Romo Puišio sodybos istorija ir klojimo teatro renesansas Lietuvoje

Pakeliui iš Kauno į Prienus, pravažiavus garsų atlaidais Išlaužą, Šaltupio kaime atsiremi į turistinės sodybos vartus - Prienų gatvė nr. 13. Nuo 2024 metų spalio 5 d. ši sodyba tapo istorine - sodybos šeimininkai Raimondas ir Gintarė Puišiai čia sušaukė Lietuvos klojimo teatrų XXXV krivūlę.

Klojimo teatro kultūra iki šiol kelia daug prieštaringų nuomonių. Vieni sako, kad klojimo kultūros iš viso nebuvo ir nėra ko paveldėti, o tuo labiau vystyti. Kiti mano, kad tai baisiausia saviveikla, kuri kaip visuomenės blogybė užima trečiąją vietą po karo ir maro. Dar kitiems atrodo, kad klojimo teatras turi profesionalėti ir įveikti provincialumą. Atleisk jiems, Viešpatie, nes jie nežino, ką kalba.

Pasiskaitykite Balio Sruogos teatrinį testamentą (Pasiaiškinimo vietoje. Lietuvių teatras Peterburge, 1930), Vytauto Kavolio kutūrologinį traktatą (Nuo metafizinio teatro į apšvietos baimę. Žmogus istorijoje, 1994), pagaliau kad ir Livonijos kronikas - šviesiau pasidarys. Kokia ten atsiveria galinga ir nuostabi lietuvių teatrinė savimonė! Ir ji yra jau įvardyta, tereikia tik atidžiai įsiklausyti į savo prigimtį ir bent nesipriešinti jai.

Klojimo teatras kaip kultūros reiškinys, kaip visuotinas judėjimas, pakilęs po gausybės negandos metų, okupacijų ir prievartos, yra tautos dvasinio gyvybingumo reiškinys. Kiekvienas kaimas, nekalbant apie miestus ir miestelius, tautodailės teatrą manė esant tautinės ir kultūrinės vertės etalonu. Remti tokį reiškinį buvo ir yra pilietinės brandos dalykas.

Šių laikų Lietuvos klojimo teatras išgyvena savo renesansą. Krivūlės, arba tautodailinio teatro suvažiavimai, kas metai šaukiami įvairiose Lietuvos vietose. Zastaučiai, Paragiai, Ožkabaliai, Agluonėnai, Niūronys, Panemunėlis, Smilgiai, Tauragnai, Šakiai, Laukuva… Renkamės vietovėse ir sodybose, kurios prisimena žymius mūsų kultūros žmones: J. Vaičkų, Lazdynų Pelėdą, J. Basanavičių, J. Biliūną, V. Kudirką, kun. J. Katelę…

Kas metai sudaroma profesionali klojiminio teatro savitumą išmananti vertinimo komisija, keliamos ir svarstomos meninės ir pedagoginės idėjos universitetiniame lygmenyje. Komisijos nariais yra buvę profesoriai V. Jakelaitis, V. Maknys, K. Stoškus, R. Balsys, B. Vaškelis, J. Lankutis, P. Bielskis, vyskupas J. Kauneckas, rašytojai R. Černiauskas, E. Matuzevičius, teatrologijos magistrai D. Peckus, D. Budrytė, L. Galkauskienė, S. Kancevyčius ir kiti.

Klojimo teatrų renesansas sutampa su tautos išsivadavimo laiku. Tauta budo ir kėlėsi. Kartu kėlėsi ir senoji, unikalioji mūsų kaimo kultūra. 1988 m. liepos 17 d. Lietuvos klojimo teatrai Agluonėnuose suvažiavo į pirmąjį savo susirinkimą - krivūlę. Renginys priminė pirmųjų lietuviškų vakarų tradicijas: prie laukininko sodybos ant aukštų karčių, apipintų ąžuolų vainikais, iškeltas vežimo ratas, o virš jo suplevėsavo dar tuomet draudžiama trispalvė Lietuvos vėliava. Prisistatė milicininkai ir ilgai derėjosi, reikalavo nuleisti trispalvę. Organizatoriai nepakluso, o pareigūnams jau tada nebepakako drąsos panaudoti jėgą.

