Šis straipsnis skirtas prisiminti ir įamžinti praeitį, atiduoti duoklę tiems, kurie kovojo už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Jame apžvelgiami istoriniai įvykiai, asmeniniai atsiminimai ir kultūriniai aspektai, susiję su Saltoniškių kaimo mūrinio sodo namo istorija.
Lietuvos žemėlapis
Pradžia: Paskutinė Mokslo Metų Diena ir Juodas Gandas
1940 m. birželio 15 d. - paskutinė mokslo metų diena. Autorė sėkmingai baigė antrąją gimnazijos klasę. Motina atvažiavo parsivežti ir atsiskaityti už kambarį su šeimininku, kuris dirbo Kaišiadorių komendatūroje raštininku. Visuomet linksmas ir juokaujantis, tą dieną jis parėjo išbalęs ir nesavas, tardamas: "Gyvename paskutines valandas".
1941 m. birželio 14 d. per kaimus lekia juodas gandas: "Veža žmones į Sibirą!". Paryčiui išvežė mokytojus Bieliauskus, buvusį policijos nuovados viršininką su šeima. Prasideda neramūs laikai, žmonės laukia kito išvežimo ir karo su vokiečiais.
Dieną dirbame, naktį miegoti einame į sodo pakraštį. Su savimi nešamės ryšulius su būtiniausiais daiktais. Pusbrolis parodo šautuvą, sakydamas: "Tuojau reikės!".
Lietuva per 10 minučių (geografija, žmonės, istorija)
Rezistencija ir Pasipriešinimas
Šauliai ruošėsi pasipriešinimui. Miške, prie vieškelio Kruonis-Darsūniškis, pakirto medžius. Tačiau vietinis skundikas juos parodė jau sprunkantiems rusų kareiviams. Rusų kareiviai naktį pašaudę iš patrankų į Užnemunę, rytą skubiai išsinešdino, nes paaiškėjo, kad vokiečiai jau pasiekė Vilnių.
Arlauskas, radęs buvusio policijos nuovados viršininko uniformą ir kardą, pradėjo tvarkyti raštinės bylas. - Žigunovo nėra, dabar aš jo vietoje.
1943 metais Kaišiadorių gimnazijoje Vilniaus universiteto studentas Henrikas Ribokas įkūrė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos grupę. Pradėjome leisti laikraštėlį "Laisvei bundant". Ginklus vartoti mokė savisaugos kariai, kuriems vadovavo viršila Jonas Misiūnas, vėliau žinomas kaip Žalias Velnias.
Grupėje niekas nežinojo, kad man pavesta vykdyti žvalgybą. Ieškodamas ginklų, užmezgiau kontaktą su sovietų partizanų ryšininku. Iš jo sužinojau, kad su rusų partizanais ryšį palaiko ir keli Kaišiadorių policininkai.
Gyvenimas Karo Metu
Karas Lietuvoje ėjo jau trečius metus, artėjo jo pabaiga, tačiau dauguma Anglininkų apylinkės gyventojų vis dar nebuvo matę jokio vokiečio. Kai buvo išformuotas Marijampolės Vietinės rinktinės batalionas (po šiuo pavadinimu slėpėsi karo mokykla), grįžau namo.
Čia sutikau pradžios mokyklos mokytoją Antaną Pilyponį, kuris liepė perskaityti Lietuvos laisvės armijos įstatus, ir čia pat "Prieš Dievą ir visus kritusius už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę..." prisaikdino. Kitą dieną nuvestas pas Tamošiūnus išsižiojau iš nuostabos, pamatęs taip gerai pažįstamą rašomąją mašinėlę "CONTINENTAL" ir rotatorių.
Atėjo birželis. Praėjusią naktį rusų lėktuvai, pasišviesdami raketomis, stengėsi subomborduoti Kaišiadorių geležinkelio stotį, bet, kaip netrukus paaiškėjo, stotimi palaikė greta esantį durpyną su ilgomis tiesiomis durpių rietuvėmis. Joms ir teko pagrindiniai smūgiai.
