Nekilnojamojo turto apmokestinimo taisyklės skirtingose valstybėse

Mokesčiai yra valstybės finansų sistemos esminė dalis. Jie sudaro pagrindinę valstybės biudžeto pajamų dalį. Apmokestinimo sritis - taip pat ne išimtis. Ši sritis skiriasi iš esmės.

Mokesčiai pagal apmokestinimo būdą yra skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Šis išskyrimas į tiesioginius ir netiesioginius remiasi apmokestinimo būdu. Jeigu mokesčio našta perkelta kitam asmeniui, laikoma, kad tas mokestis yra netiesioginis. Tiesioginis apmokestinimas, priešingai nei netiesioginis apmokestinimas, iš esmės lieka valstybių narių kompetencija.

Vienas iš svarbiausių EB tikslų - bendrosios vidaus rinkos sukūrimas ir jos efektyvus funkcionavimas. Siekiant šio tikslo neišvengiamai susiduriama su nevienodo rinkos dalyvių apmokestinimo problema. ES teisės aktų harmonizavimas - viena iš būtinų sklandaus bendrosios vidaus rinkos funkcionavimo sąlygų. Pastebėtina, kad EB yra ribotos kompetencijos teisinis darinys, t.y. valstybės narės atitinkamai savanoriškai apribodamos savo suverenitetą.

Šiuo atžvilgiu, remiantis EB sutarties 93 straipsniu, Europos Taryba yra tiesiogiai įgaliota imtis aktyvių veiksmų, kad valstybių narių teisės aktai šioje srityje būtų harmonizuoti tiek, kiek tai reikalinga tinkamam vidaus rinkos funkcionavimui. Vis dėlto, remiantis EB sutarties 2 ir 3 straipsniais Europos Bendrija privalo užtikrinti, kad valstybės narės teisės būtų suderinta tiek, kiek tai reikalinga, kad bendroji vidaus rinka veiktų.

Vis dėlto šis dviejų labai deklaratyvaus pobūdžio straipsnių nepakanka siekiant pateisinti EB veiksmus tiesioginio apmokestinimo srityje. Šiuo atveju Europos Tarybos priimtos direktyvos yra skirtos suvienodinti tik tam tikrus atskirus tiesioginio apmokestinimo aspektus, visi kiti tiesioginio apmokestinimo klausimai yra palikti valstybių narių kompetencijai. Šiai harmonizavimo iniciatyva. Šis harmonizavimo dar labiau suaktyvėjo.

Šios taisyklės, parengtos vien tik arba pirmiausia atsižvelgiant į vidaus padėtį, gali atsirasti nenuosekli apmokestinimo tvarka, jas taikant tarpvalstybiniu mastu, atsižvelgiant į tai, 2001 m. Europos Komisija paskelbė 2008 m. Kalbant apie valstybių narių teisės aktų harmonizavimą arba valstybių narių integraciją yra išskiriamos dvi jos rūšys: pozityvioji integracija ir negatyvioji integracija.

Negatyviajai integracijai nereikalingas valstybių narių susitarimas, nes jai reikalingos priemonės. Šioje EB sutartyje tenka ETT, kurio pagrindinė paskirtis yra užtikrinti teisės laikymąsi aiškinant ir taikant EB sutartį. Dėl ETT sprendimų reikšmės negatyviajai valstybių integracijai, šio teismo jurisprudencija dar kartais vadinama „paslėptąja harmonizacija“.

Taigi EB sutartyje nėra aiškiai įtvirtintų nuostatų, kurios suteiktų Europos Bendrijai teisę imtis aktyvių veiksmų tiesioginio apmokestinimo srityje. Europos Taryba, remdamasi EB sutarties 94 straipsniu, priėmė tik keletą direktyvų, kurios suvienodino tik tam tikrus atskirus tiesioginio apmokestinimo aspektus. Tiesioginis apmokestinimas, priešingai nei netiesioginis apmokestinimas, iš esmės lieka valstybių narių kompetencija.

Reikia pastebėti, kad ETT praktikoje suformuluoti kriterijai, kuriais remiantis nustatoma, ar situacija patenka į EB reguliavimo sritį, ar yra grynai vidinė, laikui bėgant kito. Pavyzdžiui, Werner byloje teismas pasisakė, kad pareiškėjas negali remtis EB sutartyje įtvirtintomis įsisteigimo laisvės nuostatomis, nes byloje trūksta tam tikro ekonominio pobūdžio tarptautinio elemento, kuris pateisintų EB sutarties nuostatų taikymą toje byloje.

