Pocių Sodyba: Istorija, Paveldas ir Žmonės

Lietuva - tai šalis, turtinga istorija ir kultūriniu paveldu, kurio dalimi yra ir Pocių sodyba. Šiame straipsnyje panagrinėsime Pocių sodybos istoriją, apylinkes ir žmones, kurie ją puoselėja.

Jono Rimkaus-Pocių Sodyba Kiaukų Kaime

Jono Rimkaus-Pocių sodyba įsikūrusi Kiaukų kaime. 2020 m. sodyboje tebegyvena ir ją puoselėja J. Pociaus dukra R.

Kiaukų Pradžios Mokykla

Jono Rimkaus sodyboje apie 1931 m. įsikūrusi Kiaukų pradžios mokykla veikė iki 1938-ųjų metų rudens. Po J. Rimkaus mirties, sodybą perėmė čia gyvenęs J. Kurį laiką, kol buvo remontuojama Račkauskų sodyba, Kiaukų pradžios mokykla metams vėl buvo sugrįžusi į buvusią Rimkaus sodybą. Apie 1958 m. sodybą paveldėjo J. Rimkaus sūnėno Juozo Pociaus šeima.

Juozo Pociaus Šeima

J. Pocius, buvęs Lietuvos kariuomenės puskarininkis, vedęs Apoloniją Bambalaitę, užaugino didelę šeimą buvusioje Rimkaus sodyboje Gaidėnuose. Lietuvos kariuomenės puskarininkis, galbūt pačios pirmosios Kiaukų mokyklos patalpų savininkas, buvęs jos mokytojas, Juozas Pocius mirė sulaukęs 80 m.

Vozbutų Kaimo Istorija

Vozbutai - senas lietuviškas kaimas, jau 1568 metais minimas istoriniuose šaltiniuose. Tai kaimas dešiniajame Dubysos krante, 10 kilometrų į pietus nuo Ariogalos ir 14 kilometrų į šiaurę nuo Seredžiaus. Dabar ten Jurbarko rajonas. Nepriklausomos Lietuvos metais kaimas buvo atstatytas, žmonės išėjo į vienkiemius, gražiai ir pasiturinčiai gyveno. Dauguma vozbutiškių turėjo po 10-15 hektarų žemės. Šeimose daugiausiai augo sūnūs, sulaukę reikiamo amžiaus tarnavo Lietuvos kariuomenėje.

Partizanų Kovos Vozbutuose

Visi tikėjosi ir laukė, kad bus atkurta nepriklausoma Lietuva, tačiau veltui - Vakaruose dar tebedundėjo pabūklai, o jau čia prie Dubysos raudonieji okupantai paskelbė mobilizaciją. Kaimas mobilizaciją boikotavo. Vozbutų jaunimas susibūrė į partizanų būrį. Rinkdavosi Juteikių miškelyje, esančiame greta Vozbutų.

Atėjo 1944 metų gruodžio 16 diena, vozbutiškiai dar miegojo, kaimą gaubė tamsa, o per Dubysą ties Klumpės malūnu persikėlęs apie 30-40 raudonųjų baudėjų būrys pradėjo egzekuciją. Pirmiausia apsupo Masteikų sodybą. Pajutę pavojų pusnuogiai, basi beginkliai sūnūs puolė bėgti. Vytas pabėgo, Juozą pakirto kulka. Toliau eidami per kaimą baudėjai nužudė Leonardą Stumbrą, apsupo ir uždegė Kazio Puidoko, buvusio Lietuvos kariuomenės puskarininkio, namus.

Gruodžio 18 dieną Vozbutų kaime vyravo tyla - baudėju neliko nė vieno, susišaudymų vietose gulėjo nekaltų žmonių kūnai, dar smilko sudegintų trobesių žarijos. Kaime viešpatavo partizanai. Jie ruošėsi eiti užimti Čekiškės miestelį ir „atsiskaityti“ už niekšiškus baudėjų darbus Vozbutuose. Tačiau noras nubausti Čekiškės stribus ir okupantų valdžios atstovus buvo įvykdytas 1944 metų gruodžio 31 dieną. 1944 metų gruodžio 16-18 dienų mūšis Vozbutų kaime - vienas iš daugelio pasisekusių partizanų mūšių Lietuvoje kovojant su okupantais ir jų pakalikais.

Prano Beniulio Šeimos Istorija

Ant stataus Uosintos upelio kranto (Uosinta- dešinysis Dubysos intakas) Vozbutų kaime gyveno Prano Beniulio šeima. Tėvai augino tris sūnus ir vieną dukrelę Eleną. 1944 metais paskelbus mobilizaciją į sovietų armiją vyriausias sūnus Pranas išėjo į mišką pas partizanus. Antrasis sūnus Viktoras iš prigimties buvo neįgalus, šlubavo, todėl jam eiti į armiją nereikėjo.

