Lietuvos kultūros paveldas - tai ne tik praeities ženklai, bet ir žmonijos vertybėmis paremta kultūra, kuri yra mūsų atgimimo pagrindas. Kultūros paveldas imamas suvokti plačiau, apimant ne tik pačius objektus, bet ir ugdant pagarbą visam kultūros paveldui. Šis paveldas - tai laikotarpių pėdsakai, kuriuos vertiname ir saugome kaip kultūros paveldą.
Išlikę pastatai leidžia numanyti, kaip gyveno mūsų protėviai. Kultūros objektai, turintys mokslinę ar meninę vertę, yra reikšmingi gyventojams, kurie nori perduoti juos ateičiai. Kultūros paveldo apsauga yra nuolat aiškinamas šio darbo svarba.
Kaip vienas iš kultūros paveldo objektų yra dvarai, kurie mena senus laikus. Šie objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, turi istorinę vertę. Lietuvos geopolitinė padėtis tokia, kad gali būti, jog išliks tik kokio juodojo archeologo, pabėgusio į Angliją, radinių skanai. Kas gi liko iš didžiulių Lietuvos dvarų ar kitokių kolekcijų? Trupiniai.
Globaliai mąstant, niekas nežino, kas iš radinių išliks ateities kartoms - muziejų ar privačios kolekcijos. Akivaizdu, kad visi įstatymai pas mus remiasi draudimu; žvejybos ir medžioklės dėl pakankamai dažnų brakonieriavimo atvejų neuždraudžia; šiuo atveju irgi reikėtų apibrėžti kas yra galima ir ko negalima.
Nekilnojamojo Kultūros Paveldo Apsaugos Įstatymo Istorija ir Teisinis Reglamentavimas
1991 m. lapkričio mėn. buvo priimtas Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas, skirtas Lietuvos kultūros ir gamtos paveldo objektams apsaugoti. Šis įstatymas reglamentavo urbanistikos ir architektūros vertybes, religinio kulto vietas ir kitas vertybes. Kultūros paveldo departamento (KPD) veikla nuo 1995 m. apima "Europos paveldo dienos" renginius Lietuvoje ir valstybinės politikos klausimus.
Pagrindinės įstaigos, atsakingos už kultūros paveldo apsaugą:
- Kultūros ministerija
- Kultūros paveldo departamentas
- Savivaldybės
Nuo šiol visi Lietuvos piliečiai privalės domėtis tik trimis dalykais - smurtu, svaigalais ir madomis. Vargas tam nelaimėliui, kuris begerdamas alų sugalvotų kolekcionuoti alaus atributiką: etiketes, senus butelius, kamštelius. Saugumui susekus, kai kolekcininkas įsigys aukcione Prienų bravoro kamštelį, tokio lauks baisi bausmė: jam bus tol pumpuojamas alus, kol vargšas susprogs, purslais aptaškydamas egzekucijos žiūrėti suvarytus kolekcininkus.
Lietuva žemėlapyje
Dvarų Sodybos Lietuvoje
Lietuvoje gausu dvarų sodybų, kurios yra svarbi kultūros paveldo dalis. Dauguma kolekcininkų pasijuto labai įžeisti, kadangi tuose tekstuose visi senienų rinkėjai buvo įvardinti kaip nusikaltėliai, o svarbiausia Lietuvos kolekcininkų organizacija pavadinta kriminalistų „strelka“.
Štai keletas pavyzdžių:
- Baltosios Vokės dvaras, įsikūręs netoli senojo Vilniaus-Gardino vieškelio, yra neoklasicistinių rūmų pavyzdys.
- Lentvario dvaras, kurio pagrindiniai dvaro laikotarpio sodybos plano elementai liko nepakitę.
- Užutrakio dvaras, esantis Trakų nacionalinio parko centrinėje dalyje, su juostinio išplanavimo parku.
- Trakų pilis, stovinti Galvės ežero saloje, kuri XV a. tapo didžiojo kunigaikščio rezidencija.
- Taurėnų dvaras, minimas nuo XVI a. pradžios, su sugriuvusiais, bet aptvertais dvaro namais.
- Raguvėlės dvaras, kuriame dominuoja XVIII a. pastatyti rūmai su klasicizmo formomis.
- Burbiškio dvaro sodyba su simetrišku fasadu ir triumfo arką primenančiu portiku.
- Belvederio dvaras, kurio rūmus XVII a. tikriausiai pastatydino Kauno pakamaris Vaitiekus Dziavaltauskas.
- Raudonės pilis, pastatyta XVI a. ketvirtyje ir rekonstruota XVII a.
- Panemunės pilis, kurioje galima įžvelgti nutolstančius gotikos elementus.
- Rietavo dvaras, XIX a. viduryje suklestėjęs kaip svarbus kultūros centras.
- Renavo dvaras, vienas ryškiausių ir geriausiai išsilaikiusių XIX a. dvarų ansamblių Žemaitijoje.
- Plinkšių dvaras, paminėtas 1717 m., kurio rūmai buvo stačiakampio formos su aukštais pusrūsiais.
