Šalčininkų Rajono Medinių Namų Puošybos Tradicijos Ir Velykų Papročiai

Šiame straipsnyje aptarsime tradicinius Šalčininkų rajono medinių namų puošybos elementus bei Velykų papročius, kurie yra svarbi Lietuvos kultūros dalis. Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad jau prieš 3-4 tūkst. metų skirtingose Europos dalyse žmonės rentė medinius namus. Rentimo technika buvo gana skirtinga ir atspindėjo tuometines tradicijas, kultūrą bei skirtingų regionų amatų išsivystymo lygį.

Medinių Namų Statybos Tradicijos

Intensyvus miško išteklių pereikvojimas daugelyje Europos regionų sąlygojo žymų medienos trūkumą. Dėl šios priežasties centrinėje Europoje labai išpopuliarėjo masyvaus karkaso (fachverko) namai, kuriems nereikėjo tiek medžio ir darbo sąnaudų. Šiaurės miškų regiono ši tendencija taip nepalietė ir jau apie 500 metų čia veikia savotiškas rąstinių namų statybos poligonas, kuriame tobulinami šios statybos būdai. Būtent dėl to mediniai namai čia labai populiarūs, o statybos būdai laikomi namų kokybės pagrindu.

Pastato Dalys Ir Jų Raida

Pastato dalys: sienos, pamatai, durys, langai, prieangiai, stogai, kaip savarankiški, lygiaverčiai konstrukciniai struktūriniai elementai turi savo istoriją, raidą ir regioninę charakteristiką.

Pamatai

Dauguma senųjų gyvenamųjų namų ir ūkinių trobesių buvo renčiama be pamatų, tiesiog ant žemės. Kartais ties rentinio kampais ir viduriu buvo dedamos ąžuolo arba sakuotų spygliuočių trinkos. Pamatinio rentinio izoliacijai nuo drėgmės naudota beržo tošis. XVI - XVII a. dvarų gyvenamuose trobesiuose, svirnuose pamato funkcijas atliko rentinio paklėtis, stulpai arba trinkos (kaladės). Reprezentaciniai XVI - XVII a. dvaro trobesiai buvo įrengiami su paklėčiais, kuriuos sudarė vienas ar keli atskiri rentiniai. Paklėtis saugojo sienas ir vidaus patalpas nuo drėgmės, prailgino trobesio eksploataciją. Supuvę paklėčio rąstai techniškai nesunkiai buvo pakeičiami naujais.

Sienos

Pagal statybos būdą skiriami trys sienos tipai: stulpinė, karkasinė, rentinė. Jų kilmė nevienalaikė. Stulpinė yra seniausia, primityviausia. Iki I tūkstantmečio vidurio naudota visoje Lietuvoje. Vėliau daugelyje vietų visiškai išnyko, kadangi mūsų klimato sąlygomis ši siena nepakankamai sandari ir ilgaamžė. Išliko tik Rytų Lietuvos klojimų ir daržinių statyboje.

Durys

Duris sudaro du savarankiški komponentai: varčia ir jas laikanti stakta. Staktos statytos dviem būdais. Vienu būdu baigtame rentinyje buvo iškertamos angos, kitu - durų staktos įstatomos į apatinį rentinį. Platesnis metalinių vyrių paplitimas paspartino staktų įrangą, kadangi tokiu būdu kabinamoms durims reikėjo stiprių atramų.

Langai

Vakarų aukštaičių gryčiose iki XIX a. pabaigos naudotas paprasčiausios konstrukcijos langas - nedidelė viename ar dviejuose sienojuose iškirsta anga, be rėmo, užstumiama horizontaliai slankiojančia lentele. Kituose Lietuvos regionuose užstumiami langai XIX a. buvę jau tik jaujose, pirtyse arba namų priemenėse. Kartais rėmas buvo įstiklintas. Daugelis XVI a. trobesių jau turėjo įrėmintus langus.

Prieangiai

Prieangiai naudoti jau priešistorinėse gyvenvietėse. Jie buvo formuojami dviem būdais: pristatomi prieangiai (atviri ir uždari), įjungiami į bendrą pastato struktūrą (lėpiai, galerijos, prieklėčiai). Pristatomi prieangiai statyti prabangiuose XVI - XVII a. dvarų rūmuose. Buvę ganėtinai erdvūs, juose tilpdavo keli (2 - 5) suolai, stalas.

