Vėžaičių (Klaipėdos r.) kultūros centre renginių organizatoriumi dirbantis 30-metis Aurimas Rapalis savo gyvenimą dalija į kelias veiklas. Be tiesioginio darbo, jis domisi partizanų ir savo krašto istorija, dalyvauja kuršių rekonstrukcijos klubo „Pilsots“ veikloje, rengia įvairius teminius žygius ir, keliaudamas po savo kraštą, renka istorijas. Nemažai jų, jei nebus užrašytos, mirs. Taip, kaip miršta žmonės. Dar Aurimas keliauja po mokyklas ir vaikams pasakoja istorijas. Tas, kurias surado pats. Nes istorijos vadovėliuose, sako jis, jų nėra daug.
Iš Salantų kilęs Aurimas Rapalis, šiuo metu gyvenantis Plungės rajone, Getaučių kaime, jau daugiau kaip 10 metų užsiima laisvės kovų istorijos sklaida, o prieš 5-erius metus Salantuose įkūrė muziejų-partizanų trobą, kur su bendražygiais pristato Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanų istoriją.
Rugpjūčio 23 ir 24 d. Žemaitijoje vyks Laisvės kovų atminimo renginiai su pėsčiųjų žygiu partizanų takais po „Septynioliktąją respubliką“, miško brolių bičiulių sueiga, amžininkų prisiminimais, dainomis prie laužo, archeologiniais žvalgymais Montvidinės miške, o trijų dienų renginius vainikuos Aistės Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė“ koncertinė programa „Broliai“.
Domėjimasis Partizanų Istorija
Aurimai, kaip pats susidomėjote partizanų istorija? Viskas prasidėjo nuo senelio pasakojimų. Būdavo, atvažiuoju pas senelius ir iš karto einu jo klausinėti. Tada, kai jis išpasakojo visas savo istorijas, kai sugėriau visus jo pasakojimus, ėmiau ieškoti kitų žmonių prisiminimų. Pagal išgirstas pavardes, detales. Taip, eidavau į kaimus, klausinėdavau. Yra gyvų ryšininkų, su kuriais susipažinau eidamas per kaimus, rinkdamas kraštotyros medžiagą. Labai įdomių žmonių yra, kurie gal ir būtų nusinešę į kapus savo visą informaciją.
Pavyzdžiui, yra tokia Domicėlė, kuri gyvena Pučkorių kaime, o iki jos namų veda kelias per Montvidinės mišką. Jai - daugiau kaip 90 metų ir ji viena pati tame miške gyvena. Pirmą kartą ją aplankėme prieš kokius ketverius metus. Ji išlindo iš namų, iš karto išsigando, kai atėjo tokie du iš miško. Pradėjome kalbėtis apie partizanus, su jų vardais, slapyvardžiais. Ir tada ji pamatė, kad čia - sava chebra. Atsivėrė, papasakojo, kad jos brolis žuvęs miške. Ji tokia pusiau laukinė ten gyvena. Labai stipri moteris. Manau, kad ją kažkas iš giminių aplanko, atveža maisto. Ši vieta - jos tėviškė, iš kurios kadaise ją išvarė okupantai. Paskui ji pasitraukė į mišką, vėliau daug metų kalėjo. Labai įdomus žmogus, daug iškentėjusi.
Arba Barstyčių kaime gyvena buvęs partizanų ryšininkas, kurio slapyvardis buvo Žirnis. Kai susipažįstu su tokiais žmonėmis, ne vienas jų tampa bičiuliais. Rozalija iš Plungės, partizano sesuo, mane su gimtadieniu pasveikina, paskambinusi laidiniu telefonu. Niekas man juo neskambina.
Lietuvos partizanai | Nepaprasta herojų istorija, kurią privalome atsiminti
Istorinės Medžiagos Rinkimas ir Jos Panaudojimas
Pats renkate istorinę medžiagą, kalbinate partizanų artimuosius, ryšininkus. Kur dedate tą medžiagą? Kol kas ji diktofone. Ateityje, galvoju, gal reikės paskleisti žinią plačiau, nes nėra daug šios literatūros. Vieną kartą, dar kai buvau 12 klasėje, su draugu salantiškiu ėjome aplink Salantus, priėjome tokį Žvainių durpyną. Ten palaidota apie 30-40 partizanų. Man niekas to nesakė mokykloje, manęs niekas nenuvedė į tą vietą. Partizanai juk irgi linksmai leisdavo laiką.
