Profesionalūs Nekilnojamojo Turto Prievartautojai Lietuvoje: Nusikaltimų Analizė ir Teisėsaugos Veiksmai

Lietuva, kaip ir bet kuri kita valstybė, susiduria su įvairiais nusikaltimais, įskaitant ir tuos, kurie susiję su nekilnojamuoju turtu. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip teisėsauga kovoja su turto prievartavimu, kokios istorinės aplinkybės lėmė dabartinę situaciją ir kokie iššūkiai kyla tiriant tokius nusikaltimus.

Nusikaltimų Tyrimai ir Sulaikymai

Lietuvos policija, glaudžiai bendradarbiaudama su užsienio kolegomis, operatyviai reaguoja į pranešimus apie galimus nusikaltimus. Vienas iš pavyzdžių - 2020 m. sausio mėn. įvykis, kai Lietuvos policija, gavusi informaciją iš Lenkijos Respublikos policijos apie galimai pagrobtą Lenkijos pilietį, už kurį reikalaujama išpirkos, nedelsiant pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto laisvės atėmimo ir turto prievartavimo.

Pagal gautą pirminę informaciją, 2020-01-04/05 Lenkijos pilietis verslo reikalais atvyko į Lietuvą ir dingo. Lietuvos kriminalinės policijos biure nedelsiant buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto laisvės atėmimo ir turto prievartavimo, t. y. dėl nusikalstamų veikų numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 146 str. 2 d., 181 str.

Glaudžiai bendradarbiaujant su Lenkijos pareigūnais ir vykdant slaptus ir neatidėliotinus tyrimo veiksmus, gauti duomenys, kad asmenų grupė, turėdama tikslą neteisėtai praturtėti, 2020 m. Policijos operacijos metu sulaikyti du įtariamieji - Lietuvos Respublikos piliečiai gimę 1994 m. ir 1991 m. Operacijos metu Lenkijos Respublikos pilietis surastas be išorinių smurto žymių, jam suteikta neatidėliotina psichologinė ir fizinė pagalba.

Už neteisėtą laisvės atėmimą panaudojant smurtą ar laikant nukentėjusįjį asmenį nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 146 str. 2 d. Už didelės vertės turto prievartavimą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 str. 3 d. Ikiteisminio tyrimo veiksmai tęsiami.

Kitas pavyzdys - Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Artūro Urbelio surašytas kaltinamasis aktas ir teismui perduota baudžiamoji byla, kurioje kaltinimai padarius labai sunkias ir sunkias nusikalstamas veikas pareikšti 6-iems Lietuvos bei Latvijos piliečiams. Jie kaltinami neteisėtu informacijos rinkimu, disponavimu šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ir suklastotais asmens dokumentais, pasikėsinimu visuotinai pavojingu būdu sunaikinti didelės vertės turtą. Taip pat jie kaltinami pasikėsinimu sunkiai sutrikdyti asmens sveikatą ir dviem pasikėsinimais nužudyti asmenį dėl savanaudiškų paskatų.

Ikiteisminio tyrimo duomenimis, vieno kaltinamųjų E. M. nurodymu Latvijos pilietis R. R. galimai vykdė neteisėtą užsakovą dominančių asmenų bei jų šeimų sekimą. Nieko neįtariantys žmonės buvo slapta filmuojami, aiškinamasi jų dienotvarkė, judėjimo maršrutai. Kai kuriuos iš sektų asmenų buvo suplanuota nužudyti, sunkiai sužaloti ar sunaikinti jų turtą. 2017 metų lapkričio mėnesį buvo pasikėsinta visuotinai pavojingu būdu sunaikinti didelės vertės turtą - brangiakailių žvėrelių fermą, įsikūrusią Šiaulių rajone. Ji buvo padegta, tačiau gaisrą laiku pastebėjus ir užgesinus, daugiau nei 260 tūkst. Tyrimo duomenimis, dar vieną Šiauliuose gyvenantį vyrą kaltinamieji iš pradžių planavo nušauti, kai jis bėgioja parke, tačiau vėliau planus pakeitė. Prie minėto vyro automobilio slapta buvo pritvirtintas savadarbis sprogmuo, kuris 2018 metų liepą buvo susprogdintas. Tuo metu automobiliu važiavo ne tik šiaulietis, su kuriuo kaltinamieji norėjo susidoroti, bet ir jo žmona bei mažametis vaikas.