Stogai

Stogo konstrukcijų raida ir paplitimas bene labiausiai atspindi statybos technikos kitimus, konstrukcijų nevienalaikiškumą ir kitų kraštų kultūrų įtaką. Sodybų pastatų architektūrai būdingi trys pagrindiniai jų tipai: pėdinis, sijinis, gegninis. Jie, kaip ir sienų konstrukcijos, yra nevienalaikiai.

Velykų Tradicijos

Velykos - tai senovinė gamtos atgimimo ir žemės ūkio darbų pradėtuvių šventė. Zinkevičius rašo, kad žodis Velykos į lietuvių kalbą pateko dar prieš Lietuvos krikštą iš rytinių slavų ir pažodžiui išvertus reiškia Didi diena. Dėl pavasario didžiosios šventės pavadinimo yra pasamprotavimų, kad jis kilęs iš žodžio vėlė ir tai daugiausia grindžiama šio laikotarpio papročiais, susijusiais su mirusųjų artimųjų garbinimu. Didysis penktadienis turėjęs ir Vėlių Velykų užvadinimą.

Iki šių dienų išlikę tikėjimai apie vėles, kurios kažin kokiais būdais sugrįžta į namus, bet dar dažniau lanko savo parapijų bažnyčias. Vėlės Velykose prisimenamos išskirtinėmis vaišėmis ir per auką elgetoms, ir kitiems vargingai gyvenantiems bendruomenės nariams. Tai vadinamieji Pavasariniai diedai, t.y. apeiginis valgymas ir aukojimas varguoliams, kad melstųsi už mirusių artimųjų vėles. XX a. Ypatingų galių didžiosios pavasario šventės sakralumas suteikia vandeniui. Jis skaistina veidą, gydo odos skaudulius. Priešvelykinį šeštadienį vanduo pašventinamas ir bažnyčioje. Jo panaudojimo funkcija sietina su dvasinėmis, apsauginėmis sferomis. Juo pašventindavo velykinį stalą, namus, gyvulius. Lašelį švento vandens pildavo į šulinį.

Katalikų bažnyčia nuo VIII a. vidurio įvedė ugnies šventinimo apeigas. Žmonės pašventintą, dar neužgęsusią ugnį nešėsi į namus. Su ja apeidavo sodybą, trobas, laukus, bičių avilius, kad išvaikytų nelabąsias jėgas, kad savo gerą apsaugotų nuo perkūno, audrų, krušų ir kitų stichinių nelaimių.

Velykiniai Valgiai

Velykoms ypač daug gaminama apeiginių valgių. Svarbiausias ir apeigiškiausias velykinių vaišių valgis (ir ne tik valgis) - dažyti, marginti kiaušiniai. Tai pilnatvės, gėrio, derlumo simbolis. Tradicinis kiaušinių dažymas buvo ir yra natūraliais, dažniausiai augaliniais dažais. Dažoma svogūnų lukštais, šieno pakratais, beržo vantos lapais, kerpėmis, samanomis, medžių žievėmis. Natūraliais dažais nudažytų kiaušinių spalvos neryškios, prislopintos, švelnių, subtilių tonų.

Pagrindinė marginimo technika -skutinėjimas, išrašymas pašildytu vašku. Margučių raštų pobūdį nulėmė apvali, aptaki jų forma, marginimo įrankiai bei puošimo būdai. Skutinėti margučiai pasižymi grakščia, lengva piešimo linija, raštas labiau susmulkinamas, susideda iš grafiškų, kampuotų linijų. Rašytinių margučių raštas aptakus, dažniausiai abstrakčių geometrinių linijų, rūtelių ar kitų smarkiai geometrizuotų realiosios gamtos motyvų nulemtas.

Dėl savo stebuklinių galių Velykų kiaušinis plačiai naudojamas velykiniame apeigyne. Labiausiai brangintas dovanotas kiaušinis, todėl Lietuvoje iki šių dienų išlikęs paprotys pirmąją Velykų dieną vaikščioti pakiemiais pasirinkti kiaušinių. Kiaušiniautojai laukiami, nes tikėta, kad kuo daugiau vaikų aplankys namus, tuo namai bus laimingesni, vištos bus dėslesnės. Vaikams margučius dovanoja ir mitinė būtybė Velykė.

