Režisierius, prodiuseris ir keliautojas Vytaras Radzevičius su žmona Laisve neseniai patogų gyvenimą sostinės Užupio rajone išmainė į atokų gamtos prieglobstį kaime. Sodybą, kaip jam dažniausiai gyvenime nutinka, V.Radzevičius įsigijo netikėtai. Maždaug prieš dešimt metų papuolė į akis skelbimas apie parduodamą sodybą Dzūkijos miškuose, o aplink - daugybė šilo kopų, pušynų, Nemunas ir Nemuno senvagė, ežerai. Nuvažiavo su žmona apsižiūrėti ir nutarė pirkti.
Vyras jau ne kartą pasakojo, kad jį nuo seno labai traukė Merkinės kraštas. Kai dar dirbo žurnalo "Istorijos" redaktoriumi, žurnalistė Brigita Balikienė parvežė straipsnį iš šio krašto.
Vytaro Radzevičiaus sodyba Dzūkijoje. Šaltinis: lrytas.lt
Gyvenimas gamtoje ir iššūkiai
"Kai būnu gamtoje, jaučiuosi geriausiai. Nors esu miesto vaikas, vienas gyvenimas yra mieste, kitas - miške, - sako Vytaras. - O per tiek metų, kiek šią sodybą turime, pirma žiema, kad šitiek sniego būtų. Man vaikystę primena. Koks jausmas gyventi vienkiemyje tarp sniegynų, kai iki savo namo vos su visureigiu gali privažiuoti? "Žinote, kaip žūklės mėgėjai važiuoja į kokią Švediją, ieškodami sniego, ledo, tai dabar niekur važiuoti nereikia - čia kaip kokioje Švedijoje. Prasikasi taką, vaikštai, šaltukas, sniegas girgžda po kojomis. Vakare įsijungi šviesą - spalvos lauke tokios įdomios. Name nešalta. Anot pašnekovo, įdomus toks gyvenimas.
Gal tik elektros tinklų darbuotojams ekstremalus, bet, matyt, problemą iš esmės reikia spręsti, nes nenormalu, jei po kiekvienos stichinės nelaimės ar tiesiog didesnės orų permainos elektros laidai trūkinėja. Kas mėnesį jis gauna keliolika žinučių, kad sutriko elektros tiekimas, tuoj pataisys, jau pataisė ir pan. Vandenį Vytaras turi name, vandentiekis čia atvestas. Bet vanduo Dzūkijoje labai geležingas, turi tam tikrą prieskonį, ne visi šeimos nariai jį mėgsta. Tačiau, jei neapdairiai paliksi šulinyje, pavyzdžiui, vandens kibirą, - turėsi problemų.
Ūkis ir gyvūnai
"Mano vištos gyvena po raudonosiomis lempomis - kaip soliariume ir SPA kartu sudėjus, - pasakoja vyras. - Turėjo dar galimybę pasivaikščioti lauke, bet tai baigėsi, nes per tą snygį sugriuvo aptvaras, neišlaikęs sniego svorio. O tuo labai greitai pasinaudojo lapė, užkando vienu gaidžiu ir dviem vištomis. Lapė dvi vištas papjovė, apkramtė ir paliko, gaidį išsinešė, nes jo rasti nepavyko. Kitas vištas, svarsto Vytaras, gal pasiliko ateičiai, tai dabar reikia jas labai saugoti.
"Per mano, kaip vištininko, karjerą jau du gaidžiai krito. Neišvengiami nuostoliai, nes sodyba yra miške. Vytaro, kaip vištininko, karjera tęsiasi nuo pirmojo karantino. Tada jis apsigyveno sodyboje ir iš visokių turėtų medžiagų - lentų, tinklų ir kt. - sumeistravo būdą ir įrengė vadinamąjį chicken factory.
V.Radzevičiaus teigimu, šiais laikais tikrai nekyla klausimo, ką apsnigtoje sodyboje veikti. Elektra, internetas yra, o kadangi daug ką gali dirbti nuotoliniu būdu, tai ir dirba - vadina tai rašto darbais. Radijo laidas taip pat įrašo nuotoliniu būdu. Dideliam jo džiaugsmui, pagaliau yra galimybė ant ledo pažvejoti, nes ežerus aptraukė ledas - pernai jo čia ant ežerų visiškai nebuvo. Vytaras - didelis poledinės žūklės mėgėjas, tačiau pernai nepavyko net įrangos išsitraukti. Šiemet galimybės tikrai puikios. Ežerų aplink sodybą 4 km spinduliu yra ne vienas.