Tuo tarpu Schumacker byloje ETT pripažino esant tokį tarptautinį elementą, nes pareiškėjas įgyvendino EB sutartyje įtvirtintą darbuotojų judėjimo laisvę. Asscher byloje ETT taip pat pripažino pareiškėjo teisę remtis EB sutarties nuostatomis, nors jis, taip pat kaip ir p.Werner, perkėlė į kitą valstybę narę tik savo gyvenamąją vietą. Pagrindinis skirtumas nuo Werner bylos buvo tai, kad p. Asscher dar prieš perkeldamas savo gyvenamąją vietą į kitą valstybę narę ekonominio pobūdžio veiklą vykdė dviejose valstybėse: valstybėje, iš kurios perkėlė savo gyvenamąją vietą, ir valstybėje, į kurią perkėlė savo gyvenamąją vietą.

Vykdydamas ekonominę veiklą dviejose valstybėse narėse p.Asscher įgyvendino EB sutarties garantuojamą įsisteigimo laisvę, ir tai jam suteikė teisę naudotis šios laisvės teikiamais pranašumais tiek savo „namų“, tiek „užsienio“ valstybėje narėje. Šiose minėtose bylose akcentuoto ekonominės veiklos vykdymo kriterijaus reikšmė vėlesnėje ETT praktikoje gerokai sumažėjo - teismas, spręsdamas, ar nagrinėjama situacija patenka į EB sutarties reguliavimo sritį, šiam kriterijui teikė vis mažiau reikšmės.

Pvz., byloje Gilly teismas pripažino, kad pareiškėja turėjo teisę remtis EB sutarties nuostatomis, nors ji valstybėje narėje, į kurią perkėlė savo gyvenamąją vietą, nevykdė jokios ekonominės veiklos. Šioje byloje ETT pasisakė, kad Prancūzijoje, t.y. valstybėje, kurios p. Gilly buvo ir kurioje gyveno, pareiškėja turi būti traktuojama kaip darbuotoja, įgyvendinanti EB sutartimi garantuojamą savo laisvę judėti siekiant dirbti kitoje, nei ji reziduoja, valstybėje narėje.

Ta aplinkybė, kad ji išlaikė valstybės, kurioje dirba, pilietybę, neturi jokios įtakos tam, kad Prancūzijos valdžios institucijoms ji yra Prancūzijos pilietė, dirbanti kitoje valstybėje narėje. Taigi šioje byloje ETT nebeteikė tokios didelės reikšmės ekonomiškumo faktoriui, t.y. nebereikalavo, kad asmuo, norėdamas pasiremti EB sutarties nuostatomis, būtų susijęs su kita valstybe tam tikrais ekonominio pobūdžio ryšiais (p.Gilly su Prancūzija siejo ne vykdoma ekonominio pobūdžio veikla, bet pilietybės santykiai).

Po Mastrichto sutarties įsigaliojimo ekonominės veiklos vykdymo kriterijaus reikšmė siekiant pasinaudoti EB sutarties garantuojamomis teisėmis, sumenko, nes šia sutartimi buvo pripažinta, kad EB interesai yra susiję ne tik su ekonominiais, bet ir su socialiniais, kultūriniais, moksliniais ir kt. dalykais, be to įvestas Europos Sąjungos pilietybės institutas. Geriausiai šį pasikeitusį požiūrį iliustruoja Schempp byla, kurioje ETT atmetė Vokietijos ir Nyderlandų vyriausybių teiginį, kad nagrinėjama situacija laikytina grynai vidaus situacija, teigdamas, kad tokia situacija, kai p. Šiuo atveju tai turi tiesioginės įtakos pirmojo asmens teisėms.

Šiam perkelti ne tik savo ekonominės veiklos, bet ir gyvenamosios vietos į kitą valstybę narę, užtenka, kad tokia teise pasinaudotų kitas asmuo ir tai tiesiogiai įtakotų pirmojo asmens teises. Šiam mokesčių mokėtojui, siekiant apginti savo teises remiantis EB sutarties nuostatomis, visų pirma būtina nustatyti, ar tam tikrai situacijai sutartis apskritai yra taikoma. Šiam pasinaudoti šios sutarties garantuojamomis laisvėmis, užtenka, kad kito asmens pasinaudojimas tokiomis teisėmis turėtų tiesioginės įtakos pirmojo asmens teisėms.

EB sutarties 43 straipsnyje numatyta, kad vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės kitos valstybės narės teritorijoje apribojimai uždraudžiami. Draudžiami ir apribojimai vienos valstybės narės nacionaliniams subjektams, įsisteigusiems kitos valstybės narės teritorijoje, steigti atstovybes, padalinius ar dukterines bendroves. Šios subjektams. pirminio steigimosi teisę, t.y. fizinio ar juridinio asmens teisę išvykti iš savo valstybės narės ir įsteigti kitoje valstybėje narėje naują įmonę, ir antrinio steigimosi teisę, t.y.