Norėjau išsimaudyti Nemune, bet ant kranto gulėjo išpampusi arklio dvėsena. Senis Zamulis iš anos pusės, visą gyvenimą su savo luotu vertęsis iš žvejybos, dabar kraustė srovės nešamų kišenes ir nuavinėjo geresnius batus.
Kaimynas Danišauskas dėl vokiečių išdaigų, kurios galėjo supleškinti jo sodybą, buvo priverstas išsikraustyti iš namų. Pamatęs miške prie Girnos kalno rusų tanką, davė tankistams porą butelių naminės, kad jie tuos vokietukus išrūkytų, ir nurodė jų apkasų vietą.
Gyventojų Pasipriešinimas Mobilizacijai
Pirmąją naujųjų okupantų paskelbtos mobilizacijos dieną į Kruonio šaukiamąją komisiją tik po pietų pasirodė pirmas šaukiamasis - invalidas nuo vaikystės Juozas Kapočius. Įsiutę komisijos nariai vargšo vos nesumušė. Ėmė tardyti, įtardami, kad atsiųstas pasityčioti iš komisijos.
Okupantams pradėjus šaukiamuosius gaudyti, Kazokų kaimo vyrai pasipriešino ginklu. Tuo tarpu Kruonyje nauja valdžia suorganizavo "stribų" būrį, kurio branduolį sudarė vietiniai ir iš Jonavos atvykę rusai. Šių plėšikų siautėjimas visiems tiek įgriso, kad buvo nutarta juos sunaikinti.
Pokario Metai ir Tolesnė Rezistencija
1945 metų vasarą atnaujinom laikraštėlio leidimą, dabar jau "Partizano" pavadinimu. Leidinėlius pasirašydavome "LLA", kartais buvo nurodoma dar pridėti "Lietuvos Vyčiai" ir "Lietuvos Eglė" arba jų santrumpas.
1946 metų pavasarį pagausėjo areštų studentų aplinkoje. Areštavo Algirdą Kavaliauską ir Vacį Smelenską iš Istorijos-filologijos fakulteto, medicinos studentą Juozą Vytautą Jurgutį, gyvenusį gretimame kambaryje. Netrukus buvo areštuotas Antanas Pilyponis.
Kaišiadorių rajono žemėlapis
Šeimos Ryšiai ir Prisiminimai
Mano šeima su juo bendravo ir tarpukario metais, kai ir jis, ir mano tėvelis dėstė Vilniaus universitete, su seneliu susitikodavo profesiniais reikalais, teta Elena Pečiūrienė kurį laiką taip pat dirbo Universitete. Jurguciai Aleksandras ir Vladas sėdi pirmoje eilėje. Panevėžio banko valdytojas Aleksandras -pirmas, Vladas Jurgutis šeštas, Dalijos Jurgutytės Kiliesienės nuotrauka.
1940 m. rudenį po karo tėvelis buvo nuteistas pagal garsųjį 58 straipsnį už rezistencinę veiklą Vilniaus universiteto dėstytojų vadintoje Žvirono byloje. Atlikęs bausmę, dar dvejus metus buvo tremtyje Vorkutoje, vėliau apsigyveno Kaune.
Gyvenimo Apžvalga ir Mintys
Štai ir išgyvenau iki šio rudens. Visą gyvenimą lydėjo sunkios ligos su realia galimybe numirti, bet lemtis vis pasirūpindavo, kad su ja prasilenkčiau. Dveji metai, tarsi pagal mano užsakymą, buvo visiškai negrybingi, o ir miškai atrodė nepasiekiamai toli.
Reikėjo sulaukti šio, aštunto, jubiliejaus, kad mane pačią apstulbintų atsitiktinai padarytas atradimas - nebus, nesusirinks minia gyvenimo bendrakeleivių, nieko nebepasakys, nesudainuos „Ilgiausių metų, ilgiausių“, nors kaip jų laukčiau kaip mylėčiau, dėl tokios paprastos priežasties, kad didžioji dauguma jų jau išėję pirma manęs ir jų vis mažėja, o ir tie, dar likę, šiandien jau tokie pat, kaip aš, sulinkę, sukrypę, sukumpę, varganai tipenantys į vaistinę ar parduotuvę.
