Diskusijos apie privačios nuosavybės paskirtį ir jos reikšmę jau daugelį šimtmečių audrino ne vieno filosofo, politiko ar mąstytojo vaizduotę. Šiandien skirtingose valstybėse privačios nuosavybės statusas yra nevienodas. Vienose šalyse įtvirtinta, kad savininko teisių įgyvendinimas privalo būti socialiai orientuotas, kad nuosavybė atlieka tam tikrą socialinį vaidmenį, o savininkas turi tenkinti ne tik savo asmeninius interesus, bet rūpintis, kad jo privati nuosavybė tarnautų viešam interesui. Girdime ir priešingą nuomonę, jog teisė į privačią nuosavybę yra absoliuti, kad ji turi būti saugoma kaip išskirtinis prioritetas.
Lietuvos valstybė nuėjo savo teisės į privačią nuosavybę apsaugos ir gynybos raidos kelią. Valstybės gyvavimo laikotarpiu buvo metų, kai teisė į privačią nuosavybę buvo neigiama, o turtas atimamas iš jo savininkų. Taip pat buvo laikotarpis, kai susigrąžinus valstybingumą teko naujai mokytis įgyvendinti ir ginti savo, kaip savininko, teises bei gerbti svetimą nuosavybę. Šiandien mes girdime daug diskusijų apie teisę į privačią nuosavybę, jos vietą visos tautos ir atskirų individų (savininkų) gyvenime.
Šiame straipsnyje autorės pabandė atskleisti, koks privačiosios nuosavybės ir viešosios nuosavybės santykis Lietuvoje. Pagrindinis šios straipsnio tikslas - atskleisti privačios nuosavybės socialines funkcijas. Autorės siekia išanalizuoti ir apibendrinti, kokią funkciją privačiai nuosavybei priskiria Lietuvos Respublikos Konstitucija, kiti teisės aktai, taip pat konstitucinė jurisprudencija.
Nuosavybės Samprata ir Formos Lietuvoje
Privat nuosavýbė - nuosavybės forma, kai juridinis arba fizinis asmuo pats įgyvendina savo nuosavybės teisę į turtą. Privačios nuosavybės objektai gali būti bet koks turtas šalyje ar užsienyje, neribojant jo kiekio, jei įstatymais nedraudžiama tokį turtą turėti privačios nuosavybės teise. Fizinis asmuo, įgyvendindamas privačios nuosavybės teisę į savo turtą, gali jį sujungti su kitų asmenų turtu bendrai veiklai nesteigdami juridinio asmens. Juridinio asmens privačios nuosavybės atveju šis juridinis asmuo yra jam perduoto turto savininkas, o turtą perdavę asmenys (steigėjai, akcininkai, pajininkai ir kiti) yra tik akcijų ar pajų savininkai, bet išsaugo reikalavimo teisę į perduotą turtą. Lietuvos Konstitucijoje (1992) įtvirtinta, kad šalies ūkio pagrindas yra privati nuosavybė.
Nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas yra pagrindinės materialaus turto rūšys, formuojančios žmogaus turtinį pagrindą, vaidinantį svarbų vaidmenį 21 amžiaus ekonomikoje. Turtas, kuris negali būti perkeltas iš vienos vietos į kitą, nepakeitus jo paskirties ir nesumažinus vertės, laikomas nekilnojamu turtu. Turtas, kurį galima perkelti, vadinamas kilnojamuoju turtu.
Nuosavybė bendrąja teisine prasme - gėrybių (daiktų), priklausančių savininkui ir sudarančių asmens turtą, visuma. Nuosavybės teisė atsiranda teisės normų pagrindu kaip konkrečių asmenų teisė į tam tikrą turtą. Svarbiausias nuosavybės teisės bruožas yra tas, kad savininko teisė į turtą nepriklauso nuo kitų asmenų. Šias jo teises tiesiogiai nustato tik teisės normos. Lietuvoje nuosavybės teisės turinio pagrindas yra tradicinė savininko teisės triada: valdymas, naudojimas ir disponavimas.
Disponavimas - turto likimo nustatymas, teisė savininko nuožiūra nustatyti teisinę turto padėtį, jo būklę, įskaitant turto perdavimo ir panašią teisę. Turto perdavimas - savininko išimtinė teisė savo turto objektus perduoti, įkeisti, leisti naudotis kitam, nekeičiant jų juridinės padėties.
