Privati Nuosavybė Teisės Šaka: Išsamus Apžvalgas

Privati nuosavybė yra vienas iš pagrindinių žmogaus teisių, jo egzistencijos, gyvenimo pilnatvės bei kokybės, saviraiškos ir realaus įgyvendinimo pagrindų. Ši teisė yra tiek kiekvieno civilinis teisinis santykis subjekto, tiek visos visuomenės gyvavimo ekonominis pagrindas.

Ekonomistai turtu vadina viską, kas turi vertę ir yra asmens nuosavybė. Vertybės termino vartojimas, apibrėžiant turtą kaip civilinis teisinis santykis objektą, svarbus ne dėl jo kainos, o dėl jo galimybės būti civilinėje apyvartoje, t.y. ar gali būti parduotas, įkeistas ir pan.

Šiame straipsnyje aptarsime privačios nuosavybės sampratą, jos esmę, įgijimo pagrindus ir apribojimus, taip pat jos formavimosi bruožus Lietuvoje.

Civilinė Teisė Kaip Teisės Šaka

Žmonių bendruomenėje egzistuojantys santykiai tarp žmonių - visuomeniniai santykiai. Tie visuomeniniai santykiai, kurie sureguliuoti teisės normomis - teisiniai santykiai. Civilinė teisė - tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja lygių ir vienas kitam nepavaldžių subjektų visuomeninius turtinius santykius ir su jais susijusius, taip pat ir nesusijusius, asmeninius neturtinius santykius.

Pagal CT normų poveikio visuomeniniams santykiams pobūdį tikslinga skirti dvi reguliavimo funkcijos rūšis: statišką ir dinamišką. Statiškos reguliavimo funkcijos poveikis reiškiasi tuo, kad atitinkami CT institutai įtvirtina visuomenei bei valstybei pageidautinus visuomeninius santykius (nuosavybės teisės institutas - nustato nuosavybės teisės subjektus, turinį, objektus ir t.t., autorinės teisės institutas, išradimų teisės institutas ir kt.).

Dinamiška reguliavimo funkcija pasireiškia tuo, kad civilinės teisės normų poveikis nukreipiamas į visuomeninių santykių dinamikos įforminimą, tų santykių keitimą, tobulinimą, skatinimą atsirasti naujiems visuomeniniams santykiams, atitinkantiems žmogaus ir visuomenės poreikius.

Pažeidus CT normas bei kitų asmenų subjektines teises, tos normos numato ir sankcijas, kurių tikslas - atstatyti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo: pvz., savininkas ar teisėtas valdytojas gali išreikalauti daiktą iš svetimo, jei jis neteisėtai jį valdo, reikalauti atlyginti žalą ar nuostolius, reikalauti per teismą paneigti garbę bei orumą žeminančią informaciją, jei ji neatitinka tikrovės, ir pan.

Pagrindinis CT uždavinys - nukreipti žmonių, įvairių organizacijų, taip pat valstybės institucijų veiklą ta linkme, kad būtų sparčiau vystoma privatine nuosavybe pagrįsta visuomenės ekonominė bazė ir sudarytos sąlygos vis geriau patenkinti fizinių bei juridinių asmenų materialinius ir dvasinius poreikius.

Civilinė teisė - tai teisės normų sistema, skirta teisiškai reguliuoti vienas kitam nepavaldžių subjektų turtinius santykius, kurių objektas turi tiesiogiai išreikštą ar numatomą vertę, taip pat tiek su turtiniais susijusius, tiek ir nesusijusius asmeninius neturtinius bei organizacinius santykius, siekiant sukurti privatine nuosavybe pagrįstą visuomenės ekonominę bazę, kuri sudarytų sąlygas vis geriau patenkinti fizinių bei juridinių asmenų materialinius bei dvasinius poreikius.

Civilinės teisės reguliavimo metodo esmė: civilinių teisinių santykių dalyvių lygybė ir iniciatyva, dispozityvumas įgyjant ir įgyvendinant civilines teises, turtinė asmeninių ciilinių teisių pažeidėjo atsakomybė, ieškininė pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo tvarka.

