Privačios Nuosavybės Įstatymas Lietuvoje: Istorija ir Raida

Nuosavybė - tai visų rūšių materialusis ir nematerialusis turtas, kuris pagal nuosavybės teisę priklauso fiziniam ar juridiniam asmeniui (įskaitant valstybę ir savivaldybes) arba keliems savininkams kartu (bendrosios nuosavybės teisė). Nuosavybės teisės saugo įstatymai. Konstitucijoje nurodoma, kad nuosavybė neliečiama. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.

Teisė į nuosavybės neliečiamumą yra plačiai interpretuojama Konstitucinio Teismo nutarimuose. Ypač svarbu, kaip ir kokiu būdu gali būti nusavinamas privačios nuosavybės teise esantis objektas. Nagrinėjant šį klausimą ypač svarbi Konstitucinio Teismo nuomonė, išsakyta 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime, kad „nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas, nes teisė visais visuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtas galiojimo ribas“.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „nuosavybės neliečiamumas reiškia savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją”.

Konstitucijos 24 straipsnio antrojoje dalyje įvardytos sąlygos, kurioms esant be asmens sutikimo galima įeiti į jo būstą. Tokį leidimą gali duoti teismas arba įstatymas gali numatyti tokią galimybę, tačiau tik tais atvejais, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Jeigu įstatymas nustatytų kitokius pagrindus, jie galėtų būti traktuojami kaip prieštaraujantys Konstitucijai.

Pagal formą skiriama privati nuosavybė, kolektyvinė nuosavybė (apima akcinę, kooperatinę nuosavybę, visuomeninę nuosavybę, savivaldybių ir valstybinę nuosavybę) ir mišrioji nuosavybė.

Nuosavybės Teisės Istorija Lietuvoje

LIETUVOJE pirminės gentinės bendruomenės, kurioje visas genties ar kitos bendruomenės turtas priklausė bendrai visiems jos nariams, bendruomeninė nuosavybė atsirado devintame tūkstantmetyje prieš Kristų ir vyravo iki 4 a. po Kr., kai yrant pirminei gentinei bendruomenei atsirado pavienių žmonių ar šeimų privati žemės, jos dirbimo įrankių, gyvulių nuosavybė.

10-12 a. galutinai susiformavo feodalinė nuosavybė, kurios pagrindinis objektas buvo žemė. 19 a. pabaigoje (gerokai vėliau nei Vakarų Europoje) pradėjo įsigalėti kapitalistinė nuosavybė, pagrįsta kapitalo ir gamybos priemonių valdymu.

1918-40 Lietuvos žemės ūkyje ir amatuose vyravo smulkioji privati nuosavybė, kurios turėjo dauguma šalies gyventojų, dėl to samdomųjų darbininkų buvo palyginti nedaug. Kartu egzistavo ir stambesnė akcinė, valstybinė, kooperatinė, mišrioji nuosavybė (pramonėje, prekyboje, finansuose, transporte).

SSRS okupacijos metais privati nuosavybė buvo oficialiai panaikinta, gyventojai galėjo turėti tik individualią asmeninę nuosavybę (asmeniniai daiktai, pagalbiniai ūkiai) ir negalėjo jos panaudoti pelnui gauti. Ekonominė veikla rėmėsi valstybine nuosavybe, kolūkių nuosavybė buvo vadinama kooperatine, nors jie neatitiko kooperatinės bendrovės požymių.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 20 a. pabaigoje-21 a. Konstitucijoje nurodoma, kad nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Teisė į nuosavybės neliečiamumą yra plačiai interpretuojama Konstitucinio Teismo nutarimuose.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „nuosavybės neliečiamumas reiškia savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją”.

„[N]ei Konstitucija, nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybes įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą arba apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo“.

Nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas yra pagrindinės materialaus turto rūšys, formuojančios žmogaus turtinį pagrindą, vaidinantį svarbų vaidmenį 21 amžiaus ekonomikoje. Turtas, kuris negali būti perkeltas iš vienos vietos į kitą, nepakeitus jo paskirties ir nesumažinus vertės, laikomas nekilnojamu turtu. Turtas, kurį galima perkelti, vadinamas kilnojamuoju turtu.