"Tie Dzūkijos miškai dabar labai gražūs. Keliai tokie - sustumtas sniegas į šonus ir važinėji tarsi tuneliais. Balta visur. Kompaniją apsnigtoje sodyboje jam mielai palaiko trejų metų borderkolis Sidas. Jis kas rytą apibėga savo teritoriją, stirnas pagainioja, nubėga pas artimiausią kaimyną bulių aploti - turi labai daug reikalų. Keturkojis draugas Vytaro gyvenime atsirado netikėtai - lydėjo Martyną Starkų pirkti šuns, ir pats nusipirko.
"Kol šuns namo neparsivežiau, žmona Laisvė vis galvojo, kad aš juokauju. Aš galvojau, kad ji juokauja, jog šuns nenori, - pasakoja pašnekovas. - Dabar jau jis labai svarbus šeimos narys - visiems draugas, visiems reikalingas, niekas nebeprieštarauja. Kitas dalykas - be šuns neprisiversi rytais nueiti po kokius 7 km. O dabar nori nenori, bet eini. M.Starkus savo šunį pavadino Lemiu - "Motorhead" grupės lyderio garbei, o Sidas pavadintas "Sex Pistols" lyderio garbei.
Vytaras pastaruoju metu blaškosi tarp dviejų ūkių: pusę savaitės būna Vilniuje, kitą pusę - sodyboje. Praėjusį sezoną tiek aitriųjų paprikų prisiaugino, prisidžiovino, kad iki šiol valgo. O paties augintų visai kitas skonis nei pirktinių. Topinambų dar turi prisiauginęs, kitų skanėstų.
V.Radzevičius pastebi, kad karantinas, izoliacija padarė labai dideles korekcijas nekilnojamojo turto srityje. Dzūkijos apylinkėse jau pavasarį žmonės labai aktyviai ėmė ieškoti ir pirkti sodybas. Daugiausia - miestiečiai, kurie jau per pirmąjį karantiną neturėjo galimybės niekur iškišti nosies ir teko sėdėti tarp keturių sienų. Pašnekovui nesunku suprasti tą būseną, kai reikia kažkokio proveržio. Sodyba yra vienas būdų - ypač tokio dydžio šalyje kaip Lietuva ir esant tokiam interneto ryšiui. Bet, aišku, visa tai reikia mėgti. Jeigu sodybą nusiperka žmogus, kuris galvoja, kad viskas čia bus tik romantiška, - ne, tikrai taip nebus. Darbo ir jėgų visada reikia įdėti.
"Man šiuo atveju karantinas pasitarnavo į gera, - sako Vytaras. - Aš visada turėjau planą ir žinojau, ką man reikia sodyboje padaryti, bet rankos vis neprieidavo. Per pirmąjį karantiną sodyboje gyvenome su sūnumi - jam pamokos vyko nuotoliniu būdu, o paskui jis man ūkyje daug padėdavo.
Gyvenimas sodyboje: pokalbis su Vytaru Radzevičiumi
Nors Vytaras ėmėsi ir vištų auginimo, ūkininkauti čia per daug nenusiteikęs. „Gyvendami civilizacijoje užsiauginame kiautą, o kelionėse ir gamtoje jis dingsta. Žmogus iššūkio akivaizdoje lieka toks, koks yra. Alpinistas seras Edmundas Hilaris yra pasakęs: „Žmogus pirmasis įkopęs į Everestą įveikia ne kalnus, o pirmiausia save.“ Čia tinka ši mintis. Pakeitęs įprastą aplinką atsiduri kitose sąlygose.
- Žmonės pastaruoju metu džiaugiasi atradę Lietuvą. Jūs būdamas aistringas keliautojas dar atrandate čia neišnaršytų vietelių? - Gerų vietų neišduodu (Juokiasi.). Apie Lietuvą kukliai sakome, kad ji maža, bet pabandykite ją apkeliauti ir pamatysite, kiek joje daug naujų atradimų. Taigi kampelių, kurių nesu apkeliavęs, tikrai yra. Be to, keičiasi ir tos pačios vietos: miškai auga, pastatai kyla, vasarą ta pati vietovė suskamba kitaip nei žiemą.
