Privatinės teisės terminas teisinėje terminijoje įsitvirtino dėl teisės skirtymo į viešają ir privatinę. Ši teisinė dichotomija siejama su senovės Romos teisininku Ulpijanu (170-288 m.), kuris pirmas pagrindė būtinumą atriboti valstybės ir privačių santykių teisinio reglamentavimo sritis.
Viešosios teisės objektu laikomi santykiai, kurie užsimezga tenkinant viešuosius (bendruosius), o privatinės teisės - privačiuosius (lot. privatus - atskiras) interesus. Esminis viešųjų ir privačiųjų teisinių santykių skirtumas yra tas, kad privatūs santykiai - tai santykiai dėl privačios nuosavybės bei asmeninio pobūdžio gėrybių, kurie formuojasi tarp autonomiškų ir laisvų asmenų, kurių padėtis teisiškai lygi. Viešieji santykiai formuojasi tarp bendruomenės viešiesiems interesams atstovaujančios bei juos įgyvendinančios institucijos (valstybės ar savivaldybės) ir jai pavaldžių privačių asmenų ar kitų institucijų (organizacijų).
Pagal CK. ,,[.] kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei, ar jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius [.]”. Prie viešosios teisės paprastai priskiriama administracinė, baudžiamoji, mokesčių, aplinkos apsaugos teisė, taip pat procesinės - baudžiamojo, administracinio bei civilinio proceso - teisės šakos.
Prie viešosios teisės taip pat būdavo priskiriama ir konstitucinė teisė, tačiau šis teisės šakų skirtymas į viešąją ir privatinę nėra tikslus. Pavyzdžiui, šiuolaikinė konstitucinė teisė reglamentuoja ne tik viešuosius, bet ir privačiuosius visuomeninius santykius tarp privačių, vienas kitam nepavaldžių asmenų, t.y. santykius, susiklosčiusius vadinamuoju horizontaliuoju lygiu, nes Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad ,,Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija”. Vadinasi, Konstitucija gali būti traktuojama ne tik kaip kitų teisės šakų formavimosi branduolys ir prielaida, bet ir kaip tiesioginio taikymo teisės aktas.
Požiūrį į viešųjų ir privačių interesų įgyvendinimo ir jų apsaugos santykių teisinio reglamentavimo diferenciajavimo būtinybę pakeitė XIX-XX a. susiformavusios ir teisėje įtvirtintos bei išplėtotos naujos socialinės gėrybės, orientuotos į žmogaus, kaip privataus, nepriklausomo, autonomiško teisės subjekto, statuso įtvirtinimą. Susiformavo žmogaus teisių doktrina. Ji iškėlė asmens teisių apsaugos prioritetą kaip naują ideologinį teisės plėtros pagrindą.
Asmens teisių visokeriopos apsaugos idėjos esmė - užtikrinti kiekvienam žmogui jo teises ne tik privačių santykių, bet ir santykių su valstybe bei jos institucijomis srityje. t.y. vienas kitam nepavaldžių, todėl privatinėje teisėje vyrauja nuosavybės neliečiamumo ir sutarčių laisvės principai, o viešojoje teisėje - įsakymas ir paklusimas įsakymui. Dėl šios priežasties civiliniai santykiai vadinami horizontaliaisiais, o viešieji- vertikaliaisiais visuomeniniais santykiais.
Socialinėje tikrovėje nėra nieko nekintančio ir absoliutaus, negali būti ir absoliučios, aiškiai nubrėžtos, neperžiangiamos ribos tarp viešosios ir privatinės teisės. Griežtas viešosios ir privatinės teisės atribojimas užkirstų kelią bet kokiam viešosios teisės kišimuisi į privačius santykius, tačiau tarp visuomenės ir privačių interesų nuolat yra tam tikra kolizija, kurią valstybei reikia spręsti.
XIX ir XX a. sandūroje išryškėjo naujas požiūris į privatinės ir viešosios teisės sąveiką, paveiktas Vakarų Europoje prasidėjusios privatinės teisės doktrinos paradigmų kaitos - atsitraukimo nuo idividualizmo ir priartėjimo prie kolektyvizmo, arba protingo individualizmo ir koletyvinio derinimo. Siekiant įgyvendinti pagrindines žmogaus teises, užtikrinti visuomenės saugumą ir visuotinę socialinę gerovę kaip visuomenės stabilumo pagrindą, teisės doktrina pagrindė, o įstatymų leidėjai viešosios teisės aktais laipsniškai pradėjo reguliuoti privačius santykius (sąžiningumo konkurencijos, vartotojų teisių apsaugos, monopolininkų kainų kontrolės ir kt.).
