Teisės viršenybės principo užtikrinimas bei žmogaus teisių ir laisvių garantavimas yra visuotinai pripažįstamas teisinės valstybės pagrindas. Valstybės institucija, kuri privalo užtikrinti šio principo laikymąsi ir įgyvendinimą yra teismas. Tik teismas vykdo teisingumą. Teisingumo vykdymas yra įmanomas tik tada, kai teismas yra nepriklausoma, objektyvi ir nešališka visuomenės konfliktų sprendimo institucija. Teisminė gynyba bus efektyvi, jei užtikrintas teisminės valdžios nepriklausomumas - būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga.
Žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimas garantuojamas tik tada, kai užtikrinama nepriklausoma teismo veikla. Nei teisinės valstybės principas, nei valdžių padalijimas, nei teisėjo ir teismų nepriklausomumas nėra savitiksliai dalykai. Svarbu sukurti demokratinės valstybės sampratą atitinkantį žmogaus teisių gynimo mechanizmą. Ypatingą vietą šiame mechanizme užima teismas. Ši teisminės valdžios tobulinimo problema aktuali ir šiandien.
Šią temą savo darbuose yra nagrinėję didelį autoritetą turintys teisės mokslininkai ir praktikai prof. V. Mikelėnas, prof. E. Jarašiūnas, doc. dr. V. Vaišvila, taip pat H. Šinkūnas ir kiti. Didžiausią reikšmę plėtojant konstitucinį teisminės valdžios nepriklausomumo principą neabejotinai turi Lietuvos Konstitucinis Teismas, kuris ne viename savo nutarime aiškina šio pricipo esmę ir siekia atskleisti jo turinį.
Šiame darbe analizuojamas teisminės valdžios nepriklausomumo principas tiek teoriniame lygmenyje, tiek esamoje socialinėje tikrovėje. Remiamasi minėtų autorių darbais, Konstitucinio Teismo jurisprudencija, teismų praktika, teisės mokslo leidinių straipsniais, konferencijų medžiaga, taip pat Atviros visuomenės instituto parengtomis ataskaitomis apie teismų nepriklausomumą stojant į Europos Sąjungą, kurios padėjo įvertinti Lietuvos teismų padėtį kitų jaunų demokratinių valstybių kontekste.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą. Konstitucinis Teismas yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris teisminę valdžią įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Konstitucijos 104 straipsnį, Konstitucinio Teismo teisėjai, eidami savo pareigas, yra nepriklausomi nuo jokios valstybinės institucijos, asmens ar organizacijos ir vadovaujasi tik Lietuvos Respublikos Konstitucija.
Šio darbo tikslas - teisminės valdžios nepriklausomumo principo nagrinėjimas, jo turinio atskleidimas remiantis Konstitucinio Teismo formuojama konstitucine doktrina, įtvirtinimo Lietuvos teisinėje sistemoje bei įgyvendinimo problemų analizė.
Šio darbo uždaviniai - aptarti teismo vietą valstybės valdžių sistemoje, išanalizuoti teisminės valdžios nepriklausomumo principo turinį, atskleidžiant jo svarbą ir reikšmę demokratinėje visuomenėje ir teisinėje valstybėje bei išryškinant aktualias šio principo įgyvendinimo problemas.
Naudoti įvairūs mokslinio pažinimo metodai, kurie buvo derinami tarpusavyje: loginės analizės, lyginamasis, dokumentų analizės ir kiti. Darbą sudaro įvadas, trys dalys bei išvados. Pirmojoje dalyje aptariama valdžių padalijimo doktrina ir teisminės valdžios vieta valdžių sistemoje.
Valdžių padalijimas - vienas pagrindinių demokratinės teisinės valstybės organizacijos ir veiklos principų. Tai svarbiausias konstitucinis principas, išeities pozicija nagrinėjant valstybinės valdžios institucijų kompetencijos, tarpusavio santykius. Iš valdžių padalijimo principo savaime išplaukia teisminės valdžios nepriklausomumas, kuris yra šio darbo nagrinėjimo dalykas, todėl prieš pradedant teisminės valdžios nepriklausomumo principo analizę, neišvengiamai privalu apžvelgti valdžių padalijimo doktriną.