Gyvenime, šiandien klausysiuosi tų vieno kito išgyvenusių, dar nepamiršusių manęs bendrakeleivių ir turavosiu mintyse: dėkoju tau gyvenime, kad nebuvai per lengvas, kad naštą užritai man ant pečių per sunkią nešti - svetimą ir savą. Kad mano galiomis tikėjai.
Dabar tik supratau, kaip tai teisinga, kad mūsų laikas ir yra tik mūsų. Gyvenime, mes svetimėjam, mes daromės juokingi, įkyrūs, ateinantiems nebesuprantami ir jūsų nesuprasdami, todėl išeidami mes išsinešim savo laiką, gyvenseną, vertybes, kalbėseną ir papročius, madas, dainas, ligas.
Gyvenime, turėjau, pasirodo, išgyventi lig šiandieninio jubiliejaus, kad suprasčiau, kaip klydau, manydama, kad žmogus yra kažkoks kitoks, kad išskirtinis savo protu, jausmais, darbais.
Esu vertinama tik tiek, kiek duodu, pasakau, o ne tiek, kiek išgyvenu savyje, sukuriu sau. Apie mane žino, vertina, atsimena tik tiek, kiek pati primenu. Jei supranta klaidingai, tai nuomonę bepakeičia tiek, kiek manau esant reikalinga, kiek sugebu įtikinti. Pamiršta mane kai tik pasidarau nereikalinga - žmonėms, ne sau, t.y. Tai mintys po gyvenimo.
Mes klystame, jei manome, kad mums svarbiausia yra pažinti pasaulį. Šios dienos mano kedenamą problemą taupiai, bet tiksliai išriša lietuviškas posakis: „Iš akių ir iš širdies“.
Agota eina takeliu nuo ligoninės link buvusios ambulatorijos, tarsi nieko nė negalvodama, tiesiog jausdama tą pavasarišką dieną, miestelio nuotaikas, ją netikėtai apima keistas jausmas, lyg būtų atsitiktinai atvertusi seniai seniai savo pačios parašytą knygą ir staiga atradusi tą praeities pasaulį, kurį, atrodė, jau buvo pamiršusi, bet kuriame viskas netikėtai pasirodė taip pažįstama, įprasta, sava, išgyventa ligi gelmių, kad smulkmenos išnyko, nė nebepastebimos, liko visuma, gyvenimas.
Ir gėlių patakėm nebelikę, o jas anas daktaras labai mėgo, sodino, prižiūrėjo pats ir kitus ragino. Kai jis išvažiavo, nutarta gėlynų kiek sumažinti, geriau tebūnie mažiau, bet tvarkingi. Agota tuomet pasiūlė palikti palei taką gėlynėlius tik tarpeliais ir buvo nustebinta stojusios tylos. - Bus kapeliai - ir stojo dar kurtesnė tyla.
Agota dabar sugrįžta į šią dieną, apsidairo. Atsimena. Įsižiūri, koks varganas, staiga susenęs atrodo antrą šimtametį įpusėjęs pastatas mažais langeliais, kuriame dar neseniai buvo ambulatorija, o šimtą metų prieš tai klebonija - tarsi pritūpęs po pilka skiedrų stogo kepure.
Ambulatorija iškraustyta į naujai pastatytą šiuolaikinį mūrinuką, o senojo namo kambariai išdalinti po vieną ar du tokiems pat „atlikusiems“ žmonėms - vienišiems senukams, panorusiems iš tolimesnių kaimų pareiti į miestelį, arčiau bažnyčios, daktarų, neturinčiai kur gyventi jaunai šeimai su vaikeliu - laikinai, kol susiras ką geriau.
Kai Polis jau ima už durų rankenos, pamato Agotą, nudžiunga, tarsi ją ir būtų tikėjęsis sutikti, norėtų prieiti, bet sudvejoja. Susidrovi; įeina vidun. Pastovi atsirėmęs nugara į duris, tarsi atsiriboja nuo visko, paskui apsisuka.
