Pūčkoriai - Vilniaus miesto dalis, esanti rytinėje miesto dalyje, tarp Antakalnio ir Naujosios Vilnios. Priklauso Pavilnių regioniniam parkui.
Išsamiausiai Pūčkorių istorija, gamta, aprašyta aplinkosaugininkės Rūtos Baškytės knygoje „Pūčkoriai - Vilnios perlas“ bei Rūtos Baškytės ir Pauliaus Kavaliausko leidinyje „Vilniaus regioniniai parkai“.
Apie Pūčkorių apylinkių kraštovaizdį rašoma ir XIX a. istoriko, publicisto Adomo Honorio Kirkoro leidinyje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“.
O Ingridos Semaškaitės knygoje „Atgimę dvarai“ iš dabartinės Pūčkorių rūmų savininkės Liudmilos Patapienės pateikto pasakojimo galima sužinoti apie dvaro istoriją, jo atkūrimą. Taip pat apie šį dvarą galima paskaityti Jurgos Dirkstytės straipsnyje.
Apie Pūčkorių praeitį išlikę nedaug šaltinių ir kai kurių faktų patikrinti negalima.
Puškarnios palivarkas (nedidelis dvaras su atskira sodyba, ūkiniais pastatais, žeme) egzistavo jau XIV a. Iki XVIII a. vidurio dvaras priklausė LDK iždui ir buvo Artilerijos vadovybės žinioje.
Vėliau dvaras priklausė įvairiems savininkams. 1797 m. dvaras atiteko valstybės patarėjui Loškariovui, kuris jį 1804 m. pardavė Jokūbui Sidorovičiui. Po šio mirties dvarą paveldėjo sūnus Stanislovas Sidorovičius, Vilniaus vyriausiojo teismo advokatas, kuris labiausiai rūpinosi šiuo dvaru.
Jam valdant prie Vilnios pastatytas vandens malūnas, sudarytas geometrinis Puškarnios palivarko planas, tiksliai nužymėtos ribos, nutiestas naujas kelias.
Šis, nuomojamas bendrovės „Šabad i Ko“, gamino kartoną, popierių bei medienos masę (veikė iki 1915 m.). Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai išgabeno fabriko įrangą į Vokietiją, o tarpukariu jo veikla nebuvo atgaivinta, pastatai stovėjo apleisti ir nenaudojami.
1921 m. daugiau kaip 6 ha dvaro žemės nupirko valstybė, dalį perdavė geležinkeliui. 1927 m. valstybė nupirko žemės sklypą Stepono Batoro gatvei platinti. 1928 m. sklypas už geležinkelio buvo parduotas Aleksandrui Andriuškevičiui. 1929 m. 1940 m. visą šeimą ištrėmė į Sibirą.
Karo metais dvaro pastatai nukentėjo. Iš buvusio fabriko liko tik griuvėsiai. Sovietmečiu dvaro gyvenamajame name įsikūrė tarybinio ūkio kontora, vėliau gyveno keturios šeimos.
Dvaro savininkų šeima grįžo į Lietuvą 1956 m.
Iki šių dienų abipus Vilnios yra išlikę neblogai išsilaikiusių Pūčkorių palivarko pastatų: kluonas, svirnas, buvęs kumetynas.
Populiarioje literatūroje nurodoma, kad jau XVI a. čia veikė didelė ginklų gamykla, kurioje buvo liejamos patrankos. Apie Pūčkorių pabūklus žinojo net geriausiai Europoje ginkluota švedų kariuomenė, rusų, prancūzų armijų daliniai.
XIX a. patrankų liejykla virto vandens malūnu. Pūčkoriuose greta senosios užtvankos liekanų įsikūrusi vasaros kavinė ir atnaujintas Prancūziškasis (Belmonto) malūnas.
Šiuo metu Prancūziškojo malūno teritorija priskiriama Pūčkoriams, nors iki Antrojo pasaulinio karo ji buvo Leoniškių palivarko žemėje. O pavadinimas mena jo savininką prancūzą Karolį Devimą, XIX a. nuomavusį žemės sklypą prie Vilnios ir gavusį leidimą malūno statybai.
Archyviniuose dokumentuose išliko nuo prancūzo K. Devimo kilęs malūno pavadinimas − Prancūziškasis. Šio malūno funkcijos niekada nebuvo pakeistos, netgi per Antrąjį pasaulinį karą. Šiuo metu malūno pastatai atkurti, aplinka sutvarkyta. Prancūziškojo malūno komplekse įsteigtas Belmonto pramogų ir poilsio centras.
Tvarkant teritoriją, siekta atkurti malūno hidrotechninę sistemą. Atkurtas privedimo ir nuvedimo kanalas, virš jo pastatyti septyni tiltai ir lieptai, įrengta kaskadų ir fontanas. Šio kanalo akcentas - vienas iš didžiausių Lietuvoje vandens ratas.
Seniausius laikus mena Pūčkorių piliakalnis. Tai valstybinės reikšmės archeologinis paminklas, žinomas nuo pirmųjų mūsų eros amžių. Jo aukštis - 18 m. Kadaise įrengtą aukščiausioje prie slėnio prigludusios kalvos vietoje, iš vienos pusės jį supa Vilnios slėnis, o nuo gretimų kalvų jį skiria dauba.
Nuo piliakalnio iki Pūčkorių palivarko gyvenamosios zonos tęsiasi tvenkinių sistema, gausiai maitinama šaltinių vandenų. Pūčkorių tvenkiniuose įkurtame pagalbiniame ūkyje sovietmečiu buvo auginami karpiai, veisiami lynai, lydekos, kuojos ir kitos žuvys.
Pūčkoriai vilioja ne tik istorija, kultūros paveldo paminklais, bet ir gamtos grožiu. Per Pūčkorių apylinkes tekanti Vilnia šioje vietoje daro didžiausią vingį, upės slėnis čia plačiausias ir vaizdingiausias.
Pūčkorių gyvenvietę supa unikali Pūčkorių geologinė atodanga - nuo 1974 m. valstybės saugomas gamtos paminklas. Ji - viena iš aukščiausių ir įspūdingiausių Lietuvoje (aukštis - apie 65 m, ilgis palei Vilnios dešinįjį krantą − 260 m).
Prie Pūčkorių atodangos išlikę apkasai, tranšėjos, gelžbetoninis bunkeris. Visą Pūčkorių grožį ir gamtos bei kultūros vertybes pamatysime aplankę Pūčkorių pažintinį taką. Jis buvo įrengtas Pavilnių girininkų Stasio Ivanausko ir Vlado Leonavičiaus iniciatyva.
Šiandieną jis sutvarkytas: atnaujinta informacija, pastatyti nauji stendai. Takas skirtas susipažinti su Pūčkorių apylinkių gamtos ir kultūros vertybėmis.