Slinko niūrios, grėsmingos 1944 metų rudens ir 1945 metų žiemos dienos. Partizaninė kova prieš okupantą įgavo masinį pobūdį. Įvyko Vozbutų mūšis, kuriame žuvo apie 30 raudonųjų baudėjų. Šiame mūšyje Pranui sužeidė koją, todėl jis buvo pargabentas namo ir gulėjo lovoje po antklode pasidėjęs ginklą. Visa šeima tuo metu buvo namuose.

Staiga kieme sulojo šuo ir šeima pro langą pamatė, kaip į kiemą plūsta kareiviai. Visi šeimos nariai persigando, o partizanas Pranas sušuko: „Aš nepasiduosiu, aš ginsiuos!“ Tačiau motina nepasimetė - griebė skarelę, aprišo Pranui, gulinčiam lovoje, galvą, pašlakstė terpentinu, paėmė iš neįgalaus Viktoro dokumentus ir padavė ligoniui Pranui. Prano dokumentus įteikė Viktorui. Sugarmėję trobon kareiviai įsakė niekam nejudėti, iškraustė visas patalpas, apžiūrėjo paloves, spintas, patikrino vyrų dokumentus ir išėjo. Visa šeima apmirė iš baimės.

Atminties Įamžinimas

Ant namo sienos įmūryta plokštė su užrašu: „ĮVYKDYTĄ PAREIGĄ TĖVYNEI, JOS GARBEI, LAISVEI IR NEPRIKLAUSOMYBEI TELIUDIJA ŠIAME BUVUSIO KGB PASTATE SUŠAUDYTŲ LIETUVOS PATRIOTŲ PAVARDĖS“, ir atminimo lentos su nužudytųjų vardais ir pavardėmis, gimimo ir mirties metais. Tas pačias pavardes randame ir Vilniuje, Tuskulėnų rimties parke įrengtame kolumbariume.

Butkiškės Seniūnija

Tarpukario Lietuvoje ir iki antrosios sovietų okupacijos Butkiškės seniūnija priklausė Kauno apskrities Čekiškės valsčiui. Tik dalis Kunigiškių kaimo gyventojų dar iki 1939 metų gyveno kompaktiškiau, kaimavietėje, nors kai kurie pastatus statėsi ir vienkiemiuose.

Antrojo pasaulinio karo metais, kai miestuose trūko maisto produktų, taip pat vengdami okupantų gaudynių, į Butkiškės apylinkės kaimus sugrįžo kadaise išvykę gyventojai. Be to, iš miestų atvykdavo giminės, nes kaime maisto dar ne taip stokojo, nors ir buvo didelės prievolės. Butkiškės seniūniją sovietų kariuomenė užėmė 1944 metų liepos pabaigoje, be didelių mūšių. 1944 metų rugpjūčio mėnesį fronto linija šiek tiek pasistūmėjo į vakarus ir apsistojo ties Raseiniais, Kalnujais.

Prezidento Antano Smetonos Užugirio Mokykla

Prezidento Antano Smetonos Užugirio mokyklos statybai išleista 233 151,57 lito. 1935 metų rugpjūčio 20 dieną švietimo ministro paskirta komisija priėmė užbaigtą mokyklą ir surašė aktą, kuriame pažymėta, kad priimta keturių komplektų 3 aukštų mūrinė mokykla, projektuota inžinieriaus Algirdo Šalkauskio. Nors ne visai įsikūrusi, mokykla pradėjo dirbti 1935 metų lapkričio 7 dieną.

Mokykla mūrinė, dengta čerpių stogu. Pastato fasade balkonas, paremtas keturiomis kolonomis. Mokykloje buvo centrinis šildymas, vandentiekis, kanalizacija, duše ir voniose - karštas vanduo. Klasėse buvo elektriniai skambučiai, butuose - radijo antenos. Priešais mokyklą buvo žvyruota žaidimų aikštelė ir takas iš raudonų plytų nuo kelio iki paradinių durų.

Užugirio pradinės mokyklos vedėju 1935 m. lapkričio 1 d. paskirtas Augustinas Viliūnas, atvykęs iš Biržų apskrities. Jis sudarė gero, dalykiško žmogaus įspūdį. Pirmais mokslo metais mokykloje dirbo du mokytojai, buvo keturi skyriai. 1936 metų žiemą pradėjo dirbti penktas skyrius. 1936 metų balandžio 15 dieną, maloniai sutikus Prezidentui, mokyklai suteiktas Užugirio Prezidento Antano Smetonos pradžios mokyklos vardas.

