Privačios Nuosavybės Institutas Lietuvoje: Apibrėžimas ir Istorinė Raida

Dabartiniam žmogui tikriausiai būtų labai sunku įsivaizduoti gyvenimą be privačios nuosavybės, kuri suteikia laisvės ir saugumo pojūtį. Savo privačią nuosavybę ginti nuo kitų asmenų mes turime tokią pat teisę, kaip ginti savo gyvybę, sveikatą, laisvę, šeimą. Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, kad Lietuvos ūkio pagrindas yra privatinė nuosavybė ir kad ši nuosavybė yra neliečiama.

Privačios nuosavybės institutas vystėsi ilgą laiką, tobulėdamas su žmogaus teisių ir laisvių apsauga ir garantijomis. Daugumoje totalitarinių ir autoritarinių režimų valstybėse turtas priklauso valstybei ir jį valdo maža grupelė žmonių, tokiose valstybėse klesti ne tik teroras ir grubūs žmogaus teisių pažeidimai, bet ir skurdas.

Darbo tikslas - išanalizuoti privačios nuosavybės esmę ir apibrėžti jos raidą Lietuvoje. Darbo atlikimo metodas - literatūros ir teisės aktų analizė.

Nuosavybės Samprata ir Principai

Nuosavybė gali būti suprantama ir aiškinama dviem prasmėmis - ekonomine ir teisine. Nuosavybė ekonomine prasme suprantama kaip ekonominiai santykiai, atsiradę dėl daiktų valdymo, naudojimo ir disponavimo jais; jie istorijos eigoje keitėsi. Ši sąvoka teisine prasme suprantama kaip šių teisinių santykių reguliavimas teisės normomis.

Tai visuma teisės normų, kurios įtvirtina ir gina tam tikrų daiktų priklausomybę tam tikram asmeniui arba keliems asmenims ir nustato jiems galimybę tuos daiktus valdyti, naudoti ir jais disponuoti. Valdymas - tai turto turėjimas savininko žinioje, išimtinė teisė daryti jam fizinį ar ūkinį poveikį. Disponavimas - turto likimo nustatymas, teisė savininko nuožiūra nustatyti teisinę turto padėtį, jo būklę, įskaitant turto perdavimo ir panašią teisę. Turto perdavimas - savininko išimtinė teisė savo turto objektus perduoti, įkeisti, leisti naudotis kitam, nekeičiant jų juridinės padėties. Nuosavybė bendrąja teisine prasme - gėrybių (daiktų), priklausančių savininkui ir sudarančių asmens turtą, visuma.

Žmogus, net jei jis “nieko neturi”, vis tiek yra bent jau savo kūno ir savo minčių savininkas. Nors tai paprastai neįvardinama kaip nuosavybė, tačiau ginama kaip nuosavybė. Būtent iš šio teiginio išplaukia, kad tai, kas sukurta žmogaus, yra jo nuosavybė, ką žmogui savanoriškai perdavė kitas žmogus - irgi yra jo nuosavybė.

Nuosavybė leidžia savininkui laisvai savo nuožiūra elgtis su nuosavybės objektu - jį valdyti, juo naudotis bei disponuoti. Tuo pačiu nuosavybė reiškia, kad kitas asmuo negali kėsintis į svetimą turtą.

Jei pažvelgsime į žmonijos istoriją, atrasime, kad ji kartu yra ir nuosavybės plėtros istorija. Viena vertus, nuosavybės objektų ratas siaurėjo, tapo visuotinai pripažįstama, kad vienas žmogus negali būti kito žmogaus nuosavybe, kad žemės savininkas nėra viso oro stulpo virš jo sklypo savininkas.

Dar reikšmingesnis yra naujų nuosavybės objektų atsiradimas. Jei žmonijos aušroje nuosavybė buvo tai, ką žmogus pats naudoja savo buičiai, tai vėliau nuosavybės institutas tapo gerokai sudėtingesnis. Technologinė pažanga leidžia vis daugiau objektų, kurie nebuvo laikomi nuosavybe, tapti nuosavybe. Atsiranda vis naujų nuosavybės objektų, pvz., kuo įvairiausios intelektualinės bei pramoninės nuosavybės formos. Nuosavybės objektų samprata kinta ir šiandien.

