Šis straipsnis skirtas apžvelgti Prano Bagočiaus sodybą, jos istoriją bei apylinkes, įskaitant Šačių kapines ir kitas svarbias vietas. Taip pat paliesime Šačių mokyklos abiturientų susitikimus ir jų atminimus.
Klaipėdos rajono savivaldybė, kurioje yra Šatės ir Endriejavas
Šačių Mokyklos Abiturientų Susitikimas
Tokiomis eilėmis rugpjūčio pirmąjį šeštadienį į Šačių mokyklos 1970 metų laidos abiturientų susitikimą atvykę klasės draugai dėkojo vieni kitiems ir mokytojams. 40 metų - daug ar mažai? Rodos, jie prašoko, per tą laiką palikę užaugintus vaikus ir jau besistiebiančius vaikaičius, prašoko palikę ligas, rūpesčius, netektis, o abiturientai susirinko tokie patys.
Kaip sakė mokyklos direktorė Danutė Jakštienė, mergaitėms tik uniformas užvilk, jos bus tokios pačios, kaip tada, 1970 metų pavasarį. Deja, tie prabėgę metai nusinešė dviejų klasiokų - Prano Jotkaus ir Valio Gedgaudo - gyvybes, Ariogalos kapinėse ilsisi lietuvių kalbos mokytoja Ona Šulskienė, nebėra tarp gyvųjų trijų tos klasės žentų. Bet iš 25 buvusių abiturientų į susitikimą atvyko 16, dar 5 atsiliepė, bet dėl įvairių priežasčių negalėjo atvykti.
Šv. Mišios ir Prisiminimai
Susitikimas prasidėjo Šačių bažnyčioje šv. Mišiomis. Gražiai prie Altoriaus šv. Komunijai suklupo visa klasė ir jų auklėtojas, nusipelnęs mokytojas Vytautas Šulskis. Juk šioje bažnyčioje apie1960 metus, slapta kaimo močiučių išmokyti tikėjimo tiesų, šie moksleiviai priėmė ir Pirmąją Komuniją. Tuometinis bažnyčios klebonas Vincentas Senkus mokė vaikus sovietmečiu visada turėti Dievą savo širdelėse.
O mokytojas V. Šulskis, kiekvienoje ekskursijoje - ar tai buvo po Lietuvą, ar Ukrainą, ar Leningradą (dabar Sankt Peterburgas) - vaikus vesdavo į bažnyčią. Tokių ekskursijų tikslas buvo dengiamas kitu tikslu - supažindinti moksleivius su senovišku menu. Šatėse kunigaujant V. Senkui mokykla ir bažnyčia gražiai bendradarbiavo (1960-1986). Direktorei D. Jakštienei ne kartą tekdavo atsiskaityti Partijos komitete ne tik už tai, kad vaikai iš bendrabučio pas kleboną bėgdavo televizoriaus žiūrėti, bet ir už tai, kad per tuos metus net trys abiturientai pasirinko kunigystę.
Ir 1970 metų laida prisimena tas žiemas, kai ledo ritulį žaisdavo mokytojo Pauliaus Jonušo komanda prieš klebono komandą. Kol vykdavo pamokos, klebonas su ikimokyklinukais nuvalydavo tvenkinio ledą, o po pamokų vykdavo varžybos. Klebonas užsukdavo ir į sporto salę palaikyti saviškių krepšinio komandų. Vaikai ir klebonas dažnai susitikdavo kapinėse, kur vykdavo savotiškos pamokos apie gyvenimo prasmę.
Tokių prisiminimų vedami buvę moksleiviai nulenkė galvas prie šventoriuje palaidoto kunigo, uždegė žvakeles ant Prano Jotkaus kapo. O ir daugumos vaikų tėveliai ilsisi Šačių kapinėse, tad prieš aplankant mokyklą, valandėlę čia užtruko. Pamoką šį kartą mokytojas V. Šulskis vedė bibliotekoje. Ne ką jau ir beišmokysi dabartinius senelius, 1970 metų abiturientus. Tik visi kartu pažiūrėjo prieš dešimtmetį buvusio susitikimo vaizdo įrašą. Dešimtmetis šiek tiek pakeitė veidus ir likimus.
