Kiekvienas automobilio savininkas žino apie savo pareigą apdrausti savo civilinę atsakomybę. Įvykus draudiminiam įvykiui, draudimo bendrovė (draudikas) išmoka nukentėjusiajam draudimo išmoką, apskaičiuotą įvertinus padarytą žalą.
Tačiau, tam tikrais atvejais draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką trečiajam asmeniui, gali reikalauti iš vairuotojo grąžinti sumokėtą draudimo išmoką. Vienas iš tokių atvejų yra situacija, kai eismo įvykio kaltininkas pasišalina iš įvykio vietos.
Kas Yra Regresas?
Atgręžtinis draudiko reikalavimas atsakingam už žalą asmeniui TPVCAPDĮ 22 straipsnio pagrindu yra regresas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad atgręžtinis draudiko reikalavimas atsakingam už žalą asmeniui TPVCAPDĮ 22 straipsnio pagrindu yra regresas.
Pradėkime nuo to, kad draudikas prievoliniuose transporto priemonės valdytojo padarytos žalos atlyginimo santykiuose yra pagrindinis skolininkas, turintis pareigą neviršijant Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPDĮ) 11 straipsnyje nurodytų draudimo sumų ribų padengti nukentėjusio trečiojo asmens patirtus nuostolius.
Teismas pažymėjo, kad, draudikui įvykdžius prievolę atlyginti nukentėjusiesiems nuostolius, patirtus dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu, deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia prievolės įvykdymu, išskyrus tuos atvejus, kai draudimo išmoka iki galo nepadengiami nukentėjusiųjų nuostoliai.
Išimtys, Kada Draudikas Turi Teisę Reikalauti Grąžinti Išmoką
IŠIMTYS, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje, ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis.
Pagal nuosekliai plėtojamą kasacinio teismo praktiką TPVCAPDĮ įtvirtintas reglamentavimas, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas.
Viena iš tokių išimčių - atsakingo asmens pasišalinimas iš įvykio vietos (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Tai reiškia, kad atsakingam už autoįvykį asmeniui pasišalinus iš įvykio vietos, draudimas, išmokėjęs nukentėjusiajam išmoką, turi teisę reikalauti ją grąžinti iš pasišalinusio iš autoįvykio vietos asmens.
Kodėl numatytas toks reikalavimas, pasišalinus iš įvykio vietos? Teisės aktais įtvirtinto įpareigojimo nepalikti eismo įvykio tikslas - kvalifikuotai užfiksuoti draudžiamojo įvykio faktą ir aplinkybes.
Pažeidus šį įpareigojimą transporto priemonės valdytojo veiksmais draudikui užkertamos galimybės objektyviai ir neabejotinai įsitikinti tikrosiomis įvykio aplinkybėmis, nustatyti tikrąjį transporto priemonę įvykio metu vairavusį asmenį bei tuo pačiu tai, ar šis asmuo galėjo vairuoti transporto priemonę įvykio metu (ar buvo blaivus, ar turėjo teisę vairuoti transporto priemonę ir pan.) ir atitinkamai nustatyti, ar transporto priemonės sugadinimo aplinkybės laikytinos draudžiamuoju ar nedraudžiamuoju įvykiu draudimo sutarties prasme.
Šie reikalavimai yra svarbūs tuo, kad, įvykus eismo įvykiui, kuo operatyviau ir objektyviau būtų išsiaiškintos eismo įvykio aplinkybės, dalyviai (be kita ko, asmenų blaivumas), asmeniui ir (ar) turtui padarytos žalos dydis bei civilinės atsakomybės už ją apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2007). Būtent minėtų aplinkybių visuma sudaro pagrindą reikalavimui grąžinti draudimo išmoką.
Atsakingas už autoįvykį asmuo, pasišalinęs iš įvykio vietos, turi grąžinti draudikui nukentėjusiajam išmokėtą draudimo išmoką.
Ar Asmuo Turi Grąžinti Išmoką, Jei Teisena Nutraukta?
Toliau analizuosime neeilinę situaciją, ar draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą draudimo išmoką, kai administracinio nusižengimo teisena dėl pasišalinimo iš įvykio vietos buvo nutraukta, nenustačius šio nusižengimo sudėties.