Privati nuosavybė suteikia žmogui nepriklausomybę nuo valdžios ir kitų žmonių užgaidų. Joks nuosavybės perskirstymo modelis nėra suderinamas su individo laisve disponuoti savo nuosavybe taip, kaip jis nori. Nepaisant šios kaitos ir nuosavybės objektų dinamiškumo, nuosavybės principai kinta labai mažai.

Vakarų visuomenėse individualizmas ir nuosavybė yra būtent tos abstrakčios taisyklės, kurios naudojamos kaip pamatiniai principai plėtojantis teisei. Nuosavybės apsaugą įprasta laikyti pagrindine valstybės funkcija. Nuosavybės teisė atsiranda teisės normų pagrindu kaip konkrečių asmenų teisė į tam tikrą turtą. Svarbiausias nuosavybės teisės bruožas yra tas, kad savininko teisė į turtą nepriklauso nuo kitų asmenų. Šias jo teises tiesiogiai nustato tik teisės normos.

Tradiciskai Lietuva yra laikoma romėnų teisės šeimos šalimi. Taigi ir privačios nuosavybės pagrindiniai principai atėjo pas mus iš romėnų teisės. Nuosavybė apskritai yra viena iš pagrindinių teisių. Taip pat kalbant apie nuosavybę nereikėtų painioti jos su valdymu. Dar senovės romėnai kalbėdami apie valdymą jie sakė: „Aš turiu daiktą“, - o apie nuosavybę „Aš turiu teisę į daiktą“.

Nuosavybė atsiranda esant tam tikriems juridiniams faktams - nuosavybės teisės atsiradimo pagrindams. Šiuos pagrindus nustato valstybės teisės aktai. Vienas pagrindinių principų yra tas, kad niekas negali perduoti teisių į daiktą, jeigu jų neturi pats.

Kai vieno asmens privačios nuosavybės teisė prasideda, tai kito asmens nuosavybės teisė tam pačiam nuosavybės objektui pasibaigia. Nuosavybės perėjimo momentą nustato įstatymai arba šalys savo laisva valia.

Tai gali būti daikto perdavimo momentas, ar bet kuris kitas momentas.

Konstitucinis Teismas

Institucijos, Užtikrinančios Nuosavybės Teisių Apsaugą

Privačios nuosavybės apsauga yra vienas iš svarbiausių teisinės valstybės principų. Lietuvoje šią funkciją atlieka įvairios institucijos, užtikrinančios, kad nuosavybės teisės būtų gerbiamos ir ginamos.

Konstitucinis Teismas

Konstitucinis Teismas yra viena iš pagrindinių institucijų, užtikrinančių nuosavybės teisių apsaugą Lietuvoje. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas dėl įstatymų atitikties Konstitucijai.

Pavyzdžiui, 1996 m. rugsėjo 5 d. viešame Teismo posėdyje buvo išnagrinėta byla Nr. Seimas 1994 m. balandžio 26 d. priėmė Lietuvos Respublikos žemės įstatymą (Žin., 1994, Nr. 34-620). 1995 m. birželio 13 d. įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos žemės įstatymo pakeitimo ir papildymo“(Žin., 1995, Nr.

Pareiškėjas, be to, teigia, kad tokia Žemės įstatymo 6 straipsnio pirmosios dalies nuostata taip pat prieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio antrosios dalies nuostatai, pagal kurią savivaldybės, kiek leidžia jų kompetencija, veikia laisvai ir savarankiškai.