Lietuvos vėliava

Apie pirmąją klojimo teatro krivūlę rašoma: „Klojimo teatras yra labai sena liaudies vaidinimų forma. Ji aptinkama ne tik Lietuvoje, Latvijoje, bet ir ugrofinų (Udmurtija, Mordovija, Karelija, Estija, Suomija) tautų kultūroje. Būdinga, kad klojimo teatras čia ne vien tik reginys ar pramoga. Senovės baltams ir ugrosuomiams teatras turėjo ir apeiginės reikšmės. Todėl liaudies teatriniuose vakaruose tiek daug vietos skiriama dainavimui, žaidimams. Vaidinimas būdavo tik mažesnė vakaro sudėtinė dalis. Čia kiekvienas jausdavosi didelio apeiginio veiksmo dalyviu, o ne pašaliniu stebėtoju.

Lietuvoje klojimo teatras ypač didelę bendranacionalinę svarbą įgijo spaudos draudimo metais. Tai buvo veiksminga kultūrinio darbo ir kovos prieš rusifikaciją ir polonizaciją forma. Šį sąjūdį rėmė ir aktyviai jame dalyvavo V. Kudirka, P. Vileišis, V. Mickevičius-Kapsukas, J. Basanavičius, J. Katelė, L. Vaineikis, G. Petkevičaitė- Bitė, G. Žemkalnis, J. Vaičkus. Dabar žinome Lietuvoje veikus apie du šimtus tokių teatrų.

Masinis lietuvių scenos mėgėjų sąjūdis, vadinamas lietuviškais vakarais, aktyviai vystėsi 30 metų (1885-1917) ir įvairiomis formomis pasiekė mūsų dienas. Punsko ir Suvalkų kraštuose klojimų vaidinimai niekada nebuvo išnykę. Margionių kaime (Varėnos r.) liaudies režisierius ir dramaturgas J. Gaidys klojimuose rengė vaidinimus baltalenkių ir vokiečių okupacijos metais. Vaidina ir dabar.

Mūsų laikų klojimo teatrų sąjūdis prasidėjo 1980 metais, kai Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų liaudies teatro režisūros šeštoji laida (vadovas dr. doc. P. Bielskis) ėmė tirti klojimo teatro kūrybinius principus ir taikyti juos praktikoje. Kūrybine baze buvo pasirinkta Klaipėdos rajono Agluonėnų kaime miškininko J. Čepo restauruota laukininko sodyba ir čia susikūręs klojimo teatras“ (Jovita Saulėnienė, Esate mito gyvam išreiškime…, Tarybinė Klaipėda, 1988 10 09).

Labai svarbu, kaip buvo sutikti pirmieji bandymai prikelti klojimo teatro idėją. To meto spauda noriai skelbė rašinius apie klojimo teatro vaidinimus. Yra išlikę žymių meno ir mokslo žmonių vertinimai. Prisiminkim.

Į naujausią klojimo teatro šventę - jungtinį Vydūno pjesių „Piktoji gudrybė“ ir „Numanė“ spektaklį, kurį režisavo V. Vyšniauskas, buvo atvykę garbingų svečių: lietuvių teatro tyrinėtojas, akademikas J. Lankutis, poetas E. Matuzevičius, taip pat Konservatorijos Klaipėdos fakultetų prorektorius prof. V. Jakelaitis.

