Realiazuoto turto negalima, jeigu sąlygos

Nagrinėjant bylas, svarbu ne tik priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, bet ir įgyvendinti rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje atsakovui suformuluotą įpareigojimą. Pažeistos teisės atkuriamos tada, kai atsakovas ieškovo naudai atlieka teismo sprendime nurodytus veiksmus, pvz., perduoda priteistą turtą, grąžina pinigus.

Tai reiškia, kad civilinis procesas nesibaigia teismo sprendimo priėmimu ar bylos išnagrinėjimu kasacine tvarka. Jeigu atsakovas savanoriškai nevykdo priimto teismo sprendimo, pradedamos taikyti priverstinio teismo sprendimų vykdymo priemonės. Kitaip tariant, prasideda savarankiška civilinio proceso stadija - priverstinio teismo sprendimų vykdymo procesas. Tai labai svarbi civilinio proceso stadija, nes tik įvykdžius teismo sprendimą užtikrinamas jo realumas.

Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisingumo vykdymas nesibaigia priėmus teismo sprendimą. Teisingumas gali būti įvykdytas tik, kai bus teisėtai, operatyviai ir veiksmingai įvykdytas teismo sprendimas. T.y. materialinės (civilinės) teisės pagrindu kilusi teisė į tam tikrą materialinę vertybę bei teisė tą vertybę gauti ir teisėto reikalavimo įgyvendinimas/pažeistos teisės gynimas atliekamas proceso teisės pagalba.

V. Nekrošius pažymi, kad civilinio proceso būtinumą lemia civilinės materialinės subjektinės teisės struktūra, kurią sudaro trys elementai: teisė atlikti tam tikrus veiksmus, teisė reikalauti, kad būtų atlikti tam tikri veiksmai, ir teisė reikalauti teisminės gynybos, jeigu nėra atliekami reikalaujami veiksmai.

A. Vaišvila taip pat nurodo, kad subjektinė teisė yra leidimas (teisės) ir įpareigojimas (pareigos) vienovė - trivietis santykis, kurį turi sudaryti mažiausiai trys subjektai: 1) subjektinės teisės turėtojas; 2) kiti asmenys, kuriems teisės turėtojas privalo vykdyti tam tikras pareigas ir jomis legalizuoti savo teises visuomenėje; 3) valstybė kaip būtinas šio santykio garantas, kad teisės turėtojas naudosis subjektinėmis teisėmis, nepažeisdamas kitų asmenų teisių, o šie netrukdys jam naudotis jomis. Subjektinė teisė visada yra ne asmens savybė, o abipusio žmonių įsipareigojimo dėl tam tikros vertybės apsaugos santykis, galiausiai garantuojamas valstybės prievarta.

Nors paprastai nustatytas subjektines teises ir pareigas subjektai įgyvendina savanoriškai, neretai kyla nesutarimų dėl tarpusavio teisių ir pareigų, o jų neišsprendus geruoju, atsiranda poreikis ginti pažeistas teises. Vienas iš gynimo būdų yra savigyna. Tačiau šiuolaikinėje civilizuotoje visuomenėje, tame tarpe Lietuvoje bei Vokietijoje, savigyna draudžiama arba leidžiama tik išimtiniais atvejais.

Savigyną pakeitė teisminė pažeistų teisių gynyba, kas sukūrė teisines prielaidas prievartos mechanizmą sutelkti išimtinai tik valstybės rankose (t.y. monopolizuoti), o šis vykdymo proceso monopolis yra bendro valstybės teisinės apsaugos monopolio dalis.

Tačiau, ne kiekvienas teismo sprendimas turi būti vykdomas priverstinai - ar kils būtinybė pasinaudoti procesinėmis prievartos priemonėmis, priklauso nuo paties priimto teismo sprendimo turinio. Atsižvelgiant į teisės gynimo būdą teismo sprendimai teisės doktrinoje bei teismų praktikoje skirstomi į tris rūšis: sprendimus dėl teisinių santykių pripažinimo (vok. Feststellungsurteil), sprendimus dėl teisinių santykių modifikavimo (vok. Gestallungsurteil) ir sprendimus dėl priteisimo (vok. Leistungsurteil).