EB sutarties 49 straipsnis nustato, kad EB uždraudžiami laisvės teikti paslaugas apribojimai, taikomi valstybėms narėms nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje EB valstybėje negu valstybė, kurios subjektu yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos. Laisvė teikti paslaugas nuo įsisteigimo laisvės iš esmės skiriasi tuo, kad įsisteigimas paprastai pasireiškia tampant nuolatine įsisteigimo valstybės narės teisinės ir ekonominės infrastruktūros dalimi, tuo tarpu paslaugų teikimas šia prasme yra tik laikino pobūdžio veikla kitoje valstybėje narėje. Paslaugų judėjimo laisvė nuo prekių judėjimo laisvės skiriasi dar ir tuo, kad ji paprastai yra susijusi su nematerialaus produkto teikimu.

Šioje srityje paslaugų teikimo laisvės atitikimo aspektu daugiausia nagrinėjamos bylos, susijusios su draudimo teisiniais santykiais (pvz., byla Comm v. Belgium, byla Bachmann, byla Comm v. Denmark, byla Comm v. Belgium). Paminėtini šiais metais ETT priimti sprendimai bylose Comm. v.

Šis mokėtojus pagal tai, kur jis investuoja savo kapitalą, yra suderinamos su EB sutartimi. Verkoojen ir Manninen bylose ETT patikslino savo poziciją išaiškindamas, kad nevienodas traktavimas turi būti susijęs su aplinkybėmis, kurios nėra objektyviai palyginamos arba būtų pateisinamos privalomuoju bendrojo intereso pagrindu. Be to tam, kad būtų pateisintas nevienodas skirtingų dividendų traktavimas jos neturėtų peržengti to, ko reikia nagrinėjamos teisės akto tikslui pasiekti.

Šiuo atveju diskriminacijos draudimo principas reiškia, jog „sulyginamos aplinkybės neturi būti traktuojamos skirtingai ir skirtingos aplinkybės neturi būti traktuojamos vienodai, nebent toks traktavimas yra objektyviai pateisinamas“. Pastebėtina, kad remiantis ETT sprendimais galima išskirti dvi diskriminacijos rūšis: tiesioginę diskriminaciją ir netiesioginę diskriminaciją. Tiesioginės diskriminacijos atvejis būtų tada, kai nacionaliniuose teisės aktuose būtų įtvirtintas toks kriterijus, kuris yra išsakmiai uždraustas EB sutartimi (pvz., diskriminacija pilietybės, lyties pagrindu).

Vis dėlto reikia paminėti ETT sprendimą byloje Vergani. Šiose, kad skatinant darbo santykius nutraukimą darbuotojo prašymu, suteikiama mokestinė lengvata - išeitinė išmoka už darbo santykius nutraukimą darbuotojo prašymu apmokestinama perpus mažesniu tarifu tuo atveju, jeigu darbo santykius nutraukia darbuotoja moteris, sulaukusio 50 metų, o darbuotojas vyras - 55 metų.

Netiesioginė diskriminacija gali būti konstatuojama tuo atveju, jeigu nacionaliniuose teisės aktuose yra įtvirtintas kitas išskiriamasis kriterijus (t.y. kuris padarinius kaip ir išsakmiai EB sutartimi uždrausto kriterijaus naudojimas. Netiesioginės diskriminacijos draudimo koncepcija grindžiama tuo, kad pilietybė negali būti apibrėžiama remiantis vien tik formaliais kriterijais - būtina atsižvelgti ir į kitus esminius, materialius kriterijus.

Taigi netgi ir tokiu atveju, kai nacionalinis teisės aktas nustato skirtingas apmokestinimo taisykles remiantis kitu nei pilietybė ar lytis kriterijumi (pvz., taiko nuolatinės gyvenamosios vietos (rezidavi...

Apibendrinant, Europos Sąjungos teisės aktai, pagrindinės EB sutartyje įtvirtintos laisvės ir ETT atliekamas jų interpretavimas turi esminę reikšmę šalinant kliūtis vidaus rinkai sukurti tiesioginio apmokestinimo srityje. Pažymėtina, kad visos EB sutartyje įtvirtintos pagrindinės laisvės draudžia tiek diskriminacinio pobūdžio priemones, tiek ir nacionalinėje teisėje įtvirtintus nediskriminacinio pobūdžio apribojimus, kurie asmenims trukdo nevaržomai pasinaudoti laisvėmis.

tags: #reziduojant #dviejuose #valstybese #nekilnojamas #turtas #vienoje