Straipsnyje nagrinėjami priverstinio nuosavybės nusavinimo klausimai, remiantis tarptautine teismų praktika ir teisės aktais. Aptariamas Yukos arbitražo procesas, Energetikos Chartijos Sutartis ir investuotojų apsaugos standartai.
Įvadas
2014 m. liepos 28 d. tarptautinis arbitražo tribunolas Hagoje vienbalsiai nusprendė, kad Rusijos Federacija pažeidė Energetikos Chartijos Sutarties normas Yukos Universal Limited, Hulley Enterprises Limited bei Veteran Petroleum Limited kompanijų atžvilgiu. Šios trys kompanijos sudarė akcininkų daugumą Yukos korporacijoje.
Pažeidimų kompensavimui ir žalos atlyginimui arbitražo tribunolas įpareigojo Rusijos Federaciją sumokėti 1,85 milijardus JAV dolerių Yukos Limited, 39,97 milijardų JAV dolerių Hulley Enterprises Limited bei 8,2 milijardus dolerių Veteran Petroleum Limited. Priteistos žalos suma, kuri susumavus viršija 50 milijardų JAV dolerių, daro šį Yukos tarptautinį arbitražą vienu didžiausiu bei reikšmingiausiu tarptautinio arbitražo procesu istorijoje.
Buvę pagrindiniai Yukos akcininkai inicijavo tarptautinį arbitražą 2005 metais remdamiesi Energetikos Chartijos Sutartimi reikalaudami arbitražo tribunolo priteisti 114 milijardų JAV dolerių kompensaciją.
Taigi, pagrindinis šiame straipsnyje atliekamo tyrimo tikslas - išnagrinėti Yukos arbitražo sprendimų išvadas atsižvelgiant į nusistovėjusią investicinių arbitražų tribunolų praktiką ir pateikti atitinkamas išvadas dėl investuotojų apsaugos standartų ribų ir apimties šiuolaikinėje tarptautinių investicijų teisėje.
Tyrimo Objektas ir Metodai
Šio tyrimo objektas - Yukos arbitražo tribunolo bei kitų arbitražo tribunolų praktika, dvišalės investicinės sutartys ir šias sutartis interpretuojantys tarptautinių arbitražo tribunolų sprendimai. Atliekant tyrimą taikyti lingvistinis, loginis, sisteminis, lyginamasis, teologinis ir kiti tyrimo metodai.
Energetikos Chartijos Sutartis
Energetikos Chartijos Sutartis yra unikali tarptautinė sutartis, kurios pagrindiniai tikslai siejasi su vyriausybinio lygio bendradarbiavimo skatinimu energetikos sektoriuje. Ši sutartis buvo pasirašyta 1994 metais ir įsigaliojo 1998 metų balandžio mėn. Šis privalomas teisinis dokumentas buvo pasirašytas ir ratifikuotas 54 valstybių, kurių dauguma yra Europos Sąjungos šalys narės bei pati Europos Sąjunga.
Energetikos Chartijos Sutartis pateikia išsamias taisykles užsienio investicijų apsaugos atžvilgiu energetikos sektoriuje, įskaitant ir apsaugą nuo neteisėtos nacionalizacijos, nesąžiningo bei nelygiateisio užsienio investuotojų traktavimo lyginant su vietiniais bei kitais užsienio investuotojais investuojančiais šalyje bei skėtines apsaugos normas, kurios tam tikrais atvejais leidžia investuotojams teikti ieškinius tarptautiniame arbitraže ir dėl komercinių sutarčių pažeidimų.
Kaip ir Šiaurės Amerikos Laisvos Prekybos Sutartis (angl. North American Free Trade Agreement - NAFTA), bei dvišalės investicijų skatinimo ir apsaugos sutartys, Energetikos Chartijos Sutartis suteikia teisę užsienio investuotojams teikti ieškinius prieš investicijas priimančias valstybes ir reikalauti žalos atlyginimo jei investuotojai mano, kad jų teisės bei garantijos užtikrintos Energetikos Chartijos Sutartyje buvo pažeistos.
