Bronius Krivickas - iškili asmenybė Lietuvos istorijoje, kurio gyvenimas ir veikla glaudžiai susiję su sudėtingu XX amžiaus likimu. Jis buvo ne tik mokytojas ir poetas, bet ir aktyvus kovotojas už Lietuvos laisvę, partizanas, pasiaukojęs idealams ir savo tautai.
Lemtingi Pokalbiai ir Artėjantis Karas
Bronius Krivickas, kaip ir daugelis to meto inteligentų, svarstė apie politinę situaciją ir galimus ateities scenarijus. Diskusijos su bendraminčiais dažnai baigdavosi viltimi, kad bolševikai "ateis į protą". Tačiau nenutrūkstama kanonada rodė, kad karas neišvengiamas.
Biržai tapo kaminų miestu, subombarduoti ištisi kvartalai. 1944-ųjų rudenį vaikštant po griuvėsius, Bronius Krivickas ištarė: „Vienintelė laimė, kad likom gyvi”. Į tai išgirdo liūdną atsakymą: „O aš ir to nelaikau laime”. Jis papasakojo apie patirtį apkasuose, kur vos išvengė sušaudymo už klausymąsi užsienio radijo.
Kabintis į Gyvenimą ir Mokytojo Darbas
Rugpjūčio pradžioje sovietų armija baigė „vaduoti” Lietuvą. Bronius Krivickas bandė kabintis į gyvenimą. Jis įsidarbino gimnazijoje mokytoju. Nuo spalio 1-osios ėmė mokytojauti gimnazijoje.
1944 m. rudenį iš buvusių dviejų berniukų klasių susirinko tik šešiolika septintokų. Jis ramiai ėmė skaityti iš sąsiuvinio paskaitą apie Maironio lyriką. Jam rūpėjo tik pati dėstomo dalyko esmė, o ne geltonsnapiai klausytojai. Neturėjo jokių mokytojo profesionalo manierų - ramus balsas be įsakančių priegaidžių, geraširdiškas ir naivus žvelgimas į mokinį kaip į jaunesnįjį kolegą, visiškai jaunas veidas, ir jau pliktelėjęs ties kakta, kaip ir K. Boruta antruose „Vainikuose”.
Gyveno naujasis mokytojas mažame kambarėlyje netoli kapinių. Stalas apkrautas vokiškomis knygomis ir „Kūrybos” žurnalo numeriais. Jis atšaldė mano entuziazmą, santūriai prasitaręs, kad šitoji karta turi ir gilesnių poetų. Tik nepasakė, kas jie. Po kiek laiko iš Žemaitijos atklydo V. Mačernio poezijos nuorašai, ir tada supratau, ką jis turėjo galvoje.
Maždaug tuo pat metu kaip ir Elena Gabulaitė, su Bronium Krivicku apskrities mokytojų konferencijoje buvo susitikęs ir bendramokslis Vytautas Vajega. Bronius, kaip visada, buvo optimistas. O pavasariop prakalbo, kad jis jau miške.
Išmokytojavo Bronius Krivickas maždaug keturis su puse mėnesio. Kaip liudija Biržų švietimo skyriaus dokumentai, 1945.II.28 įsakymu Nr. 6, § 7 nuo kovo 1 dienos atleistas iš pareigų kaip neatvykstantis į darbą. Kaip vėliau pasakojęs Pauliui Bazarui iš Tylinavos kaimo, pas kurį glaudėsi keletą mėnesių, gavęs šaukimą sauguman aštuntai valandai vakaro ir supratęs, kad jei nueisiąs - nebegrįšiąs, kaip negrįžo nė vienas nuėjęs tokiu laiku. Ir bemat pasitraukęs, palikdamas viską kaip buvę savo kambarėly.