Viešosios teisės normomis reglamentuojamų turtinių santykių sąrašas dar labiau išsiplėtė, kai susiformavo Europos Sąjungos teisė, kuri kartu su atskirų šalių Europos Sąjungos narių viešąja teise pradėjo reikšmingai riboti privatinės teisės taikymo sritį, į viešąjį sektorių perimdama daug turtinių santykių (pvz., privačių žemės ūkio ir transporto sektoriaus įmonių subsidijavimą ir pan.). Aktuali tapo viešųjų finansų ir viešosios nuosavybės panaudojimo racionalumo problema, nes viešosios valdžios institucijų veikla, kurią reglamentuoja administracinė teisė, pagrįsta biurokratiniais administravimo metodais, stokoja privačiam verslui būdingos motyvacijos ir lanksčių bei efektyvių vadybos metodų.
Akivaizdu, kad administracinė teisė, kuri reglamentuoja viešojo administravimo subjektų, tvarkančių viešuosius finansus ir kitą viešąją nuosavybę, negali prilygti privatinės teisės teikiamoms galimybėms. Ši problema sukėlė poreikį pertvarkyti viešąjį administravimą taip, kad viešosios nuosavybės tvarkymui būtų taikomi verslo vadybos metodai arba kitaip tariant komercializuoti viešąjį ekonomikos sektorių ir efektyvinti viešojo administravimo subjektų veiklą apskritai.
Civilinė teisė skirta reglamentuoti asmenų turtinius santykius. Pagal savo pobūdį šie santykiai yra įvairūs. Vieni iš svarbiausių - nuosavybės santykiai. Jie užtikrina turto turėjimą kaip asmens nuosavybę ir sudaro prielaidas žmogaus, kaip laisvo ir nepriklausomo visuomenės nario, saviraiškai. Atsižvelgiant į šiuos santykius nustatoma, kas yra teisėtas konkretaus turto savininkas (valdytojas) ir naudotojas.
Tačiau turto savininkas turtą dažnai naudoja ne tik savo asmeniniams poreikiams tenkinti, bet ir pajamoms gauti. Siekdamas šio tikslo savininkas savo turtą naudoja civilinėje apyvartoje. Apyvarta pirmiausia yra ekonominis reiškinys. Ekonomisto požiūriu, apyvarta - tai subalansuotas prekių, paslaugų ir pinigų srautas tarp atskirose ūkio segmentuose veikiančių subjektų (fizinių arba juridinių asmenų) įgyvendinant turtinių gėrybių mainus.
Šis turtinių gėrybių apyvartos srautas įmanomas tik tuo atveju, kai pinigų, prekių ir paslaugų rinkos subjektai veikia tik kaip į apyvartą išleistų gerybių savininkai arba jų įgalioti asmenys - atstovai. (Perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. CK 4.48 str.) Kitas svarbus apyvartos požymis yra tai, kad apyvartos dalyviai (turto, išleisto į apyvartą savininkai) yra visiškai laisvi, vienas nuo kito nepriklausomi - visus sprendimus dalyvaudami apyvartoje jie priima laisva valia, išreikšdami savo interesus, todėl teisei keliamas uždavinys tikrinti laisvą (t.y. trečiųjų asmenų veiksmais neveikiamą) apyvartos dalyvių valios formavimą ir teisiškai reikšmingą jos išraiškos formą.
Veiksmai, kuriais apyvartos dalyviai išreiškia savo valią siekdami sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas, CK vadinami sandoriais. Be to, reikia pabrėžti, kad įstatymais gali būti apribota tam tikrų objektų (daiktų arba kito turto) apyvarta, o kai kurių daiktų apyvarta uždrausta visai. Tai daroma stengiantis užtikrinti visuomenės saugumą arba kitus viešuosius interesus.
Taigi CK vartojamas civilinės apyvartos terminas apibūdina teisiškai sunormintą ekonominę apyvartą. Civilinė apyvarta - tai atlyginamas arba neatlyginamas turto perėjimas iš vieno teisės subjekto kitam civilinių sandorių pagrindu. Laisvos rinkos ekonomikos valstybėse civilinė teisė privalo taip reglamentuoti turtinius santykius, kad rinkos dalyviai, naudodamiesi civilinių įstatymų teikiamomis galimybėmis, galėtų sudaryti patikimus verslo plėtros planus.