- Šios vietos susietos su mano vaikystės prisiminimais, kur leisdavau vasaras. Dabar tokia vieta tapo nuolatiniais namais - Dzūkijos sodyba vienkiemyje.
- Nepasiilgstate miesto šurmulio? - Net pačiam dėl to keista, bet nepasiilgau visai. Arba aš jau suaugau, arba pasikeitė mano vertybės. Nuvažiuoju į miestą, greitai sutvarkau reikalus ir lekiu atgal. Miestas sparčiai keičiasi: tapo nebe toks, kokiame gyvenau anksčiau. Mokėti turi už kiekvieną stabtelėjimą: tai parkingas, tai kava, kuri dabar „kosmosą“ kainuoja.
- Jei kaip aš auginate vištas, net ir kiaušinienė kas rytą nieko nekainuoja. (Juokiasi.) Per karantiną sugalvojau sau veiklos: sukaliau vištidę, atsivežiau vištų, į kompaniją dar ir gaidį priėmėm. Pieną, varškę kaime iš vietinių perku taip pat už stebuklingą kainą.
- Sakoma, jei nori pažinti žmogų, leiskis su juo į kelionę. Taip imi pažinti ne tik bendrakeleivį, bet ir patį save. - Gyvendami civilizacijoje užsiauginame kiautą, o kelionėse ir gamtoje jis dingsta. Žmogus iššūkio akivaizdoje lieka toks, koks yra. Alpinistas seras Edmundas Hilaris yra pasakęs: „Žmogus pirmasis įkopęs į Everestą įveikia ne kalnus, o pirmiausia save.“ Čia tinka ši mintis. Pakeitęs įprastą aplinką atsiduri kitose sąlygose.
- Kas palaiko jums draugiją išvykose su palapine? - Nedingo, juk auga anūkas! Vaikus kažkada jau išmokiau gyventi palapinėje, leistis į žygius, dabar atėjo nauja pamaina. Pasiilgstu nakvynės gūdžiame miške, kai keliesi ir guliesi su saule, vakarų prie laužo verdant grikių košę. Daug ką gamtoje gaminu, bet šios niekas nepakeis. Katiliuke ant laužo kaitra pati sureguliuoja, kiek reikia vandens. Bus per daug - išbėgs ir sumažins ugnies kaitrą. Belieka įmesti sviesto, kuris niekad košės nepagadins. Visą skonį duoda laužo dūmas. Mano vaikai tokias keliones pradėjo būdami penkerių. Anūkui - ketveri su puse. Beje, kelionėms esu pasiruošęs iš anksto. Galiu mesti mantą į automobilį ir išlėkt nors dabar.
- Sakoma, meilė anūkui yra kitokia nei vaikui. Seneliai myli be išlygų, saldžiai, dažnai būna atlaidesni. - Anūkas yra žymiai patogiau nei vaikas. Pažaidi ir gali atiduti atgal (Juokiasi.). Kai auga tavo vaikai, stengiesi perteikti jiems geriausias savo savybes, rūpiniesi, kad atsistotų ant kojų.
- Vieną vasaros tikslą jau supratome, na, o kokie darbiniai planai? - Tęsime „Pasaulio puodų“ laidų filmavimą, kurie dėl karantino buvo sustabdyti. Be to, netrukus atidarinėsiu restoraną. Tai bus lauko virtuvė pievoje. Merkinės dvarvietėje, šalia piliakalnio. Maistas atlieps ir mano laidos „Pasaulio puodai“ pavadinimą. Čia bus surinkta patiekalų iš viso pasaulio: nuo kanadietiškų bulvyčių, uzbekiškų salotų iki tailandietiško deserto. Žinoma, prie puodų stosiu ir pats. Vieniems maisto gaminimas darbas, aš virtuvėje tiesiog pailsiu.
- Gamtoje yra daug būdų pailsėti nuo streso. Pavyzdžiui, žvejyba man - meditacijos būdas. Pagauti žuvį čia nėra svarbiausia. Svarbiausia pabūti šalia vandens, žiūrėti į tekančią upę.
