Prancūzijos revoliucija ir žemės nuosavybės pokyčiai

XVIII a. 9-o dešimtmečio pabaigoje padėtis Prancūzijoje pasidarė labai įtempta. Kaimuose bruzdėjo valstiečiai, miestuose, reikalaudami pigesnės duonos, kėlė riaušes alkani sankiulotai. Toliau augant valstybės skolai, bankininkai nedavė karaliui naujų paskolų. Neįmanomas dalykas buvo išgauti dar didesnius mokesčius iš valstiečių bei miestiečių.

Liudviko XVI reformos beviltiškai vėlavo. 1787 m. buvo paskelbti karaliaus įsakai dėl privilegijuotųjų luomų apmokestinimo ir kitų pertvarkymų. Tai sukėlė bajorijos priešinimąsi. Buržuazija taip pat nepalaikė absoliutizmo. Jos nepatenkino dalinės nuolaidos, nes ji siekė valdžios. Karalius buvo priverstas sušaukti Generalinius luomus. Buržuazijai reikalaujant jų pobūdis buvo kiek pakeistas. Trečiasis luomas gavo pusę deputatų vietų, t.y. tiek, kiek turėjo bajorija ir dvasininkija kartu paėmus. Rinkimai vyko 1789 m. pavasarį, o susirinko Generaliniai luomai gegužės 5 d. Versalyje, netoli Paryžiaus.

Jos sukeltos audros truko ligi pat 1799 m. rudens, kai armijos padedamas Napoleonas Bonapartas paėmė valdžią ir įvedė savo diktatūrą. Šis dešimties metų laikotarpis skirstomas į keletą tarpsnių.

1. Pirmasis - laikas nuo Generalinių luomų sušaukimo ligi monarchijos nuvertimo 1792 m. rugpjūčio mėn.
2. Antrasis - respublikos įtvirtinimas ir dviejų respublikonų grupuočių: žirondistų bei jakobinų, kova - metas nuo 1792 m. rugpjūčio iki 1793 m. birželio.
3. Trečiasis - jakobinų įsigalėjimas (taip pat vadinamas diktatūra), pasibaigęs 1794 m. liepos mėn. perversmu.

Sušaukęs Generalinius luomus, Liudvikas XVI vis dar tikėjosi, kad deputatai tarsis tik dėl finansų būklės pagerinimo, bet jie iškart ėmė svarstyti visos valstybės santvarkos pakeitimo reikalus. Ir buržuazija, ir dauguma privilegijuotųjų deputatų siekė panaikinti absoliutizmą. Bajorija buvo pasirengusi eiti kartu su buržuazija prieš absoliutizmą vardan „laisvės”, bet nesutiko su „lygybe” - luomų skirtumų bei feodalinių privilegijų panaikinimu. O buržuazija norėjo sukurti visuomenę, kurioje žmogaus vietą lemtų ne kilmė, o turtas ir išsilavinimas. Ji jautė savo jėgą ir stengėsi įgyti lemiamą įtaką valstybės valdyme.

Buržuazijos nuotaikas reiškė garsioji abato E. Sijeso brošiūra „Kas yra trečiasis luomas”, pasirodžiusi 1789 m. pradžioje. Sijesas rašė, jog trečiasis luomas sudarąs prancūzų tautą, be jo esąs negalimas valstybės gyvenimas ir, atseit, būtų daug geriau, jei kiti du luomai visai išnyktų. Privilegijuotieji ne tik nesą reikalingi tautai, jie ją silpnina ir jai kenkia. Iš to Sijesas darė išvadą - „trečiasis luomas yra viskas”. Liaudis - sankiulotai ir valstiečiai - laukė permainų, tikėdamasi, kad šios palengvins jos sunkų gyvenimą. Tarp bajorijos, buržuazijos ir liaudies būta prieštaravimų, tačiau absoliutizmas negalėjo remtis nė viena iš tų jėgų.

Trečiojo luomo deputatams reikalaujant, Generaliniai luomai pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu, kurio uždavinys parengti konstituciją. Neryžtingos Liudviko XVI pastangos jėga priverst paklusti Steigiamąjį susirinkimą sukėlė gaivališką sukilimą Paryžiuje.