Energetikos Chartijos Sutartis numato investuotojui teisę pareikšti ieškinį prieš investicijas priimančią valstybę Tarptautiniame investicinių ginčų sprendimo centre Vašingtone (angl. the International Centre for Settlement of Investment Disputes (ICSID)) arba Stokholmo Arbitražo Institute (SCC) arba pateikti ieškinį remiantis Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) arbitražo taisyklėmis.
Būtent remdamiesi Energetikos Chartijos Sutartimi buvę pagrindiniai Yukos akcininkai pareiškė ieškinį tarptautiniame arbitraže Hagoje reikalaudami pripažinti Rusijos Federaciją pažeidusią savo tarptautinius įsipareigojimus ir reikalaudami žalos atlyginimo.
Rusijos Federacijos Pozicija
Rusija sutiko tik su ribotu šios sutarties veikimu 1994 metais ir tik ta apimtimi, kuri neprieštarautų Rusijos Federacijos konstitucinėms normoms bei įstatymams ir niekada šios sutarties neratifikavo. Sutarties šalys - Baltarusija, Islandija, Norvegija bei Australija taip pat įsipareigojo taikyti šią sutartį tik ribota apimtimi.
Yukos Arbitražo Tribunolo Sprendimai
2009 m. lapkričio 30d. Yukos Arbitražo tribunolas priėmė preliminarų sprendimą dėl jurisdikcijos ir priimtinumo, kuriame atmetė Rusijos Federacijos argumentus dėl arbitražo tribunolo jurisdikcijos nebuvimo. 2014 m. liepos 28 d. tribunolas savo galutiniame sprendime konstatavo, kad Rusijos Federacijos valstybiniai organai nacionalizavo Yukos išimtinai politiniais motyvais.
Tribunolas nusprendė, kad veiksmai, kurie buvo nukreipti prieš Yukos sąlygojo netiesioginę turto ekspropriaciją arba nacionalizaciją, kurios negalima pateisinti viešųjų interesų apsauga. Be to, arbitražo tribunolas nusprendė, kad Rusijos Federacijos veiksmai prasilenkė su teisingo proceso principais. Todėl, remdamasis Energetikos Chartijos Sutartimi, tribunolas konstatavo, kad Rusijos Federacija turi sumokėti atitinkamą prarasto turto vertės kompensaciją buvusiems Yukos savininkams.
Yukos arbitražo tribunolo sprendimai, tiek Preliminarus sprendimas dėl jurisdikcijos, tiek Galutinis sprendimas dėl bylos esmės pateikė svarbių išaiškinimų dėl investicinio arbitražo tribunolo jurisdikcijos nustatymo ir jos problematikos bei investuotojų apsaugos standartų interpretavimo tarptautinėje investicijų teisėje.
Energetikos Chartijos Sutarties Galiojimas Laike (ratione temporis)
Kaip ir minėta, Rusijos Federacija sutiko tik su ribotu Energetikos Chartijos sutarties veikimu 1994 metais ir tik ta apimtimi, kuri neprieštarautų Rusijos Federacijos konstitucinėms normoms bei įstatymams ir niekada šios sutarties neratifikavo.
Energetikos Chartijos Sutarties („ECS“ arba „Sutartis“) 45 straipsnis numato, jog ‚Kiekviena pasirašiusioji pusė sutinka laikinai taikyti šią Sutartį tol, kol ji įsigalios tai pasirašiusiai pusei …, jeigu toks laikinas taikymas neprieštarauja jos konstitucijai, įstatymams ar normatyviniams aktams. Be kita ko, šis straipsnis numato, jog „…bet kuri pasirašiusioji šalis gali pasirašydama padaryti depositoriumui pareiškimą, kad nesutinka su laikinu taikymu .. įsipareigojimas .. netaikomas pasirašiusiai šaliai, kuri pateikia tokį pareiškimą“.
Tačiau, esminė sąlyga yra tai, jog šis straipsnis taip pat numato, jog tuo atveju, jeigu pasirašiusioji šalis nutraukia laikinąjį taikymą, tos pasirašiusios šalies įsipareigojimas dėl apsaugos taikymo bet kokioms investicijoms, kurias jos teritorijoje atlieka kitų pasirašiusių šalių investitoriai tokio laikinojo taikymo metu, ir toliau galioja šioms investicijoms dvidešimčiai metų nuo nutraukimo įsigaliojimo.
Rusijos Federacija (arba „atsakovas“) savo ruožtu teigė, jog Rusijos Federacijos parlamentas niekada neratifikavo ECS ir niekada nepriėmė jokio įstatymo priimančio arba patvirtinančio laikinąjį taikymą. Vietoje to, anot atsakovo, pasiūlymas ratifikuoti Sutartį sutiko „aršią opoziciją“ Valstybės Dūmos posėdžiuose 1997 metų balandžio mėn. ir 2001 metų Sausio mėn. bei toliau sutinka tokį patį pasipriešinimą. Todėl, pasak Rusijos Federacijos, aktualiu laikotarpiu Sutartis Rusijos Federacijoje nebuvo įsigaliojusi ir ieškovai negalėjo remtis jos sąlygomis arbitražo procese.
Be kita ko, 2009 m. rugpjūčio 20 d. Rusijos Federacija pranešė Portugalijos Respublikai, kaip ECS depozitoriumui, apie savo ketinimą netapti šios Sutarties šalimi. Pasak atsakovo, Rusijos Federacijos Pranešimas buvo „visiškai suderintas su Rusijos pozicija šioje byloje ir kad tuo nebuvo siekiama daryti įtaką jurisdikcijos ir priimtinumo klausimams prieš arbitražo tribunolą.
Dar daugiau, Rusijos Federacija teigė, jog ginčų sprendimo nuostatos įtvirtintos ECS V dalyje neįpareigoja Rusijos Federacijos, nes jos yra nesuderinamos su Rusijos Federacijos Konstitucija bei įstatymais.
Pirmiausia pažymėtina, jog prieš įsigaliojant, sutartis nenustato teigiamų teisinių įsipareigojimų ir prievolių ją pasirašiusioms šalims; ir rezultate dėl kiekvienos valstybės skirtingo ratifikavimo proceso dažnai atsiranda laiko tarpas tarp sutarties pasirašymo ir įsigaliojimo. Priešingai, laikinas taikymas numato pasirašiusioms šalims tarpiniu laikotarpiu pareigų ir prievolių, kas geriausiai gali būti suprantama, kaip bandymas išspręsti kolektyvinių veiksmų problemas, atsiradusias dėl šios laiko spragos. Pagal laikino taikymo sutartį, pasirašiusios valstybės įsipareigoja, kad įgyvendins sutartinius įsipareigojimus dar prieš pradedant taikyti vidaus ratifikavimo procedūras, su ketinimu prisijungti prie sutarties vos tik vidinis ratifikavimas bus baigtas. Tačiau kokia apimtimi šie įsipareigojimai yra privalomi, teigiami teisiniai įsipareigojimai nebuvo įtvirtinti tarptautinėje teisėje.
Taip pat būtina atkeipti dėmesį į tai, jog Vienos konvencijos 46 str. 1 d. numato, jog „valstybė, siekdama, kad jos sutikimas laikyti sutartį įpareigojančia būtų pripažintas negaliojančiu, negali remtis tuo, kad sutikimas buvo išreikštas pažeidžiant jos vidaus teisės nuostatą dėl įgaliojimų sudaryti sutartis, nebent tas pažeidimas buvo akivaizdus ir buvo pažeista itin svarbi vidaus teisės norma.“ Galima daryti prielaidą, kad bet koks klausimas susijęs su valdžių padalijimu, kaip ir yra nustatyta Rusijos Federacijos Konstitucijoje, laikomas turintis esminę svarbą vidaus teisėje.
Todėl pagrindinis klausimas - ar laikino taikymo samprata yra akivaizdžiai pažeidžianti Rusijos Federacijos Konstituciją. Svarbu, kad 1993 metų Rusijos Federacijos Konstitucijos 15 str. 1 d. numato, kad atvejais kada kitos taisyklės buvo nustatytos Rusijos Federacijos tarptautine sutartimi ir kurios prieštarauja įstatymui, turi būti taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės“.
Kartu paėmus, tai lyg ir rodo, kad laikino taikymo koncepcija nereiškia akivaizdaus Rusijos Federacijos Konstitucijos pažeidimo; todėl remiantis Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės 46 str. 1 d., Rusijos Federacija negalėtų pabėgti nuo ECS įsipareigojimų.
Yukos tribunolas savo Preliminariame sprendime dėl jurisdikcijos sprendė, jog deklaracija nurodyta ECS 45 str. 2 d. yra deklaracija, kuri nebūtinai yra susijusi su apribojimo išlyga nurodyta ECS 45 str. 1 d. Pateikdamas tokią išvadą, Arbitražo tribunolas nurodė taikytinų sutarčių aiškinimo taisykles, konkrečiai Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 31 ir 32 straipsnius. Arbitražo tribunolas rėmėsi įprastu Sutarties sąlygų aiškinimu, kartu su kai kurių Energetikos chartijos sutarties šalių praktika, ypač pabrėžiant, kad šešios narės pasirėmė apribojimo išlyga be oficialaus pareiškimo pristatymo, kaip nurodyta ECS 45 str. 1 d.
Dar daugiau, ir tai yra ypač svarbus Arbitražo tribunolo pastebėjimas, kuris sustiprina privalomąjį tarptautinės teisės pobūdį - pagal pagrindinį principą pacta sunt servanda (Vienos Konvencijos dėl sutarčių 27 str.) valstybei paprastai yra draudžiama remiantis savo vidaus teisės aktais pagrįsti savo nesugebėjimą veikti. Taikant šį principą, tribunolas padarė išvadą, kad leidus Rusijos Federacijai moduliuoti (arba galimai pašalinti) laikinojo taikymo pareigą vadovaujantis savo vidaus teisės turiniu bei atsižvelgiant į specialias nuostatas, nustatytas šioje Sutartyje, būtų pakenkta principui, kad Sutarties laikinas taikymas sukuria privalomus įpareigojimus.
Taigi, ši tribunolo išvada pabrėžia tarptautinių sutarčių, kurios gali būti ir neratifikuos, privalomąjį taikymą. Šis principas taip pat pripažintas ir Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje. Lietuvos Respublikos Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 1 d. nurodo, jog „laikinai taikomas Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos Respublikoje privaloma vykdyti“.
Investuotojo Sąvoka (ratione personae)
Energetikos Chartijos Sutarties 1 str. (7) d. numato:
(7) „Investorius“ reiškia:
(a) susitariančiosios šalies atžvilgiu:
(i) fizinį asmenį, turintį tos susitariančiosios šalies pilietybę ar pavaldumą ar nuolatos gyvenantį toje susitariančioje šalyje pagal joje taikomus įstatymus;
(ii) kompaniją ar kitą organizaciją, suorganizuotą pagal įstatymus, taikomus susitariančiojoje šalyje;
(b) „trečiosios valstybės“ atžvilgiu - fizinį asmenį, kompaniją ar kitą organizaciją, kuri atitinka,(mutatis mutandis), sąlygas, nurodytas papunktyje (a) susitariančiajai šaliai.
Pagrindinis Rusijos Federacijos argumentas buvo tas, jog tribunolas neturi jurisdikcijos ratione personae, nes ieškovai yra ofšorinės bendrovės (angl. shell companies). Be to, Rusijos Federacija teigė, kad nominalios ieškovų („Yukos Universal Limited“) investicijos į „Yukos“ buvo efektyviai valdomos Rusijos oligarchų ir būtent pastarieji dominavo veikdami per multi-ofšorines įmones. Todėl, pasak Rusijos Federacijos, vienas pagrindinių šios sudėtingos teisinės struktūros tikslų buvo vykdyti Rusijos oligarchų pavedimus veikti neskaidriai, tačiau de facto išsaugoti oligarchams tęstinę „Yukos“ akcijų nuosavybę ir kontrolę. Todėl Rusijos Federacija nurodė, kad bendrovė, dominuojanti ir valdoma priimančiosios valstybės piliečių, neturi teisės pareikšti ieškinio prieš priimančiąją valstybę. Taigi, ne „Yukos Universal Limited“, registruota Jungtinėje Karalystėje, o privatūs Rusijos piliečiai buvo tikrieji investicijų savininkai ir tikrieji valdytojai. Tuo pagrindu, Rusijos Federacija teisė, jog arbitražo tribunolas neturi jurisdikcijos nagrinėti šio ginčo, nes tai buvo nacionalinis ginčas tarp Rusijos Federacijos ir Rusijos piliečių, spręstinas Rusijos Federacijos teismuose.
Ieškovas savo ruožtu pareiškė, jog veikia pagal įstatymus taikomus Jungtinėje Karalystėje, todėl atitinka Energetikos Chartijos Sutarties 1(7)(a)(ii) straipsnį, kuriame investuotojas apibrėžiamas kaip „bendrovė ar kita organizacija, organizuota pagal įstatymus, taikomus Susitariančiojoje Šalyje„. Be to, ieškovas teigė, kad tiksli sutarties formuluotė negali būti nusverta tariamų bendrų teisės principų ir tribunolas negali ignoruoti aiškios sutarties kalbos. Be to, ieškovas teigė, jog bet kokiu atveju, įmonės pilietybė nustatoma pagal įmonės registravimo valstybę ir tai yra labiausiai paplitęs korporacinės pilietybės nustatymo būdas šiuolaikinėse dvišalėse investicinėse sutartyse ir tarptautinėje teisėje.
Tribunolas savo Preliminariame sprendime dėl jurisdikcijos palaikė „Yukos“ poziciją. Pirmiausia tribunolas nurodė, kad Energetikos Chartijos Sutartyje nėra kitų reikalavimų susijusių su investuotojo pilietybe, išskyrus tą, kad ieškovo bendrovė turi veikti pagal teisę taikomą Susitariančioje Šalyje. Taip pat tribunolas nurodė, jog ieškovas veikė „pagal taikomą teisę“ susitariančiojoje šalyje ir todėl tribunolas neturi teisės kitaip traktuoti Energetikos Chartijos Sutarties sąlygų.
Yukos Tribunolo Preliminarus sprendimas dėl jurisdikcijos yra svarbus sprendžiant priimančiųjų šalių argumentus dėl treaty shopping praktikos. Pirmiausia reikia pabrėžti, kad šalys ratifikuoja arba pasirašo investicines sutartis tik nuodugniai apsvarsčiusios susitarimo sąlygas ir prisiimamus įsipareigojimus. Todėl šalys žino apie įmanomą ar tikėtiną potencialių investuotojų įsisteigimo „tinkamoje“ šalyje praktiką.
Išvados
Yukos arbitražo byla atskleidė svarbius tarptautinės teisės aspektus, susijusius su investicijų apsauga ir valstybių atsakomybe. Tribunolo sprendimai pabrėžė Energetikos Chartijos Sutarties svarbą ir jos taikymo ribas, taip pat investuotojų teises ir valstybių įsipareigojimus.
tags: #priverstinis #nuosavybes #nusavinimas