Agluonėnų teatro kūrėjams labai svarbi Jono Lankučio nuomonė: „Kai sėdom žiūrėti, suabejojau, ar nėra per daug nutolę tie Vydūno tekstai, ar nesustingę. Paskui kažkas įsižiebia, kaupiasi, esi įtrauktas to veiksmo. Ir jau vyksta ne vaidinimas. Tai pasidarė didelės reikšmės aktu.… Žmonės ne šiaip sau vaidina. Dažnai scenoje mes įpratę matyti aktorių kaip režisieriaus dresuojamą padarą. Čia matau asmenybę, kuri vykdo misiją.… Vaidinamas primityvistinis veikaliukas, bet esmė kur kas giliau.… Šita veikla, tai, ko ėmėsi Klaipėdos fakultetai, yra su didele perspektyva. Tai daro jauni žmonės. Tokie žmonės gali padaryti kultūrinę revoliuciją mūsų kaime.… Etnografinis vaidinimas. Jei tai gaivinti kaip muziejinę retenybę, vien senom formom - vargu ar užtektų. Klojimo teatras turi plėtotis kaip gyvas organizmas. Ir parenkant dramaturgiją reikia taikyti mūsų dabartį paliečiančius reiškinius.… Šis judėjimas gali tapti dideliu, reikšmingu, atgaivinti kultūrinę atmintį.“

Poetas Eugenijus Matuzevičius: „Spektaklis daro didelį įspūdį. Jis yra giliai natūraliai liaudiškas. Publika, vaikučiai, palikta karieta, tas stovėjimas tarpdury, choras, velnio vaidyba - yra kažko iš karnavalo, Užgavėnių, iš senųjų papročių… Šitam klojime suskambėtų ir Justino Marcinkevičiaus poezija, ir Juozas Macevičius, ir ypatingai - Donelaitis, Vienažindis, Strazdas.“ (Lankučio ir Matuzevičiaus citatos iš: Patricija Šmitaitė, Teatras yra, teatras kuriasi, Tarybinė Klaipėda, 1984 08 19)

Mums svarbus ir reikšmingas legendinio režisieriaus Juozo Miltinio tautodailinio teatro viešas vertinimas. Paprastai jo nuomonė visada būdavo aštri ir kategoriška: „Profesionalai yra daugiau suakmenėję, daugiau susispecifikavę į komercinį tokį atsirėmimą, į komercinį laimėjimą, o mėgėjai daugiau iš dvasios, duoda universalesnį peną, psichologiškai gilesnį meną, jeigu jie iš tikrųjų yra talentingi. Profesionalas yra padarytas valdininku. Profesionalai dabar jau eina į dekadansą tam tikrą, pasidarė kažkokie išraiškiniai, atskirų atributų, atributiniai teatrai… Jau neigia literatūrą… O jūs, mėgėjai, dar, galima sakyti, esate mito gyvam išreiškime. Jūsų pasirinkimas tokių folklorinių pjesių, savo dramaturgijoje, kompozicijoje beveik siekiančių mitologinio prado, yra labai vertingas dalykas. Jūs neduosite mirt teatrui. Tik jūs“. (J. Saulėnienė. ten pat).

Vilniuje, pažiūrėjęs Dailės instituto studentų vaidinimą instituto koridoriuje (Arvydas Ambrasas, „Maratonas“), Miltinis džiūgaudamas dalijo studentams kontramarkes į savo gastrolinius spektaklius (bilietai jau buvo išparduoti gal prieš pusmetį) ir vis kartojo: „Aš taip kaip jūs nemoku!“

Antroji Lietuvos klojimo teatrų krivūlė buvo sukviesta Zastaučiuose, čia dar išlikusi Juozo Vaičkaus gimtoji sodyba. Jaučiamas pagyvėjęs susidomėjimas atgyjančia senojo teatro klojimine forma. Į šventę atvyko buvę J. Vaičkaus mokiniai - teatro istorikas Vytautas Maknys ir Šiaulių dramos teatro režisierius Kazys Tumkevičius, taip pat teatrinių mokyklų pedagogai, istorikai Zenonas Buožis ir Aleksandras Guobys. Tarp spektaklių senojoje Vaičkaus troboje vyko diskusijos, pasitarimai, naujų idėjų analizė - kūrybiniai pokalbiai. Čia aktyviai įžvalgomis dalijosi Lietuvos etninės kultūros draugijos pirmininkas filosofas Krescencijus Stoškus.