Jau 1940 metų birželio 24 dieną naujas švietimo ministras pasirašė įsakymą B/ Nr. 69: „… vadinti: 1) Taujėnų Prezidento A. Smetonos pradžios mokyklą - Taujėnų pradžios mokykla, 2) Užugirio Prezidento A. Smetonos pradžios mokyklą - Užugirio pradžios mokykla“. Karo metais mokykla ramiai dirbo. Vėl užėjus raudonajai armijai, joje buvo įkurta fronto ligoninė. 1990 metų pavasarį mokyklai sugrąžintas Prezidento Antano Smetonos vardas. 2002 metais Užugirio Antano Smetonos pagrindinė mokykla po reorganizacijos tapo pradine.

Simono Daukanto Muziejus

Simono Daukanto muziejus įkurtas 1965-1966 m. Simono Daukanto (1793-1864) gimtosios sodybos, kuri yra Lenkimų seniūnijos Kalvių kaime esančioje klėtelėje (svirne). Čia rašoma: „nuo 1940 m. Simono Daukanto sodybos nebėr. Liko pamatai. Ant pirkios pastatų pastatytas svirnas, kuriame gyvena tolimas S. Daukanto giminaitis K. Prušinskas. Jo prosenelis Juozas buvo vedęs S. Daukanto seserį. Senukas jau apie 70 metų amžiaus. Mena pasakojimą apie dėdę. Lenkimų vidurinės mokyklos iniciatyva čia įkurtas nedidelis muziejėlis.

Taigi, S. Daukanto tėvų sodyba, jei ją suprantame kaip sodybai skirtą vietą kartu su joje stovinčiais pastatais, neišliko, tačiau vis dar yra jos vieta, išliko buvusių pastatų pamatų liekanos, perstatyta klėtis, prie jos augantys keli seni, S. Daukanto vaikystę ir jaunystę primenantys medžiai ir šulinys. Toje perstatytoje klėtelėje S. Daukanto muziejėlio ekspozicija ir yra įrengta. Dabar muziejumi rūpintis yra patikėta Lenkimų seniūnijos bendruomenei.

1961 m. į Lenkimus dirbti vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja atvyko jauna pedagogė Stefa Martišauskaitė (Anužienė). J. Matulevičienė rašo (p. 14-15), kad ši S. Daukanto kūrybos gerbėja rinko senas knygas, senovinius apyvokos daiktus, darbo įrankius ir nešė, krovė juos į vieną S. Daukanto gimtosios sodybos klėtelės galą, kuriame vėliau buvo atidaryta jam skirta ekspozicija.

1981 m. Kretingos kraštotyros muziejus Lenkimų apylinkėje surengė etnografinę ekspediciją. Jos metu muziejaus darbuotojai pažadėjo lenkimiškiams padėti S. Daukanto klėtelėje įrengti ekspoziciją. Artėjant S. Daukanto 190-osioms gimimo metinėms, S. Daukantui skirta ekspozicija Kalviuose buvo įrengta ir atidaryta.

1983 m. rudenį ir žiemos pradžioje gražūs renginiai, skirti S. 1983 m. gruodžio mėnesį Lenkimų apylinkės vykdomajame komitete įvyko šio komiteto narių bei Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Skuodo rajono tarybos posėdis, kuriame buvo aptarti artimiausių metų darbai puoselėjant S. Daukanto, J. A. Pabrėžos atminimą, toliau tvarkant jo gimtąją sodybą, Kalvių piliakalnį (Pilalę), Šventosios pakrantes.

1984 m. bendromis muziejininkų ir Lenkimų kraštotyrininkų jėgomis klėtelėje buvo atnaujinta ekspozicija, skirta J. A. Pabrėžai. Tų pačių metų pavasarį S. S. Daukanto sodybą ir toliau globojo Lenkimų vidurinės mokyklos kraštotyrininkai.

1984 m. priešais Papilės šv. Juozapo bažnyčią stovintis namas, kurio palėpėje tris metus gyveno S. Daukantas, jau buvo restauruotas, jame vyko parengiamieji būsimo memorialinio Simono Daukanto muziejaus įkūrimo darbai. Taigi, S. Daukantui skirtos ekspozicijos atvykusieji nepamatė, bet iš Papilėje gyvenančių S. Daukanto atminimo puoselėtojų daug ką naujo sužinojo apie tris paskutiniuosius S. Daukanto gyvenimo metus Papilėje, jo globėją kunigą Ignotą Vaišvilą (1808-1894).