Nuosavybė bendrąja teisine prasme - gėrybių (daiktų), priklausančių savininkui ir sudarančių asmens turtą, visuma. Nuosavybės teisė atsiranda teisės normų pagrindu kaip konkrečių asmenų teisė į tam tikrą turtą. Svarbiausias nuosavybės teisės bruožas yra tas, kad savininko teisė į turtą nepriklauso nuo kitų asmenų. Šias jo teises tiesiogiai nustato tik teisės normos.

Lietuvoje nuosavybės teisės turinio pagrindas yra tradicinė savininko teisės triada: valdymas, naudojimas ir disponavimas.

Disponavimas - turto likimo nustatymas, teisė savininko nuožiūra nustatyti teisinę turto padėtį, jo būklę, įskaitant turto perdavimo ir panašią teisę. Turto perdavimas - savininko išimtinė teisė savo turto objektus perduoti, įkeisti, leisti naudotis kitam, nekeičiant jų juridinės padėties.

Pagrindinės Nuosavybės Formos Lietuvoje

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymas ir valstybės turto didžiosios dalies privatizavimas bei kiti panašūs ekonominės reformos metu vykstantys nuosavybės transformavimo procesai sudarė sąlygas Lietuvos Respublikoje susiformuoti naujoms nuosavybės rūšims ir formoms.

Privati Nuosavybė

LR Konstitucijos 46 straipsnio 1-ojoje dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise. Privačios nuosavybės teisės subjektai yra fiziniai asmenys, jais taip pat gali būti ir juridiniai asmenys. Privačios nuosavybės teisė pagal įgyvendinimo įvairovę gali pasireikšti įvairiomis formomis.

Paprasčiausiai privati nuosavybė gali būti, kai fizinis asmuo pats įgyvendina savo nuosavybės teisę į turtą. Fizinis asmuo, įgyvendindamas nuosavybės teisę į savo turtą, gali sujungti jį su kitų asmenų turtu bendrai veiklai, neįsteigiant juridinio asmens. Taip pat įvairiais įstatymų numatytais būdais gali atsirasti ne vieno, o kelių asmenų nuosavybė, t.y. bendroji nuosavybė. Bendrąja nuosavybe yra laikomas turtas, kuris priklauso kartu dviem ar keliems savininkams.

Bendroji Dalinė Nuosavybė

Bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Kiekvienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių, proporcingai savo daliai, turi teisę į bendro turto duodamas pajamas, taip pat privalo dalyvauti išlaidose, daromose jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitiems mokėjimams sumokėti.

Bendroji Jungtinė Nuosavybė

Bendrojoje jungtinėje nuosavybėje turto dalys nėra nustatytos. Pavyzdžiui, santuokos sudarymas sudaro prielaidas bendrosios jungtinės nuosavybės teisei atsirasti. Nuo santuokos įregistravimo momento bendrai įgytą turtą sutuoktiniai valdo, naudoja bei juo disponuoja bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis.

Valstybės Nuosavybė

Apžvelgus nuosavybės rūšis užsienio valstybėse, matyti, jog daugelyje iš jų valstybės nuosavybė sudaro 20-30 ir daugiau procentų. Todėl nekyla abejonių, kad Lietuvoje tam tikra turto dalis taip pat turi būti valstybės nuosavybė. Valstybei nuosavybės teise turi priklausyti ir turtas, būtinas gyvybiškai reikšmingoms šalies funkcijoms vykdyti: šalies aprūpinimas kuru, energija, vandeniu, kai kuriomis žaliavų rūšimis; aprūpinimas pašto, telefono, telegrafo, radijo ir kt.

Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.

Savivaldybių Nuosavybė

LR Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1-ojoje dalyje nustatyta, kad savivaldybės ekonominį pagrindą sudaro savivaldybės nuosavybė. Numatyti ir savivaldybių nuosavybės teisės atsiradimo pagrindai. Savivaldybei perduodami kai kurie valstybės objektai. Priimtas netgi LR įstatymas “Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn”, kuriame numatytas savivaldybių nuosavybėn perduotinas valstybės turtas bei jo perdavimo tvarka.

Valstybės ir savivaldybių nuosavybę apjungianti nuosavybės rūšis vadinama viešąja nuosavybe, kadangi aukščiausieji valstybės valdžios ir vietiniai valdžios organai atitinkamai valstybės ar savivaldybių turtą viešai valdo, naudoja bei juo disponuoja viešam (bendram) interesui, pasinaudodami rinkėjų tiesiogiai jiems suteikta teise.