Ar yra daug žmonių, kurie tuo domisi? Kažkiek yra. Mes nedarome komercinių žygių, kaip kiti daro, paima pinigų. Dar ir vakaronę žygeiviams padarome. Pavyzdžiui, turime tradicinį žygį per Vėlines, kai einame partizanų takais, aplankome įvairias partizanų žūties, palaidojimo vietas. Paskui padarome šokius, vakaronę iki kokios šeštos ryto. Partizanai juk irgi linksmai leisdavo laiką. Pavyzdžiui, 1947 m. vasarą viename Notėnų kaime Skuodo rajone jie atėjo į kaimo bažnyčią, į atlaidus. Pasimeldė ir paskui padarė šokius. Drąsus būrys buvo.
Partizanai irgi mylėjo ir linksminosi. Daug velnių yra prikrėtę partizanai, nes jie buvo jauni. Buvę labai karingi, buvę negailestingi, bet buvę ir atlaidūs. Jie buvo vyresniųjų brolių jaunieji broliai. Vyresnieji broliai jau žuvę, jų tėvai ištremti ir jie neturėjo vilties ir noro būti gailestingi. Kiek daug vietų pas mus neįamžinta. Kai ką jau įamžinom, dar eilė laukia. Man svarbu, kad tai būtų įamžinta. Buvo daug gerų vyrų, kurie to verti.
Kalbant apie partizanus, pastaraisiais metais jų gyvenimai, likimai, istorijos visuomenėje tapdavo gana aštrių diskusijų objektais. Reikia platesnio suvokimo. Jie buvo visokie: mylėję, kentėję, besidžiaugę, kovoję, prisidirbę. Buvo ir tokių, kuriems pavažiuodavo stogas, net susirgdavo šizofrenija. Tai buvo sunkūs laikai. Žmonės sako: atėmė kažką, grubiau paprašė maisto arba kažką nušovė kaime. Bet kai mes darome žygius, jie nėra kažkoks pagarbinimas. Jie tam, kad mes pradėtume, išmoktume kalbėtis, išgirstume istoriją.
Įamžinimas ir Susitikimai su Mokiniais
Jūsų manymu, kas yra tas įamžinimas? Ir dėl to visuomenėje kyla diskusijų. Aš manau, kad gyvoji atmintis, reginiai, pasakojimai, kurie įtraukia, koncertai. Mes atkuriame partizanų uniformas, tai irgi atmintis. Ir, kai ateina uniformuotas jaunuolis, kuris pasakoja apie laisvės kovas, tai ypač įdomu vaikams.
Susitikimai su mokiniais yra taip pat viena jūsų veiklų? Taip, ir noriu apvažiuoti kuo daugiau savo krašto mokyklų. Kai tokį susitikimą dariau Klaipėdoje, Vydūno gimnazijoje, pirmokams, kai jie klausėsi, man pačiam buvo faina. Mes padiskutavome apie tamsiąsias žmogaus puses, kad žmogus gali ir paslysti, ir sužvėrėti. Gyvosios istorijos perdavimas - iš lūpų į lūpas - svarbu. Man ši istorija įdomi iki pat pašaknų. Aš vaikų klausiu: vaikai, o kaip jūs tokiose situacijose elgtumėtės?
Aš jiems pasakoju ir baisių dalykų apie partizanus. Čia labai slidi tema ir sunki, tokia ji bus visą gyvenimą. Bet pats žmogaus pasiryžimas išeiti kovoti jau yra sunkus, daugiau šansų paslysti, nei sėdint ir geriant kavą namie. Prie šventoriaus vartų stovėjo du stribai. Jis priėjo ir juos nušovė. Žemaičių apygardos vadas Montvydas maždaug 1949 m. savo pogrindiniame laikraštyje vietos gyventojams rašė: kodėl jūs čia moralizuojate, ateikite ir parodykite, kaip mums kovoti. Lengva yra smerkti ir teisti sėdint namie.