Lietuvoje valdžių padalijimo principas išvestas iš Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalies, kuri įtvirtina, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje šią Konstitucijos nuostatą siejant su kitomis jos nuostatomis, valdžių padalijimo principas įgavo ryškesnius kontūrus. Įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet tarp jų turi būti pusiausvyra. Kiekvienai valdžios institucijai yra nustatyta jos paskirtį atitinkanti kompetencija, kurios konkretus turinys priklauso nuo tos valdžios vietos bendroje valdžių sistemoje ir jos santykio su kitomis valdžiomis, nuo tos institucijos vietos tarp kitų valdžios institucijų ir jos įgaliojimų santykio su kitų institucijų įgaliojimais.
Valdžių padalijimo idėjos užuomazgos
Valdžių padalijimo idėjos užuomazgos atrandama dar seniausiose antikos politinėse teorijose. Šio valstybingumo vystymosi bei labiausiai veiksmingos priemonės visuomenės apsaugai nuo despotizmo ir tironijos paieškos išdava. Aristotelis valstybės valdžią suprato ne kaip valstybės funkcijas, ne kaip jos teisėtus organus, bet kaip faktinius valdžios vykdytojus.
Senovės Graikijos filosofas Polibijus bei šiek tiek vėliau senovės Romos oratorius, mąstytojas ir valstybės veikėjas Markas Tulijus Ciceronas taip pat ieškojo geriausio valstybės valdymo modelio. Polibijaus teigimu, neabejotinai geriausia yra mišri valdymo forma, kuri sujungia geriausias monarchijos, aristokratijos ir demokratijos ypatybes. Pagrindinis tokios mišrios valdymo formos privalumas yra tai, kad ji užtikrina valstybės stabilumą ir neleidžia jai išsigimti.
Džonas Lokas toliau plėtojo šias idėjas veikale "Du traktatai apie valdžią". Jis teigė, jog atsižvelgiant į linkusią geisti valdžios žmogaus prigimtį, siekiant apriboti savivalę tų, kuriems suteikta valdžios galia, ir užtikrinti valdžios galios pusiausvyrą, valdžios galias reikėtų atiduoti į skirtingas rankas. Jis manė, kad teisę kurti įstatymus asmens rankas nebūtų atiduotos vykdomosios valdžios galios, nes antraip įstatymų leidėjai pasidarytų sau išimtis ir nebūtų pavaldūs savo sukurtiems įstatymams. Siekiant, kad sukurti įstatymai būtų nepaliaujamai vykdomi ir prižiūrimi, būtina turėti nuolatinę vykdomąją valdžią, kuri garantuotų, jog priimti ir galiojantys įstatymai būtų vykdomi.
Šviečiamosios epochos aktyviu ir vėlesnių demokratinių valstybių valdžios sąrangos pagrindu. Š. L. Monteskjė valdžių padalijimo problematiką nagrinėjo politinės laisvės kontekste: politinės laisvės garantas yra ribotas valdymas, užkertantis kelią piktnaudžiauti valdžia. Nuo senų laikų yra pastebėta, kad kiekvienas žmogus, kuris turi valdžią, linksta per daug ja naudotis, todėl norint apriboti piktnaudžiavimo valdžia galimybę reikia, kad viena valdžia ribotų kitą. Išskirdamas įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę valdžias, Monteskjė nurodo, kad jas reikia atiduoti į skirtingas rankas. Nėra laisvės, kai viename asmenyje ar vienoje įstaigoje įstatymų leidžiamoji valdžia sujungta su vykdomąja valdžia, nes pagrįstai galima baimintis, jog bus priimti tironiški įstatymai ir jie bus tironiškai vykdomi. Taip pat nėra laisvės, jei teisminė valdžia nėra atskirta nuo įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios.
