Temos aktualumas ir problematika pagrindžiama ir tuo, kad visuomenės poreikio sąvoka yra neapibrėžta. Nesant apibrėžtos ,,visuomenės poreikio“ sąvokos, praktikoje kyla problemų nustatant ,,visuomenės poreikį“. Nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams institutas Lietuvoje menkai nagrinėtas.
Nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams pagrindai įtvirtinti Lietuvos įstatymuose ne visiškai atitinka Vakarų Europos valstybėse nustatytus nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams pagrindus ir Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnyje antraja taisykle ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika nustatytus nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams pagrindus.
Lietuvos teisės aktuose nėra įtvirtintos ,,visuomenės poreikio“ sąvokos turinys; pateiktas sąrašas atvejų, kuriems esant nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams yra pateisinamas, sudarant prielaidas sąrašo plėtimui. Nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams reglamentuojamas ne tik nacionaliniais, bet ir tarptautiniais teisės aktais.
Lietuva be išlygų ratifikavo Europos Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvenciją bei jos pirmajį protokolą, kuriame nustatytos nuosavybės apsaugos garantijos ir įtvirtintos sąlygos, kuriomis remiantis pateisinamas nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams.
Nepaisant to, kad nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams pagrindai nustatyti LR įstatymuose, visuomenėje nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams laikomas ekstremalia situacija. 2000 m. CK nustatyti nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams pagrindai.
Tyrimo metodai ir šaltiniai
Tyrimui atlikti naudojome šiuos mokslinio tyrimo metodus: sisteminės analizės, lyginamąjį. Juo remiantis analizuota nuosavybės samprata, nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams institutas, lyginimas minėto instituto reglamentavimas Lietuvoje su reglamentavimu Vakarų Europos valstybių teisėje ir Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsniu. Lyginamojo metodo problematiškumas pasireiškia terminologiniai Konvencijos vertimo į kitas kalbas skirtumais.
Sisteminės analizės metodas. Juo remiantis stengiamasi atskleisti nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams pagrindus, jų turinį, sąryšį, siekiant atskleisti teisėtą nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams.
Tyrimo objektui išsamiai išnagrinėti ir pateiktoms išvadoms pagrįsti pasinaudota Lietuvos ir Europos valstybių teisės aktais, teismų praktika (tiek Lietuvos, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, atsiskleidžiant nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams teisės norms taikymo aspektus bei problematiką), mokslinės literatkūros šaltiniais.
Pirmame skyriuje aptariamas Lietuvos, atsižvelgiant į Europos valstybių nuosavybės sampratos (nuosavybės teisės objekto ir nuosavybės teisės turinio) reglamentavimo ypatumai. Šiame skyriuje taip pat analizuojama Lietuvos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl nuosavybės objekto ir nuosavybės teisės turinio įtakos konstatuojant nuosavybės teisės pažeidimą.
Antrame skyriuje apibendrinamas nuosavybės ribojimo - nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams reglamentavimas Lietuvoje, iškeliamos pagrindinės teisinio reguliavimo problemos. Atskirai kalbama apie nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams sąlygas - teisėtumo kriterijus, ,,visuomenės poreikio“ sampratą, proporcingumo principą, įskaitant teisingą atlyginimą už paimamą nuosavybę. Šiame skyriuje taip pat analizuojami Europos valstybių nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams reglamentavimo ypatumai.
Šiame skyriuje analizuojama nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams instituto taikymo problemos. Iš problematiškaus teisėtumo kriterijaus bei visuomenės poreikio“ sampratos taikymo Lietuvos teismų praktikoje.
Nuosavybės teisės objektas užsienio valstybių civilinėje teisėje
Užsienio valstybių civilinės teisės įstatymais nuosavybės teisės objektas apibrėžiamas įvairiai. Kaip antai, Pranckūzijos CK nuosavybės teisės objekto turinys apima kelias reikalmes. Pirmoji ir labiausiai įprasta nuosavybės teisės objekto reikalmė yra daiktai, kurie naudojami žmogaus poreikiams tenkinti - tai yra kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai (PCK 518 ir 528 straipsniai).