Šį ikiteisminį tyrimą, kuris buvo nominuotas konkurse „Metų seklys“, atliko jungtinės kriminalistų pajėgos - Klaipėdos ir Šiaulių apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai. Atliekant šį ikiteisminį tyrimą Lietuvos pareigūnams teko aktyviai bendradarbiauti su Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, Vengrijos, Baltarusijos teisėsaugininkais.

Prokuroro A. Urbelio teigimu, tyrėjai atliko sudėtingą darbą tirdami kruopščiai parengtas ir kryptingai vykdytas nusikalstamas veikas.

Istorinis Kontekstas ir Švietimo Svarba

Dr. Algimanto Liekio knygoje „Lietuvos mokslas: savas ir svetimas” nagrinėjama mokslo ir studijų vieta bei vaidmuo lietuvių Tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo kūrimo ir stiprinimo kelyje nuo seniausių laikų iki šių dienų. Knygoje atkreipiamas dėmesys į tai, kaip svarbu, kad universitetai ir kitos aukštosios mokyklos ugdytų ne tik naujus mokslo sprendimus, išradimus, atradimus, dėstomų dalykų lygmuo ir išugdytų specialistų žinios, bet ir tų specialistų suvokimą savo misijos.

Lietuvių Tauta, nepriklausoma Lietuva, Tiesa, Teisingumas - tai tie matai, kuriais turėtų būti įvertinamos tiek praeities, tiek dabarties ir Lietuvos studijų, mokslo institucijos. Ne išimtis turėtų būti ir inžinieriai, technikos ir technologijų mokslininkai.

Nuo seniausių laikų žmonės stengėsi suvokti aplink egzistuojantį pasaulį, susikurti, pasigaminti darbą lengvinančių įrankių, ginklų, kurti remiantis ankstesnių gamintojų patirtimi ir nuolat papildant savąja. Lietuviai, nuo amžių kurdami ir gamindamiesi darbams ir kovoms technikos gaminius niekuo nenusileido kaimyninėms tautoms ir valstybėms, o daugely sričių jas ir pralenkė. Mūsų protėviams nuo seno buvo žinoma ir vietinės geležies rūdos metalurgija. Aukštai vertinti lietuvių gaminti kalavijai jau XII a. Henriko Latvio „Senojoje Livonijos kronikoje”. Gerą lietuvių ginklų kokybę patvirtina ir archeologiniai radiniai. Beveik tais pačiais metais Lietuvoje, kaip ir Vakarų Europos kariuomenėse, pasirodė ir šaunamieji ginklai.

Galingoji Lietuvos valstybė tada žlugo ne dėl pralaimėjimų kovose vos ne su visa Vakarų Europa, o dėl pačių valdančiųjų išdavysčių, sąmokslų, dėl to, kad pasidavė gerokai silpnesnei popiežių ir imperatorių bernų valstybei - Lenkijai, atidavė į jos rankas svarbiausią tautos stiprybės šaltinį - valstybės savarankiškumą, katalikybės plėtojimo, švietimo, mokslo ir kalbos likimą. Tokią politiką visokeriopai rėmė ir popiežiai, ir imperatoriai, nes tik nugalėję, pajungę savo įtakon Lietuvos valstybę jie galėjo tikėtis pajungti savo įtakon ir Lietuvai priklausiusias Rytų slavų tautas, kurios nors ir nuo X a. Tuo tarpu Lietuvos valdovai toleravo visas religijas ir kalbas, menkai tesuvokė valstybės nepriklausomumo svarbą.

Tad ir XVI a. jėzuitų įkurtas Vilniaus universitetas buvo jau ne lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės, o svetimųjų vykdytos kovos su „katalikybės skaldytojais” - Liuteriu ir kitais reformatoriais, krašto lenkinimo (katalikinimo) centras. Jame net nebuvo įkurta lietuvių kalbos katedra. Lietuviai net nebuvo priimami dirbti į žydų valdomą Universiteto spaustuvę, kad neišmoktų spausdinimo amato. Tik beveik nieko dėl lietuvių tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo.

Techninei minčiai plisti krašte svarbią reikšmę turėjo ir karo mokyklos, dažniausiai steigtos LDK didikų. Technikos - technologijos mokslais Vilniaus universitete pradėta kiek labiau domėtis tik žlungant vadinamajai „bendrajai Lenkijos - Lietuvos” valstybei, po pirmojo jos pasidalijimo tarp Rusijos, Prūsijos ir Austrijos-Vengrijos (1772 m.).