Partizanų Grethose
1944-ųjų pavasarį Biržų, Vabalninko, Pandėlio rajonų teritorijoj susikūrusi Šiaurės Lietuvos Laisvės kovotojų partizanų grupė rudenį buvo reorganizuota į Trečiąją Lietuvos Laisvės armiją. Ją sudarė keli būriai po šimtą ar net daugiau kovotojų, taip pat daug grupių po dešimtį-kelias dešimtis dėl įvairių priežasčių savo tėviškes palikusių žmonių.
Partizanų gyvenimą 1945-1946 metais ir Bronių Krivicką prisimena Jonas Kiseliūnas, gimnazijos laikais kartu nuomojęs butą, irgi bandęs plunksną. Taip atsiradau partizanų stovykloje, kurioje jau buvo, be mano brolio Juozo ir Broniaus, apie 180 žmonių. (...) Rengdavome partizaninius pobūvius, kuriuose Bronius apibūdindavo politine padėtį pasaulyje ir Lietuvoje.
Dažnai su Bronium išeidavom į ramų miško kampelį, kur Bronius man skaitydavo savo eilėraščius ir prašydavo įvertinimo. Jo eilėraščiai buvo nepaprastai gilūs ir prasmingi. Tai buvo lyg atsakas į Bernardo Brazdžionio klausimą „Kur tu, Lietuva?" O mūsų partizaninės jėgos kaskart vis silpnėjo ir sparčiai retėjo. Okupantų daliniai vis daugiau ir daugiau mus guldė prie žemės amžinam miegui...
Prošvaistės iš niekur nesimatė. Esant tokioms būties sąlygoms, prasidėjo mūsų dalinė registracija, legalizacija. Jų tarpe buvau ir aš. Bronius tai padaryti atsisakė: „Mane vis vien gyvą pribaigs...” Ir taip mūsų keliai išsiskyrė...
1953 metais Karagandos lageryje, esančiame Karagandos priemiestėlyje Maikuduke, susipažinau su Raginsku. Dirbo jis dailidžių brigadoj. Buvo tylus, nešnekus, užsidaręs. Labai mažai su kuo bendravo. Bet kai aš paklausiau apie Krivicką, jo veidas nušvito ir jis pats noriai ėmė pasakoti. „Kaipgi. Gerai pažįstu. Dėl jo patarimo likau gyvas.” Jis buvo drauge su Krivicku miške. Ir jis perdavė Krivicko žodžius, kuriuos jis pasakė miško vyrams (kada pasakė, nežinau, užmiršau paklausti: gal kai buvo paskelbta amnestija, o gal vėliau?).
Krivickas taip kalbėjęs: „Kas galit, eikit registruotis. Juo mūsų bus daugiau, juo bus sunkiau išsilaikyti. Kokio nors greito išsivadavimo nematyti. Praeis ilgas laikas...” Raginskas tuoj pat paklausęs patarimo ir užsiregistravęs. Jeigu būtų nesiregistravęs, būtų seniai žuvęs. Toliau Raginskas pasakojo, kad Krivickas visada buvęs kantrus ir geras. Kai partizanai pradėdavo įtarti kurį nors žmogų, kad jis skundžia, tai Krivickas nueidavęs pas tą žmogų ir gražiuoju įrodinėdavęs, kad jokiu būdu negalima skųsti priešui savų tautiečių. Ir Krivicko geri žodžiai visada paveikdavę.
Sovietų valdžia neužmiršo nė vieno šios giminės žmogaus. Iš Onos Krivickaitės-Mačėnienės pasakojimo: kai rusai vėl užėjo, man toks berniukas pranešė: „Tave už dviejų dienų išveš.” Tai aš vaikus pasiėmiau ir išmoviau iš namų. Palikau viską. O vyras taip ir negrįžo iš Sibirijos. Ai, kiek aš privargau... Niekas nenori priimt gyvent - visi bijo. Vienus metus be dokumentų išgyvenau. Negali parodyt, parodysi - tuoj išveš.