Š. L. Monteskjė buvo pirmasis kaip atskirą savarankišką valdžios šaką išskyręs teisminę valdžią. Šios idėjos pasklido XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje, turėjo didžiulę įtaką konstitucionalizmo doktrinai formuoti ir buvo įtvirtintas to meto Vakarų valstybių konstitucijose (1789 m. JAV, 1791 m., 1795 m., 1799 m. ir 1814 m. Prancūzijos konstitucijose). 1789 m. Žmogaus teisių deklaracijos, tapusios 1791 m. Analizuodamas valdžių padalijimo principą garsus Lietuvos teisinės minties filosofijos skleidėjas Petras Leonas pažymėjo, kad valstybės valdžios veiksmai yra trys rūšys: įstatymų leidimas, valdymas ir teismas.
Taigi, teisminė valdžia, kaip nepriklausomos valstybinės funkcijos realizavimo dalies susiformavimas yra gana jauna. Istorinėje perspektyvoje tai pirmiausia siejama su feodalinės valstybės ir visuomenės sąrangos pabaiga, privatinės nuosavybės, grindžiamos ekonomika, atsiradimu, prekybos suklestėjimu. Šioms ekonominei farmacijai, vis daugėjo.
Charles-Louis de Secondat, baron de La Brède et de Montesquieu
Savarankiška ir nepriklausoma teisminė valdžia Eurpoje atsirado maždaug XVIII a. pabaigoje, teismams pradėjus vykdyti naują - vykdomosios valdžios veiksmų teisėtumo kontrolės - funkciją, susiformavus vadinamajai administracinei justicijai. Tai reiškia valstybės galios apribojimą: valstybės valdžios veiklą ėmė kontroliuoti nepriklausoma ir įtakinga institucija - teismas. Pabrėžtina tai, kad apie teisminę valdžią galima kalbėti tik tuomet, kai teismui suteikiamos realios galios ginti kiekvieno asmens teises ir laisves nuo neteisėto tiek įstatymų leidžiamosios, tiek vykdomosios valdžios kišimosi.
Šiose demokratinėse valstybėse teismai vertinami kaip tautos įsteigta savarankiška ir nepriklausoma valstybės valdžia, kuri, vykdydama jai pavestas funkcijas, nėra pavaldi nei įstatymų leidžiamajai, nei vykdomajai valdžiai, kurioms draudžiama kištis į teismų veiklą. Š. L. gina žmogaus teises ir laisves nuo valstybės valdžios savivalės. Šios teisminės valdžios institucijos sprendimu, be to, vykdomosios valdžios sprendimus teisminė valdžia gali panaikinti ar pakeisti. Tokia teisminės valdžios vieta valdžių padalijimo sistemoje gali pasirodyti esanti netgi reikšmingesnė nei įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios.
Tačiau teisminės valdžios savarankiškumo ir nepriklausomumo negalima suabsoliutinti. Ją su kitomis valdžiomis sieja tam tikri ryšiai. Įstatymų leidžiamoji valdžia nustato teismų sistemą, veiklos principus, teismų kompetenciją, teisėjų statusą, bylų nagrinėjimo tvarką ir kt. Vykdomoji valdžia užtikrina teismų veiklos materialines sąlygas, įgyvendina specialistų rengimo programas, padeda racionaliai panaudoti teismų sistemai bei atskiriems teismams skirtus asignavimus ir t.t.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje valdžių padalijimo principas įtvirtintas 5 straipsnio 1 dalyje nurodant, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Teisminei valdžiai būdingi visi pagrindiniai valstybės valdžios požymiai. Svarbiausias iš jų - tai privalomumas paklusti šios valdžios sprendimams. Teismo sprendimai priimami valstybės vardu, savo galia jie prilygsta įstatymams, t. y. nustato asmens teises, pareigas ir atsakomybę. Be bendrųjų valstybės valdžios požymių, teisminei valdžiai būdingi specifiniai požymiai ir funkcijos. Tai teisės ir teisėtų interesų apsauga. Teisė ginti savo teises nepriklausomame ir nešališkame teisme yra viena iš svarbiausių asmens teisių garantijų. Užtikrinant Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintas teises ir laisves teismams suteikiami ypatingi įgaliojimai, kurių neturi nė viena kita valdžia.