Sprendimu dėl pripažinimo patvirtinami ar paneigiami tam tikri teisiniai santykiai. Jais įkuriami ar nutraukiami jau susiklostę tam tikri teisiniai santykiai. Šis civilinio proceso teisės doktrinoje pripažįstama, jog šie teismo sprendimai nereikalauja priverstinio vykdymo, kadangi ieškovo subjektinės teisės gynimo tikslas pasiekiamas juos priėmus.

Sprendimu dėl priteisimo atsakovas įpareigojamas atlikti arba susilaikyti atlikti ieškovo naudai tam tikrus veiksmus. Šiuo atveju civilinis procesas nesibaigia įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir turi būti pratęstas vykdymo procesu, kad padėtų ieškovui tinkamai patenkinti jo reikalavimus.

Todėl, atsižvelgiant į teismo sprendimo priverstinio vykdymo būtinumą skiriami teismo sprendimai, reikalingi priverstinai vykdyti ir nereikalingi priverstinai vykdyti. Esminę reikšmę šiuo aspektu turi vykdytinumo požymis, pagal kurį teismo sprendimai skirstomi į vykdytinus priverstinai ir tuos, kuriems toks vykdymas nereikalingas. Šis procesualistams artimesnė ta, kad vykdytini yra tik sprendimai dėl priteisimo, o tokie sprendimai vadinami vykdytinais.

Tačiau, kaip teisingai pastebėjo V. Viašinskis, netgi ir vykdytinas teismo sprendimas ne visada turi būti vykdomas priverstinai panaudojant valstybės prievartą. Priverstinio vykdymo poreikis leidžia išskirti tam tikras teismo sprendimų realizavimo formas:

1. administracinę teismo sprendimų realizavimo forma, kuria įgyvendinami teismo sprendimai dėl pripažinimo ir teisinių santykių modifikavimo;
2. civilinę teisinę teismo sprendimų realizavimo forma, kai skolininkas (aktyvioji šalis), žinodamas, kad jis yra skolingas ar privalo atlikti tam tikrus veiksmus kreditoriaus (pasyviosios šalies) naudai, pats savanoriškai įgyvendina teismo sprendimą;
3. procesinę teismo sprendimų realizavimo forma, kuri yra pagrindinė, ypatinga tuo, kad vyksta laikantis griežtos procedūros. Šiuo atveju skolininkas, kaip vengiantis atlikti prievolę asmuo yra pasyvus, o į kompetentingas institucijas kreipėsi išieškotojas - aktyvus.

Apžvelgus pagrindines vykdymo proceso nuostatas, galima suformuluoti vykdymo proceso sąvoką. Tačiau dėl ribotos darbo apimties paminėtini tik kai kurie iš jų. Vykdymo procesas yra valstybinė procedūra, kurios metu priverstinai įgyvendinami arba užtikrinami ieškiniai kreditoriaus naudai.

Šis reikalavimų įgyvendinimas valstybės prievartos priemonėmis pagalba. Šis pavienis ieškinis, kuriuos nepriklausomai nuo kitų reikalavimų kiekvienas kreditorius gali pateikti atskirai, priverstiniam įgyvendinimui. Vykdymo procesas - procedūra, kurios metu valstybės prievarta įgyvendinamos teismine tvarka ar kitų oficialių dokumentų nustatytos išieškotojo teisės.

Manytina, tiksliausią ir išsamiausią apibrėžimą pateikė E. Šis subjektas, vykdymo proceso šalys ir kitų asmenų veikla priverstinai civilinio proceso nustatyta tvarka vykdant teismo ir kitų institucijų sprendimus. Taigi, akivaizdu, kad teisingumo vykdymas nesibaigia priėmus teismo sprendimą.

Todėl teisės apsauga negali būti suprantama vien tik kaip teisės pažeidimo konstatavimas, turi būti sudaromos galimybės realiai atstatyti pažeistą teisę. Jei skolininkas nevykdo sprendimo gera valia, būtinas mechanizmas, galintis priversti jį šią pareigą įvykdyti. Toks mechanizmas ir yra vykdymo procesas, kurio dėka realiai įgyvendinamas teismo sprendimas bei atkuriamos pažeistos išieškotojo teisės.

Civilinio proceso skaidymas į tiriamąjį procesą ir vykdymo procesą, nors ir neturi esminės teisinės reikšmės, yra labai praktiškas, kadangi vartojant šias sąvokas tampa aišku, apie kurią civilinio proceso dalį yra kalbama. Tuo tarpu, Lietuvoje vartojamos civilinio proceso bendrosios ir ypatingosios dalis bei vykdymo proceso sąvokos reikalauja atskiro patikslinimo. Galbūt todėl, ir lietuvių teisės doktrinoje (E. Stauskienės, V. Viašinskio, R. Norkaus ir kt.) šios sąvokos jau pradėtos vartoti.