„Klojimo teatrų krivūlės lietuvių teatrinėje kultūroje - šviežias reiškinys, - kalbėjo filosofas, - reikšmingas savo nauja orientacija. Laikas jau šiam judėjimui duoti platesnį kelią. Respublikos etninė draugija rems šį judėjimą. Reikia atgaivinti kuo įvairesnį liaudies meno pasaulį. Mūsų kaimas buvo dirbtinai sunaikintas. Šlovė ir garbė Klaipėdos fakultetų Režisūros katedrai, kuri ėmėsi senosios mūsų kultūros atgaivinimo. Jų sėjamas grūdas krenta į palankią dirvą. Klojimo teatras gali atgimti etnografinio meno ribose. Neišsenkamas galimybes teikia unikalūs kaimo žmonių tipažai. Klojimas atlieka ne tik dekoratyvinę funkciją, bet ir etnografinę“ (Lietuvos klojimo teatrų krivūlė, Tarybinė Klaipėda, 1989 08 13).

Doc. Z. Buožis irgi akcentavo klojimo teatro perspektyvų novatoriškumą: „Šitas teatras neša didelį tautinį užtaisą. Laikmetis irgi palankus. Laužo psichologinio teatro stereotipus, jo diktatą prieš kitas teatro formas. Tautinis stilius atsisako agresyvumo, konfliktas netenka tiesmukiškumo, perauga į poetinį apibendrintą konfliktą. Psichologinis teatras atmesdavo mūsų senąją dramaturgiją, kuri paremta poetiškumu, iškelia tautos dorovinius pagrindus. Tokio teatro dabar reikia mūsų tautai. Jaunimas, kuris šiuo metu vadovauja klojimo teatrų judėjimui, suvokia savo misiją, ir tai daro jiems garbę“ (ten pat).

Kiekviena sušaukta krivūlė - lyg atskiras ir savitas kultūros įvykis. Griežionėlės, L. Didžiulienės-Žmonos išlikusi sodyba. Ketvirtoji respublikinė krivūlė. Pastatytos ir vainikais apipintos bromos (vartai), iškelta trispalvė vėliava. Lauko keliukas, nuo kalvelės vedantis į kiemą, baigiantis užželti… Klaipėdos universiteto teatras, vaidinęs B. Dauguviečio „Žaldokynę“, sodybą pavertė Žaldoko kiemu ir keliukas virto scena - juo nuo kalvelės į kiemą atidardėjo raudonosios gurguolės orgija. Pyliavų rinkėjai siaubia sodybą, kažkas persirengęs avinu, kiti neša maišus iš svirno, rūsio, jaujos. Sukurtas dinamiškas tarybų valdžios reginys. Griežionėlėse Viešintų klebonas kun. Bronius Žilinskas pašventino Lietuvos klojimo teatrų draugijos vėliavą, kurią sukūrė ir padovanojo dailininkė Sofija Kanaverskytė.

Kasmet teatrai suskrenda vis į kitą teatru pagarsėjusį miestelį ar kaimą. Per penkerius metus dar buvo suvažiavę į Lazdynų Pelėdos dvarelį Paragiuose (1990), į Punską (1992). Tais metais Rusija paskelbė Lietuvai ekonominę blokadą. Siena į Punską dar buvo aklina. Klojimo teatrai turi ilgą ir didelę patirtį kovoje su žandarais dėl slaptų vaidinimų, spaudos draudimo. Punsko klojimo teatrai kaimuose irgi veikė per visą lenkmetį ir rusmetį. 1992 metais patys įdomiausi susitikimo vakarai vyko lietuvių sodybose - Klevų kaime (ūkininkas Juozas Griškevičius), Dusnyčiose (Juozas Skripka), Burbiškėse (Vitas Žukauskas), Pristavonyse (Sigitas Radzevičius). Įdomi detalė: Punsko krašto lietuviai į vaidinimus pėsčiomis nevaikšto. Rodos, Dusnyčiose vienas žiūrovas gal neturėjo automobilio, o gal jis sugedo - tai į Skripkos kiemą triukšmingai įburzgė traktorium.