Apie Velykę sukurta daug pasakojimų, kuriuose ji dažniausiai vaizduojama, kaip gera senutė, sėdinti pamiškėje ir dažanti margučius, žolelėmis, samanėlėmis, skujomis. Bet šis didžiosios šventės personažas gali siekti mitologinius laikus, tikėjimus susijusius su Anapusiniu pasauliu, su mirusiųjų, vėlių globa užsiimančiomis mitinėmis dievybėmis. Ji gali būti įvardijama ir Bobos vardu. Velykų, didžiosios pavasario šventės, mitinis personažas labai dažnai ir vadinamas Velykų boba. Eišiškių apylinkėse Velykų boba buvo išsivaizduojama kaip - sena moteriškė, išlendanti iš pavasarinių balų.

Buvusiose Žiemgalių žemėse prieš Velykas netoli krosnies padėdavo kiaušinių, duonos, mėsos, alaus, sakydami, kad tai auka Namų motinai, kuri gyvena krosnyje. Kėdainių krašto vaikų manyta, kad Velykų bobutė naktį vaikšto po namus, lydima angeliukų - mirusių vaikų “dūšelių”.

Buvo gaminama nelyginis skaičius valgių. Būtini patiekalai - blynai, kiaušinienė, avižinė košė. Apie Bobų minėjimą aptinkama netiesioginių duomenų ir Pietų Lietuvoje. Taigi lenkiame prie to, kad visiems žinomas Velykų pyragas - Velykų boba gali būti tam tikras pavasario švenčių archaiškasis reliktas - auka protėviams, juos globojančioms dievybėms. Apie Rokiškį šis patiekalas keptas tik Velykoms ir tiesiogiai sietas su paslaptingomis dovanomis: vaikai žinojo, jei “boba” iškepta, Velykos “atėjo” ir jie bus apdovanoti dažytais kiaušiniais.

„Jeigu būdavo gryčioj mažų vaikų, tai kepdavo pyraginį “Velykų bobutį”. Iškepa normalių pyragų ir dar turėdavo tokį čiugūninį puodų dėl “bobutės”. Gaudavosi toks į apačią platėjantis, aukštas pyragas. Kaip ir panašus į bobą su plačiu undaroku…Mama su skujini pečių kuo gražiausiai išluoja, priepečį aptvarko, kad sodins mūsų pyragų. E kas ti per mielės, kad akyse tas pyragas pučias, auga…E dar parėdom, kokiu gardumynu, kad ir grožio gautų… „Velykų bobutės” neskubėjom jau taip labai greitai suvalgyt.“ (Janinos Palionienės g. 1935 m. Vėdarių k. Zarasų r.

Ant Velykų stalo būtini ir paprasti kvietiniai pyragai. Grįžtančių sparnuočių garbei iš pyraginės tešlos likučių vėlgi kepdavo “paukščiukus”, vadinamus “varnelėmis”. “špokiukais”, “pempėmis” ir pan. Po pasninkiškosios gavėnios valgyta daug mėsos. Svarbiausia - kiauliena. Etnologai, tai aiškina, kaip kiaulės-simbolio paplitimą pavasario švenčių apeigose, sietiną su agrariniais tikėjimais. Kiaulė reiškia sotumą, vaisingumą, o jos gebėjimas knisti - lengvą žemės arimą.

Žemaičiai išlaikė tradiciją Velykoms gaminti riebų šiupinį su dubenyje kyšančia kiaulės uodega. Dzūkijoje visai neseniai išnyko paprotys Velykoms šusti riebius kopūstus ir būtinai su kiaulės “nibra” (knysle). Suvalkiečiai iki XX a. vidurio išlaikė paprotį virti arba krosnyje kepti kiaulės galvą, vėliau imta gaminti kiaulės galvos sūris. Aukštaičiai, papjovę kiaulę, Velykų kepsniui atideda pirmarūšę mėsą, dažniausiai užpakalinį kumpį. Visoje Lietuvoje paplitę patiekalai iš kiaulienos: suktos ir slėgtos karkos, šaltiena, virtos dešros. Šiaurės Lietuvoje, Žemaitijoje kepama paukštiena, dažniausiai - žąsis.