Pareiškėjas tvirtina, jog nuostata, kad Vyriausybė savo nutarimu turi nustatyti, kokia tvarka valstybinė (viešoji) nuosavybė keičiama į privačią, prieštarauja Konstitucijos 128 straipsnio antrajai daliai, kuri nustato: „Valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas.“ Jo nuomone, tuo atveju, kai Konstitucijoje yra numatyta, jog „tvarką nustato įstatymas“, tos tvarkos turinį turi nustatyti įstatymų leidėjas, o ne Vyriausybė.

Ši nuostata taip pat prieštarauja Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo 9 straipsniui, kuris nustato, kad apskrities valdytojas gali priimti sprendimus dėl žemės pirkimo-pardavimo, nuomos ir panaudos sutarčių sudarymo, jeigu tai yra susiję su žemės reforma (9 straipsnio 3 punktas) arba tai yra laisva valstybinė žemė, neperduota valdyti savivaldos institucijoms (9 straipsnio 1 punktas).

Remdamasis išdėstytais motyvais, pareiškėjas prašo pripažinti, kad Seimo 1994 m. balandžio 26 d. priimto ir 1995 m. birželio 13 d.

Teismų sistema

Pagal Konstitucijos 5 straipsnio pirmąją dalį „valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas“. Taigi, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, savivaldybės valstybinės valdžios nevykdo ir todėl negali perimti valstybės funkcijų disponuoti valstybine žeme, nes savivaldybės nėra nei valstybinės, nei apskritai žemės nuosavybės teisės subjektas (Konstitucijos 47 straipsnio pirmoji dalis).

Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, kai šios Civilinio kodekso nuostatos taikomos valstybinei žemei, jos negali prieštarauti Konstitucijos 47 straipsniui, t. y. Suinteresuoto asmens atstovas teigia, kad valstybės teisė perleisti jai priklausantį turtą naudoti kitoms institucijoms yra numatyta Civilinio kodekso 96 straipsnyje, kuris nustato, jog „savininkas valdo jam priklausantį turtą, naudojasi bei disponuoja juo pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų“.

Valstybinės žemės plotai nėra pastovūs, nes jie palaipsniui privatizuojami: grąžinami (kaimo vietovėje) ekvivalentine natūra, suteikiami nuosavybėn neatlygintinai ir parduodami, taip pat suteikiami naudotis arba išnuomojami ilgam laikui, suteikiant teisę statyti kapitalinius pastatus.

Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, pareiškėjo teiginys, jog „Žemės įstatyme Vyriausybė ir savivaldybės privalėtų būti lygūs, o ne pavaldūs vienas kitam viešosios nuosavybės teisės subjektai valstybinės žemės valdymo teisės atžvilgiu“, yra neteisingas dėl to, kad tai nėra lygiaverčiai subjektai žemės nuosavybės teisės atžvilgiu.

Konstitucijos 77 straipsnio antroji dalis nustato, kad Respublikos Prezidentas „atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų“.

Suprantama, jog žemės savininkų teisės turi būti tokios, kad jie netaptų priklausomi nuo kitų žemės teisinių santykių subjektų - valdytojų, naudotojų - subjektyvios valios.

Žiūrint iš istorijos pozicijų galima pastebėti, jog Lietuvos valstybė ir anksčiau disponavo išimtine teise valdyti jai nuosavybės teise priklausančią valstybinę žemę taip, kad ji būtų tinkamai naudojama bendrai tautos gerovei. Tai patvirtina 1922 m. Konstitucijos 90 straipsnis, 1928 m. Konstitucijos 91 straipsnis, 1938 m. Konstitucijos 53 straipsnis.

Šiuo metu valstybėje vykstantys nuosavybės teisės į žemę atstatymo bei žemės reformos procesai yra vienas nuo kito neatskiriami ir realizuojami per vieną bendrą objektą - žemę. Užtikrinant šių procesų vyksmą būtina maksimaliai suderinti įvairių subjektų interesus.

Pažymėtina, kad nei Konstitucija, nei kiti galiojantys įstatymai nepaneigia valstybės galimybės išskirti prioritetinius dalykus reguliuojamų teisinių santykių srityje ir nustatyti tam tikrus specifinius reikalavimus atitinkamiems subjektams, šiuo atveju valstybinės žemės valdytojams, naudotojams.