Šie dvarai yra svarbūs architektūros paminklai, liudijantys Lietuvos praeitį. Informuojame, kad yra tokia visame pasaulyje labai paplitusi eksploracijos rūšis - kasinėjimai pliažuose - šie žmonės kasa prezervatyvų pakuotes, laikrodžius, žiedus ir kitą poilsiautojų paliktą jovalą.
Kiekviena mirties bausmė turės būti susijusi su tuo, ką nusikaltėlis labiausiai mėgo, taigi su jo kolekcija. Pavyzdžiui, filatelistas bus sukapojamas į mažus gabalėlius, kurie bus išsiuntinėjami jo kolekcijos vokuose kitiems kolekcininkams, kad suprastų kas jų laukia.
Ši akcija buvo plačiai reklamuojama per valstybines žiniasklaidos priemones. Ir jūs nepatikėsite - ten niekam net į galvą nekilo mintis pakviesti miestiečių susidoroti su besivaikščiojančiais po pliažus metalo detektorių mylėtojais, ką padarė Lietuvos kultūrininkai (visai nestebina, kad pasiskaitę kultūrininkų straipsnių skaitytojai siūlė tai atlikti smurtiniu būdu). Ir stebuklas - po minėtos akcijos Lenkijoje nebuvo sudegintas ant laužo nė vienas pavojingasis pliažinis detektoristas, net ir giljotina kažkaip jų galvų nekapota. Vargas būtų jų lietuviškiems kolegoms, jei panašios akcijos būtų rengiamos čia.
Panemunės pilis iš oro
Daug žymių radimviečių (o tuo pačiu ir svarbių atradimų, pvz. Šventosios gyvenvietės) rasta dėka informacijos ir besidominčių mėgėjų. Pvz. Šventosios akmens amžiaus Pamario kulturos radimvietes gerb. R. Rimantienė ištyrė tik dėl paauglio berniuko “lobių ieškotojo” M. Balčiaus mėgėjiškų ieškojimų rezultatų.
Būtina dalintis savo atradimais su visuomene, nes kitaip atsiranda dirva visokioms spekuliacijoms. Tam, kad parodyt, kam iš tikrųjų labiau rūpi Lietuvos paveldas. Gal ne visi žino, kad Vilniaus Žemutinės pilies kultūrinis sluoksnis buvo išvežtas ir išpiltas sunaikinimui.
Kokios ateities gali tikėtis valstybė, kurioje kolekcionavimas prilygintas nusikaltimui? Kai tarpukario Lietuvoje kolekcionavimas buvo skatinamas net ir religiniuose laikraščiuose. Tuo metu mokytojų, kunigų iniciatyva buvo kuriami mokyklų muziejai, skatinamas jaunimo susidomėjimas kraštotyra.
Deja, dabartinėje Lietuvoje asmuo, sukūręs kolekciją, ar net muziejų prilyginamas nusikaltėliui. Muziejų konfiskuoti, o savininką sunaikinti - dar 1917 Lenino nubrėžtos gairės. Turbūt manoma, kad Lietuvos pilietis privalo domėtis tik smurtu ir svaigalais.
Labai nustebino žemas visų rašiusių komentarus pareigūnų išsilavinimo lygis. Todėl nedovanotina, jei rašant dezinformacinius straipsnius nebuvo bent kiek pasidomėta kolekcionavimo istorija. Jau 7 dešimtmečio viduryje Brežnevas suvokė, kad kolekcionavimo su šaknimis išrauti nepavyks ir darė tam tikrus kompromisus.
Minėtų straipsnių pavadinimai kalba apie „kovą“, „karus“ prieš rinkėjus. O kodėl niekas nekalba apie bendradarbiavimo su kolekcininkais galimybę? Jei valdiškas garvežiukas paseno, sunkiai pūškuoja, tai galima paieškot ir privataus taksi. Kažkodėl visose kultūringose šalyse įmanomas bendradarbiavimas tarp archeologų ir kolekcininkų, tokia patirtis įvairiapusiškai pasiteisina, tai kodėl gi Lietuva turėtų būti išskirtinė sala - „Ostrov nevezenija“?
Didžiojoje Britanijoje buvo priimtas kompromisinis sprendimas - ieškotojai turi savo “garbės kodeksą”, jų klubai sutarė su paminklosaugininkais kas yra galima, o ko negalima. Jei muziejus radinio neperka (per brangu ar turi analogus), tai radinys lieka radėjo nuosavybe. Susitarimas dėl bendradarbiavimo davė teigiamų vaisių abiems pusėms - spaudoje buvo informacijos apie nežinomų radimviečių bei retų radinių radimą bei perdavima muziejams.
Svarbūs aspektai:
- Bendradarbiavimas tarp archeologų ir kolekcininkų
- Radinių viešinimas ir dalinimasis informacija
- Nuolatinis kultūros paveldo apsaugos svarbos aiškinimas
„Dvarų dėlionė“: kas yra palivarkas?
tags: #referatai #nekilnojamojo #kulturos #paveldo #apsaugos #istatymas