Sovietų okupacija Lietuvoje, trukusi pusę amžiaus, paliko ryškų pėdsaką šalies istorijoje. Totalitarinis sovietų režimas siekė visiškai pakeisti žmogaus ir visuomenės būtį, pajungti juos valstybės kontrolei. Religijos veiksnys turėjo ypatingą reikšmę sovietizavimo eigai Lietuvoje, kurios visuomenė prieš susidurdama su sovietų režimu buvo mažai sekuliarizuota ir konfesiniu atžvilgiu buvo beveik homogeniška. Katalikų bažnyčia (toliau - KB), turėjusi tankų religinių ir pasaulietinių organizacijų tinklą, sudarė veiksmingą, autonomišką socialinės komunikacijos sistemą.
Posovietinė istoriografija dėmesį sutelkė į labiausiai matomus ir skaudžiausius aspektus. Daugiausia tiriama represijos, tautos pasipriešinimo slopinimas, ekonominio ir politinio gyvenimo sovietizavimas. Mokslinių darbų apie sovietų valdžios Lietuvoje vykdytą antireliginę politiką, kaip ir apskritai sovietinės sociokultūrinės, pasaulėžiūrinės politikos problemoms skirtų tyrimų, vis dar yra labai nedaug. Pirmasis Vakarus pasiekusią informaciją apie Bažnyčios padėtį sovietų okupuotoje Lietuvoje susisteminti ir įvertinti septintojo dešimtmečio pradžioje pabandė Juozas Vaišnora MIC, pasirašęs literatūriniu J. Savojo slapyvardžiu.
Apibendrindamas pateiktą informaciją, jis priėjo išvadą, kad sovietų režimas iki septintojo dešimtmečio vidurio Lietuvoje nepadarė didesnių nuostolių KB. Po kelerių metų pasirodė Mato Raišupio parengta apybraiža, kurioje tikėjimo persekiojimas sovietinėje Lietuvoje atskleidžiamas daugiau per atskirų katalikų dvasininkų likimo prizmę. Būtent šios publikacijos, taip pat dėl aštuntajame dešimtmetyje pralaidesne pasidariusios geležinės uždangos ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos" (toliau - „Kronika") leidybos pagausėjusi informacija apie Bažnyčios padėtį sovietų okupuotoje Lietuvoje paskatino Vakaruose vėl imtis nagrinėti sovietų režimo ir Bažnyčios santykius.
Sovietinės Istoriografijos Darbai
Pirmieji sovietinės istoriografijos darbai apie KB padėtį sovietinėje sistemoje pasirodė XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Tai nebuvo objektyvūs moksliniai tyrimai: juose tendencingai atrinktais ir pateiktais istorijos faktais siekta pagrįsti ateistinės propagandos teiginius. Sovietinė istoriografija pabrėžė politinį sovietų valdžios ir Bažnyčios konflikto pobūdį, stengėsi įrodyti, kad svarbiausia pastoracinės veiklos suvaržymų ir represijų prieš dvasininkus priežastis buvo Bažnyčios priešinimasis naujajai socialinei santvarkai. Sovietinė istoriografija taip pat tvirtino, kad šeštajame ir septintajame dešimtmetyje dauguma katalikų dvasininkų, neva matydami, jog dėl jų priešiškumo sovietų valdžiai Bažnyčia gali būti izoliuota nuo visuomenės, tapo politiškai lojalūs, kartu jie siekė prisitaikyti prie naujų sąlygų ir taip sustiprinti religijos įtaką. Kiek kitaip Bažnyčios padėtis buvo traktuojama užsieniui skirtose propagandinėse sovietinių autorių brošiūrose.
Sovietų okupuotoje Lietuvoje būta ir režimo nekontroliuojamų mėginimų aprašyti bei analizuoti antireliginę politiką. Aštuntajame dešimtmetyje aktyvus disidentinio sąjūdžio dalyvis Vytautas Skuodis pogrindžio sąlygomis sugebėjo parengti išsamią studiją, kurioje apžvelgė ateistinę literatūrą, pasirodžiusią Lietuvoje iki 1976 m. Tai labiau bibliografinio pobūdžio darbas, pateikiantis tyrėjams daug kiekybinių duomenų apie ateistinės literatūros leidimo mastą tam tikrais laiko tarpsniais ir jos temas.
Pokario Metai ir Laisvėjimas
Žlugus sovietų režimui, susidarė gerokai palankesnės sąlygos laisvai nagrinėti neseną praeitį. Sovietų režimo vykdytas Bažnyčios persekiojimas taip pat tapo viena iš populiariausių temų. Periodiniuose leidiniuose pasipylė srautas straipsnių apie represijas prieš dvasininkus, bažnyčių uždarinėjimą, tikinčiųjų pasipriešinimą, įdomiausių šaltinių publikacijų ar pagal juos parengtų populiariai parašytų knygų. Mokslinių sovietų valdžios antireliginės politikos tyrimų daugiau pasirodė tik XX a. Juose panaudota daug sovietų valdžios institucijų archyvinių dokumentų, atskleisti Bažnyčios praradimai dėl sovietų valdžios vykdytos politikos.
Jau septintajame dešimtmetyje serijoje „Faktai kaltina" buvo išspausdinti sovietų ateistinės propagandos ir istoriografijos tezėms pagrįsti reikalingų archyvinių dokumentų rinkiniai, kurių didžiąją dalį sudarė dvasininkų tardymo protokolų ištraukos. KGB ir visų kitų sovietų valdžios institucijų dokumentus būtina vertinti itin kritiškai, nes net slapčiausi iš jų pažymėti melo ir demagogijos, kuriais buvo pagrįsta visa sovietinė sistema, ženklu. Be to, nemažai konkrečių antireliginės politikos veiksmų buvo atlikta tik pagal žodines instrukcijas.
Informatyviausias antrosios grupės šaltinis, naudotas šiame darbe, yra 1972-1989 m. pogrindyje išleistas 81 „Kronikos" numeris. Čia galima rasti gausybę sovietų valdžios vykdyto tikinčiųjų diskriminavimo, jų pasipriešinimo faktų, sovietų valdžios ir Bažnyčios santykių vertinimų. Vertingas informacijos apie Bažnyčios reagavimą į valdžios veiksmus šaltinis yra Kauno arkivyskupijos kurijos archyve saugomi dokumentai - kunigų raštai kurijai, vyskupijų valdytojų tarpusavio susirašinėjimas, užrašyti pokalbiai su valdžios pareigūnais. Šiai grupei taip pat priskirtini dvasininkų, nagrinėjamų įvykių tiesioginių liudininkų, atsiminimai, kurie suteikė galimybę ne tik suvokti konkrečią dramatiškų įvykių patirtį, bet ir pateikti alternatyvą ideologizuotiems, dažnai neatspindintiems tikrovės sovietų valdžios doku-mentams.
Darbe taikyti politinės istorijos tyrimams būdingiausi aprašomasis, lyginamasis ir probleminės analizės metodai. Aprašymui daug vietos skirta todėl, kad iki šiol istoriografijoje daug sovietų valdžios vykdytos antibažnytinės politikos aspektų nebuvo detaliai nagrinėta.
Kodėl Lietuva sugriovė Sovietų Sąjungą
tags: #prievarta #iskeltas #is #nuolatines #gyvenamosios #vietos