Išryškėja procesas, vykstantis iki teismo sprendimo priėmimo bei procesas jį priėmus. Taip pat lieka neaišku, ar tiriamasis ir vykdymo procesai sudaro vieną visumą, ar yra savarankiški. Todėl, šio poskyrio tikslas - nustatyti vykdymo proceso teisinę prigimtį tiriamojo proceso atžvilgiu.

Pažymėtina, kad šiuo klausimu Lietuvoje ir Vokietijoje paplitusios dvi pagrindinės nuomonės: viena nuomonė teigia, kad vykdymo procesas yra tų pačių bylos tėsinys, o kita, kad tai visai atskiras, savarankiškas procesas, kurį reguliuoja savarankiškos teisės normos.

Pažeistos teisės atkuriamos tik tada, kai realiai įvykdomas teismo sprendimas, t.y. atsakovas ieškovo naudai atlieka teismo sprendime nurodytus veiksmus. Žinoma, pats efektyviausias ir ekonomiškiausias būdas įvykdyti teismo sprendimą - įvykdyti jį gera valia. Tačiau, pats vykdymo proceso egzistavimo faktas rodo, kad taip yra ne visada. Vykdymo procesas - pagrindinė teismo sprendimų realizavimo garantija.

Nuo to, kaip vykdomi teismo sprendimai, priklauso konstitucinės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Todėl valstybei keliami aukšti reikalavimai užtikrinti vykdymo proceso efektyvumą ir veiksmingumą. Siekiant šio tikslo pagal Prancūzijos Huissier modelį buvo įvykdyta antstolių institucinė reforma ir nuo 2003 m. sausio 1 d. pagrindinės teismo sprendimų vykdymo funkcijos Lietuvoje buvo perduotos privatiems antstoliams.

Be to, buvo priimtas naujasis civilinio proceso kodeksas (CPK). Visi šie pakeitimai iš tiesų sąlygojo, kad vykdymo sistemos efektyvumas Lietuvoje pagerėjo. Nuo 2003 m. Vokietijos teismų vykdytojų sąjunga (DGVB) taip pat aktyviai siekia vykdymo proceso reformos pagal šį modelį.

Vykdymo procesas - pagrindinė teismo sprendimų realizavimo garantija. Nuo to, kaip vykdomi teismo sprendimai, priklauso konstitucinės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Todėl valstybei keliami aukšti reikalavimai užtikrinti vykdymo proceso efektyvumą ir veiksmingumą.

Siekiant šio tikslo pagal Prancūzijos Huissier modelį buvo įvykdyta antstolių institucinė reforma ir nuo 2003 m. sausio 1 d. pagrindinės teismo sprendimų vykdymo funkcijos Lietuvoje buvo perduotos privatiems antstoliams. Be to, buvo priimtas naujasis civilinio proceso kodeksas (CPK). Visi šie pakeitimai iš tiesų sąlygojo, kad vykdymo sistemos efektyvumas Lietuvoje pagerėjo.

Vienas iš būdų - teismo sprendimų vykdymo sistemos teisinio reglamentavimo tyrimas. Analizuojamos ne tik šios teisės normos, bet ir apžvelgiama teisės doktrina bei teismų praktika. Šias problemas Lietuvoje nagrinėja tik nedaugelis mokslininkų.

Galiojant naujajam teismo sprendimų vykdymo modeliui vykdymo proceso tema yra paskelbta vienintelė E. Stauskienės disertacija „Teismo vaidmuo vykdymo procese“ (2006 m.). Autorė nagrinėja teisinę vykdymo proceso prigimtį, teisinius santykius vykdymo procese struktūrą bei teismo funkcijas vykdymo procese. Vienas iš aktualiausių vykdymo proceso klausimų - vykdymo išlaidos - yra analizuojamas R. Šio disertacijoje „Bylinėjimosi išlaidos civiliniame procese“ (2006 m.), kurios pagrindu 2007 m. šiuo pavadinimu buvo išleista ir monografija.