Civilinės teisės funkcija - reguliuoti civilinius teisinius santykius, tačiau yra ir apsauginių normų, numatančių sankcijas, kurių tikslas - atkurti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo.

Civilinės teisės sistemą sudaro šie tarpusavyje susiję elementai: normos, institutai (pvz., sandorių, ieškininės senaties) ir pošakiai (pvz., daiktinė teisė, prievolių teisė). Civilinė teisė dar skirstoma į 2 dalis - bendrąją ir ypatingąją.

Civilinės Teisės Atribojimas Nuo Kitų Teisės Šakų

Teisinio reguliavimo dalykas yra pagrindinis kriterijus, metodas - pagalbinis kriterijus, kuriais remiantis viena teisės šaka yra atribojama nuo kitos.

Jeigu valstybinio valdymo organas (pvz., savivaldybės miesto valdyba) lygybės pagrindu sudarytų rangos sutartį dėl savo patalpų remonto, šiuos sutartinius santykius reguliuotų jau ne administracinės, bet CT normos. Finansų teisė nuo civilinės teisės skiriasi tuo, kad jos reguliavimo dalykas - santykiai, atsirandantys valstybei įgyvendinant finansinę veiklą (biudžeto, emisijos ir kt.).

Darbo teisės reguliavimo dalykas - visuomeniniai santykiai, susidarantys darbo proceso metu. Darbo teisinių santykių subjektai teisiškai yra lygūs ir kartu pavaldūs įmonėje, organizacijoje nustatytai vidaus tvarkai.

Šeimos teisės reguliavimo dalykas - asmeniniai ir turtiniai santykiai, atsirandantys tarp sutuoktinių, tėvų ir vaikų, kitų šeimos narių, taip pat tarp globėjų ir globotinių, rūpintojų bei rūpintinių.

Atriboti CT nuo prekybos teisės iš esmės neįmanoma. Todėl kai kurie autoriai kelia klausimą: ar civilinė ir prekybos teisė yra dvi savarankiškos teisės šakos, ar tai viena šaka. Daugelis autorių CT laiko bendrąja privatine teise, o prekybinę - specialiąja privatine teise. Taigi CT reguliuoja daugiau bendrus privačius santykius, kitos privačios teisės šakos, tame tarpe ir prekybos teisė, - siaurus, specifinius privačios teisės santykius.

Civilinės Teisės Šaltiniai

Kiekvieno civilinio teisinio santykio subjekto elgesį reguliuoja vieno ar kito valstybinio norminio akto teisės normos. Pagrindinis CT šaltinis - Konstitucija (K). K suprantama kaip įstatymų leidimo, tobulinimo bazė, pagrindiniai principai. Bet kokie CT įstatymai negali prieštarauti K-jai.

LR CK - pagrindinis kodifikuotas CT šaltinis. Susideda iš 2 dalių: bendroji dalis, prievoliniai santykiai. Sekantis šaltinis - Civiliniai įstatymai. Visi kiti norminiai aktai reguliuojantys civilinius santykius - poįstatyminiai. Juos leidžia institucijos, kurios neturi įstatymo leidybos teisės. Dažniausiai tai valstybės valdymo organų išleisti aktai. Jie negali prieštarauti įstatymams, yra mažesnės teisinės galios.

Poįstatyminių aktų paskirtis - konkretizuoti įstatymus, juose įtvirtintas normas. Tai Vyriausybės nutarimai, potvarkiai, Ministerijų, departamentų, kt. valdymo organų teisės aktai, įvairių organizacijų nuostatai, įstatai (dažnai reguliuoja organizacijos narių turtines teises). Savivaldybių Tarybų priimami sprendimai, jei jie turi CT pobūdžio normų.

Papročiai gali būti CT šaltiniai, jei jie yra įstatymų numatytais atvejais visuotinai pripažinti (sankcionuoti valstybės). Konstitucinio teismo nutarimai, nustatantys, kad normos atitinka ar ne Konstitucijai - taip pat CT šaltiniai (dažnai paaiškinama, kaip ginčijamą normą naudoti).