Todėl Lietuvos įstatymų leidėjas, remdamasis Vakarų Europos valstybių patirtimi, CK įtvirtino dvi svarbias nuostatas, užtikrinančias čia aptariamos civilinės teisės paskirties įgyvendinimą. Pirma, CK 1.2. straipsnis įtvirtina teisėtų lukesčių principą, kuriuo turi būti vadovaujamasi reglamentuojant turtinius santykius tiek norminiais teisės aktais, tiek sutartimis. Antra, CK 6.189 straipsnis nustato, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Be to, CK 4.49 str. įtvirtino galimybę apyvartoje sudaryti sandorius dėl nuosavybės įgijimo ir perleidimo į būsimą daiktą (išskyrus registruotinus daiktus), taip dar labiau sustiprindamas sutarčių instituto reiksmę planuojant ūkinę veiklą.
Šiuolaikinis požiūris į teisę pakeitė ir civilinės teisės reglamentavimo priemones. Šiuolaikinėms demokratinėms valstybėms būdinga, kad teisinio reglamentavimo poveikis civilinės teisės subjektams daromas pasitelkiant ne tik įstatymo normomis nustatytas visuotinais privalomas elgesio taisykles, bet ir bendruosius teisės principus, teismų praktiką bei teisės doktriną. Būtent tokį požiūrį į teisę ir teisinį reglamentavimą įtvirtina naujasis Lietuvos Civilins Kodeksas.
Civilinės teisės reglamentavimo funkcijos ypatumas yra tas, kad įstatymų leidėjas suteikia galimybę patiems teisinio santykio dalyviams neperžiangiant įstatymo nustatytų ribų savitarpio susitarimu nustatyti sau teises ir pareigas bei atsakomybę už jų pažeidimą. Sutartis tampa reikšmingu civilinių santykių reisingio reglamentavimo mechanizmo elementu. Ją sudariusiems asmenims sutartis turi tokią pat galią, kaip ir įstatymas. „[.] teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos Šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai“.
Todėl civilinei teisei būdingas dispozityviųjų normų dominavimas. Dispozityviosios normos nustato teisinio santykio dalyvių elgesio taisykles, kurios taikomos tik tuo atveju, kai patys santykio dalyviai nenori savo santykių sureguliuoti sutartimi arba kai sutartimi sureguliuoti ne visi šia sutartimi nustatomi santykių aspektai. Civilinė teisė turi ir imperatyviųjų normų.
Paskutiniu metu viešojoje erdvėje teko girdėti įvairių nuomonių dėl partnerytės instituto santykio su konstitucine šeimos samprata, kas ir įkvėpė mane parašyti šį trumpą komentarą. Visų pirma, reikia pasakyti, kad nuorodų į partnerytės institutą galima rasti 2000 m. Civiliniame Kodekse. Tiesa, Civilinis Kodeksas partnerystės sąvokai suteikia dvejopą reikšmę, t.y., be vyro ir moters bendro gyvenimo, turint tikslą sukurti šeimos santykius (CK 3.229 str.), kuris kartais vadinamas „registruota partneryste“, čia kalbama ir apie partnerystę, kaip rašytinę sutartį dėl tam tikros jungtinės veiklos komercinių santykių įteisinimo (6.969 str.), kas, beje, ir galėtų būti termino „partneris“ pirminė reikšmė (angl. partner iš lot. pars - dalis, partiarius - dalininkas).
Taigi, jau pats Civilinis Kodeksas partnerystės sąvoką supranta tiek „Šeimos teisės“, tiek ir „Prievolių teisės“ prasme. Kaip žinia, Civilinio Kodekso minėtas 3.229 straipsnis („Šeimos teisės“ knygoje) šiuo metu nėra įsigaliojęs, nors blanketinių nuorodų į partnerytės institutą, siejant jį su šeimos santykiais, galima rasti ir kai kuriuose kituose įstatymuose. Tačiau, kaip minėta, šiame trumpame komentare bus keliamas klausimas, koks yra registruotos partnerystės instituto, kai jis siejamas su šeimos teise, santykis su Konstitucija.