Tik teismas gali priimti sprendimą, kuriuo žmogui atimama ar apribojama laisvė, konfiskuojamas fizinis ar juridinis asmens turtas, uždraudžiama politinės partijos veikla, panaikinamas valstybės institucijos neteisėtas aktas ar ji įpareigojama atlyginti neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą ir kt. Teisminė valdžia įgyvendina teisingumo vykdymo valstybėje funkciją. Ši funkcija vienareikšmiškai įtvirtinta Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies dispozicijoje - teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismas.
Teisminei valdžiai būdinga specifinė teisingumo funkcijos vykdymo kontrolės sistema. Ši kontrolė gali būti tik teisinė: kontroliuojama, ar teismo sprendimai yra teisėti, ar jie atitinka materialinės ir procesinės teisės normas; ir tik vidinė: žemesniojo teismo sprendimą gali pakeisti ar panaikinti tik aukštesnė (apeliacinė ar kasacinė) teisminė institucija. Dar vienas išskirtinis teisminės valdžios požymis - jos politinis ir socialinis neutralumas. Vykdant teisingumą pagrindinė teismo pareiga - išspręsti teisinį konfliktą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Vykdydamas šią pareigą teismas privalo būti politiškai ir socialiai neutralus bei laisvas nuo bet kokio poveikio iš šalies. Nagrinėdamas ir spręsdamas bylas jis turi vadovautis tik įstatymu ir savo teisine sąmone bei vidiniu įsitikinimu.
Svarbūs įgyvendinant teisminę valdžią. Tai vykdyti teisingumą, veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo teisminės valdžios prieštaravimas. Teismai atlieka arba gali atlikti ir kitas teisines funkcijas, pvz., teisės normų aiškinimo funkciją. aiškina įstatymus. Kai kuriose valstybėse (pvz., anglosaksų teisinės tradicijos valstybėse) teismai atlieka teisės kūrimo funkciją.
Valdžių padalijimas ir atribojimas kaip vienas svarbiausių konstitucinės santvarkos principų pripažįstamas ir taikomas visose demokratinėse valstybėse. priešingai, vienose rankose sukoncentruotai valstybinei valdžiai, kuri lemia socialinį neteisingumą, diktatūrą, savivalę ir beteisiškumą. Ryškus to pavyzdys - netolimos praeities totalitarinis režimas, komunistinės oligarchijos rankose sukoncentravęs neribotos ir nedalomos įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios funkcijas.
Valdžių padalijimo ir atribojimo principas neatsiejamas nuo būtinybės užtikrinti savarankiškų valdžios šakų sąveiką, valdžios vienybę ir darną. Tai sudėtingas uždavinys, nes kiekviena valstybės institucija savo veiklos srityje yra autonomiška, o valdžių konkurencija ir konfliktai tam tikra prasme yra užprogramuoti ir neišvengiami. Ypatingai tose srityse, kuriose atskirų valdžios šakų vykdomos funkcijos nėra griežtai atribotos įstatymais arba kuriose šios valdžios šakos konkuruoja tarpusavyje, turi viena...
Šis teisingumas, nepriklausomumas ir 2) teismų, kaip teisminės valdžios institucijų sistemos, nepriklausomumas. Dabartinės teismų savivaldos institucijos Lietuvoje veikia visai neseniai - nuo 2002 m. vidurio, todėl jos literatkūroje iki šiol išsamiau nebuvo aptarinėjamos. Šioji darbo dalis skirta šioms institucijų veiklos ir kompetencijos nagrinėjimui.
Štai lentelė, apibendrinanti valdžių padalijimo principus:
| Valdžios šaka | Funkcijos | Institucijos |
|---|---|---|
| Įstatymų leidžiamoji | Įstatymų kūrimas | Seimas |
| Vykdomoji | Įstatymų įgyvendinimas | Respublikos Prezidentas, Vyriausybė |
| Teisminė | Teisingumo vykdymas | Teismas |
Štai paveikslas, apibendrinantis valdžių padalijimo principus:
