Lietuvoje gausu vietų, kur galima pabėgti nuo miesto šurmulio ir pasimėgauti ramybe gamtos apsuptyje. Išskirtinė aura, istorija ir architektūra - tai tik keletas savybių, apibūdinančių privačią sodybą. Privati išskirtinė aura turinti sodyba - tai ne tik vieta poilsiui, bet ir galimybė prisiliesti prie istorijos, pasimėgauti gamtos grožiu ir atrasti ramybę.
Sodybos "Aura" Apžvalga
Sodyba "Aura" įsikūrusi labai gražiame gamtos kampelyje prie Virintų ežero pakrantės, Molėtų raj.
Patogus privažiavimas ir nesunkiai randama vietovė - netoli nuo Vilniaus (71 km), Utenos (23 km), Molėtų (10 km). Iki Observatorijos ir Etnokosmologijos muziejaus - vos 7 km. Tokioje vietovėje tvyro ramybė, ežero ramuma, pušynas, privatumas. Tai puikus derinys ieškantiems poilsio.
Pirties namelyje yra 9 miegamos vietos, t.y. antrame aukšte yra du kambariai su 7 miegamosiomis vietomis + 2 papildomos vietos (išleidžiama lova). Poilsio ir Rekreacijos Centras AURA - tai šeimos verslas su gražia idėja kaip užpildyti ir panaudoti šią kvapą gniaužiančią gamtos erdvę. Be puikios poilsio vietos norime, kad čia rastumėte įvairių pramogų. Kaip didžiuliai teniso gerbėjai, Centre AURA siūlome profesionalias teniso treniruotes mūsų aikštelėje. Laisvalaikio ir poilsio centras AURA siūlo tris didelius namelius įsitaisiusius ant nedidelės kalvos. Vasarnamiai atitinka reikliausių nuomininkų lūkesčius. Kiekvienas namas tai 4 aukščiausios klasės, pilnai išbaigti apartamentai. Pirmame aukšte du Apartamentai su terasa išsiskiria gražiu išėjimu į lauką, kuriame yra jaukus židinys ir stalas su kėdėmis. Pirmame aukšte esantys apartamentai stebina savo talpumu. Visiškai komfortiškai, net maks. 6 žmonės. Papildomas privalumas - 2 vonios kambariai. AURA laisvalaikio centre yra konferencijų salė, kurioje galime pasiūlyti projektorius, ekranus bei profesionalią garso įrangą. Tai puiki vieta ne tik poilsiui, bet ir įmonės susitikimams bei įvairiems ypatingiems renginiams, šeimos šventėms ar tiesiog smagiems pasibuvimams su draugais.
Atvykimas: nuo 12:00. Išvykimas: iki 12:00.
Kultūros Paveldo Objektai ir Jų Ypatybės
Lietuvoje nemažai sodybų, kurios turi kultūros paveldo statusą. Štai keletas pavyzdžių:
- Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejaus pirmas ūkinis pastatas (Klaipėdos g. 29, Priekulė) yra registrinis vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 36870), priklausantis Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus kompleksui. Pastatas yra vertingas savo istorinėmis savybėmis. Buvusios vietinės žandarmerijos nuovados sodyba pastatyta XX a. pradžioje. Ją sudaro trys mūriniai statiniai: pagrindinis dviejų aukštų namas šalia gatvės, ūkinis vieno aukšto pastatas, stovintis lygiagrečiai pagrindiniam bei šiaurės vakarų pusėje pastatytas nedidelis sandėliukas. Sodyba iki šių laikų yra išlaikiusi bendrą komplekso vaizdą, užstatymo planinę struktūrą bei autentišką Rytprūsių mūrinę architektūrą. Daugiau nei per šimtą metų pastatų funkcija kito: XX a. 5 dešimt. sodyboje įsikūrė NKVD-MVD-MGB, vėliau pastatus perėmė sovietų stribai. Sovietiniu laikotarpiu pastatuose veikė Priekulės apylinkė ir žemėtvarkos skyrius, o XX a. pab., Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo įsteigta visuomeninė organizacija Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus. Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejaus pirmas ūkinis pastatas vieno aukšto, stačiakampio plano. Sienos keraminių plytų mūro, su įkomponuotais tinko apdailos plotais, o durų ir langų angos pabrėžtos rievėtomis plytomis. Namas yra labai svarbus savo istorine reikšme - jame buvo kalinami rezistencinės kovos dalyviai.
- Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejaus antras ūkinis pastatas (Klaipėdos g. 29, Priekulė) yra registrinis vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 36872), priklausantis Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus kompleksui. Pastatas yra vertingas savo istorinėmis savybėmis. Buvusios vietinės žandarmerijos nuovados sodyba pastatyta XX a. pradžioje. Ją sudaro trys mūriniai statiniai: pagrindinis dviejų aukštų namas šalia gatvės, ūkinis vieno aukšto pastatas, stovintis lygiagrečiai pagrindiniam bei šiaurės vakarų pusėje pastatytas nedidelis sandėliukas. Sodyba iki šių laikų yra išlaikiusi bendrą komplekso vaizdą, užstatymo planinę struktūrą bei autentišką Rytprūsių mūrinę architektūrą. Daugiau nei per šimtą metų pastatų funkcija kito: XX a. 5 dešimt. sodyboje įsikūrė NKVD-MVD-MGB, vėliau pastatus perėmė sovietų stribai. Sovietiniu laikotarpiu pastatuose veikė Priekulės apylinkė ir žemėtvarkos skyrius, o XX a. pab., Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo įsteigta visuomeninė organizacija Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus. Nepriklausomoje Lietuvoje pastatai buvo prikelti antram gyvenimui - tamsių ir kraupių istorinių įvykių ir išgyvenusių žmonių atsiminimams saugoti. Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejaus antro ūkinio pastato architektūra paprasta: pastatas stačiakampio plano, vieno aukšto.
- Mosėdžio Šv. Roko kapinių koplyčia (u. k. KVR 30635) pastatyta 1845 m. tuo metu naujose miestelio kapinėse. Tai romantinio klasicizmo stiliaus pavyzdys, Žemaičių kraštui būdingas sakralinės architektūros paminklas. Kapinių koplyčios pastatas stačiakampis su užapvalinta apside, priekiniame fasade turi klasicistinį portiką, paremtą keturiomis medinėmis kolonomis ant granito postamentų. Išraiškingiausia eksterjero detalė - puošnus virš frontono iškylantis medinis bokštelis. Koplyčia sumūryta laikantis liaudiškų tradicijų: sienos - lauko akmenų mūro su akmenukų skaldos užpildu (kamša), rėminamos baltai tinkuotų piliastrų ir karnizo, išryškinti tinkuoti angokraščiai. Tokie akmens mūro ir balto tinko deriniai yra vienas būdingiausių Lietuvos romantizmo bruožų, būdingi daugeliui 1830-1860 m. sakralinių pastatų Lietuvoje. Pastatas laikui bėgant yra patyręs pokyčių - neišlikęs mūrinis rūsio skliautas (šiuo metu koplyčios grindys paremtos medine statramstine konstrukcija), sovietmečiu perstatytas bokštelis. Tačiau įvertinant tai, kad koplyčia baigia skaičiuoti antrą šimtą metų ir išlaikė iš esmės autentišką pavidalą, tai yra puikus ir saugotinas sakralinės romantizmo architektūros paminklas Šiaurės Lietuvoje.
- Vilniaus pašto darbuotojų namų komplekso trečias namas (Antakalnio g. 18, Vilnius) yra registrinis, vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 45782), priklausantis Vilniaus pašto darbuotojų namų kompleksui, esančiam Vilniaus miesto istorinėje dalyje - Antakalnyje. Antakalnyje statybos suaktyvėjo XX a. 4 deš. Vilniaus pašto darbuotojų statybos-gyvenamosios bendrijos iniciatyva architektas Ričardas Stžeševskis parengė gyvenamųjų namų projektus, pagal kuriuos buvo pastatytas Vilniaus pašto darbuotojų namų kompleksas. Gyvenamasis mansardinis namas - kompaktinio stačiakampio plano. Apsupta žalumos, bet iš gatvės vizualiai atvira ir spalviškai kontrastuojanti pastato forma traukia akį pravažiuojant pro šalį. Pastato fasadai kuklūs ir neapkrauti. Nepaisant vėlesnių pakeitimų, pastatas yra reikšmingas kaip urbanistinės istorinio Antakalnio struktūros dalis, išsaugojusi savo tūrį ir autentiškas konstrukcijas.