Po pralaimėto 1830 n. sukilimo Universitetas, kaip ir kitos studijų ir mokslo institucijos buvo uždarytos, jų turtai išvežti į Rusijos atitinkamas įstaigas. Tad jei daugelyje Europos valstybių XIX a., ypač jo antroji pusė, prisimenamas kaip ypač spartaus naujų universitetų ir mokslo institucijų steigimo amžius, lietuvių tautai jis buvo kovos dėl savo kalbos, savo spaudos, dėl lietuviškų elementorių amžius - po pralaimėto 1863 m. sukilimo okupacinė rusų valdžia dar uždraudė ir lietuviškas mokyklėles, lietuvišką spaudą.

Kita vertus, toks lietuvių kultūrinis ir ekonominis engimas buvo patogus lenkintojams - jie bruko lietuviams lenkiškas net maldaknyges, ir nežinoma nė vieno atvejo, kad lenkai kunigai ar kokie lenkų švietėjai būtų išleidę nors vieną lietuvišką knygelę. Tas pats pasakytina apie gausias Lietuvoje žydų bendruomenes.

Lietuvą pražudė jos elito per didelis tolerantiškumas atėjūnų kalbai ir kultūrai, o labiausiai įsigalėjęs šiandienos terminu liberalizmas, kai egoistiniai siekiai, turtai tapo sverbesniais už Tautos ir jos valstybės savarankiškumą, kultūros klestėjimą. Bet į tą nuosmukį eita palaipsniui. Dar nuo Gedimino laikų, Lietuvos miestai buvo perduodami atėjūnams lenkams, žydams, vokiečians, rusams, teikiant jiems įvairių privelegijų. Net Lietuvos Statutuose buvo nurodoma, kad bajoras, persikėlęs į miestą, netenka savo bajorystės. Kitaip sakant, lietuvis buvo kaustomas tik prie žagrės. Tuo tarpu kai pralobę kaip ir žydai galėdavo įsigyti net bajorų titulus.

Tik panaikinus baudžiavą ir atsiradus galimybei lietuvybę išsaugojusiems daugiausia valstiečių vaikams studijuoti, savarankiškai kūrybinei ir visuomeninei veiklai, taip pat pasirinkti gyvenamąją vietą, vis drąsiau imta skelbti, kad lietuvių tauta tokia pat kaip ir „lenkų”, bet turinti seniausią Europoje kalbą, didingiausią istoriją ir ji turi teisę ir privalo vėl būti istorijos kūrėja - atkuri savo, tik pačių lietuvių valdomą valstybę.

Toks pavyzdys galėtų būti neturtingas žemaičių bajoras Aleksandras Griškevičius (1809-1863m.). Jis, baigęs Kėdainių mokyklą, dirbo teismuose ir kitose įstaigose sekretoriumi, raštvedžiu, vertėju, o laisvalaikiu projektavo ir statė įvairius skraidymo aparatus. Vieną jų, aerostatą su sparnais ir garo mašinos sukamu propeleriu jis aprašė savo knygelėje „Žemaičių garlėkys”.

Lietuvių tautos pabudimas iš lenkiškosios komos, kova su carizmu dėl savo, lietuvių kalbos ir laisvės, taip pat artėjančios visoje Rusijos imperijoje revoliucijos gausmas privertė carą 1904 m. gegužės 7 d. Atgavus spaudą, panaikinus lietuviškų mokyklų draudimą, kur kas drąsiau imta kelti reikalavimus atkurti Vilniaus universitetą, steigti lietuvių mokslo draugijas. Išsilaisvinančiai lietuvių tautai, jos švietimui ir mokslui daugiausia nuveikė dr. J. Basanavičiaus iniciatyva įkurta Lietuvių mokslo draugija, jos pradėtas leisti pirmasis lietuviškas mokslo žurnalas - „Lietuvių tauta”.

Interviu su Raimondu Baranausku

Interviu su buvusiu „Snoro" banko vadovu Raimondu Baranausku atskleidžia įdomių detalių apie jo verslo patirtį ir požiūrį į globalizaciją. Jis dalinasi savo mintimis apie tai, kaip globalistai elgiasi su vietiniais verslininkais ir kokią įtaką tai daro Lietuvos ekonomikai.