Tai aš šiaip taip, šiaip taip metus pragyvenau pas tokią moterį. Nueinu ir stoviu krūmuos per dieną - prie miško gyveno. Velku velku aš tas šakas - šalta žiemą, apie 30 laipsnių šalčio. Tą vieną žiemą baisiai pravargau - nei valgyt ką, nei nieko. Šiaip taip, tuos vaikus žiūrėjau, kad alkani nebūtų. Stasytę išvežė iš tėvų namų - pačiupo su bliuskele rudenį. Dar buvo atrašius Verutei laišką, sako: „Pažiūrėjo daktaras, sako: tave gydyt reikia, bet tavo broliai miške, tavęs negydysim.” Ir mirė. Verutę irgi baisiai puolė: papjauna kokį gyvulėlį - atlekia skrebai ir viską atima. Primezgė kojinių, sako, vyram miškan nuveš - atlėkė ir išsivežė skrebai visas.
Pirmasis iš brolių žuvo jaunėlis - Juozas, 1945-ųjų vasarą Tylinavos kaime, prie Sodeliškio. Prisimena Paulis Bazaras, gyvenąs per puskilometrį nuo tos vietos: Vakare jie dar buvo užėję. Buvo jų apie dvidešimt su viršum likę. Vasara, jau šilta, aš ant viršugryčio buvau įsitaisęs gulėt, užgirdau, kad jau šauna. Pamačiau, jau ta daržinė dega. Toks Jonas Vaitaitis, irgi ten buvęs, paskiau, kai paklausiau, kaip pabėgęs, sakė: „Aš ne bėgau, aš žeme čiaužiau. O kurie bėgo, tie visi krito.” Jis mat buvo armijoj tarnavęs, žinojo. Vieni pro duris bėgo į miško pusę, o tie kad davė skersą ugnį iš kulkosvaidžių... Kiti, lentas atplėšę, iššliaužė į avižas. Vienuolika, atrodo, jų ten žuvo.
Buvo kas skundžia... Broniaus tada ten nebuvo. Jis man pats yra sakęs: „Yra tiek kartų buvę, kad užpuola, o aš vis esu pasitraukęs. Man vis tokia nuojauta, ir aš pasitraukiu.” Paskui žuvusiųjų lavonai gulėjo numesti Biržuose. Partizanų palaikai buvo užkasti prie Biržų miesto ribos, Vytauto gatvės gale esančiose žvyrduobėse. Kartu su Juozu Krivicku žuvo ir Stasės Krivickaitės sužadėtinis.
Netrukus vieną sekmadienį iš Suosto bažnyčios besiskirstantys žmonės pamatė degant dar likusius Krivickų sodybos pastatus. Kaimynystėje gyvenusi Barbora Armonienė, 1948 metais ištremta Sibiran, paskui išvykusi į Ameriką, savo atsiminimuose apie tėvų likimą rašo: Rusai suėmė Krivicką, bet Krivickienės tą sekmadienį nebuvo namuose ir taip jai pavyko išvengti staigios bausmės. Po dviejų dienų sugrįžus, ji neberado pastogėsprisiglausti. Pamačiau ją tyliai sėdinčią ant akmens kieme tarp griuvėsių ir pelenų. Priglaudžiau ją pas save kelioms dienoms. Ji niekuo nesiskundė, tik nuolatos kartojo ir kartojo: „Mano vargšai vaikeliai, mano vyreli...” Neįstengiau jos nuraminti.
Ona Krivickienė, kaip ir po keleto mėnesių iš areštinės ištrūkęs jos vyras, prisiglaudė pas vienintelę savo namus turinčią dukterį Veroniką. Kaip ji pati sakė, paliktą tik todėl, kad tikėtasi, jog per ją bus galima susekti partizanaujančius brolius. Kad nekiltų nereikalingų įtarimų, prie svetimų akių motina būdavo vadinama tetule. Nepalyginamai daugiau rūpesčių buvo su tėvu. Po tardymų ir mušimų jo nervai buvo visai pakrikę. Naktimis per miegus šaukdavęs ir šiaip būdavę sunku susikalbėti. Tad teko prašyti, kad jį priglaustų tolimesni giminės. Ten jis, pas gimines, netrukus ir mirė.