Šeštąją krivūlę (1993) vėl sušaukia Agluonėnai. Nuo pirmojo čia klojime suvaidinto vaidinimo („Elegija Jonui Biliūnui“ pagal P. Venslovą, 1983) praėjo dešimt metų. Klojimo teatru jau niekas neabejoja. Kaimo sodyba. Žmonės stovi apie vežimą kieme, sako sveikinimo kalbas ir staiga mato, kad po jų kojomis ima siūbuoti žemė, plyšta velėna ir išlenda ranka, paskui ir kipšiuko galva. Staigmena, nepaprastas zbitkas… Šeštoji krivūlė dar ypatinga tuo, kad aptarimuose iškilo ir įsitvirtino regioninė teatro idėja. Tam pagrindą davė Jurbarko ir Viešintų teatrų režisieriai D. Budrytė ir V. Germanavičius. Jiedu savo teatrų repertuarą formuodavo iš dramaturgų, kurie kilę iš jų apylinkių (Jurbarke - B. Mačionis, E. Vichertas, G. Velička; Viešintose - L. Didžiulienė-Žmona, Vaižgantas, A. Kazakevičienė). Tokiu būdu mažiau žinomiems dramaturgams priartėja teatras ir turtėja teatrų repertuaras.

Išskirtinai svarbi vienuoliktoji, 1998 metų, krivūlė Ožkabaliuose, Jono Basanavičiaus sodyboje. Platus atstovavimas: Seimo narė, mokytoja R. Hofertienė, etnologas J. Trinkūnas, Muzikos akademijos dėstytojai V. Mak­nys, A. Savickaitė, A. Guobys ir Z. Buožis, kalbininkas V. Vitkauskas ir beveik visų klojimo teatrų režisieriai, įskaitant ir Punsko kraštą. Liaudies kultūros centrui atstovavo režisierius V. Vičius. Spektaklių aptarimai peraugo į pasitarimus. „Nuspręsta, jog būtina surengti Palangos vaidinimo „Amerika pirtyje“ 100-mečio jubiliejų, nes tai visos tautos istorinis įvykis, pirmiausia - politine prasme. Pagerbiant ir įamžinant šį visuomeninį ir kultūrinį įvykį, nutarta kviesti dalyvauti ne tik visų lygių teatrus ir teatrinius kolektyvus - nuo mėgėjų iki profesionalų, bet ir valstybines bei visuomenines organizacijas, Bažnyčią (…), surengti visuose Lietuvos universitetuose konferencijas „Lietuvos teatrinės kultūros šimtmetis 1899-1999“. (…) O vienas iš svarbiausių užmojų - pastatyti klojimą - paminklą Palangoje istorinės Tiškevičiaus daržinės vietoje. (…) Stovėtų toks paminklas Palangoje kaip koplytstulpis, kaip mūsų kultūros egzotika.“ („Amerika pirtyje“ - 100 metų, Valstiečių laikraštis, 1999 03 06, nr. 18).

Jubiliejinę 1999 metų dvyliktąją krivūlę, skirtą Palangos pirmo viešojo lietuviško vaidinimo 100-mečiui, nuspręsta sušaukti Medvėgalyje. Liaudies kultūros centras respublikinę 100-mečio paminėjimo idėją bandė susiaurinti iki rajoninio renginio.

Žiūrėkite vaizdo įrašą apie klojimo teatrą Lietuvoje:

Lietuvos klojimo teatrų krivūlės: svarbiausi įvykiai ir datos

Klojimo teatras

tags: #romo #puisio #sodyba