Kaulai nuo velykinio stalo neišmetami, o pakasami keturiuose laukų kampuose, kad saugotų javus nuo krušų, sausrų. o išrūgose, arba, prieš stumiant į krosnį, kumpį aplipdydavo rugine tešla. Visos Lietuvos šeimininkės stengėsi Velykų stalui paruošti ir pieniškų valgių, kad karvės būtų pieningos, kad vasara būtų giedri. Žemaitės slėgdavo margą sūrį, aukštaitės sukdavo sviestvarškę, paskanintą kmynais ar mėtomis.

Valgymas pradedamas nuo dažyto kiaušinio. Jis nedaužomas nei peiliu, nei įstalą, o tiesiog kiaušinis į kiaušinį. Dažniausiai jis padalijamas į tiek dalių kiek yra šeimoje narių.

Stalo Puošimas

Ne taip seniai tikėta, kad Velykų stalas privalu papuošti per žiemą išsilaikiusa žaluma, kas lemia gerą žiemkenčių augimą. Ypač stropiai šios tradicijos laikėsi žemaičiai, Klaipėdos krašto lietuviai: bruknienojais apdėliodavo netik aplinkui stalą, bet jų prikaišiodavo į mėsą, sūrį, pyragą…Puošimui tinka bruknienojai, šarkakojai, pataisos, išsprogę beržų šakelės. Viduryje stalo - želdintų avižų ar miežių dubuo.

Maisto Ir Stalo Šventinimas

VIII a. margučiai, ir visi kiti Velykoms paruošti valgiai pradėti šventinti bažnyčioje. Tų Lietuvos kraštų gyventojai, kur valgių šventinimo bažnyčioje tradicija nunykusi, stalą pašventina patys. Tai darė namų šeimininkas.

Velykinis Kupariukas

„Pirmosios Velykų dienos rytą bažnyčioje šventindavo maistą. Kiekviena šeima turėjo Velykų kupariuką. Galima sakyt, ne kupariukas, o visos kuparis. Tai tokia gražiai iš medinių lentelių sukalta dėžutė. Ją dar padažydavo. Mano mama turėjo žalią kupariuką, o pas tetą buvo liepinis nedažytas. Juos tik Velykom ir laikė. Visą savaitę šventintą valgo. - Jei kurioje apylinkėje prisiveisia daug gyvačių, reikia šeštadienį prieš šv. Velykas parnešti iš bažnyčios šventos ugnies ir eiti su ta ugnimi gyvačių apniktuosna laukuosna, sukurti ten tris laužus ir palikti juos, kol jie sudegs.Visos gyvatės tuomet išeisiančios artimiausio kaimo arba vienkiemio laukan ir tenai apsigyvensiančios.

- Saulei patekėjus reikia nuogam praustis, tai būsi labai baltas. - Dar saulei netekėjus reikia pasisemt vandens, kuris teka ir tuo vandeniu praustis, tada visus metus nesirgsi. Tą vandenį galima laikyti keletą metų, jis nepasensta. - Reikia iš svetimo šulinio parnešti vandens, tik kad niekas nematytų ir pagirdyti arklius, kad geri būtų. - Didįjį šeštadienį neskolina; jei paskolino, tai pralošė, paskolino savo laimę, kas paskolinti atėjo tas išlošė.

- Tverečiaus apylinkėse ant atneštos šventos ugnies uždėdavo šakelių, kad gyvatės išbėgiotų. - Jei švęstu vandeniu ir ugnele, kuriuos per Velykas iš bažnyčios atneši, parūkysi mišką, tai gyvatės iš miško išbėgios. - Velykų rytą kiekvienas stengiasi sukurti ugnį, tai tas tą metą pirmas ir visus darbus nudirbs. - Velykinės šventintos ugnies angliuką laikydavo saugiai. Jei mažas vaikas ko nors smarkiai išsigąsta jam duodavo to angliuko atsikąsti.

- Šv. vandenį pila į šulinius, kūdras. Seni žmonės parneštu vandeniu plovė akis, odą. Šeimininkės juo vilgė karvių tešmenis, daržovių sėklas ir daigus. - Velykų rytą, prieš saulėtekį, reikia atsikelti, eiti prie kokio nors upelio ir nusiprausti, visą laiką nieko nekalbant. Tada visus metus būsi graži ir jokios ligos nepuls. - Per Velykas švęstu vandeniu šlakstė kambarius kryžmai į visus keturis kampus. Duodavo ir vaikams gerti, kad šventi ir geri būtų.

- Kad didesnis užaugtum, reikia Velykų pirmą dieną lietui lyjant kurį laiką pastovėti vienplaukiam lietuje. - Velykų rytą reikia iš svetimo šulinio parnešti vandens, tik kad nieks nematytų ir pagirdyti arklius, kad geri būtų. - Velykų antrą dieną kas pirmiau atsikelia ir aplaisto miegančius, tai tas daug kiaušinių tą dieną išritins. - Velykų nedėlioj jaunimas anksti atsikėlęs, laisto vandeniu tebemiegančius, arba ištraukęs iš patalo neša upelin. Tas žmogus visur būsiąs pirmas.

- Antros Velykų dienos reikia tinginius ir miegalius apkrapyti su šlapia verba, kol dar neatsikėlę. Jei kas nesileidžia, tai reikia kuo nors atsipirkt. - Kad nebūtų gyvačių reikia Velykų rytą pašventinti rubežius švęstu vandeniu. - Velykų rytą krapija švęstu vandeniu visą sodybą, kad vasarą kurmiai neraustų. - Velykų rytą pila švęstą vandenį į šulinį, kad vanduo būtų sveikas ir pievas laisto, kad kurmiai neraustų.

- Velykų rytą nereik pirm saulės nei langus atverti, nei pro duris eiti, tad nebus tame bute nei musių nei kitokių piktgyvių. - Jei švęstu vandeniu ir ugnele, kuriuos per Velykas iš bažnyčios atneši parūkyti, parūkysi mišką, tai visos gyvatės iš to miško išbėgios. - Jei nori, kad šulinyje nebūtų varlių, driežų ir kitų biaurybių, tai Velykų rytą įpilk jan šventinto vandens. - Jei išpili oran vandenį, tai ne šliukšteri, o rynu pili, kad neštaškytų, kad nebūt blusų. (Mištūnų k.

- Bernai laistė mergas, kad būt geri javai, kad būt turtingi. - Šventintu Velykiniu vandeniu prausė akis, kad netraiškanotų. (Zaborijos k. - Labiau vaikiukai nesitverdavo, laistė, kad didesni augtų, kad riebesnės tuktų. - Jei per Velykas lalauninkui kiaušinių neduosi, tai tais metais vištos mažai kiaušinių dės. - Jei svogūnų lukštuose kiaušinius dažai, svogūnai geriau dera. - Jei vaikai - kiaušiniautojai neaplankė - nebus laimės.

- Bėdoje prisimink tą vardą, su kuo Velykose perpus kiaušinį valgei, bus pagelbėta. - Velykose daužauja kiaušiniais todėl, kad per visus metus turėtų kiaušinių valgyti. - Jei kelią pametei ar miške paklydai, reikia atsiminti su kuo Velykose pirmą kiaušinį mušei, kai atsiminsi ir blūdas išnyks. - Reikia prieš Velykas namie dažyti kiaušiniai, nes jei namie nedažysi,tai vištos eis dėti kiaušinius pas kaimynus.

- Per Velykas šeimininkės viena su kita lenktyniauja, stengiasi išvirti kuo daugiau kiaušinių. - Sakoma, kad kurio drūtesnis margutis, to gyvenimas ilgesnis. - Lalausi kiaušinių ir dag prieg kiaušinių gausi. (Mištūnų k. - Jei kur nors per Velykas vykdavo, išvirdavo kiaušinį, pamerkdavo į vandenį, po to įdėdavo kelionėn, kad būtų sėkminga. Jei kelionė nepasisekdavo, tai tą kiaušinį išmesdavo arba užkasdavo žemėn, kad supūtų.

- Kai susėda prie Velykų stalo ir pradėdavo daužynes, žiūrėjo kur bus kiaušinio duobutė: jei viršuje - geri metai, jei šone ir dar neapvali - lauk negandų. - Margutį pasukdavo ir žiūrėdavo į kur kai jis sustos atsisuks smaigalys: jei į pietus - iš ten ateis pirmasis griaustinis arba bus šilta, jei į šiaurę - šalta, jei į rytus - sausa, į vakarus - drėgna. (Pailių k.

- Jei per Velykas kiaušinių neduosi, tai tais metais vištos mažai dės. - Už pasupimą reikėjo duoti kiaušinių. Kas neduodavo tą kišdavo po doklu sakydami: „Lai paded kiaušinį”. - Jei per Velykas pašventinsi duoną ir kiaušinius, tai metai bus skalsūs ir sotūs. - Jei pirmą margutį Velykų ryte suvalgysi apdužusį, būsi visais metais lepšis - nevykėlis. - Kiaušinius šventina, kad vištos būtų dėslios.

„Man tai neprisėja, bet senieji pasakojo, kad prieš velykinį ketvirtadienį jaunimas pirtį kūrė ir blynus kepė. Būdavo lyg dzienai tų pirtį kūrė ir blynus kepdavo suvejį jaunimas. Kepdavo lig dzienai.“ /V. Apyvalienė g. 1913 m. Rakatiškių k. „Čyscinis četvergas. Kap apsirangus, nusprausus aini iš piercies, tai sakai: „Viešpatie ačiū tau, nučystei kūnų nog sutrų, apčystyk dūšų nog nuodėmių.” Čyscinin gerai. Prieš Velykas dūšios volnos. Visikių yra ir piktų… Šitep visadu sokėm.“ /O. Tamulevičienė g. 1913 m. Kabelių k.

„Tėvelis sakydavo, vaikai švarusis ketvirtadienis, tai reikia atsikelt anksčiau už kranklį (krankoč) ir nusipraust, tai visus metus būsi švarus ir sveikas. Jei kranklys ankščiau atsikels, tai visus metus būsi murzius. Keliamės kuo anksčiau, kad nusipraust pirma už kranklį…“ /J. Žebnickienė - Malūnavičiūtė Jadvyga g. 1928 m. Natokų k.

„Kėdainių apylinkėse Didįjį penktadienį užsirišdavo akis ir daužydavo puodus. Iškart sudužęs puodas lemdavo laimę. Šio krašto žmonės nešėsi į lauką miltinės košės, kurią iškasę duobelę užkasdavo, kad sulaukti gero derliaus. Moterys stengėsi gerai iškepti duoną,kad šeimos nariai būtų sveiki ir tvirti.“ /P. Dundulienė, Pavasario šventės. Velykos // Lietuvos etnologija. V. 1991 m. P.

„Didį šeštadienį ugnį išnešiojam. Būna, kad seni, bevaikiai. Skubinamės nešt, nepasidalinam. Šventintą ugnį - kiaušinį gausi, arba užsiprašo ant rytdienės. Už ugnį - gerai gaut kiaušinį. Labai džiaugėmės tokiu kiaušiniu.“ /V. Maidienė g.1930 m.

„Velykų antrosios dienos ankstų rytą suaugę bei jaunimas eidavo Velykų plakėjais. Pasidabindavo užsimaudami įvairių spalvų skrybėles, apsikabindavo blizgučiais, susijuosdavo įvairiais diržais. Eidavo po kelis ir daugiau. Nešdavosi armoniką, būgną ir dar kitų grojimo instrumentų, taip pat išsprogdintas nemažas beržų rykšteles. Ėjimas būdavo gana ankstų rytą, kad užtiktų kaimynus nesikėlusius arba dar nuogomis kojomis. Tokius užtikę, nutraukdavo antklodę, plakdavo rykšte per nuogas blauzdas bei kojas šaukdami: „Velykos duokit margučių”. Tekdavo išsipirkti margučiais, vaišinti.“ /Juozas Kudirka, Velykų šventės. V. 1992 m. P.

„Šilalės ir Tauragės rajonų gyventojai dar prisimena kiaušiniauti ėjusius „žydus” - tai dažniausiai būdavo kaimynų jaunimas vaikščiojantis lie...

Ši lentelė apibendrina pagrindinius Velykų papročius ir tradicijas, minimus straipsnyje:

tags: #salcininku #r #mediniu #namu #puosyba