Neries Upės Istorija ir Laivyba
Nuo Žeimenos Neris atrodo tarsi pilnesnė, greitesnė. Ji čia eina ne vienos aukštumos pašlaitėmis, prasigraužia skersai kalvagūbrių, vėl papuola į lygumų erdvumas. Vagoje daugiau sraunumų, akmenų, nemažos rėvos.
Neris patenka į medžiais, daug kur krūmais ūksmėtus tarpušlaičius. Pastebimai pasiaurėja, pagreitėja. Čia pat Avino rėva (sėbrinė). Ji srauni, net iš akies matyti joje srovės kritimas. Rėvoje - didokas akmuo, vadinamas Cegelninku (Plytininku). Yra ir paaiškinimas - čia pat, dešinėje, seniau buvo Parčevo dvaro valdos, priklausiusios Parčevskiams, kurie netoli upės turėję plytinę.
Ties Skališkėmis, upės dešinėje pakrantėje, rasime takelį, vedantį į lazdynais ūksmėtą skardį, kuriame nuo seno žinoma Šventoji ola. Tai ne taip dažnai aptinkamų konglomeratų (karbonatingų vandenų cementuoti smėliai, žvyrai) prosluoksnis, išsikišantis iš slėnio skardingo šlaito. Po tuo atspariu skliautuotu sluoksniu purus smėlis išbiręs ir susidariusi gana erdvi ola. Įspūdį padidina lašnojantis nuo skliautų vanduo, greta šaltinėlis.
Upei sukant į vakarus, iš aukštoko kairiojo šlaito įpuola neilgas Bezdonės upelis. Atiteka nuo Bezdonių gyvenvietės su geležinkelio stotimi. Šalia būta dvaro, upė nuo seno tvenkta. Dabar ištisas tvenkinių ūkis - Arvydai. Auginama žuvis, vandens paukščiai.
Nemenčinė - nedidelis miestas prie Neries, buvęs rajono administracinis centras. Šiuo metu jo augimas yra skatinamas priemiestinio poilsio poreikių. Manoma, kad Nemenčinė yra viena iš seniausių gyvenviečių, kuri mūsų eros pradžioje buvo prie tos pačios Nemenčios, kiek atokiau nuo upės, kur dabar yra piliakalnis.
Ties Nemenčine 1794 m. buvo susirėmę sukilėliai su caro kariuomene. 1831 m. pavasarį čia laikėsi K. Parčevskio sukilėlių būrys. Atmintinais 1919-aisiais narsiai kovėsi Raudonosios Armijos pulkai.
Pirmiausia miško medienai plukdyti. Sieliai buvo plukdomi iš pat aukštupio, ypač iš Dvinasos, Ušos ir kitų intakų, pradžioje surišant po du tris rąstus. Per metus iki Vilniaus atplaukdavo beveik 2000 sielių. Ten medieną žiemos metu sutempdavo į krantą, o sulaukę polaidžio, vėl leisdavo. Neryje perrišdavo į stambesnius sielius. Ne vien medį plukdė. Buvo leidžiami sausos medienos keliais sluoksniais kloti stambus sieliai - plaustai, ant viršaus prikrauti medienos dirbinių, linų, šieno, net grūdų.
Nerimi, matyt, negalėjo būti plukdomos kyliadugnės vytinės, nors kartais apie tai rašoma. XVIII ir XIX a. plukdomi plokščiadugniai strūgai. Tai irkliniai laivai: 35 m ilgio, 10 m pločio, keliantys iki 200 tonų. Tokiam valdyti reikėjo apie 30 žmonių. Dar stambesnės buvo barkos.