Susėdę šalia suolo draugų, tarsi užbraukė tuos prabėgusius metus, be klasiokų: vartė tik albumus, skaitė užrašus, dalijosi prisiminimais. Apie pragyventą gyvenimą be mokyklos, 1970 metų - 5-tosios- laidos abiturientai kalbėjo savo mokytojo V. Šulskio eilėmis: apie jaunystę, meilę, darbą, draugus, patriotiškumą, išėjimus. V. Šulskis viską eilėmis surašė ir sudėjo į savo 4 eilėraščių knygas.
Gerų žodžių V. Šulskio auklėtiniai negailėjo ir mokytojams Daliai ir Pauliui Jonušams, direktorei Danutei Jakštienei, į susitikimą neatvykusiam Feliksui Liaučiui. O apie dabartį suaugę vaikai kalbėjo trumpai. Džiaugėsi savo ir vaikų pasiekimais, gyrėsi vaikaičiais, šiek tiek pasiskundė dėl netekčių. Filmuotoje medžiagoje susitiko su išėjusiaisiais. Išsikalbėti naktis per trumpa buvo. Paryčiais, pasitikę aušrą, kaip jaunystėje, pavaikščiojo po Šates…
Šatės Šiandien
Dabar Šatės labai išgražėjusios: išasfaltuoti keliai ir takeliai, atnaujinti namai, prie kurių išpuoselėti gėlių darželiai. Kas žino, ar tokia euforija dar kada pasikartos?.
Negalėjo klasės draugai kitą dieną aplenkti Skuodo rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo Kazio Viršilo sodybos. Priežastys tam buvo trys: pirma - Kazys yra vienintelis valdininkas iš visų 25 buvusių abiturientų, antra - jo pastangomis šis susitikimas buvo taip gražiai organizuotas, trečia - įsigijo jis sodybą šalia Simono Daukanto klėtelės.
Tegul tokios pamokos pasikartos dar daugelį kartų. Gaila, kad buvusi Šačių vidurinė mokykla dabar liko pagrindinė ir planuojama palikti tik pradinę. Vis tiek, pasak mokyklos direktoriaus Bronislovo Bagočiaus, buvusieji mokiniai čia visada bus laukiami.
Šį savaitgalį, Visų šventųjų ir Vėlinių švenčių dienomis, prasidės migracija: visi stengiasi aplankyti artimųjų kapus. Sužibės žvakių, šviesų salos, lopinėliai. Tačiau senosiose, nuo neatmenamų laikų nebelaidojamose kapinaitėse, kuriose atgulusiųjų ramybę saugo šimtamečiai medžiai, vargu ar sužibės bent viena žvakelė.
Senosios Kapinaitės Laigių Kaime
Į „Bangos“ redakciją paskambinęs skaitytojas Jonas Bagočius iš Laigių kaimo Endriejavo seniūnijos pasakojo, kad netoli jo sodybos esančios senos kapinaitės iš naujo aptvertos. 85-uosius skaičiuojantis J. Bagočius patikslino, kad priešais jo gimtąją sodybą - dvejos neveikiančios kapinaitės. Tačiau jam rūpi tik „savosios“, jo teigimu, Tickinų kapinaitės. Mat šios esančios Tickinų kaimo ribose. Jose, beje, lentelė su užrašu, kad tai Ližių I kapinaitės.
J. Bagočius susirūpinęs, kad darbininkai, „jo“ kapinaitėse tverdami tvorą, sumažino jas, todėl kai kurie palaidotieji atsidūrė patvoryje. Jam iš vaikystės įstrigusi tokia istorija. Jonui tada buvę apie 10 metų. Iš Rudgalvių kaimo (Endriejavo seniūnija), į Gargždų turgų važiavusi moteriškė namo grįžo išgėrusi. „Arklio traukiamas vežimas apvirto, ir ji užsimušė. Klebonas neleido jos laidoti pagrindinėse, o tik šiose, ir tai tik prie kapinių tvoros“, - pasakojo J. Bagočius.
