Viešoji įstaiga "Rado - rodo" įregistruota 2019 m. rugpjūčio 13 d., teisinė forma - viešoji įstaiga, registracijos adresas Vilniaus m. sav. Vilniaus m. Odminių g. 8. Vėliau registracijos adresas pakeistas į Vilnius, Odminių g. 2, o tada į Vilnius, Odminių g.
Juridiniai vienetai, kurie nėra verslo įmonės (asociacijos, klubai, bendrijos, viešosios įstaigos ir pan.) gali turėti Tarybą. Jų veikla yra reglamentuojama LR Asociacijų įstatymu. Panašiai kaip ir valdyba verslo įmonėse, tai kolegialus juridinio asmens valdymo organas, kurį renka visuotinis narių susirinkimas, konferencija ar suvažiavimas, kuris yra aukščiausiasis šio juridinio asmens organas.
Šiame straipsnyje aptarsime ne tik VšĮ "Rado - Rodo" veiklą, bet ir šiaudinių sodų tradicijas Lietuvoje, įtrauktas į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Šiaudinių sodų tradicija
Šiaudinių sodų tradicija Lietuvoje
Gruodžio 6 d. Lietuvą pasiekė džiugi naujiena - Botsvanoje vykusioje 18-oje UNESCO nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvencijos sesijoje į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą įrašyta šiaudinių sodų tradicija Lietuvoje.
Lietuvoje sodas buvo surišamas gimus kūdikiui, vestuvėms, Kalėdoms ir Velykoms. Jis puošė namus, teikė jiems jaukumo, taip pat turėjo simbolinę, apeiginę prasmę bei paskirtį. Buvo tikima, kad palubėje nuo menkiausio oro dvelksmo besisukantis šiaudinis sodas mena ir dangiškąjį sodą, arba dausas, tad jungia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius.
Jau daugiau nei 7 dešimtys sodų kūrėjų yra susibūrę į asociaciją „Dangaus sodai“, tad ši tradicija tikrai puoselėjama. Jie rengia parodas, mokymus, stovyklas, norisi paminėti ir gražią šio rudens iniciatyvą - dovanoti sodus Santariškių ligoninei, hospisams, senelių namams. Jau 20 jų rado naujus namus Vilniuje ir Kaune.
Šiaudinis sodas
Sodo kūrėjos Rasos Gelčienės įžvalgos
Kodėl mums svarbus tarptautinis sodų pripažinimas, ką jis keičia, klausiu sodų kūrėjos Rasos Gelčienės, etnomuzikologės ir edukologės, dėstančios dorinį ugdymą M. K. Čiurlionio menų mokykloje, Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Nuo ko pradėti, užsimanius susiverti savąjį sodą?
„Gal verta pradėti nuo rugių: pasisėti ir pamatyti, kaip jie auga...“ - netikėtai pasiūlo Rasa. Jos sodyboje išties jau kelerius metus sėjami ir sodams auginami Lietuvos augalų genų banke išsaugotos senos lietuviškos veislės rugiai - „Lietuvos tretieji“. Jie užauga iki dviejų ar net dviejų su puse metrų aukščio, tad itin tinkami sodams rišti. Įdomu, kad šios veislės grūdais su pašnekove pasidalijo Šalčininkų rajono ūkininkas, talyšų tautybės Kamalas Zulfijevas, kartais nusistebintis, kad Lietuvoje nevertinama tai, kas sava.
„Pasėtus rugius aš apvaikštau, apglostau ir apgiedu...“ - tęsia net dviem folkloro ansambliams vadovaujanti sodų kūrėja. Dalis sodo vėrimui skirtų rugių nukertami dar prieš žydėjimą, tuomet šiaudas būna žalsvos spalvos, o nesunokusios varpos - tinkamiausios sodo papuošimui. Kiti rugiai kertami liepos pabaigoje, kai pradeda brandinti grūdą, nes tuo metu šiaudas būna ypač tvirtas ir blizgus.
Vos nukirsto rugio stiebą galima išsyk sudalinti dalimis ir sukarpyti, tokie šiaudeliai netrupės ir išdžiūvę. Bet dažniausiai jie dar porą savaičių džiovinami pėduose, o saulė juos balina. Kulti tokius pėdus galima tik spragilu (Rasai jį yra padirbdinęs svainis), juk šiaudas turi likti nepažeistas. Prieš karpant jau išdžiūvusį šiaudą, jį būtina išmirkyti ar net pavirinti, kad nebūtų trapus. Iš ankstyvos vaikystės pašnekovė atsimena būtent salstelėjusį virinamų šiaudų kvapą, nes sodus rišo ir jos mama, ir močiutė, o šiaudai mirkdavo prie krosnies buvusiame katiliuke, kuriame, uždegus ugnį, vanduo net užvirdavo.