Neris nuo seno tarnavo kaip prekybos kelias, kuriuo buvo išvežama pardavimui įvairios natūralios žaliavos, gėrybės ir jų dirbiniai (mediena, žvėrių kailiai ir naminių gyvulių odos, medus, vaškas), taip pat žemės ūkio gaminiai (linai, kanapės, džiovinta žuvis, grūdai), gal kartais ir brangesni dalykai, kaip pavyzdžiui, gintaras. Atgal, prieš srovę, buvo velkami laivai, pakrauti druska, muilu, silkėmis, audiniais, geležimi ir jos dirbiniais (dalgiais, pjautuvais). Gabenamasi buvo cukraus, prieskonių, net ginklų.
Dešiniųjų šlaitų papėdėje, ties Čeremšiškėmis, nesunku pastebėti sendvario medžius, pastatų žymes. Praeito šimtmečio viduryje K. Tiškevičius aprašo čia dvarelį, jau tada be puošnių rūmų, į kurį vasarai atvykdavo miesto kilmingų žmonių. Buvęs laikomas orkestras, mėgstama vakarais klausytis muzikos.
Upėje - sraunuma, vaga tarsi priplakta prie kairiojo šlaito, kuris paplautas, jame - aukštoka atodanga. Įdomūs šlaito sąrangos sluoksniai, reginiai nuo viršaus. Staiga krantų pobūdis pasikeičia - dešinysis tampa aukštas, status, nuolat upės griaunamas, jame išsirikiuoja atodangos. Vagoje - ilga Byrų rėvų grandinė, kurioje, be minėtųjų, yra Alksnynės, Zeravoko rėva ir kitos.
Dešiniajame aukštame Neries slėnio krante - Kryžiokai, o už ją, lygioje plynaukštėje, - vėl didžiuliai sodų plotai. Kairysis šlaitas žemas, smėlio terasose ošia šilai. Čia įteka nedidelių upelių: bevardis upeliukas iš Antavilių ežerėlių virtinės, dar žemiau - Veržė, arba Viržupis, atitekantis is miškų.
Grįžkime į paupį, kur įteka Riešė. Ten nedidelis, bet gana įdomus Staviškių kaimelis. Neris baigia neilgą pietų krypties atkarpą, atsimuša kairėje į aukštoką priemolio šlaitą, daro dešiniosios krypties alkūnišką vingį ir keletui kilometrų nusitaiko į vakarus.
Ties minėtu alkūnišku upės posūkiu iš kairės įteka dar vienas nedidelis upelis - Kaira. Jo aukštupyje, už kelių kilometrų nuo čia, - Dvarčionys, kur nuo seno gaminamos plytos. Šalia - Kairėnai. Tai sena dvarvietė su parku, dabar kuriamu Vilniaus universiteto botanikos sodu. XVI a. ši vieta garsėjo čia gaminamu geru popieriumi. XIX a., valdant Marikoniams, toli buvo žinomos Kairėnų kultūrinės tradicijos: čia laikytas orkestras, teatras, rinkosi to meto šviesuomenė.
Čia pat Turniškė įteka į Nerį. Jos žiotyse - tvenkiniai. O priešais, aukštame šlaite, į kurį atsimušdama upė suka į pietus, - Verkiai.
Po krikšto Lietuvos didysis kunigaikštis Verkius padovanojęs Vilniaus vyskupams, kurių žinioje vietovė išbuvusi iki XVIII a. galo. Šiame dvare atsirado malūnai, plytinė, alaus darykla, odų dirbtuvė, pieninė, smuklė.
XIX a. keitėsi Verkių savininkai, kai kurie nepasižymėję rūpestingumu. Prisidėjo napoleonmetis, ir šis ansamblis gerokai nukentėjo. XIX a. viduryje Verkius įsigijo kunigaikštis L. Vitgenšteinas, kuris centrinius rūmus išardė ir iš jų plytų prie kairiojo pastato pridūrė salę su bokštu (vokiečių archit. J. Savadė), iš dešinės - stiklinį šiltnamį, vadinamąjį žiemos sodą (neišliko).
Šiame straipsnyje apžvelgti istoriniai įvykiai ir asmeniniai atsiminimai, susiję su Saltoniškių kaimo mūriniu sodo namu, atspindi sudėtingą ir turtingą Lietuvos istoriją.
tags: #saltoniskiu #kaimas #murinis #sodo #namas