- Poeto Antano Baranausko ir rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio sodybos Antano Žukausko-Vienuolio namas (A. Vienuolio g. 2, Anykščiai) yra nacionalinio reikšmingumo lygmens valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 10476). Šis namas yra vertingas savo architektūrinėmis bei istorinėmis savybėmis. 1925 metais pastatytame name gyveno ir kūrė Lietuvos farmacininkas, rašytojas prozininkas, dramaturgas, muziejininkas ir visuomenininkas Antanas Žukauskas-Vienuolis. Paties rašytojo su žmona projektuotas namas Anykščiuose išsiskiria savo originalumu. Pastatas kompaktinio stačiakampio plano su mansarda. Pastatas buvo ne kartą tvarkytas ir restauruotas. Šiuo metu jame yra įkurtas muziejus, kuriame nuo pastatymo yra išlikęs interjeras, menantis rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio gyvenimo momentus ir kūrybos etapus.
- Žagarės dvaro sodybos koplyčios pastatas (Jaunimo g. 1, Žagarė) yra nacionalinio reikšmingumo lygmens, valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 25439), priklausantis Žagarės dvaro sodybos kompleksui. Ši koplyčia yra vertinga ir unikali savo architektūrinėmis savybėmis. Žagarės dvaro sodyba istoriniuose šaltiniuose minima jau XVI a. Iki XVIII a. dvaras priklausė įvairioms didikų giminėms, tačiau tik XIX a. vid. dvarą įsigijusi Naryškinų giminė išpuoselėjo sodybos teritoriją: perstatė dvaro rūmus, pastatė naujus ūkinius ir gamybinius pastatus, pietvakarinėje komplekso dalyje iškilo nauja koplyčia bei šventiko namas. Naujųjų pastatų architektūrai pasirinktas atgimęs Tiudorų stilius. Sodybos pietvakarinėje dalyje stovintis dviejų aukštų koplyčios pastatas, pastatytas 1898 m., yra atviro T formos plano, dengtas dvišlaičiu stogu. Išraiškingą pastato charakterį kuria istorizmo Tiudorų stiliui būdingi elementai: atvirų plytų mūro sienos, trikampių frontonų gausa bei fasadus puošiantis medinis fachverko imitacijos dekoras. Tarpukariu koplyčios pastate veikė Žagarės pradžios mokykla.
- Mikytų palivarko sodybos (u. k. Ledainės pastatas statytas 1896 m., savo dabartine konstrukcija yra artimesnis atskiro nuo pastato rūsio konstrukcijai. Rūsys yra stačiakampio plano, uždengtas dvišlaičiu stogu. Jame veikiausiai buvo laikomi maisto produktai, kuriems užtenka šalčio, susidarančio nuo įgilinimo į gruntą ir nėra poreikio papildomai šaldyti mikroklimatą naudojant ledą.
- Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (u. k. KVR 15943) statyta 1853 - 1874 m., kunigaikščio Irenijaus Oginskio šeimos užsakymu. Neoromaninio stiliaus pastato projektą parengė Romoje gyvenęs architektas Gąsowski, tačiau bažnyčios statybai vadovavęs Friedrich August Stüler jį gerokai pakeitė. Nuo 1860 m. iki darbų pabaigos, bažnyčios statybai vadovavo iš Berlyno atvykęs architektas Ferdinandas Steinbartas. Rietavo bažnyčia yra lotyniško kryžiaus plano, trijų navų, bazilikinė, su išilgintu transeptu, dvibokštė. Centrinės navos dalies ir transepto sankirtą pabrėžia aštuonkampis bokštas, uždengtas žemu piramidiniu stogu, kurio viduje yra aklasis kupolas. Bažnyčios pagrindinį fasadą įrėmina du aukšti, liekni kvadratinio plano bokštai. Centrinę navą nuo šoninių atskiria kontraforsai, pietiniame fasade matomos trys skirtingų aukščių apsidės. Bažnyčios fasadų karnizus puošia arkatūrų juostos, pagrindinio fasado ir trancepto galus - dideli langai - „rožės“. Tai yra vienas žymiausių Prūsijos karaliaus dvaro architekto F. A. Stüler kūrinių, atspindintis Lombardijos regiono romaninių bazilikų tradiciją.