Meilė, panašu, buvo abipusė - Vytaras ne tik namus mieste iškeitė į sodybą, bet, užsikrėtęs Martyno statybų pavyzdžiu, ir pats panoro atsinaujinti. O tiksliau - įsirengti ūkinį pastatą, jog galėtų pragyventi iš to, ką užsiaugina savo sodyboje. Visus šiuos jo nuotykius sekmadieniais laidoje „Vytaro ferma“ nuo šiol kviečiami stebėti ir TV3 žiūrovai, rašoma pranešime spaudai.
Vytaras Radzevičius ir jo sodyba. Šaltinis: tv3.lt
Didžiausia V.Radzevičiaus svajonė - plėsti šeimos ūkį, mąstant apie galimybę patiems išsilaikyti iš savo auginamų daržovių, vaisių, laikomų vištų ir smulkesnių gyvulių. Tačiau juk tam reikalingas ūkinis pastatas! Atrodytų, kad statybos Vytarui yra gana pažįstamas reikalas, tačiau, kiek naujų iššūkių laukia jau nuo pirmųjų darbų dienų….
„Gal kam ir atrodo, kad aš sapnuoju ar svajoju, bet aš tikrai neatsisakau minties nei apie bravorą, nei apie ūkinį pastatą, nei apie daržą, nei apie sodą. Ir net žinau pavadinimą!“ - intriguoja Vytaras, pristatydamas naujausią savo projektą - „Vytaro fermą“.
Tai, kad V.Radzevičius - visuomet kupinas beprotiškiausių idėjų, patvirtino ir jo žmona Laisvė. „Dažnai sakau, kad jei visos Vytaro idėjos būtų įgyvendinamos, mes seniai būtume milijardieriai. Jis visuomet žino, ką reikia daryti, bet dažnai, kaip tikram Avinui, jam neužtenka kantrybės tai įgyvendinti. Tačiau aš pavargau su juo ginčytis, nes jis visą laiką kupinas minčių, nuo kurių jo neatkalbėsi. O jeigu jis sugalvojo, jis tą ir padarys. Ir dar ačiū, kad pasakė, nes galėjo ir nepasakyti“, - kalbėdama apie naująją Vytaro idėją - statyti ūkio pastatą - juokėsi L.Radzevičienė.
Jau pirmojoje laidoje - ne tik V.Radzevičiaus sodybos istorija bei naujausi jo tikslai, bet ir proga pamatyti netoliese gyvenančius jo bičiulius. Vienas iš jų - ir pats sodybą pasistatęs M.Starkus. „Jeigu jam gerai vienoje vietoje, Vytarą tampa sunku išjudinti. O į šią sodybą jis jau tikrai įleido šaknis. Ir, jeigu ne jis, manęs čia taip pat nebūtų. Vytaras šią vietą, kurioje gyvena, labai mėgsta, o ir jo interesai yra platesni nei mano - jis augina vištas, tyliai krapštosi, stato. Todėl atėjo metas kitam projektui - Radzevičius stato“, - su šypsena pasakojo pas bičiulį vykdamas M.Starkus.
Tai, kad iš pradžių buvo suabejojęs V.Radzevičiaus ryžtu nusipirktą sodybą keisti, o tuo labiau - joje gyventi, pripažino ir kitas jo bičiulis bei kaimynas, Raitininkų seniūnijos seniūnas Arūnas Laukaitis. „Kai pradėjai pasakoti, kaip čia viską statysi ir auginsi, pagalvojau, kad į kaimą gavome gražų utopistą (juokiasi). Tačiau, po keik laiko pamačiau, kad pasidengei gražų senovinį stogą, išsikasei gręžinį - supratau, kad ruošiesi čia prigyti ilgam“, - pasakojo jis.
Taip ir nutiko! Tačiau pats V.Radzevičius tokią savo trauką gamtai, sodybai ir būsimam ūkiniui pastatui, aiškina paprastai - jis šią vietą paprasčiausiai įsimylėjo. „Kai čia atvažiavo mano amžinąjį atilsį tėčio bendradarbiai, vienas iš jų pasakė: „Tėvas buvo romantikas, tad ir sūnus toks pats“. Taip, aš romantikas - man čia patinka, aš čia gerai jaučiuosi. Aš čia gyvenu su gamta - keliuosi ir guluosi su saule, pavasarį mane pažadina paukščiai. Man čia viskas natūralu ir tikra“, - pasakojo jis.