Raimondas, nusiminęs, atsakė, kad jau nebe, visus suvalgė, nes ne visuomet užtenka pinigų maistui nusipirkti. - Gyvenu normaliai. Ačiū Dievui, esu sveikas gyvas. Tai svarbiausia. Aš pats darbuojuosi finansinių konsultacijų srityje, turiu sudaręs sutartis dėl keleto projektų vystymo. Galiu laisvai judėti Rusijos Federacijos ribose, tad be didelių sunkumų galiu sėkmingai tvarkyti visus reikalus. Kaip ir visur, ir čia verslą, ką ten verslą, visą gyvenimą, viską stipriai pakoregavo pasaulinė COVID-19 pandemija. Bet užtat kartu viską galima išspręsti dabar ir dirbant nuotoliniu būdu, ko, manau, mus visus gerai išmokė ta „koronakrizė". Kartu galiu pasakyti, kad čia, ypač Maskvoje, valdžia visai neblogai tvarkosi su pandemija. Ekonomikos vystymosi sumažėjimas nėra toks žymus, Maskva yra labai išgražėjusi, gal tik kiek daugiau nukentėjo paslaugų sektorius ir mažojo verslo įmonės.

Globalistams vietiniai šeimininkai nereikalingi. Jeigu bandai dirbti sau ar savo žmonėms, esi „diktatorius", kurį būtina nedelsiant sunaikinti. O jeigu su JAIS daliniesi, maždaug po lygiai, t.y. - viskas jiems, o sau - kas lieka, įskaitant „otkatus", dar galima išgyventi. Taip mes praradome pelningą Ignalinos atominę, „Mažeikių naftos" gamyklą, jūrų ir oro laivynus, nacionalinius bankus, žiniasklaidą... Ir kas manęs tik nebandė „praryti" - vokiečiai, suomiai, danai, švedai... Dosniausi buvo rusai - už 49 procentus „Respublikos" kompanijos (be turto!) man pasiūlė 200 milijonų litų.

Kol kas, Raimi, aš tau atsakinėju į klausimą, iš kur žinojau, kuo tau su Romanovu baigsis, jeigu laiku neapsijungsite ir neparsiduosite kokiam tarptautiniam strateginiam partneriui ar, dar geriau, Lietuvos valstybei, pasilikdami sau po dešimt ar, keliasdešimt procentų. Būtumėte ir šiandien sau ramiai gyvenę ir vargo nematę... O mano istorija baigėsi labai banaliai. Eilinį kartą buvau norvegų apipiltas purvu nuo galvos iki kojų, o sorososas Dainius Radzevičius, žurnalistų vadas, ilgai tuo mėgavosi, kol pagaliau nebuvo nuteistas pirmos pakopos teismo už šmeižtą. Su norvegais mūšį laimėjau ir, po mano advokato įsikišimo, jie buvo priversti per savo laikraštį manęs atsiprašyti. O kai norėjau į teismą paduoti JAV ambasadą, mano advokatui nurodė kreiptis kažkur į Nevados valstiją, kurioje esą JAV ambasada priregistruota... Kaip matai, Raimi, Vakarų kultūros nešėjų metodai yra labai bjaurūs ir žiaurūs.

Esmė ta, Raimi, kad visi masonai yra tarpusavyje susiję. Ne tik per Sorosą, kuris yra tik galingas įrankis jų rankose, bet ir per įvairius fondus, kurie 90 procentų pasaulio pinigų suka. SEB bankas kam priklauso? Įtakingai Valenbergų šeimai! O kokiam klubui priklauso ta šeima? Man tau pasakyti, ar nori, kad tik mane vieną užmuštų?.. Užtai gi. Dabar supranti kokiai galingai jėgai jūs su savo „Snoru" monopolizuoti Lietuvos rinką sutrukdėte? Juk jie per jus irgi buvo priversti indėlininkams ilgą laiką palūkanas mokėti, o kur tu matei tokį „švedą", kad ne tu jam, o jis tau sutiktų palūkanas mokėti, ar sutinki Raimi?..