Antroji reikalmė apima teises, kurios sukuria tuos daiktus, tai yra tos teisės, kurios turi vertę ir kurios nėra daiktai (pranc. les biens). Šios nekilnojamiesiems daiktams), 529 straipsnyje nurodytos komercinių įmonių akcijos (teisės susijusios su kilnojamaisiais daiktais). Šia nuosavybės objekto koncepciją, įtraukiant ir prievolines teises.
Belgijos CK 529 str. nuosavybės teisės objektams inter alia priskiria kilnojamuosius daiktus pagal įstatymus - veiksmus ir prievoles, kurie pagal prievolės įvykdymo objektą yra pinigų sumokėjimas bei veiksmus ar interesus finansinėse, komercinėse ar gamybos bendrovėse ir nekilnojamuosius daiktus, kurie yra bendrovės nuosavybė.
1964 m. CK nuosavybės teisės objektu pripažino daiktus, kitas materialias gėrybes. Pagrindinis kriterijus priskiriant daiktą nuosavybės teisės objektu yra jo materialumas. Daiktas suprantamas kaip materialaus pasaulio dalykas, galintis tenkinti materialinius ar kultūrinius žmogaus poreikius.
Daiktą kaip materials nuosavybės objektą patvirtina ir E. Suchanovas ,,nuosavybės teisės objektu gali būti prekinę formą turintis darbo produktas, kuris yra kieno nors pasisavintas ar ,,įjakovotas“ iš gamtos kaip gamybos proceso rezultatas“.
Remiantis 1964 m. CK, nuosavybės teisės objektu yra tik daiktas, kuris dažniausiai vadinamas turtu. Tačiau turto sąvoka minėtame CK neatskleista. Remiantis sisteminės analizės metodu, galima teigti, kad daiktas sutapatinamas su turtu.
Tačiau toks objektas jau nebegali tenkinti vien materialinius ar kultūrinius poreikius. Tačiau minėtame pavyzdyje konteineriuose saugomos kenksmingos atliekos ar reikalavimas atlyginti žalą dėl kenksmingų atliekų paplitimo aplinkoje jau nebeapima materialinis kultūrinis poreikis tenkinimo kriterijaus ir išeina iš daikto, kaip materialaus pasaulio dalyko sampratos.
Šiuo atžvilgiu Naujajame CK įtvirtinta pliuralistinė doktrina civilinis teisės objektų atžvilgiu. CK 1.97 straipsnyje įtvirtinta norma ,,Civilinis teisės objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksms rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės“.
Analizuojant CK normas akivaizdus daikto kaip turto ir turtinis teisis išskyrimas įvairiuose CK straipsniuose. Remiantis CK sistemine analize, darytina išvada, kad nuosavybės teisės objektu yra ne tik daiktas, bet ir kitas turtas. Kyla klausimas ar turtas laikytinas nuosavybės teisės objektu, ar jis įgauna atskirą kategoriją.
Dviprasmybę nagrinėjant nuosavybės teisę pastebi ne vienas autorius - nuosavybės teisę pagal CK priskiriant daiktinei teisei, o ją sutapatinant su daiktu. Kaip nurodo V. Pakalniškis ,,tokie prieštaravimai atsirado tikriausiai todėl, kad atskirs Civilinio kodekso knygų projektų rengėjams įtakos turėjo skirtingos nuosavybės teisės doktrinos. Jau romėns teisė pripažino ,,res incorporales“, nematerialius objektus, turtines teises. Pagrindinis kriterijus nematerialus objektus atskiriant nuo materialaus - galimybė pastarąjį paliesti.