Kitaip tariant, ar toks partnerystės institutas, jei jis suprantamas kaip šeimos instituto dalis (tuo atveju, jei partneriai neaugina vaikų), atitinka šeimos sampratą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijoje? Taigi, prieš atsakydami į registruotos partnerystės instituto konstitucingumo klausimą, pažiūrėkime į Konstitucijos tekste įtvirtintą šeimos sampratą. Visų pirma, būtina paminėti, kad svarbiausias čia yra Konstitucijos 38 straipsnis, kurio 1 dalyje įtvirtintas bendras principas, jog „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“.
Beje, Konstitucija daugiau nieko neįvardina „visuomenės ir valstybės pagrindu“, kas atskleidžia šeimos ypatingą reikšmę mūsų konstituciniame naratyve. Toliau kalbant apie konstitucinę šeimos sampratą, reikia pasakyti, kad Konstitucija numato, jog šeimos nariai turi tam tikras teises ir pareigas vienas kito atžvilgiu: (26 str. 5 d., 38 str. 6 d., 38 str. 7 d.); taip pat šeimos nariai turi teisę į bendro gyvenimo privatumą (22 str. 4 d.), jie turi teisę ir pareigą būti vienas kitam lojaliais ir neatskleisti tretiesiems asmenims jautrios privačios informacijos apie vienas kitą (31 str. 3 d.), pagaliau, pagal Konstituciją, šeimos nariai turi teisę į vienas kito teisių ir pareigų paveldėjimą (plg. 146 str.).
Beje, čia svarbu paminėti, jog Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalis ypatingai išskiria šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus. Dar toliau matome, jog Konstitucijos 38 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyti du šeimos atsiradimo pagrindai: 1) santuoka, kuri „sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“ bei 2) „motinystė, tėvystė ir vaikystė“, t. y. santykiai, atsiradę su vaiko gimimu, įvaikinimu ar globa, nepriklausomai nuo santuokos sudarymo ir nuo to, ar su vaikais gyvena abu ar tik vienas iš tėvų ar globėjų (t. p. 26 str. 5 d. ir 39 str. 2 d.).
Panašiai konstitucinę šeimos sampratą aiškino ir Konstitucinis Teismas savo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime, kuriame konstatuota, jog „konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas […]“.
Tačiau tuo pačiu šiame nutarime konstatuota, jog čia kalbama apie tuos santykius, kurie siejami su „vyro ir moters bendru gyvenimu“, kuris be kita ko grindžiamas „bendru vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais […], kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas“.
Kitaip tariant, šiame nutarime šeimos konstitucinė samprata (šalia santuokos) yra kildinama iš jau minėto Konstitucijos 38 str. 2 dalyje numatyto „tėvystės, motinystė ir vaikystės“ instituto. Kitokių šeimos santykių atsiradimo pagrindų Konstitucija nenumato, todėl ir 2019 m. sausio 11 d. Konstitucinio Teismo nutarime vartojama „neutralumo“ sąvoka taip pat galėtų būti suprantama minėto 38 str.
Apibendrinant Konstitucijos nuostatų analizę, galima pasakyti, jog joje numatyta tik viena šeimos santykių sutarties forma - tai santuoka. Šioje vietoje, galima būtų pamėginti iškelti ir kartu atsakyti į kai kuriuos argumentus, paremiančius teiginį, jog Konstitucija, nors ir nenumato, tačiau, visgi, leidžia ir daugiau šeimos atsiradimo pagrindų nei tiesiogiai numatyta Konstitucijoje, įskaitant ir registruotos partnerystės institutą.
Taigi, pirmasis šį teiginį paremiantis argumentas galėtų būtų tas, kad partnerystės sutarties institutą su šeimos santykiais sieja nemaža dalis Europos valstybių, be to, tai atsispindi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje. Antrasis argumentas dėl partnerystės, kaip šeimos santykių, instituto konstitucingumo galėtų būtų grindžiamas tuo, kad Konstitucija nėra ordinarinis teisės aktas ir jame neturi ir negali būti įvardinti visi šeimos atsiradimo (sutarčių) pagrindai: pavyzdžiui, Konstitucijos 38 ar kituose straipsniuose nėra tiesiogiai numatytas įvaikinimo institutas, tačiau būtų neteisinga teigti, jog jis nepatenka į Konstitucijos 38 str. 2 dalyje įvardintą „tėvystės, motinystės ir vaikystės“ institutą.