Ir vis dėlto pirmasis susitikimas su ūkinio pastato architektu leido įsisukti visokioms mintims… „Kai šiaip leidi pinigus, gali juos suskaičiuoti rankoje. Bet kai leidi juos statyboms, realiai yra įjungtas dulkių siurblys, kuris viską susiurbia ir tarsi paklausia - o kur dar?“ - puikų palyginimą statybų išlaidoms davė Vytaras.
„Kuo jie skiriasi nuo kitų mano lankytų naujakurių? Tuo, kad pas juos tik pati pradžia. Ir man tai, ką jie daro, primena momentą, kai aš pats atsikrausčiau čia prieš 11 metų ir ta pati pradžia labai įdomu. Čia pamatysime, kaip pradėti nuo nulio, kokie iššūkiai yra, ką jie daro, kaip sprendžia problemas, gal kažkokių įdomių minčių sužinosime ir rasime“, - laidos žiūrovus intrigavo pats Dzūkijos kaime gyvenantis V. Radzevičius.
Naujakurių patirtis Dzūkijoje
Miško apsuptyje įsikūrę Urtė ir Jonas Meliūnai atskleidė, kad nuo gimimo abu yra tikri miestiečiai, augę didmiesčių daugiabučiuose, tad visos patirtys kaime jiems yra naujos, malonios ir savaime aišku iki šiol nepatirtos. Jau kurį laiką kaime šeimininkaujanti Urtė drąsiai teigia, kad pečius jai - tarsi namo širdis. Nors iš pradžių nežinojo, kaip jame reikia gamintis maistą, tačiau dabar iš aplinkinių tikino sulaukianti vis daugiau patarimų, o maistas pagamintas krosnyje - vienas skaniausių, kokį tekę ragauti.
Urtės ir Jono sodyba Dzūkijoje. Šaltinis: delfi.lt
O visomis savo kaimiškomis patirtimis pora noriai dalinasi su savo sekėjais socialiniuose tinkluose. „Mes jo negriausime, apsitinkuosime ir dar jis mums tarnaus. Jame dažnai kepame kugelį pietums. Esame daugiau miestiečiai, nei kaimiečiai, tai „Instagrame“ gauname labai daug ryšio iš sekėjų. Viena moteris parašė, kad čia yra vadinamoji „dukofkė“, orkaitė ir mes iki šiol nežinojome, kad čia galima kepti, bet radome ir čia visą žiemą viską kepam. Jos paslaptis, kad beleką sumeti čia, ištrauki ir būna labai skanu. Nieko nereikia daryti“, - nuoširdžiai atradimu džiaugėsi sodybos šeimininkė.
Senoje troboje galima išvysti ir gana tradicinį Lietuvos kaimui vaizdelį - ant sienos pakabintus kilimus, kurių kol kas pora dar nesiruošia nukabinti. Jei vienas jų troboje esantis kilimas Urtei ir Jonui atrodė kaip vienetinis, tačiau greitai paaiškėjo, kad tokį turi ne vienas lietuvis. „Iš tikrųjų žmonės sako, kad aš galvojau, jog šitą kilimą tik mano močiutė tokį turėjo, kad jis yra unikalus, vienetinis, bet vis daugiau žmonių sugriauna tą mitą“, - šypsojosi Urtė.
Problemos su mobiliuoju ir interneto ryšiu
Vienas pirmųjų iššūkių, apie kuriuos pasakos pora - ryšio problema. Kadangi mobiliojo ryšio tiekėjai čia neveikė, anteną teko montuoti savarankiškai. „Čia ryšio tiekėjai nedirba, tai Jonas montavo tokią anteną kryptinę, sukinėjo, bandė pagauti bokštą. Bet tada išmoksti džiaugtis tokiais mažais dalykais, įvertini kiekvieną mažą dalyką. Pavasarį pasijungėme žarną, tai jau galėsime nebe kibire indus plauti, o po srove, tai jau kaip ponia būsiu“, - pasakojo Urtė.