Arba dar viena. Kartą partizanas sugalvojo nueiti į bažnyčią. Persirengė moteriškais drabužiais. Prie šventoriaus vartų stovėjo du stribai. Jis priėjo ir juos nušovė. Prie bažnyčios sujudimas, nes nušauti du stribai. Visi vyrai, išeinantys iš bažnyčios, buvo tikrinami, o moterys praleidžiamos. Taip jis, persirengęs moterimi, ir išėjo.
Vienam partizanui, kuris gyveno bunkeryje, maisto atnešdavo vietinis. Tačiau jį ištrėmė, todėl niekas maisto neatnešdavo. Jis pats nesugebėjo to sunkaus bunkerio atkelti. Jis buvo rastas miręs badu, o šalia gulėjo iš bado bandytos kramtyti gumos gabalas.
Lengva dabar viską vertinti, bet kai partizano motinai atėję stribai nupjauna krūtis gyvai ir nužudo, ir tada partizanas nušauna tų stribų tėvus. Vyksta kraujo kerštas. Kaip tai vertinti? Kaip tokiose situacijose pasielgtume mes patys? Tokių istorijų daug. Žmonių likimai persipina, todėl aš vaikams pasakoju ir gerąsias, ir blogąsias istorijas.
Meilė Gimtajam Kraštui
Aurimai, klausantis jūsų taip akivaizdu: iki pat šaknų mylite savo kraštą. Čia miškai, čia istorijos, piliakalniai, legendos. Gali rodyti piliakalnį, kuris yra paprasta kalva, bet kai pasakoji istoriją - tada kitaip viskas atrodo. Aš myliu Lietuvą. Visų pirma, esu kuršis, paskui žemaitis ir paskui lietuvis. Čia yra kuršių kraštas, mes užsiimame kuršių rekonstrukcija.
Mes, kretingiškiai, esame iš kuršių palikimo. Su kuršių rekonstrukcijos klubu „Pilsots“ atkuriame jų gyvenseną, buitį, karybos elementus, kostiumus, dalyvaujame šventėse ir skleidžiame informaciją. Kuršiai buvo viena turtingiausių baltų genčių, palikusi daug materialaus palikimo: juvelyrika, ginklai ir kita. Bendraujame su rekonstruktorių klubais iš Lenkijos, kitų šalių. Visų pirma esu kuršis, paskui žemaitis ir paskui lietuvis.
Berods, pernai, kai teko lankytis jūsų žygyje, bene stipriausią įspūdį paliko būtent šis klubas: jūsų apranga, tai, kaip jūs atrodote. Tai labai įtaigi ir vizuali priemonė. Ir vaikams. Kai tu gali paliesti kalaviją, kurio vertė - 5000 eurų ir kuris yra atkurtas, o tikrasis guli Nacionaliniame muziejuje Vilniuje. Įdomu vaikams. Taip ir turi būti pasakojama istorija. Noriu įtraukti mokyklas, padaryti kilnojamą parodą, turiu patirties ir iš „Misija Sibiras 2017“, kur pačiam teko dalyvauti.
Kalbant apie partizanus, juk buvo visko. Jie kovojo už Lietuvos laisvę. Tose kovose buvo žygdarbių, bet buvo, kad jie susimovė. Visi mes žmonės, ir visi susimaunam. Yra dar daug neįamžintų atminimų, nežinomų istorijų, nežinomos vietos, kuriose palaidoti partizanai. Man atrodo svarbu, kad istorija liktų, kad ji nebūtų užmiršta, kad ją rastume.