Be šių disertacijų pavieniai vykdymo proceso klausimai yra nagrinėjami įvairiuose lietuvių procesualistų (V. Viašinskio, E. Stauskienės, S. Vėlyvio, I. Žalėnienės, R. Šio, D. Ambrasienės ir kitų autorių) straipsniuose. Tuo tarpu, Vokietijoje esama daug teisės doktrinos vykdymo proceso tematika. Šie procesualistai L. Rosenbergas, H.J. Musieliakas, R. Lackmannas, H. Broxas, O. Jaueringas, Christoph G. Paulus, J.P. Knoche ir kt. iškelia šias problemas, ieškoma būdų joms spręsti.

Pažymėtina, kad lietuvių procesualistai (V. Viašinskis ir E. Stauskienė ir kt.) savo darbuose lygina tik pavienius Lietuvos ir Vokietijos vykdymo proceso aspektus (dėl teisinės vykdymo proceso prigimties, vykdymo proceso prielaidos, asmens teisių vykdymo procese gynimo, teismo funkcijos vykdymo procese ir pan. teisinio reglamentavimo). Vienintelis užsienio teisės doktrinos šaltinis, nagrinėjantis įvairias teismo sprendimų vykdymo sistemas, tame tarpe ir Baltijos šalis (Latvijos pavyzdžiu) bei Vokietijos, yra A.W.

Šis subjektas procesinę padėtį, jiems keliami tikslai, kompetencijos ribos, vykdymo proceso finansavimo ir kiti klausimai, kurių tikslas - ištirti vykdymo proceso harmonizavimo Europos Sąjungoje galimybes. Tačiau, ir šiame darbe nėra Lietuvos ir Vokietijos vykdymo proceso sistemų palyginimo.

Taip ir lengviau atsiriboja problemos, kurias sąlygoja valstybės pasirinktas vykdymo modelis, ir tos, kurioms modelis įtakos neturi. Šioje Vokietijoje, kadangi pastebima tendencija, kad visos vykdymo proceso problemos siejamos vien tik su neefektyviu viešuoju vykdymo modeliu. Taip buvo ir Lietuvoje.

Tačiau, reikia pripažinti, kad reforma neužtikrina visų vykdymo proceso problemų išsprendimo. Tai patvirtina Lietuvos aktualijos - nepaisant akivaizdaus vykdymo proceso efektyvumo padidėjimo, problemos išliko ir po reformos, be to, iškilo naujų. Šis vis dar nepakankamai efektyviai veikiantis, privatus vykdymo modelis, tiek XIX a. menantis viešasis vykdymo modelis yra puiki medžiaga tyrimui.

Analizuojant šias teismo sprendimų vykdymo sistemas, išryškėja vykdymo proceso probleminės sritys, jų prigimtis, o taip pat atsiskleidžia ir privalumai. Hipotezė: tiek šiame vykdymo modelyje, tiek senajame viešajame modelyje. Tyrimo objektas: Lietuvos ir Vokietijos vykdymo procesų teisinio reglamentavimo analizė. Tikslas: šiame skyriuje apžvelgiami vykdymo procese dalyvaujantys asmenys, jų procesinė padėtis, kompetencija, ketvirtame skyriuje išskiriami pagrindiniai abiejų šalių turtinio pobūdžio išieškojimo taisyklių ypatumai. Metodai: lyginimo metodas taikytas atskleidžiant Lietuvos ir Vokietijos vykdymo proceso ypatumus. Alternatyvus metodas taikytas lyginant ir kritikuojant nustatytus trūkumus. Šis teisės aktų normos.

Vykdymo procesas - tai valstybinė procedūra, kurios metu priverstinai įgyvendinami arba užtikrinami reikalavimai kreditoriaus naudai. Teisės atkūrimas galimas tik tada, kai teismo sprendimas yra realiai įvykdomas, t.y. kai atsakovas atlieka teismo sprendime nurodytus veiksmus ieškovo naudai.

Žemiau pateiktoje lentelėje apibendrinami teismo sprendimų tipai ir jų vykdymo ypatumai:

Šiame straipsnyje aptarta teismo sprendimų vykdymo svarba atkuriant pažeistas teises ir užtikrinant teisingumą. Nagrinėjami įvairūs teismo sprendimų tipai ir jų vykdymo ypatumai, taip pat pabrėžiama valstybės atsakomybė užtikrinant efektyvų vykdymo procesą.

tags: #realizuotu #turto #negalima #jeigu