Šie objektai atspindi įvairius Lietuvos istorijos ir architektūros laikotarpius, o jų išsaugojimas yra svarbus kultūros paveldo dalis.
Alovės Dvaro Sodybos: Istorijos Pėdsakai
Į pietryčius nuo Alytaus esantis nedidelis Alovės kaimelis - žymaus LDK didiko Marcijono Aleksandro Oginskio gimtinė. Jau XV a. Alovėje stovėjo pilis ir didžiojo kunigaikščio dvaras. Vėliau atsirado Baltoji Alovė - dvaro sodyba išsidėsčiusi arčiau kelio, dabartinio Alovės kaimo vietoje. Baltosios Alovės pastatai išsiskyrė balta pamatų spalva, tačiau šiandien čia išlikęs ir į Kultūros vertybių registrą įrašytas tik kultūrinis sluoksnis. Paskutiniai sodybos likučiai sunaikinti XX a. 9 dešimtmetyje kasant melioracijos griovius.
Kitoje ežero pusėje kūrėsi atskira Raudonosios Alovės dvaro sodyba, taip praminta dėl raudonos spalvos pastatų (šiuo metu išlikęs svirnas, aprėmintas raudonų plytų angokraščiais ir kampais, neišlikę rūmai taip pat veikiausiai buvo raudonų plytų). Raudonajai Alovei (u. k. KVR 46) pasisekė labiau, čia iki mūsų dienų išliko ponų namas, svirnas ir ūkinis pastatas (kluonas). XIX a. Baltosios ir Raudonosios Alovės dvarus valdė garsių Lietuvos didikų palikuonys Gediminai ir Ratautai. Alovės dvarininkai aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime. Vėliau Raudonosios Alovės dvaras buvo parduotas, o per Pirmąjį pasaulinį karą pabėgus jo šeimininkui A. Maniuchinui, dvaro teritorija išparceliuota ir išdalinta čia dirbusiems samdiniams bei savanoriams, kovojusiems už Lietuvos laisvę. Pati dvaro sodyba atiteko K. Čiaplikui. Tarpukariu čia veikė pradinė mokykla, kurią lankė aplinkinių kaimų vaikai. Po Antrojo pasaulinio karo kuriantis kolūkiui, dvare buvo įrengta lentpjūvė, svirne laikomi kolūkio grūdai, kluone - pašaras galvijams. Iš Sibiro grįžęs K. Čiapliko sūnus su šeima kurį laiką dar gyveno mediniame ponų name, jam mirus dvaro sodyba buvo parduota.
Raudonosios Alovės dvaro sodybos fragmentų ponų namas (u. k. KVR 41278) - stačiakampio plano vieno aukšto pastatas su rūsiu ir mansarda šiaurinėje dalyje. Pastato stogas pusvalmis, dengtas lygios skardos lakštais su užlankais. Fasadai apkalti horizontaliomis medinėmis lentelėmis, langai ir durys su apvadais. Rytinėje pusėje pristatytas vėlesnis silikatinių plytų priestatas, vakarų fasade durų link veda betoniniai laiptai. Ponų namas vertingas architektūriniu aspektu. Tai tipiškas tradicinės kaimo architektūros pavyzdys, su kitais dvaro pastatais sudarantis vieningą kompleksą.
Raudonosios Alovės dvaro sodybos fragmentų svirnas (u. k. KVR 41279) - stačiakampio plano pastatas su dvišlaičiu stogu ir įgilintu priesvirniu. Išskirtinis svirno architektūros bruožas - priesvirnio arkos ir raudonų plytų mūras pastato kampuose, karnize ir angose.
Sodybų Teikiamos Paslaugos ir Pramogos
Šiuolaikinės sodybos siūlo įvairias paslaugas ir pramogas, pritaikytas kiekvieno skoniui:
- Apgyvendinimas ir maitinimas
- Pirtys ir kubilai
- Žvejyba ir plaukiojimas valtimis
- Sporto aikštelės ir aktyvus poilsis
- Ekskursijos po apylinkes
Kai kurios sodybos specializuojasi šeimų poilsiui, kitos - ramiam poilsiui gamtos apsuptyje. Pasirinkimas priklauso nuo individualių poreikių ir lūkesčių.
tags: #privati #isskirtine #aura #turinti #sodyba