Šeimos saugomoje 1972 m. fotografijoje įamžintas gausiai džiovintais žolynais puoštas sodas, kabėjęs virš stalo per dėdės vestuves. Tąsyk jis nebuvo naujai suvertas, tik nukeltas „nuo aukšto“ ir kiek pataisytas... Beje, sodų rišėjos dažnai buvo ir kaimo žolininkės, pastebi mūsų herojė, pati tęsianti ir šią tradiciją.
Vis dėlto Rasa verti sodus išmoko ne iš šeimos moterų, o iš tautodailininkės Marijos Liugienės, kurios globa džiaugiasi iki šiol. 2017 m. tarsi iš naujo atradusi šį paveldą, Rasa jau pelnė tautinio paveldo kūrėjo sertifikatą ir buvo priimta į Tautodailininkų sąjungą. Vien per pandemijos metus ji suvėrė 9 didelius šiaudinius sodus, vieno iš jų kraštinė siekė pusantro metro, jis net netilpo pro parodų salės duris! „Dabar tai jau tampa pagrindine mano gyvenimo veikla“, - prisipažįsta tautodailininkė.
Kaip pradėti verti sodą?
Pradėjus sodą „auginti“, pasak pašnekovės, svarbiausia yra kantrybė: negalima imtis šio darbo susierzinus ar nerimastingam. „Todėl, kai mokau šio amato kitus, dažnai pasiūlau ir kartu padainuoti - dainavimas labai nuramina...“ Ir dar priduria: „Iki šiol pasaulis man skambėjo, o veriant sodus pradėjo ir derėti.“
Kiek užtrunka sodo suvėrimas? „Ne mažiau nei 9 mėnesius: rugsėjį rugius pasėji, o birželį pradedi kirsti, - šypsosi pašnekovė ir tuoj patikslina. - Tai gali trukti ir dieną, savaitę ar mėnesį. Dabar rišiu sodą krikštynoms, tai jau du mėnesius apie jį galvoju, bet šiaudeliai vis dar nesukarpyti... Čia ima vertis paslapčių ir burtų erdvė - kiekviena sodo rišėja, kaip ir sutartinių giedotoja ar juostų audėja, iš tiesų įgyja (ar turi) šiek tiek raganiškų galių.
„Prisimenu, kai tuokėmės, mūsų rankas močiutė tvirtai surišo lininiu rankšluosčiu, - prisimena Rasa. - Ne mažiau svarbu tvirtais mazgais surišti sodo šiaudelius, o juos rišant būsimam savininkui linkėti ko nors gero.“ Beje, šiaudelius sutvirtinančių mazgų svarbą liudija ir liaudiški pavadinimai (pvz., „šuniuko“ ar „bobutės“ mazgas).
Kaip nuspręsti, kokios sodas bus formos? „Man sodas turi skambėti, jis turi būti šviesus, švarus. O sodo vėrimo taisykles diktuoja pati technologija: dažniausiai lietuviški sodai pradedami rišti iš vieno taško, jie „auginami“ iki tam tikro dydžio ir po to pradedami mažinti, kol vėl sueina į vieną tašką.
Kur geriausia sodą kabinti? Virš stalo, ten, kur pusryčiams ar vakarienei susirenka šeima, pataria Rasa. Anksčiau jie buvo kabinami ir garbingiausioje kambario vietoje - krikštasuolėje.
„Mano sodų karalystė - namų didžiojo kambario antro aukšto atviroje erdvėje. Ten tiesiog gera būti: jie sukasi, o tu sustoji...
Šiaudinių sodų rišimas
Straipsnis parengtas įgyvendinant Kultūros ministerijos finansuojamą projektą „Pozityvios žinios apie kultūros paveldą“. Projektu siekiama didinti visuomenės susidomėjimą kultūros paveldu ir skatinti įsitraukti į tradicijų puoselėjimą. Straipsnių ciklą sudarys 12 straipsnių apie tradicijas, įtrauktas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Šiemet minint UNESCO nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvencijos 20-metį, vis plačiau sklinda žinia apie unikalias mūsų šalyje puoselėjamas tradicijas.
Projektas „Pozityvios žinios apie kultūros paveldą“ yra 2021-2030 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros ir kūrybingumo plėtros programos pažangos priemonės dalis.