Intelektualinė Nuosavybė

Pastaraisiais metais vis svarbesnė tampa intelektualinė nuosavybė, apimanti tam tikrą nuosavybės objektų grupę. Intelektualinės nuosavybės objektais laikomi: literatūros, meno bei mokslo kūriniai; artistų vaidybinė veikla, garso ir vaizdo įrašai, radijo bei televizijos laidos; išradimai visuose žmogaus veiklos srityse; pramoniniai pavyzdžiai (pramoninis dizainas) ir kitos su intelektualine nuosavybe susijusios teisės.

Intelektualinė nuosavybė dar skirstoma į autorinę teisę ir pramoninę nuosavybę.

Pramoninė Nuosavybė

Pramoninė nuosavybė- tai intelektualinės nuosavybės dalis. 1994 m. Lietuva prisijungė prie 1983 m. Paryžiaus konvencijos pramoninei nuosavybei saugoti.

Autorių Teisės

Teisinis pagrindas, garantuojantis autorių teisių apsaugą Lietuvoje, atitinkančią šių teisių apsaugą tarptautinėje praktikoje, sukurtas priėmus 1994 m. gegužės 17 d. įstatymą dėl Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso pakeitimo ir papildymo.

Svarbu atsiminti, kad paveldėto turto valdymas ir vertinimas gali sukelti papildomų iššūkių, ypač jeigu turto teisės yra neaiškios arba yra keli paveldėtojai.

Dabartiniam žmogui tikriausiai būtų labai sunku įsivaizduoti gyvenimą be privačios nuosavybės, kuri suteikia laisvės ir saugumo pojūtį. Savo privačią nuosavybę ginti nuo kitų asmenų mes turime tokią pat teisę, kaip ginti savo gyvybę, sveikatą, laisvę, šeimą. Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, kad Lietuvos ūkio pagrindas yra privatinė nuosavybė ir kad ši nuosavybė yra neliečiama.

Privačios nuosavybės institutas vystėsi ilgą laiką, tobulėdamas su žmogaus teisių ir laisvių apsauga ir garantijomis. Daugumoje totalitarinių ir autoritarinių režimų valstybėse turtas priklauso valstybei ir jį valdo maža grupelė žmonių, tokiose valstybėse klesti ne tik teroras ir grubūs žmogaus teisių pažeidimai, bet ir skurdas.

Nuosavybė gali būti suprantama ir aiškinama dviem prasmėmis - ekonomine ir teisine. Nuosavybė ekonomine prasme suprantama kaip ekonominiai santykiai, atsiradę dėl daiktų valdymo, naudojimo ir disponavimo jais; jie istorijos eigoje keitėsi. Ši sąvoka teisine prasme suprantama kaip šių teisinių santykių reguliavimas teisės normomis. Tai visuma teisės normų, kurios įtvirtina ir gina tam tikrų daiktų priklausomybę tam tikram asmeniui arba keliems asmenims ir nustato jiems galimybę tuos daiktus valdyti, naudoti ir jais disponuoti.

Žmogus, net jei jis “nieko neturi”, vis tiek yra bent jau savo kūno ir savo minčių savininkas. Nors tai paprastai neįvardinama kaip nuosavybė, tačiau ginama kaip nuosavybė. Būtent iš šio teiginio išplaukia, kad tai, kas sukurta žmogaus, yra jo nuosavybė, ką žmogui savanoriškai perdavė kitas žmogus - irgi yra jo nuosavybė.

Privati nuosavybė suteikia žmogui nepriklausomybę nuo valdžios ir kitų žmonių užgaidų. Joks nuosavybės perskirstymo modelis nėra suderinamas su individo laisve disponuoti savo nuosavybe taip, kaip jis nori. Nepaisant šios kaitos ir nuosavybės objektų dinamiškumo, nuosavybės principai kinta labai mažai.

Vakarų visuomenėse individualizmas ir nuosavybė yra būtent tos abstrakčios taisyklės, kurios naudojamos kaip pamatiniai principai plėtojantis teisei. Nuosavybės apsaugą įprasta laikyti pagrindine valstybės funkcija.

Kai vieno asmens privačios nuosavybės teisė prasideda, tai kito asmens nuosavybės teisė tam pačiam nuosavybės objektui pasibaigia. Nuosavybės perėjimo momentą nustato įstatymai arba šalys savo laisva valia.