Pora džiaugiasi tvarkinga lauko virtuve, kurioje leidžia nemažai laiko. Taip pat netoliese esančiu upeliu ir didžiuliu senu ąžuolu. Tuo tarpu V. Radzevičius papasakojo smagių istorijų, su kokiais pats iššūkiais susidūrė įsirenginėdamas savo sodybą vienkiemyje.
„Pirmomis naktimis kai miegodavau sodyboje, kirvį dėdavau prie lovos ant žemės. Ir tokia istorija buvo, kad mano lova stovėjo prie pat lango, stiklas buvo išimtas ir tik užuolaidėlės užtrauktos ten kažkokios, o aš vakare girdžiu, kad kažkas lauke šnopuoja, prie pat galvos tokiu atstumu, man taip viskas tada apmirė. Turbūt tik filmuose puola žiūrėti, kas ten, o aš tik ranka pradėjau tą kirvį graibyti, gulėjau ir neišdrįsau pažiūrėti per tą langą. Ir po to girdėjau tik žingsnius tokius, tai greičiausiai buvo briedis arba elnias“, - prisiminimais dalijosi laidos vedėjas.
Sodybos šeimininkai pripažins, kad nors ir aplinka dar toli gražu nebaigta tvarkyti, tačiau kiekvienas žingsnis į priekį suteikia vis daugiau stabilumo.
Rūpesčiai ir atradimai Vytaro sodyboje
Vytaras dieną pradėjo nuo darbų vynuogyne - vietoje, kuri jam primena vasaros šilumą ir atokvėpį. Čia jis viską stengiasi daryti atsakingai, išlaikydamas gamtos ritmą ir darną. Juk, kaip pats ne kartą yra pabrėžęs, gyvenimas kaime moko kantrybės ir pagarbos gamtai.
Tiesa, šįkart ramybė buvo greitai išsklaidyta. Į sodybą atklydę netikėti „svečiai“ priminė, kad rudenį arčiau žmogaus traukiasi ne tik katės, bet ir pelės.
„Ruduo. Žmogus arčiau ugnies, o pelės - arčiau žmogaus. Galima tik pajuokauti“, - sakė Vytaras.
O jau netrukus paaiškėjo, kad šie mažieji sodybos gyventojai per elektros įvadą rado kelią ir į rūsį. Šį kartą V. Radzevičius ieškojo būdų, kaip joms užkirsti kelią, tačiau, kaip visada, visa tai darė su jam būdingu humoru.
Taip pat Vytaras leidosi į pažintį su biodinaminio ūkininkavimo principais.
„Važiavau beveik du šimtus kilometrų nuo savo ūkelio, kurį kartais irgi galiu pavadinti biodinaminiu. Dabar atvažiavau į labai rimtą biodinaminį ūkį“, - pasakojo jis.
Laidoje aptariama, ką iš tiesų reiškia žodis „biodinaminis“ - terminas, kurį dažnai vartoja tiek žiniasklaida, tiek patys ūkininkai, tačiau jo esmė ne visada suprantama iki galo.
Žinoma, šioje kelionėje Vytaras sužinojo, kaip galima ūkininkauti visiškai be chemijos, remiantis tik gamtos jėgomis ir išmintimi.
„Visas pasakojimas, kurį išgirdau, man įrodė, jog galima ir taip ūkininkauti - būtent be jokios chemijos, naudojant gamtos jėgas, žinias iš gamtos... Ir tai - labai įdomu“, - sakė Vytaras, dalydamasis įspūdžiais.
Tiesa, šiame ūkyje Vytaras susitiko ir su išskirtiniais gyvūnais - hailendais, garsėjančiais savo įspūdingais ragais ir ilgu, vėjo ir lietaus nebijančiu kailiu. Šie iš Škotijos kilę galvijai atrodo tarsi iš pasakos - ramūs, orūs ir itin fotogeniški.
Vytaras šypsojosi, stebėdamas jų išvaizdą ir elgesį: „Laisve, pažiūrėk, aš tikrai žinau, ko mums reikia. Šukuosenos tvarkingos, ramios, ragai geri...
tags: #radzeviciu #sodyba #atsiliepimai