1947-1948 metais Bronius Krivickas daugiausia apsistodavo pas žmones - tai vienur, tai kitur, per toli nenuklysdamas nuo buvusių namų, ir „tik vasarą ateidavo į mišką pabūti su partizanais. Bronius mokėjo raminti, deklamuodavo eilėraščius.Todėl buvo labai laukiamas”. 1948-aisiais Suosto kunigas slapta jį sutuokė su prieš porą metų Biržų gimnaziją baigusia ir Smilgių pradžios mokykloje pradėjusia dirbti Maryte Ziemelyte. Kurį laiką jie pagyveno kartu mokykloje, paskui glaudės uošvijoj Tylinavos kaime; saugumui ėmus įtarinėti ir sekti žmoną, pagyveno pas Paulių Bazarą, kitur.
1948-1949-ieji buvo kūrybingiausi Broniui Krivickui. Šiuo laiku parašyta dauguma sonetų, išversta per 70 Goethės eilėraščių. 1948-1949-ieji buvo tragiškiausi kovotojams. Būtent šiuo laiku ypač suaktyvėjo MVD kariuomenės veiksmai, žuvo daug partizanų, o likusieji atskirais būreliais po keletą žmonių išsiskirstė. Jiems vadovavo Petras Tupėnas (1911-1950), o jo pavaduotoju buvo Bronius Krivickas (žmonių atminty likę, esą už Tupėno galvą valdžia siūliusi 12, o už Krivicko - 5 tūkstančius rublių).
Pasak maždaug tuo metu su Bronium Krivicku susipažinusio Roberto Tučo, kurio atsiminimai pasiekė per antras lūpas, dažniausiai jis vaikščiodavęs vienas. Rašydavęs laisvai, prie žmonių: atsisėda nuošaliau, ir rašo, o vakare prie laužo deklamuoja. Dažnai savo eilėraščius perrašinėdavęs ranka ar mašinėle ir dalydavęs žmonėms. Partizanų ryšininkė Eglė prisiminė, kad Broniaus Krivicko bunkeryje, įrengtame pas žmogų Biržų girioje, ne per toliausiai nuo Spalviškių, buvę daug knygų; paklaustas, ką veikiąs, atsakydavęs, kad mokosi. Vadindavę jį „literatūros profesorium”. Išmokęs latviškai, ypač domėjęsis rusų literatūra.
Kartą Br. Krivickas paprašė nupirkti rusų kalba keletą knygų apie Puškino kūrybą. Pirkau Rygoje. Bet netiko. Žadėjo sukritikuoti visą rusų literatūrą. Kartą įsikalbėjom apie Čechovą. Jis pasakė, kad Čechovo kūryba jam nepatinka, nes nė vieno teigiamo herojaus. Aprašyta vien blogosios žmogaus savybės.
Tame pat laiške Jonas Šernas prisiminė, ir kaip jis susipažinęs su Bronium Krivicku apie 1950-uosius: Bandžiau rašyti. Parašiau į rajoninį laikraštį keletą eilėraščių apie Stalino saulę, laimingus kolūkius. Po eilėraščiais parašė pilną adresą. Greitai susilaukiau iš miško „svečių”. „Tai ką, - sako, - snargliau, rašai? Pasaulyje vyksta klasių kova. Ką tu apietai supranti.” Žodžiu, grasino rimtai. Prisiekiau daugiau neberašyti. Nepriklausiau nei partijai, nei komjaunimui. Pasigailėjo. Išeidami pasakė: „Jei jau taip mėgsti literatūrą, atvešim tikrą rašytoją. Jis tave pamokys." Gal po poros savaičių tikrai atvedė. Nakties prieblandoje įspūdingai atrodė....
Šiame straipsnyje aptarėme Broniaus Krivicko gyvenimą ir jo indėlį į Lietuvos laisvės kovą. Jo atsidavimas idealams, kūryba ir pasiaukojimas įkvepia mus prisiminti ir vertinti mūsų istoriją.