Šiuos asmens poreikius. Esant civilinei apyvartai ir sudėtingėjant gamybai, iškilo poreikis palengvinti tiek daikto, tiek turto judėjimą, įvedant dirbtinį konstruktą - nematerialius objektus. Kaip nurodo V. Poziciją dėl nematerialis daikts kaip nuosavybės teisės objekto nagrinėja CK Pirmosios knygos komentatoriai ,,siauruoju požiūriu sąvoka ,,turtas“ reiškia daiktą ar daikts visumą.
Plačiuoju požiūriu ,,turtas“ - tai ir daiktai, ir turtinės teisės bei pareigos, išimtinės teisės ir panašiai“. Šio ekonominę vertę pripažinimas nuosavybės teisis objektu ir neįvertinant daikto teisinės prasmės paneigia Vakarų Europos valstybių civilinės teisės objektų sampratą ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje įtvirtintą nematerialaus objekto sampratą. Tai patvirtina ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.
Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo: ,,pagal Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio nuostatas ginamos teisės objektu gali būti bet koks turtas, atitinkantis ekonominės vertės ir realaus egzistavimo kriterijus, į kurias ieškovas turi teisėtą lūkestį“.
Šioje byloje Europos Žmogaus Teisių Teismas išskyrė nuosavybės (angl. possession, pranc. šiuo nuosavybe Konvencijos pirmojo protokolo pirmojo straipsnio prasme“.
Byloje Azinas v. Cyprus ieškovas buvo pašalintas iš Nikosijos valstybės tarnybos. Jis bei piktnaudžiavimo valdžia. Pagal Kipro Valstybės tarnybos įstatymą dėl pašalinimo iš valstybės tarnybos ieškovas neteko teisės į visas privilegijas, susijusias su pensija. Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad ,,teisės į pensiją Konvencija negarantuoja“.
Byloje Stretch v. šiuos“ efektyviai naudotis nuosavybės teise. Priešingai, viltis pripažinti išlikusią seną nuosavybės teisę, kurią ilgą laiką nebuvo įmanoma efektyviai įgyvendinti negali būti laikoma nuosavybe Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio prasme. Be to, nuosavybe negalima pripažinti sąlyginio reikalavimo, kuris nustoja galios dėl to, kad neįmanoma įgyvendinti reikalavimų“.
Byloje Kopecky v. Slovakia ieškovo (Kopecky) tėvas 1959 m. buvo pripažintas kaltu dėl tuo metu neteisėtai laikoms numizmatinės vertės auksines ir sidabrines monetas, kurios buvo konfiskuotos.
Remiantis nacionaliniais įstatymais, kilnojams js daikts restitucija yra galima, jei asmuo nurodo, kur yra nuosavybė. Kopecky nesugebėjo įrodyti, kad jo tėvo monetos vis dar yra išlikusios. Teismas, nepaisydamas sąlygos, nurodytos nacionaliniuose įstatymuose, neįvykdymo, priėmė sprendimą, kad ieškovas neteko nuosavybės Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio prasme.
Europos Žmogaus Teisių Teismas Strasbūre
Šioje nuomonėje trys teisėjai konstatavo, kad nuosavybės teisė nebuvo pažeista, dėl negalėjimo nurodyti kur yra nuosavybės objektas. Šioje byloje formuluojama, kad sąlygos, nurodyts nacionaliniuose įstatymuose neįvykdymas, nėra pagrindas atsisakyti ginti nuosavybės teisės objektą, pagal Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio normas.
Įvertinus Europos Žmogaus Teisių Teismo nagrinėtas bylas dėl nuosavybės teisės pažeidimo ir gynimo, paminėtina, kad nuosavybe Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio prasme laikoma nekilnojamojo daikto vertės sumažėjimą dėl ekspropriacijos leidims išdavimo ir uždraudimo statyti, betono maišyklę, prievolės įvykdymo užtikrinimo teisę, teisę patekti prie savo teritorijos ar ja naudotis ir kt.
Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Chasagnou and others v. France dėl nuosavybės teisės pažeidimo ieškovo reikalavimo teisei uždrausti medžioti jo teritorijoje nesuteikė nuosavybės statuso, o ją nagrinėjo priklausomai nuo ieškovo nuosavybės teisės į žemę.