Kai asmens, kuris pasišalino iš įvykio vietos, veikoje nustatoma administracinio nusižengimo, numatyto 426 str. (pasišalinimas iš įvykio vietos), sudėtis, nekyla klausimų dėl draudiko reikalavimo grąžinti draudimo išmoką pagrįstumo.
Tačiau kaip turi būti sprendžiamas šis klausimas, kai neįrodyta asmens, pasišalinusio iš eismo įvykio vietos, administracinė atsakomybė, t.y. administracinio nusižengimo teisena buvo nutraukta, nenustačius asmens kaltės? Tai gali būti atvejis, kai asmuo, vairuodamas automobilį dėl garsiai salone grojusios muzikos neišgirdo smūgio, todėl išvažiavo iš įvykio vietos, nežinodamas, kad pasišalina.
Sprendžiant asmens atsakomybės klausimą dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, jo veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą.
Atsakymas yra pateiktas teismų praktikoje. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nepasisakoma apie atsakingo už žalos padarymą asmens kaltę dėl pasišalinimo iš įvykio vietos ir jos formas, todėl sprendžiant asmens atsakomybės klausimą dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, jo veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015).
Vadovaujantis NAUJAUSIA TEISMŲ PRAKTIKA, draudikas turi teisę reikalauti žalos atlyginimo regreso tvarka iš atsakingo asmens, jei atsakingas už žalos padarymą asmuo pasišalino iš įvykio vietos, jei nustatyta, kad pastarasis nebuvo pakankamai rūpestingas bei atidus.
Naujausioje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, siekiant konstatuoti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo pagrindą, būtina nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas suvokė, ar, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, ir pasišalino iš eismo įvykio vietos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019).
Administracinio nusižengimo bylos teisenos pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį (dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos) nutraukimas nėra pakankamas argumentas netaikyti kaltininkui civilinės atsakomybės dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, nes administracinių nusižengimų byloje priimtas nutarimas teismui neturi tiesioginės prejudicinės galios, todėl administracinių nusižengimų bylos medžiaga turi būti vertintinama kartu su kitais įrodymais.
Taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą nėra būtina konstatuoti tyčinį vairuotojo pasišalinimo iš eismo įvykio vietos faktą, pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu. Šiuo atveju svarbus yra asmens pripažinimas atsakingu dėl eismo įvykio sukėlimo, bet ne dėl pasišalinimo iš įvykio vietos.
Tad net ir nutraukus administracinio nusižengimo teiseną dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, tai neatleidžia atsakingo asmens nuo civilinės atsakomybės, kuri pasireiškia įpareigojimu grąžinti draudiko nukentėjusiajam išmokėtą sumą.
Pavyzdžiui, asmuo gali būti įpareigotas grąžinti draudimo išmoką, kai kontaktas tarp automobilių yra nedidelis, todėl vairuotojas, sukėlęs eismo įvykį, galėjo sąžiningai klysti dėl įvykio aplinkybių, nesuprasti sukėlęs eismo įvykį - apgadinęs savo vairuotą ir kitą automobilį.
Tačiau taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą nėra būtina konstatuoti tyčinį vairuotojo pasišalinimo iš eismo įvykio vietos faktą, pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu.
Draudėjo Pareigos ir Draudimo Rizikos Padidėjimas
Dažnai savo transporto priemonę duodame vairuoti vaikams, draugams ar kitiems asmenims net susimąstydami, kokios gali kilti pasekmės tuo atveju, jeigu toks asmuo padarys eismo įvykį. Sudarydami draudimo sutartį atkreipiame dėmesį į draudimo įmokos dydį, tačiau dažnai neįvertiname aplinkybių, kuriems asmenims suteiksime teisę vairuoti apdraustą transporto priemonę, o suteikus teisę tokiems asmenims vairuoti, papildomai nepranešame draudikui dėl draudimo rizikos pasikeitimo, tuo pažeisdami draudimo sutarties šalių pareigą kuo glaudžiau bendradarbiauti ir kooperuotis sudarant ir vykdant draudimo sutartį.
Toks šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui - užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau - TPVCAPDĮ) yra atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę.
