūrė, siekdamos vienų ar kitų tikslų.
Komunikate nurodomi šie savanoriškų organizacijų bruožai:
- jos nesiekia pelno, t.y.
- jos yra nepriklausomos, ypač nuo valstybės ar kitos viešosios valdžios, t.y.
- jos turi būti organizuojamos vadinamuoju „be intereso“ būdu, t y.
- aktyvumas visuomenėje, t.y. savo veiklą turi nukreipti visuomenės gerovei kurti bei skatinti.
Lesterio M. Salamono Modelis
Lesteris M. Salamonas išskyrė 6 pagrindinius faktorius, darančius įtaką ne pelno organizacijų veiklai:
- politinės tradicijos ir valstybės vaidmuo;
- religinės tradicijos ir bažnyčios vaidmuo;
- socialinė stratifikacija ir etninė fragmentacija;
- urbanizacija ir modernizacija;
- komunikacijų technologijos;
- užsienio įtaka.
tags: #savivaldybe #privalo #suteikti #patalpas #nepelno