Šiuo paminėtina Tre Traktörer Aktiebolag byla, kurioje Teismas licencijai prekiauti alkoholiniais gėrimais nesuteikė nuosavybės statuso, o licenzijos atėmimą siejo su materialiu pagal prigimtį daiktu. Teisę į pensiją (paskirtą ir mokamą) - nuosavybės teisės objektą pripažino Konstitucinis Teismas, ,,paskirta ir mokama senatvės pensija yra saugoma ir ginama pagal Konstitucijos 23 straipsnį“.
Konstitucinis Teismas, pripažindamas teisę į pensiją ir ,,turtinius aspektus“ nuosavybe, priešingai nei Europos Žmogaus Teisių Teismas nedetalizuoja, ką apima ,,turtiniai aspektai“, ar jie kaip nuosavybės teisės objektas yra sinonimas turtui, nurodytam CK 4.38 str.
Be to, Konstitucinis Teismas šiame nutarime, nors ir remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, nenurodo kokiais kriterijais remiantis ,,turtiniai aspektai“ pripažįstami nuosavybės teisės objektu. Šios firmos santykius su klientais ir veiklos ryšius, turtinio pobūdžio reikalavimo teisės, reikalavimai išmokėti išlaidas susidariusias vykdant įsipareigojimus pagal sutartį, teisę į pensiją, atsiradusią dėl darbo, teisę į senatvės pensiją“.
Šiai tik materialiais daiktais. CK turto nebetapatina tik su materialiais daiktais, o apima ir turtines teises. Tačiau remiantis CK atskirs institutų sistemine analize, liko daug nesuderinamums tarp daikto, turto ir turtinis teisis sampratos.
Nacionaliniai teismai, priešingai nei Europos Žmogaus Teisių Teismas, nagrinėdami bylas dėl nuosavybės teisės gynimo nepateikia kriterijų, kurias remiantis turtines teisės yra ginamos pagal nuosavybės teisės apsaugos normas. Nuosavybės samprata yra neatsiejama nuo nuosavybės teisės turinio analizės. Šis teisis sąrašu.
Šiuo būdu, tiek kiek tai nėra draudžiama įstatymais ir reglamentais. Tokio reglamentavimo pasekoje nuosavybės teisė apima savininko išimtinę teisę į daiktą, kuris yra nuosavybės teisės objektas. Šis js asmens teisėms“.
Šis nuosavybės teisės turinio reglamentavimas paremtas nuosavybės teisės savybėmis: ,,pirma, tai teisė į daiktą - nuosavybės teisės objektą, antra, tai absoliutinė teisė - pagrindinė savybė gauti iš daikto bet kokią naudą, kurią jis gali suteikti. Nuosavybės teisė suteikia jos savininkui visumą galimybis veikti daiktą: teisę jį naudoti (usus), teisę gauti iš jo pajamas (fructus) ir teisę juo disponuoti (abusus). Šia, daiktinė teisė yra išimtinė teisė - savininkas gali uždrausti visiems kitiems asmenims gauti naudą iš daikto savybis.
1964 m. Šios nuosavybės buvimą, savininko nuosavybės teisės turinį reglamentavo per savininko teisis triadą ,,valdyti, naudoti ir disponuoti“. Šiai nuosavybę“.
Priėmus naująjį CK, nuosavybės teisės turinio reglamentavimas nesikeitė, nepaisant to, kad savininko teisis triada jau nebeatitiko rinkos poreikis. 2000 m. CK 4.37 straipsnyje nuosavybės teisės turinys reglamentuojamas per...
Nuosavybės registravimo schema
Pirmojo protokolo 1 straipsnis:
| Metai | Taisyklė |
|---|---|
| 1950 m. | Pirmoji taisyklė |
| 1950 m. | Antroji taisyklė |
| 1950 m. | Trečioji taisyklė |
tags: #privacios #nuosavybes #nusavinimas #valstybes #naudai #vadinamas