Senosios kapinės Lietuvoje
Pašnekovas apgailestavo, kad dabar ši mirusioji vėl atsidūrusi patvoryje. J. Bagočius kalbėjo, kad šiose kapinaitėse praėjusio amžiaus pradžioje buvo laidojami vaikai iš aplinkinių kaimų. „Jie be „grieko“ - nenešė į bažnyčią, o tiesiai iš namų - į kapus“, - pasakojo senbuvis. Jo tėvų šeimoje gimė 11 vaikų, iš kurių 6 mirė. Taigi ir jo vyresnieji broliai, ir seserys čia buvo palaidoti. Tačiau kur - nežino. Čia nebėra kapų kauburėlių. Jų nebebuvo ir J. Bagočiaus vaikystėje.
Dabar Ližių I kapinaitėse mirusiųjų ramybę saugo šimtamečiai medžiai, medinių kryžių likučiai. Tėra vienas betoninis antkapinis paminklas su užrašu „Tėveliams - gedintys vaikai“.
Kapinių Priežiūra ir Naujosios Kapinės
Pasak seniūnės L. Šunokienės, praėjusio amžiaus pradžioje kapinės veikė daugelyje kaimų, o didžiuosiuose - net po dvejas: Tickinuose, Stančaičiuose, Rudgalviuose, Ližiuose. „Mūsų žiniomis, seniūnijoje yra vienos maro kapinaitės“, - sakė seniūnė. - Senosiose kapinaitėse pastatyti informaciniai stulpeliai su pavadinimais. Tačiau jie per 10 metų sutrešo. Ji akcentavo, kad senosioms kapinaitėms prižiūrėti skiriama lėšų.
Ilgainiui nykstant, mažėjant kaimams, Endriejavo miestelyje susiformavo pagrindinės - senosios kapinės. Nėra žinoma, kada jose pradėta laidoti. Tačiau jose nebelikę laisvos vietos. „Šiemet Savivaldybės taryba patvirtino, kad tai riboto laidojimo kapinės“, - pasakojo seniūnė.
Naujosios Endriejavo kapinės įrengtos prieš 13 metų. Netoli miestelio, ant kalvos, nuo kurios atsiveria puikus Kapstato ežero vaizdas. Į kapines veda asfaltuotas kelias, apsodintas tujomis, kalnapušėmis. Yra vandentiekis, apšvietimas. Beje, naujosios Endriejavo kapinės - šalia vokiečių, žuvusių Pirmajame pasauliniame kare, kapinaičių. Naujųjų kapinių akcentas - šv. Mergelės Marijos koplytėlė, kurią parapijiečių užsakymu sukūrė šviesaus atminimo tautodailininkas V.
Prieš 13 metų pirmoji čia amžino poilsio atgulė velionė iš Šilėnų kaimo. Praėjusią savaitę čia palaidota 116-oji - devyniasdešimtmetė iš Ližių kaimo. „Endriejavo bendruomenė nusprendė šiose kapinėse palikti atskirą plotelį laidoti seniūnijai nusipelniusius žmones“, - kalbėjo L. Šunokienė. - Pirmasis ir kol kas vienintelis - endriejaviškių gerbiamo daktaro Antano Balčiaus kapas.
Tačiau ramioje, vaizdingoje vietoje esančios kapinės vyresnės kartos endriejaviškiams nėra patrauklios amžinam poilsiui. „Jiems įprastos senosios Endriejavo kapinės - nori būti čia palaidoti“, - kalbėjo seniūnė. - Dėl to kyla problemų.
L. Šunokienė prisiminė, kaip vienas garbaus amžiaus endriejaviškis, prispaustas ligos, užuot skubėjęs į ligoninę, atvyko pas ją prašyti, kad senosiose rastų laisvą vietelę.
Neveikiančių Kapinių Tvarkymas
Savivaldybės Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Sonata Šmatauskienė akcentavo, kad Klaipėdos rajone yra per 240 neveikiančių kapinaičių, kuriose buvo laidojama 19-20 a. pradžioje. Kasmet Savivaldybės taryba tvirtina neveikiančių kapinių tvarkymo programą ir skiria lėšų. Šiemet seniūnijoms paskirta po 4 tūkst.