Montvidinės Miško Bunkerio Paieškos
Pirmieji bunkerio žvalgomieji tyrimai1950 metų gruodžio 10 dienos rytą Montvidinės miškas, esantis Plungės rajone, netoli Platelių, skambėjo nuo šūvių. Čia žuvo trys Žemaičių apygardos Kardo rinktinės Platelių kuopos Auklėtinio būrio partizanai: Vincas Platauna-Audra, gimęs 1929 metais, Juozapas Sakalauskas-Pelėda, gimęs 1928 metais, ir Pranas Sereckis-Ąžuolas, gimęs 1931 metais. Žūties vietą kažkas pažymėjo eglės kamiene įrėždamas kryžių - jį ir dabar galima išvysti Montvidinės miške. O bunkerio bėgant metams neliko nė žymės. 2015 metais jis parodė ją, po kelių metų čia pastatytas ženklas, skirtas žuvusiems partizanams atminti. Atkurti skaudžius istorijos įvykius padėjo ir Lietuvos ypatingajame archyve esančioje I. 2019 metais Montvidinės miške įvyko pirmieji žvalgomieji tyrimai. Jų metu buvo surasta čia vykusios kovos ženklų: kulkų ir granatų skeveldrų. O šių metų rugpjūčio 5-12 dienomis, pasitelkus profesionalius archeologus, pradėta detalesnė pačio bunkerio žvalgyba.
„Tiesiai po Salantų miesto šventės bemiegio savaitgalio, kuriame atidaviau širdį savo gimtajam miestui, nėriau į kitą širdies festivalį - į Kardo rinktinės partizanų istorijos paieškas. Tokio masto partizanų bunkerio archeologinių tyrimų nei Kretingos, nei Plungės, nei Skuodo rajonuose dar nėra buvę. Apskritai visoje Lietuvoje yra ištyrinėta kiek daugiau nei 10 bunkerių. Širdis džiaugiasi, kad atsirado jaunų, entuziastingų archeologai, kurie pasitelkę ne tik metalo detektorius, bet ir kitas priemones padėjo išpildyti vieną iš mano partizaniškų svajonių“, - kalbėjo A.
Tyrinėjimų metu Montvidinėje buvo rasta keli šimtai radinių - daugiausia skeveldros, gilzės ir kiti paskutinio Auklėtinio, Pelėdos, Audros ir Ąžuolo mūšio su okupantais liudijimai. Artimiausiu metu dar laukia didelis darbas rengiant išsamią tyrimų ataskaitą ir atkuriant bunkerio 3D vaizdą.
„Tikimasi, kad šis idėjinis pavyzdys įkvėps mūsų krašto institucijas bei muziejus, kuriuose iki šiol taip nykiai pristatoma pokario laisvės kovų istorija. Noriu išreikšti nuoširdžią padėką archeologams Arijanai Kotovai, Divoniui Piličiauskui ir visai jų komandai.“
Senelio Įtaka Išsaugant Praeities Istorijas
Aurimas Rapalis šiuo metu vadovauja Salantų kultūros centrui, taip pat aktyviai dalyvauja kuršių genties rekonstrukcijos veikloje. „Mano senelis Justinas Geležinis kilęs iš Plungės rajono, Pamedinčių kaimo, kur gyveno su tėvais iki jų tremties. Senelio brolis Kostas Geležinis-Girėnas buvo vienas paskutinių Platelių būrio partizanų, žuvęs netoli savo tėviškės Pamedinčių apylinkėse 1951 metais, rugsėjo 27 dieną. Iš senelio šeimos istorijos ir kilo mano pašaukimas ieškoti bei atrasti laisvės kovų istorijas“, - kalbėjo A.
Vyras pasidžiaugė, kad iki šiol senelį Justiną turi šalia. Pasak A. Rapalio, senelio viskas jau seniai išsikalbėta ir ramiai atgulę atminty. Kaip ir vaikystės prisiminimas, kai senelis nusivežė jį parodyti savo buvusią sodybvietę Pamedinčių kaime. Po jo šeimos tremties čia likęs tik kulkų suvarpytas didžiulis išsikerojęs ąžuolas. Išvydęs jį ir suklupęs senelis pabučiavo savo gimtąją tėviškės žemę. Nuo tada A.
Senelis kadaise papasakojo ir tokią istoriją: kai jų ištremti atėję stribai ragino greičiau susiruošti, prosenelė bėgdama į vadinamą gerąjį kambarį iš įpročio nusiavė batus, kad neprineštų purvo. O senelis pasakęs: „Mama, kam tu tuos batus nusiavei - taigi mes čia jau niekada negrįšime“.
„Esu laimingas, kad galiu nešti žinią apie šią žemę mylinčius ir mylėjusius, žinią, apie tai, kodėl čia būti, likti, sugrįžti svarbu ir prasminga“, - sako A.