1996 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio papildymo įstatyme bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstituciniame įstatyme (toliau nutarime - Konstitucinis įstatymas) nustatyta, kad savivaldybės galės įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus.

Iš to darytina išvada, kad dar nesamų, tegul ir galimų ar siekiamų savivaldybių subjektinių nuosavybės į žemę teisių gynybai negali būti taikomos civilinės teisės normos, reguliuojančios apskritai nuosavybės santykius ir ginančios nuosavybės santykių subjektų teises.

Perleisti turtą kitiems asmenims turi teisę savininkas arba jo įgalioti asmenys.

Konstitucinis Teismas mano, kad Žemės įstatymo 6 straipsnio pirmosios dalies nuostata, jog Vyriausybė savo sprendimu suteikia valstybinės žemės valdymo teisę, neduoda pagrindo teigti, kad taip yra nustatomas savivaldybių teisės valdyti žemę turinys.

Žemės valdymo teisės turinys yra reglamentuotas įstatymuose (Žemės įstatymas, Žemės reformos įstatymas, Žemės nuomos įstatymas ir kt.). Tai reiškia, kad Seimas nedelegavo Vyriausybei teisės apibrėžti valstybinės žemės valdymo teisės, suteiktos savivaldybėms, turinį.

Kartu Konstitucinis Teismas pažymi, kad Žemės įstatymo 6 straipsnio pirmosios dalies nuostata „Vyriausybės sprendimu“ palieka galimybę dviprasmiškai aiškinti jos turinį, netiksliai suvokti teisinio reguliavimo ribas.

Nuosavybės Teisės Raida Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

Kadangi privati nuosavybė atsiranda kartu su valstybe, tai logiška būtų pradėti nagrinėti jos raidą nuo valstybės susiformavimo. t. y. privačia nuosavybę galėjo turėti tik feodalai. Valstybė saugojo jų interesus ir buvo jų remiama. Tuo metu rašytinės teisės beveik nebuvo.

Apie XI a. susikūrė Lietuvos kunigaikštystė, kuri greičiausiai jau buvo ankstyvasis valstybinis darinys. Apie 1183 m. susikūrė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kurios pradžią žymi staigus Lietuvos karinės galios išaugimas. Ankstyvosios Lietuvos valstybinės struktūros išlaikymo pagrindą sudarė pasėdžių rinkimo sistema. Susikūrus LDK, pasėdžių telkimo punktuose ėmė kurtis valdovo dvarai.

XIII - XIV amžiais, o iš dalies dar ir XV amžiuje Lietuvos valstybinės struktūros pagrindą sudarė valdovo dvarai. Valdovas ir apie jį susitelkusi taryba buvo valstybinio gyvenimo centras, vienintelė centrinė valstybinės valdžios institucija.

Vėliau įsivyravo bajorų dvarai, bet ir jie nebuvo vien privatūs bajorų ūkiai. Bajorams buvo deleguotos valstybės funkcijos ir jie teisė, administravo savo dvarų teritorijoje gyvenančius žmones, rinko iš jų mokesčius, gynė juos nuo užpuolikų. Pirmieji dvarininkai buvo valsčių kunigaikščiai, o jų dvarų centrai buvo piliakalniai.

Dvaras buvo ne tiek asmeninis kunigaikščio turtas, kiek struktūra, aptarnaujanti kunigaikščio instituciją. Dvaro turėjimas buvo susijęs su buvimu valdžioje, o ne su asmeniniu praturtėjimu.

XIV - XVI amžiuje pagrindinis turtas buvo žemė. Iki XIV amžiaus pabaigos nuosavybės neturėjo bažnyčia. Besikurianti valstybė visų pirma atstovavo didikų interesus, tačiau dėl laisvųjų valstiečių - alodistų ir silpnos bajoriškos žemėvaldos buvimo ji reiškė ir valstiečių žemės savininkų interesus.