Lygnugariškių Kaimo Istorija

Į Kalniškių kaimo šiaurės vakarinę dalį patenkanti Lygnugariškių užusienio ir palivarko vietovė 1915 m. Vieno mažiausių Kartenos seniūnijos Lygnugariškių kaimo žemės driekiasi Kretingos rajono savivaldybės teritorijos rytinėje dalyje, prie Kartenos-Kalniškių kelio, abipus Alanto upės. Kaimui priklauso 87,07 ha dydžio žemės plotas. Didžiąją daugumą kaimo teritorijos apima brandūs miškai ir jaunuolynai, augantys minėtų upių slėniuose, jų pakrantėse ir aukštumose.

Lygnugariškių kaimas susiformavo XVIII a. antroje pusėje, naujakuriams pradėjus kurtis abipus Alanto upės plytėjusioje bendro naudojimo plėšininėje Kartenos dvaro miško ir ganyklų žemėje. Rašytiniuose šaltiniuose vietovės vardas buvo rašomas Lignugariškiai, Lygnugariškiai, rečiau - Lygnugariškė, Lygnugariai (žem. Lygnugarē). XIX a. pradžioje kaime tebuvo 2, o 1846 m. - 8 sodybos, kuriose įsikūrusios žemdirbių šeimos už būstą Kartenos dvarui mokėjo nustatytus mokesčius, o už išsinuomotą žemę - činšą.

Per pirmąjį visuotinį Lietuvos gyventojų surašymą Lygnugariškės, kitaip - Šileikino, kaime 1923 m. buvo registruoti 5 ūkiai su 35 gyventojais. Tarpukariu per Lietuvos žemės reformą palivarką 1923-1931 m. išparceliavus, jo žemė buvo prijungta prie kaimo, o nauja gyvenvietė išsaugojo Lygnugariškių vardą, nors apylinkės žmonės ir toliau ją vadino Šileikynu.

Šuns ir Žąsino Draugystė Pocių Sodyboje

Pocių sodybą Radiškės kaime netoli Kaltinėnų saugo šuo Bičiulis ir jo padėjėjas žąsinas Zulinas. Jų būdelė prie pat įvažiavimo į namus, ir nė vienas svetimas žmogus nepraeis nepastebėtas. Pirmasis sureaguoja Zulinas - pamatęs nepažįstamą svečią, jis pradeda nepatenkintas šnypšti ir snapu grasinti atėjūnui, o po to iš būdos išlenda Bičiulis ir, matydamas reikalą, įsikiša į konfliktą. Šeimininkai sako, kad žąsinas netgi sargesnis už savo partnerį šunį. Vėsesnę dieną Bičiulis kartais net tingi lįsti iš būdos - kam jam vargintis, jeigu Zulinas visada trinasi apie būdą ir budria akimi stebi aplinką?

Šuo pririštas, jo partneris žąsinas laisvas, bet toli nuo būdos neina - tik pasipešti žolės arba kūdrą atsigerti vandens. Vos tik Zulinas pasitraukia toliau, Bičiulis nepatenkintas pradeda loti, inkšti, trypti kojomis - taip jis ragina savo draugą grįžti atgal. Kur tu, mano bičiuli? Grįžk atgal, dar kas atsitiks!

Pasirodo, Zulinas yra našlys. Jis turėjo žąselę, toji jau tupėjo ant kiaušinių ir laukė žąsiukų, bet kažkurią naktį lapė ją nunešė - Zulinas neįstengė apginti. Likęs vienas ir nelaimingas, Zulinas ėme lįsti prie šuns ir ieškoti jo draugystės, nors tas baisiausiu įsiūčiu jį vijo ko toliau nuo būdos. To betrūko, kad jis, garbingas sargybos viršininkas, prasidės su kažkokiu dvikoju žąsinu!..

Visgi Zulino atkaklumas palenkė Bičiulio širdį, ir vieną dieną šeimininkai pamatė, kad buvę mirtini priešai draugiškai tupi prie šuns būdos. Juk šuo, kaip ir žąsinas - bendruomeninis padaras, jam irgi buvo ilgu vienam be draugų. Dabar šuns būda jau abiejų - vėsesnę naktį šalia šuns joje įsitaiso ir žąsinas.

Šeimininkai įspėjo, kad fotografuodamas nelįsčiau labai arti šuns - žąsinas gali pulti. Jei koks nepažįstamas žmogus ima kalbinti šunį, žąsinas įžiūri pavojų ir nedvejodamas puola ginti savo bičiulį.

tags: #pociu #sodyba #pocius