Draudėjo pareiga draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.1010 str. 1 d. Draudimo sąlygose dažniausiai būna nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką.
Laikytina, kad rizika pasikeičia, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui sumažėjimu ar padidėjimu, ir jeigu draudikas draudimo sutartyje, kad tokia aplinkybė turi įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui. Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, o visais kitais atvejais - tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką.
Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja, draudėjas draudikui pareikalavus privalo sumokėti papildomą draudimo įmoką.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendradarbiavimo pareigos nevykdymo pasekmė - neigiamų padarinių atsiradimas, suteikiantis draudikui teisę pateikti draudėjui atgręžtinį reikalavimą atlyginti dalį trečiajam asmeniui išmokėtų sumų. Ši draudiko teisė yra įtvirtinta ir TPVCAPDĮ 22 straipsnyje, kuriame yra nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį.
Šios nuostatos buvo ne kartą nagrinėtos ir aiškintos teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, draudikams yra suteikta galimybė nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo skirtingo tikėtinumo laipsnio draudikui sukurti tikimybę vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis.
Teisę nustatyti ir apskaičiuoti draudimo įmokos dydį turi draudikas, o draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
Šiame kontekste, pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo kontekste, asmenų, neturinčių dvejų metų vairavimo patirties, vairavimas yra rizikingesnis, todėl draudikas turi teisę nustatyti, kad tokių asmenų mokama draudimo įmoka yra didesnė už vairavimo patirtį turinčių vairuotojų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, turi būti atsižvelgiama į tai, kokia apimtimi draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu.
Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse yra numatyta, kad atsakingas draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos.
Vienoje iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų bylų (2014 m. kovo 4 d. civilinė byla Nr. 3K-3-55/2014) buvo keliamas klausimas dėl draudiko teisės reikalauti dalies išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo Taisyklių 62.2 punkto pagrindu apimties tuo atveju, kai draudėjas pažeidė pareigą informuoti apie draudimo rizikos pasikeitimą dėl to, kad apdrausta transporto priemonė perduota valdyti draudimo sutartyje nustatyto amžiaus ir (ar) vairavimo stažo neturintiems asmenims.
Šioje byloje teismas paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria iš draudėjo priteista 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos. Šioje byloje buvo įvertintas draudimo sutarties pažeidimo pobūdis - t. y. Kaip pagrindą priteisti iš kasatoriaus maksimalią teisės aktuose nustatytą išmokėtos sumos dalį teismas nurodė tai, kad transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas yra reikšmingi veiksniai vertinant draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę, nes jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu.
Pabrėžtina, kad tiek transporto priemonės valdytojo amžius, tiek vairavimo stažas laikytinos aplinkybėmis, galinčiomis nulemti draudimo riziką.
Kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje (2016 m. liepos 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. e3K-3-380-969/2016) teismas pažymėjo, savaime negalima visais atvejais laikyti, kad jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas visais atvejais padidina draudimo riziką tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą.
Šioje byloje teismas vertino kokio išmokėtos draudimo išmokos dydžio gali reikalauti draudikas tuo atveju, kai transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu buvo 27 metų amžiaus ir turėjo 6 metų vairavimo stažą, tuo tarpu draudimo sutartis buvo sudaryta atsižvelgiant į draudimo riziką, apskaičiuotą remiantis tuo, kad transporto priemonę vairuos ne jaunesnis nei 30 metų amžiaus ir turintis ne mažesnį nei 7 metų vairavimo stažą asmuo. Teismas pažymėjo, kad tai reiškė, kad draudimo rizika dėl nepranešimo apie aplinkybes, susijusias su transporto priemonės valdytojo amžiumi ir vairavimo stažu, negalėjo pasikeisti tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, draudimo rizikos pasikeitimas, apie kurį draudikas nebuvo informuotas, nagrinėjamu atveju nebuvo žymus, todėl sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovui iš kasatoriaus priteista maksimali teisės aktuose nustatyta suma yra per didelė. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir taikydamas draudimo rizikos padidėjimo kriterijų, teismas nusprendė priteistiną sumą sumažinti iki 25 proc.
tags: #regresas #tretiesiems #asmenims #padariusiems #zala #turtui