Nominaliai visa žemė priklausė Didžiajam kunigaikščiui, tačiau jas valdė vasalai - kunigaikščiai ir bajorai. Taigi buvo atskirta nuosavybės teisė ir valdymo teisė. Vasalai už turimą žemę atliko karinę tarnybą. Nuosavybės teise feodalams priklausė ne tik žemė, bet ir žmonės - įbaudžiavinti valstiečiai.

1447 m. Kazimiero privilegijoje buvo pasakyta, kad nelaisvų valstiečių, pabėgusių iš kitų privatinių dvarų, kunigaikštis nepriims į savo žemę, taip pat ir feodalai neturėjo teisės priimti nelaisvų valstiečių.

XV amžiuje atsirado senaties papročiai. 30 metų prabuvęs feodalo žinioje valstietis tapdavo nelaisvu - pradėdavo jam priklausyti. Valstietis buvo savo žemės savininkas.

1468 m. Kazimiero teisynas reglamentavo ir civilinę teisę (20-22 str.). Daugiausia reglamentuojamas buvo žemės valdymas ir dėl to kylantys ginčai. Buvo draudžiama savavališkai užgrobti dirvas, pievas, miškus. Kilus ginčui visi galėjo kreiptis į tekūnus...

Nuosavybės Teisių Apsauga ir Apribojimai

Konstitucijoje nurodoma, kad nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Teisė į nuosavybės neliečiamumą yra plačiai interpretuojama Konstitucinio Teismo nutarimuose. 1993 m. gruodžio 13 d.

Ypač svarbu, kaip ir kokiu būdu gali būti nusavinamas privačios nuosavybės teise esantis objektas. Nagrinėjant šį klausimą ypač svarbi Konstitucinio Teismo nuomonė, išsakyta jau minėtame 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime, kad „nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas, nes teisė visais visuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtas galiojimo ribas“.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „nuosavybės neliečiamumas reiškia savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją”.

„[N]ei Konstitucija, nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybes įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą arba apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo“.

Konstitucijos 24 straipsnio antrojoje dalyje įvardytos sąlygos, kurioms esant be asmens sutikimo galima įeiti į jo būstą. Tokį leidimą gali duoti teismas arba įstatymas gali numatyti tokią galimybę, tačiau tik tais atvejais, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Jeigu įstatymas nustatytų kitokius pagrindus, jie galėtų būti traktuojami kaip prieštaraujantys Konstitucijai.

Nuosavybės formos Lietuvoje

Pagal formą skiriama privati nuosavybė, kolektyvinė nuosavybė (apima akcinę, kooperatinę nuosavybę, visuomeninę nuosavybę, savivaldybių ir valstybinę nuosavybę) ir mišrioji nuosavybė.

Nuosavybės formų schema

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 20 a. pabaigoje-21 a. Konstitucijoje nurodoma, kad nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Teisė į nuosavybės neliečiamumą yra plačiai interpretuojama Konstitucinio Teismo nutarimuose.

LR Konstitucijos 46 straipsnio 1-ojoje dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise. Privačios nuosavybės teisės subjektai yra fiziniai asmenys, jais taip pat gali būti ir juridiniai asmenys. Privačios nuosavybės teisė pagal įgyvendinimo įvairovę gali pasireikšti įvairiomis formomis.

Apžvelgus nuosavybės rūšis užsienio valstybėse, matyti, jog daugelyje iš jų valstybės nuosavybė sudaro 20-30 ir daugiau procentų. Todėl nekyla abejonių, kad Lietuvoje tam tikra turto dalis taip pat turi būti valstybės nuosavybė.

Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.

Svarbu atsiminti, kad paveldėto turto valdymas ir vertinimas gali sukelti papildomų iššūkių, ypač jeigu turto teisės yra neaiškios arba yra keli paveldėtojai.

tags: #privacios #nuosavybes #institucijos