Nuosavybės Teisės Raida Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

Kadangi privati nuosavybė atsiranda kartu su valstybe, tai logiška būtų pradėti nagrinėti jos raidą nuo valstybės susiformavimo. t. y. privačia nuosavybę galėjo turėti tik feodalai. Valstybė saugojo jų interesus ir buvo jų remiama. Tuo metu rašytinės teisės beveik nebuvo.

Apie XI a. susikūrė Lietuvos kunigaikštystė, kuri greičiausiai jau buvo ankstyvasis valstybinis darinys. Apie 1183 m. susikūrė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kurios pradžią žymi staigus Lietuvos karinės galios išaugimas. Ankstyvosios Lietuvos valstybinės struktūros išlaikymo pagrindą sudarė pasėdžių rinkimo sistema. Susikūrus LDK, pasėdžių telkimo punktuose ėmė kurtis valdovo dvarai.

XIII - XIV amžiais, o iš dalies dar ir XV amžiuje Lietuvos valstybinės struktūros pagrindą sudarė valdovo dvarai. Valdovas ir apie jį susitelkusi taryba buvo valstybinio gyvenimo centras, vienintelė centrinė valstybinės valdžios institucija.

Vėliau įsivyravo bajorų dvarai, bet ir jie nebuvo vien privatūs bajorų ūkiai. Bajorams buvo deleguotos valstybės funkcijos ir jie teisė, administravo savo dvarų teritorijoje gyvenančius žmones, rinko iš jų mokesčius, gynė juos nuo užpuolikų. Pirmieji dvarininkai buvo valsčių kunigaikščiai, o jų dvarų centrai buvo piliakalniai.

Dvaras buvo ne tiek asmeninis kunigaikščio turtas, kiek struktūra, aptarnaujanti kunigaikščio instituciją. Dvaro turėjimas buvo susijęs su buvimu valdžioje, o ne su asmeniniu praturtėjimu.

XIV - XVI amžiuje pagrindinis turtas buvo žemė. Iki XIV amžiaus pabaigos nuosavybės neturėjo bažnyčia. Besikurianti valstybė visų pirma atstovavo didikų interesus, tačiau dėl laisvųjų valstiečių - alodistų ir silpnos bajoriškos žemėvaldos buvimo ji reiškė ir valstiečių žemės savininkų interesus.

Nominaliai visa žemė priklausė Didžiajam kunigaikščiui, tačiau jas valdė vasalai - kunigaikščiai ir bajorai. Taigi buvo atskirta nuosavybės teisė ir valdymo teisė. Vasalai už turimą žemę atliko karinę tarnybą. Nuosavybės teise feodalams priklausė ne tik žemė, bet ir žmonės - įbaudžiavinti valstiečiai.

1447 m. Kazimiero privilegijoje buvo pasakyta, kad nelaisvų valstiečių, pabėgusių iš kitų privatinių dvarų, kunigaikštis nepriims į savo žemę, taip pat ir feodalai neturėjo teisės priimti nelaisvų valstiečių.

XV amžiuje atsirado senaties papročiai. 30 metų prabuvęs feodalo žinioje valstietis tapdavo nelaisvu - pradėdavo jam priklausyti. Valstietis buvo savo žemės savininkas.

1468 m. Kazimiero teisynas reglamentavo ir civilinę teisę (20-22 str.). Daugiausia reglamentuojamas buvo žemės valdymas ir dėl to kylantys ginčai. Buvo draudžiama savavališkai užgrobti dirvas, pievas, miškus. Kilus ginčui visi galėjo kreiptis į tekūnus, kurie turėdavo atvykti į vietą, viską išmatuoti, apklausti liudininkus ir išspręsti ginčą.

Feodalams žemė priklausė kaip tėvonija; suteiktas arba ištarnautas turtas; pirktinis turtas. Vadinasi privačią nuosavybę galima buvo paveldėti, užtarnauti ir nusipirkti. Jų teisė disponuoti šių trijų rūšių turtais buvo nevienoda.

Nuosavybės Teisės Ypatumai Miestuose

Lietuvos miestuose šiuo laikotarpiu įsigalėjo Magdeburgo teisė. Joje svarbią vietą užėmė nuosavybės teisė. Nuosavybės įgijimo ir apsaugos būdai buvo gana detaliai sureguliuoti. Buvo atskirai atskirta turto valdymo ir nuosavybės teisė.