Lietuvoje jau seniai tapo norma visus klausimus iš anksto raštu suderinti, kitaip spaudos atstovai neprileidžia nei prie savivaldybės reikalų, nei prie Vyriausybės, nei prie ministrų. Valdininkai kategoriškai atsisako tiesiogiai bendrauti su žurnalistas, jeigu jie bando aiškintis aferas, per nustatytą terminą net nesiteikia atsiųsti oficialių atsakymų, o jei kuris narsuolis korespondentas bando prie informacijos šaltinio brautis per jėgą, tokį valdžia perduoda savo parankiniams - Žurnalistų etikos inspektorei arba komisijai, kuri dažniausiai palaiko ne žurnalistus, kurių redakcijas paskelbia „neetiškomis" ir apkrauna milžiniškomis baudomis. Dėl to kai kas net bankrutuoja.

Teisiniai Klausimai ir Arbitražas

Raimondas Baranauskas taip pat paminėjo, kad pastaruoju metu daug tenka teisiniais klausimais dirbti su Investuotojų teisių apsaugos užsienio valstybėse fondu, kuris inicijavo arbitražą prieš Lietuvos Respubliką dėl neteisėto investicijų į „Snoro" banką nusavinimo. Jis teigia, kad turi daug informacijos ir duoda liudininko parodymus, pagrindžiant juos turimais dokumentais.

Taip, tada, dar lapkričio 14 d., išvykau į Kijevą darbo reikalais, tarnybinėn komandiruotėn. Banko pirmasis viceprezidentas irgi tuo metu buvo komandiruotėje Honkonge. Galvoju, kad, atakuoti ir užgrobti banką, specialiai buvo pasirinktas laikas, kai nebuvo banko vadovų. Niekas jau šiandien negali paneigti (tik prokurorai ir kitokie tyrėjai to kažkodėl nemato!), kad prieš „Snoro" banką buvo įvykdyta iš anksto suplanuota operacija ir kad šiai „Snoro" sunaikinimo operacijai asmeniškai vadovavo pats Lietuvos banko valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas. Prisiminkime AB banko „Snoras" nacionalizavimo, tiksliau, „užgrobimo", įvykių seką. Nenustatytam asmeniui nutekinus slaptą informaciją, 2011 m. lapkričio 15 d. laikraštyje „Lietuvos rytas" pasirodo straipsnis „Įsakymas sutrypti lietuviškus bankus" apie valstybės ketinimus išspręsti savo finansines problemas privačių bankų nacionalizavimo sąskaita. Jau kitą dieną (2011 m. lapkričio 16 d.) netikėtas išorinio „Snoro" valdymo įvedimas ir po dviejų valandų Vyriausybės priimtas sprendimas dėl banko nacionalizavimo. 2011 m. lapkričio 17 d. Išryškėja faktiškai tokia situacija: Už visų žaibiškų žingsnių, kuriuos vykdė Lietuvos Vyriausybė, Seimas ir Lietuvos Respublikos prezidentė nacionalizuodami „Snoro" banką, slypi gerai suplanuota sudėtinga operacija. Turbūt mažai kas galėtų patikėti, kad šioje ekstremalioje ir stresinėje situacijoje Lietuvos bankas ir Vyriausybė sugebėjo veikti taip užtikrintai. O ir Vyriausybė fiziškai negalėjo paruošti Lietuvos bankininkystės įstatymų pataisų per vieną naktį. Nepaisant to, įvyko būtent taip. Lapkričio 15 dieną, visų įvykių išvakarėse, į Lietuvą jau atvyko 25 britų „konsultantų" komanda su Saimonu Frikliu priešakyje....

Baudžiamojo kodekso straipsniai

Už neteisėtą laisvės atėmimą panaudojant smurtą ar laikant nukentėjusįjį asmenį nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 146 str. 2 d. Už didelės vertės turto prievartavimą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 str. 3 d.

Šie straipsniai numato atsakomybę už turto prievartavimą ir kitus su tuo susijusius nusikaltimus. Teisėsaugos institucijos, remdamosi šiais straipsniais, vykdo tyrimus ir patraukia kaltininkus atsakomybėn.

Lietuvos teisėsaugos institucijų bendradarbiavimas su užsienio partneriais

Lietuvos teisėsaugos institucijos glaudžiai bendradarbiauja su užsienio partneriais, siekdamos užtikrinti efektyvų nusikaltimų tyrimą ir kaltininkų patraukimą atsakomybėn. Šis bendradarbiavimas apima informacijos mainus, bendras operacijas ir kitas priemones, kurios padeda kovoti su tarptautiniais nusikaltimais.

tags: #profesonalus #nekilnojamo #turto #prievartautojai