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymas ir valstybės turto didžiosios dalies privatizavimas bei kiti panašūs ekonominės reformos metu vykstantys nuosavybės transformavimo procesai sudarė sąlygas Lietuvos Respublikoje susiformuoti naujoms nuosavybės rūšims ir formoms.
Pagrindinės Nuosavybės Formos:
- Privati Nuosavybė
- Bendroji Dalinė Nuosavybė
- Bendroji Jungtinė Nuosavybė
- Valstybės Nuosavybė
- Savivaldybių Nuosavybė
- Intelektualinė Nuosavybė
LR Konstitucijos 46 straipsnio 1-ojoje dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise. Privačios nuosavybės teisės subjektai yra fiziniai asmenys, jais taip pat gali būti ir juridiniai asmenys. Privačios nuosavybės teisė pagal įgyvendinimo įvairovę gali pasireikšti įvairiomis formomis. Paprasčiausiai privati nuosavybė gali būti, kai fizinis asmuo pats įgyvendina savo nuosavybės teisę į turtą.
Fizinis asmuo, įgyvendindamas nuosavybės teisę į savo turtą, gali sujungti jį su kitų asmenų turtu bendrai veiklai, neįsteigiant juridinio asmens. Taip pat įvairiais įstatymų numatytais būdais gali atsirasti ne vieno, o kelių asmenų nuosavybė, t.y. bendroji nuosavybė. Bendrąja nuosavybe yra laikomas turtas, kuris priklauso kartu dviem ar keliems savininkams.
Bendroji Dalinė Nuosavybė
Bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Kiekvienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių, proporcingai savo daliai, turi teisę į bendro turto duodamas pajamas, taip pat privalo dalyvauti išlaidose, daromose jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitiems mokėjimams sumokėti.
Bendroji Jungtinė Nuosavybė
Bendrojoje jungtinėje nuosavybėje turto dalys nėra nustatytos. Pavyzdžiui, santuokos sudarymas sudaro prielaidas bendrosios jungtinės nuosavybės teisei atsirasti. Nuo santuokos įregistravimo momento bendrai įgytą turtą sutuoktiniai valdo, naudoja bei juo disponuoja bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis.
Valstybės Nuosavybė
Apžvelgus nuosavybės rūšis užsienio valstybėse, matyti, jog daugelyje iš jų valstybės nuosavybė sudaro 20-30 ir daugiau procentų. Todėl nekyla abejonių, kad Lietuvoje tam tikra turto dalis taip pat turi būti valstybės nuosavybė. Valstybei nuosavybės teise turi priklausyti ir turtas, būtinas gyvybiškai reikšmingoms šalies funkcijoms vykdyti: šalies aprūpinimas kuru, energija, vandeniu, kai kuriomis žaliavų rūšimis; aprūpinimas pašto, telefono, telegrafo, radijo ir kt.
Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.
Savivaldybių Nuosavybė
LR Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1-ojoje dalyje nustatyta, kad savivaldybės ekonominį pagrindą sudaro savivaldybės nuosavybė. Numatyti ir savivaldybių nuosavybės teisės atsiradimo pagrindai. Savivaldybei perduodami kai kurie valstybės objektai. Priimtas netgi LR įstatymas “Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn”, kuriame numatytas savivaldybių nuosavybėn perduotinas valstybės turtas bei jo perdavimo tvarka.
Valstybės ir savivaldybių nuosavybę apjungianti nuosavybės rūšis vadinama viešąja nuosavybe, kadangi aukščiausieji valstybės valdžios ir vietiniai valdžios organai atitinkamai valstybės ar savivaldybių turtą viešai valdo, naudoja bei juo disponuoja viešam (bendram) interesui, pasinaudodami rinkėjų tiesiogiai jiems suteikta teise.
Intelektualinė Nuosavybė
Pastaraisiais metais vis svarbesnė tampa intelektualinė nuosavybė, apimanti tam tikrą nuosavybės objektų grupę. Intelektualinės nuosavybės objektais laikomi: literatūros, meno bei mokslo kūriniai; artistų vaidybinė veikla, garso ir vaizdo įrašai, radijo bei televizijos laidos; išradimai visuose žmogaus veiklos srityse; pramoniniai pavyzdžiai (pramoninis dizainas) ir kitos su intelektualine nuosavybe susijusios teisės.