Trečiasis argumentas galėtų būti tas, kad demokratinė valstybė negali kištis į žmogaus privatų gyvenimą, įskaitant tai, su kuo jis gyvena, ką laiko savo šeimos nariais, kokių tradicijų jie laikosi ir kaip auklėja savo vaikus, nebent tuo būtų pažeidžiamos kitų asmenų teisės ar kitos konstitucinės vertybės, todėl pagal mūsų Konstituciją kiekvienas asmuo gali savo šeimos nariu privačiai laikyti ne tik savo gyvenimo draugą, bet ir pažįstamą(us), kolegą(as), verslo partnerius ar net savo augintinius.
Tačiau, visgi, reikia pripažinti, kad Konstitucija ne visas bendro gyvenimo formas ar sutartis leidžia laikyti šeimomis, nes konstitucinė šeimos samprata, kaip jau buvo minėta, susijusi ne tik su individualaus žmogaus privataus gyvenimo teisėmis, bet ji laikoma ir visuomenės ir valstybės saugoma bendrojo gėrio konstitucine vertybe.
Dar vienas panašus argumentas už registruotos partnerystės, kaip šeimos santykių, institutą galėtų būti tas, kad priešingas registruotos partnerystės sutarties traktavimas galėtų pažeisti sutarčių laisvės principą (kylantį iš Konstitucijos 20 ir 25 straipsnių) bei asmenų lygiateisiškumo principą, numatytą Konstitucijos 29 straipsnyje.
Tačiau jau buvo minėta, jog pagal Konstituciją, ne visos sutartys dėl asmenų tarpusavio santykių ar bendro gyvenimo turi būtų traktuojamos šeima, o konstitucinis asmenų lygiateisiškumas galėtų būti pažeidžiamas tik tuo atveju, jei kuriems nors asmenims ar jų grupėms būtų draudžiama sudaryti santuoką Konstitucijos 38 str. 3 dalies prasme.
Todėl, manytina, jog būtų konstituciškai pagrįsta teigti, kad pagal Konstituciją yra galima tik viena šeimos sukūrimo sutarties rūšis - santuoka, nes priešingas aiškinimas galėtų per plačiai išplėsti konstitucinę šeimos, kaip „valstybės ir visuomenės pagrindo“, sampratą. Pagaliau, per platus šeimos instituto aiškinimas galėtų reikšti ne tiek tai, kad Lietuvos piliečiai referendume pritarė šeimos, kaip valstybės ir visuomenės pagrindo, sampratai à la carte blanche (t. y. nežinodami šeimos, kaip visuomenės ir valstybės pagrindo, konstitucinio turinio), kiek tai, kad su Konstitucijoje numatyta šeimos samprata gali konkuruoti ordinarinėje teisėje nustatyti skirtingi sutartiniai šeimos atsiradimo pagrindai.
Taigi, iš šios trumpos analizės galima teigti, jog kyla rimtų abejonių dėl Civilinio Kodekso (ir kai kurių kitų įstatymų) blanketinių nuorodų į registruotą partnerystę, siejant ją su šeimos teise, konstitucingumo.
Dr. Vaidotas A.
Pagrindiniai skirtumai tarp civilinės ir bendrosios teisės sistemų.
Viešosios ir privačiosios teisės skirtumai
Hans Kelsen. Grynoji teisės teorija. Kaip būdingiausią atvejį pasvarstykime viešosios ir privačiosios teisės skirtumą, kuris iš ties yra tas pamatas, į kurį remdamasis šiuolaikinis teisės mokslas sisteminą teisę. Iki pat šių dienų nepavyko rasti visiškai patenkinamo šio skirtumo apibrėžimo.
Dauguma laikosi požiūrio, kad čia mes susiduriame su teisinių santykių klasifikavimu: per privatinę teisę reiškiasi vienas kitam nepavaldžių, teisiškai lygioje padėtyje esančių subjektų santykiai, per viešąją teisę - viršesnių ir pavadžių, t.y.dviejų subjektų, iš kurių vieno teisinė vvertė yra didesnė nei kito, santykiai. Tipiškas viešasis teisinis santykis yra valstybė (arba valdžios) ir valdinio (vok. Untertan) santykis. Privatūs teisiniai santykiai vadinami tiesiog ,,teisiniais santykiais” siauresne šio termino prasme ir šiaip priešpriešinami viešiesiems teisiniams santykiams kaip ,,galios santykiams”arba ,,dominavimo” santykiams.