Nuosavybės Teisės Samprata

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 str. 1 d. nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.

Svarbu pažymėti, kad Konstitucijos 23 str. 1 d. įtvirtinta nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Tai reiškia, jog daiktinės teisės turėtojas negali šios teisės įgyvendinti besąlygiškai, neribotai ir nepriklausomai. Nuosavybės teisis suabsoliutinimas sudarytų prielaidas pažeisti kitų asmenų teises ir kitas Konstitucijos saugomas vertybes.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2000 m. vasario 23 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucija pripažįsta tam tikrą galimybę riboti nuosavybės teises, kaip ir kitas pagrindines žmogaus teises. Pažymėtina, jog nuosavybės teisės ribojimo visuomenės interesais galimybė numatyta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje.

Nuosavybės Teisės Įgijimo Būdai

Nuosavybės teisę galima įgyti tik įstatymų nustatytais pagrindais, t. y. įvykus teisės normose nustatytiems įvykiams arba atlikus numatytus veiksmus.

Lietuvos Respublikos civiliniame kodekso 4.47 str. nurodomi nuosavybės teisės įgijimo būdai. Vienas iš pirminių nuosavybės teisės įgijimo pagrindų - nuosavybės teisės įgijimas pagaminant naują daiktą.

Be to, nuosavybės teisę galima įgyti valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu įgyjant nuosavybėn bešeimininkį daiktą. Taip pat įmanomas nuosavybės teisės įgijimas į daiktą įgyjamąja senatimi.

Galiausiai, nuosavybės teises galima įgyti pagal sandorius (pirkimo-pardavimo, dovanojimo, mainų). Naujasis savininkas įgyja tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs savininkas, jei įstatymai arba sutartis nenustato ko kita.

Privati Nuosavybė Lietuvoje

Pripažinus centralizuotai valdomo ūkio žlugimą bei privačios nuosavybės ir iniciatyvos ideologinį bei politinį teisėtumą, nuo 1990 metų Lietuvoje prasidėjo privataus verslo įmonių kūrimosi procesai. Šiame procese tenka įveikti keletą etapų: 1) privatizuoti valstybinį turtą; 2) grąžinti nacionalizuotą žmonių nuosavybę; 3) investuoti privatų kapitalą; 4) įsileisti ir skatinti užsienio šalių investicijas.

Po nepriklausomybės atkūrimo praėjo nemažai metų, tačiau tvarkingai spręsti, o juo labiau išspręsti, minėtas problemas nei vienai Lietuvos valdžiai nepavyko. Nepaisant valdžios pasyvumo, 1991 metais prasidėjęs privatizacijos procesas plito gana sparčiai. Darbuotojų skaičius privačiame sektoriuje 1995 metų pabaigoje sudarė 64%. Privatizuota 83% numatyto privatizuoti valstybinio kapitalo ir 83% numatytų privatizuoti valstybinių įmonių.

Privatizacijos pagrindas - investiciniai čekiai, suteikė galimybę žmonėms įsigyti savo butus, namus ir verslo įmones. Vienas pagrindinių neigiamų privatizacijos bruožų - nuosavybės išskaidymas.

Prognozuojant antrojo privatizavimo etapo sėkmę, reikia pabrėžti, kad bendra ekonominė situacija Lietuvoje (vietinės valiutos stabilumas, panaudojimo sferos, konvertavimo procedūros, muitų ir licenzijų, ūkinės veiklos apmokestinimo politika, institucinės infrastruktūros pakankamas išvystymas ir jos stabilumas) smarkiai veikia investuotojų suinteresuotumą šalyje privatizuojamu valstybiniu turtu.

Šiandien Lietuvoje privati nuosavybė yra konstitucinis pagrindas, užtikrinantis šalies ekonomikos stabilumą ir piliečių gerovę.

tags: #privacia #nuosavybe #reglamentuojanti #mokslo #saka