1990 metais Nuosavybės pagrindų įstatyme ir Lietuvos Respublikos Civiliniame Kodekse intelektualinės nuosavybės sąvokos dar nerandame. Tačiau kai kuriuose Civilinio Kodekso straipsniuose kalbama apie objektus, kurie apibendrintai priklauso intelektualinės nuosavybės objektų grupei. Pavyzdžiui, 515-557 straipsniai skiriami autorinei teisei; 558-566 straipsniuose apibūdinamos spektaklių režisierių, artistų ir vaizdo įrašų gamintojų teisės (jos vadinamos gretutinėmis autorinėms teisėms). 601 straipsnis skirtas pramoninės nuosavybės paveldėjimui.
Intelektualinė nuosavybė dar skirstoma į autorinę teisę ir pramoninę nuosavybę. Šiuo metu paplitusi nuomonė, kad mokslinių atradimų nereikėtų minėti kaip atskiro intelektualinės nuosavybės objekto, kadangi nei nacionaliniai įstatymai, nei tarptautinės sutartys nenumato jokios nuosavybės teisės moksliniams atradimams.
Pramoninė Nuosavybė
Pramoninė nuosavybė- tai intelektualinės nuosavybės dalis. 1994 m. Lietuva prisijungė prie 1983 m. Paryžiaus konvencijos pramoninei nuosavybei saugoti.
Autorių Teisės
Teisinis pagrindas, garantuojantis autorių teisių apsaugą Lietuvoje, atitinkančią šių teisių apsaugą tarptautinėje praktikoje, sukurtas priėmus 1994 m. gegužės 17 d. įstatymą dėl Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso pakeitimo ir papildymo.
Konstitucijoje nurodoma, kad nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Teisė į nuosavybės neliečiamumą yra plačiai interpretuojama Konstitucinio Teismo nutarimuose. 1993 m. gruodžio 13 d. Ypač svarbu, kaip ir kokiu būdu gali būti nusavinamas privačios nuosavybės teise esantis objektas.
Nagrinėjant šį klausimą ypač svarbi Konstitucinio Teismo nuomonė, išsakyta jau minėtame 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime, kad „nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas, nes teisė visais visuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtas galiojimo ribas“. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „nuosavybės neliečiamumas reiškia savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją”.
„[N]ei Konstitucija, nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybes įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą arba apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo“. Konstitucijos 24 straipsnio antrojoje dalyje įvardytos sąlygos, kurioms esant be asmens sutikimo galima įeiti į jo būstą. Tokį leidimą gali duoti teismas arba įstatymas gali numatyti tokią galimybę, tačiau tik tais atvejais, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Jeigu įstatymas nustatytų kitokius pagrindus, jie galėtų būti traktuojami kaip prieštaraujantys Konstitucijai.
Svarbu atsiminti, kad paveldėto turto valdymas ir vertinimas gali sukelti papildomų iššūkių, ypač jeigu turto teisės yra neaiškios arba yra keli paveldėtojai. Jeigu jums reikalinga išsami turto vertinimo ataskaita arba nenutuokiate, kiek vertas paveldėtas būstas - susisiekite nemokamai konsultacijai dėl retrospektyvinio nekilnojamojo ar kilnojamojo turto vertinimo.
Straipsnio pabaigoje autorės pateikia išvadas, jog:
- Šiandien turime pagrindą manyti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija, kiti nacionaliniai teisės aktai, taip pat Lietuvos teisinėje sistemoje galiojantys tarptautiniai teisės aktai sukuria tinkamas teisines prielaidas visapusiškai teisės į privačią nuosavybę apsaugai.
- Savo ruožtu visi teisės aktai, garantuojantys visapusišką privačios nuosavybės teisės apsaugą, taip pat užtikrina galimybę valstybei siekti, kad privačios nuosavybės teisės įgyvendinimas būtų socialiai orientuotas.
- Faktas, kad privačios nuosavybės teisė gali būti apribota tik tuomet, kai toks apribojimas yra būtinas tenkinant viešąjį poreikį, taip pat patvirtina teiginį, kad privačios nuosavybės teisė yra socialiai orientuota. Jei viešasis interesas yra suprantamas kaip konstitucinių vertybių apsauga - tuomet private nuosavybė (Konstitucijos 23, 24 ir 46 str.), kaip ir aptarti gamtiniai ištekliai (Konstitucijos 54 str.) yra konstitucinės vertybės. Tad jos turi būti vienodai ginamos ir saugomos.
Juk esminis skirtumas tarp esamos valstybės santvarkos, lyginant su sovietine, kad įteisintas privačios nuosavybės institutas, ko sovietmečiu realiai nebuvo.
tags: #privacios #nuosavybes #apsauga