Apskritai privatinės ir viešosios teisės diferencijavimas turi tendenciją įgyti teisės ir neteisės (arba pusiau teisinės) galios (ypač teisės ir valstybės) skirtumo prasmę. Atidžiau analizuojant tam tikriems subjektams priskiriamą aukštesnę jų viršenybės kitų atžvilgiu vertę paaiškėja, kad čia mes susiduriame su suteisėkūros faktų diferenciacija. O svarbiausia diferencijacija čia yra ta pati, kaip ir toji, kuri yra valdymo formų klasifikavimo pamatas. Valstybei, t.y. jos organams jų santykio su subjektais aspektu, priskiriamą papildomą teisinę vertę sudaro tai, kad teisinė tvarka individams, kvalifikuojamiems kaip pareigūnai ((arba bent jau kai kuriems iš jų), suteikia galią subjektus įpareigoti vienašališku savosios valios pareiškimu (įsakymais).
Tipiškas viešojo teisinio santykiui pavyzdys yra administraciniu įsaku sukurtas santykis, kai administracinio organo išleista individualioji norma teisiškai įpareigoja adresatą elgtis pagal šį įsakymą. Tipiško privataus santykio pavyzdys yra teisiniu sandoriu, ypač sutartimi (t.y.sutartimi sukurta individualiąja norma), sukurtas santykis, kai susitariančios šalys yra teisiškai įpareigotos viena kitos atžvilgiu elgtis tam tikru būdu. Čia subjektai dalyvauja kuriant juos įpareigojančią normą (tai išties yra sutartinės teisėkūros esmė), o pagal viešąją teisę administracinio įsako įpareigotas subjektas visiškai nedalyvauja kuriant jį įpareigojančią normą. Tai yra tipiškas autokratinio normų kūrimo atvejis, tuo tarpu privati teisinė sutartis yra tipiškas demokratinis teisėkūros metodas. Todėl teisinių sandorių sritis apibūdinama kaip privačios autonomijos sritis.
Juk jeigu viešosios ir privatinės teisės priešprieša vaizduojama kaip absoliuti valdžios ir teisės arba bent kaip valstybės valdžios ir teisės priešprieša, tai peršama mintis, kad viešojoje teisėje, ypač politiškai svarbioje konstitucinėje bei administracinėje teisėje, teisės principas galioja ne tokia pat prasme ir ne tokiu pat intensyvumu kaip privatinėje teisėje, kuri traktuojam taip, tarsi ji būtų ta ,,tikroji” teisės sritis.
Pagal šią ideologiją viešojoje teisėje vyrauja ne teisė griežtąja šio žodžio prasme, kaip ji vyrauja privatinėje teisėje, o veikiau valstybės interesas, viešosios gerovės siekiai, kuriuos reikia įgyvendinti bet kokiomis aplinkybėmis; todėl bendrosios normos ir vykdomojo organo santykis viešojoje teisėje yra kitoks nei privatinėje teisėje: tai yra ne griežtas įsakymo taikymas konkretiems atvejams (kaip privatinėje teisėje), bet nevaržomas valstybės tikslų įgyvendinimas tik neperžengiant teisės ribų, o ypatingomis aplinkybėmis (tokiais atvejais, kurie vokiečių politicos teritorijoje vadinami Staatsnotrecht) - net ir priešingai teisei.
Bet kritinė analizė rodo, jog pozityviojoje teisėje visa ši diferenciacija neturi jokio pagrindo, nebent ji reikštų ką nors daugiau nei nuorodą į tą aplinkybę, kad įstatymų leidybos, valdžios bei administracinių organų veiklą bendrosios normos paprastai riboja mažiau nei teismų veiklą ir kad pozityviojoje teisėje teismai diskrecijos paprastai turi mažiau nei šie organai.
Kita vertus, viešosios ir privatinės teisės priešpriešos ,,absoliutinimas”sukuria iliuziją, esą politinė valdžia apsiriboja konstitucine ir administracine teise, bet jos visiškai nėra privatinėje teisėje. Anksčiau jau buvo parodyta, kad teisių srityje tokio ,, politiškumo” ir ,,privatumo” skirtumo nėra, kad privačios teisės yra politinės teisės ta pačia prasme, kaip ir tos teisės, kurios vienitelės yra šitaip apibūdinamos, nes ir vienos, ir kitos leidžia dalyvauti (nors ir skirtingais būdais) formuojant vadinamąją valstybės valią, t.y. politinėje valdžioje.
Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas.
Apibendrinant galima teigti, kad viešosios ir privačiosios teisės skirtumai nėra absoliutūs ir griežti, o jų sąveika yra būtina siekiant užtikrinti visuomenės interesus ir asmens teises.