Dažniausias nuosavybės įgijimo būdas buvo turto paėmimas į savo valdžią ieškinio senaties terminui pasibaigus. Kilnojamojo turto senaties terminas buvo vieni metai ir šešios savaitės, o nekilnojamam tiek kiek galėjo siekti žmogaus atmintis. Neišsaugojus atmintyje - 31 metai, šešios savaitės ir trys dienos. Senatimi negalima buvo įgyti valstybės, bažnyčios turto arba vogto daikto.

Miestiečiai turėjo alodinę teisę į žemės sklypą, tačiau jis neapėmė žemės gelmių. Mokestis nuo žemės sklypo teikiamų pajamų buvo privalomas.

Buvo skiriama paveldėta nuosavybė (tėvoninė) ir įgyta. Įgytu turtu buvo leista disponuoti laisvai, o parduodant tėvoninį turtą, reikėjo gauti įpėdinių sutikimą, nes jie turėjo pirmumo teisę išpirkti tokį turtą.

Siekiant apsaugoti miesto interesus, numatyta tam tikrų apribojimų, kuriais drausta parduoti mieste nekilnojamąjį turtą bajorams ir dvasininkams, taip pat numatyta teisė išpirkti nekilnojamąjį turtą, kuris pateko ne miestiečiui.

Privačiuose miestuose nuo XVII a. Kilnojamojo daikto nuosavybė pereidavo nuo daikto įteikimo momento arba įteikiant krautuvės raktus, kurioje buvo prekės, arba įgijėjui antspaudavus daiktus. Perleidžiant nekilnojamąjį turtą, buvo privaloma jį aprašyti ir kreiptis į teismą dėl įvesdinimo į įgyto turto valdymą. Toks turtas registruotas teisme, įrašant perleidimo sutartį į teismo knygas.

Savininkas turėjo savo turtu naudotis nedarydamas žalos tretiesiems asmenims. Jeigu atstatant pastatą buvo pažeidžiamos kaimynų teisės, jie galėjo pareikšti protestą. Tuo remdamasis teismas galėjo keisti atstatymo projektą arba leisti nugriauti ginčytiną statinį.

Turtą buvo galima įkeisti su teise valdyti arba be jos. įkaitas buvo įrašomas į teismo knygas. Paveldėti buvo galima pagal įstatymą ir pagal testamentą. Tiek vyrai, tiek moterys turėjo vienodas paveldėjimo teises.

Nuosavybės Raida XVI - XVIII a.

Pirmasis Lietuvos Statutas įsigaliojo 1529 m., Antrasis - 1566 m., o Trečiasis - 1588 m. Šiuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės aktuose buvo dalys, įvardintos civiline teise. Jose žemės nuosavybė buvo suteikta bajorams. Kitus civilinius santykius reguliavo taip pat tik bajorų luomui. Tik bajorų luomo atstovai turėjo piliečių teises.

LDK žemės nuosavybės teisinių santykių pagrindą sudarė dvi žemės nuosavybės rūšys, įvardintos alodu ir lenu. Alodas (individuali žemės nuosavybė) formavosi iš natūraliai išaugusios bendruomeninės nuosavybės, išsiskiriant vidutiniams ir stambiesiems ūkiams.

Leno žemės nuosavybė atsirado LDK dažniausiai vykdant grobiamuosius karus ir prijungiant prie savo valstybės žemės plotus. Prijungtos teritorijos buvo laikomos Didžiojo kunigaikščio nuosavybe ir duodamos valdyti bajorams kartu su tas žemes dirbančiais žmonėmis - valstiečiais, už tarnybą.

Kodifikuojant nuosavybės teisę visose trijuose Lietuvos statutuose aiškiai apibrėžtos žemės nuosavybės rūšys - didžiojo kunigaikščio domenas; ponų ir stambių bajorų alodinė nuosavybė ir už tarnyba gauta leno teisėmis žemė bei laisvųjų valstiečių asmeninė žemės nuosavybė.

Lietuvos Statutai numatė bendrosios nuosavybės institutą miškams, kiekvienam bendrasavininkui suteikiant teisę kirsti mišką iš savo lauko pusės. Vieta miške, kurioje susitikdavo abu kirtėjai, laikyta jiems priklausančių miško dalių riba.

tags: #privacios #nuosavybes #istatymas