Bastilijos užėmimas

Liepos 14 d. rytą maždaug aštuoni tūkstančiai žmonių užpuolė arsenalą. Apsaugos kareiviai atsisakė šaudyti ir atidarė vartus. Pagrobę patrankas ir daugiau kaip 30 tūkst. šautuvų, sukilėliai sužinojo, kad nemažai ginklų laikoma senoje Bastilijos tvirtovėje, dar Liudviko XIV paverstoje valstybės kalėjimu.

Bastilijos užėmimas 1789 m.

Bastilija iš pirmo žvilgsnio atrodė neįveikiama - ją supo gilūs grioviai, maždaug 23 m aukščio bokštai ir daugiau nei 2 m storio siena. Tačiau tvirtovės įgulą sudarė tik 110 kareivių invalidų, patrankos buvo senos. Mat valdžia ir nemanė, kad Bastiliją gali užpulti Paryžiaus liaudis. Tvirtovėje už politinius ir kitokius nusikaltimus kalėjo beveik tik bajorai.

Apsupusi Bastiliją, minia pradėjo derybas su jos komendantu, tačiau šios nebuvo vaisingos. Patrankų šūviai nuo tvirtovės sienų nukovė ir sužeidė pusantro šimto žmonių. Prisijungus prie sukilėlių dviem kuopoms kareivių iš miesto įgulos, prasidėjo šturmas. Tvirtovės gynėjai invalidai nematė prasmės žūti, ir pakeliamasis tiltas per griovį buvo nuleistas.

Bastilijos užėmimas nebuvo ypatingas kovinis žygdarbis, bet jis turėjo milžinišką politinę reikšmę. Išsigandęs Liudvikas XVI nedrįso panaudoti prieš sukilėlius sutelktos apie Versalį ir Paryžių kariuomenės.

Juose buvo atkuriama absoliutizmo panaikinta savivalda, sudaromi pašauktinių būriai, kitaip vadinami Nacionaline gvardija. Labai platų užmojį įgavo bruzdėjimai kaime. Valstiečiai siekė galutinai nusikratyti feodalinių prievolių ir tapti žemės savininkais. Po liepos 14 d. absoliutizmas nustojo egzistavęs. Aukščiausia valdžia priklausė jau ne karaliui, o Steigiamajam susirinkimui. Jo deputatų dauguma, tarp jų ir valstiečių veiksmų įbauginti bajorai, 1789 m. rugpjūčio mėn. balsavo už luomų skirtumų ir kai kurių feodalinių valstiečių prievolių panaikinimą, o to paties mėnesio 26 d.

Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija

Pirmasis deklaracijos straipsnis skelbė: „Žmonės gimsta ir lieka laisvi ir lygiateisiai. Socialinius skirtumus galima pateisinti vien visuotinės gerovės sumetimais”. Antrajame buvo rašoma: „Valstybės tikslas yra užtikrinti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises. Tokios yra laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis engimui”. Deklaracija taip pat skelbė žodžio, spaudos, religinių nuomonių laisvę, tolygų mokesčių paskirstymą visiems gyventojams pagal jų turto dydį.

Vienas iš deklaracijos punktų apibrėžė privatinę nuosavybę kaip šventą ir neliečiamą, kurios iš nieko negalima atimti tinkamai neatlyginant arba be teismo sprendimo. Trečiasis luomas ilgus amžius grūmėsi su feodalais, ir jo kovos ginklas buvo nuosavybė. Turtas lėmė miestiečio visuomeninę padėtį. Nuskurdęs bajoras likdavo bajoru, o praradęs nuosavybę turtingas miestietis virsdavo prastuoliu - nesavarankišku ir bejėgiu. Todėl nuosavybės teisė prilyginama kitoms žmogaus teisėms.

„Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija” nebuvo originalus Steigiamojo susirinkimo deputatų kūrinys. Jai turėjo įtakos 1776 m. JAV „Nepriklausomybės deklaracija”, o pačios idėjos buvo paimtos iš švietėjų veikalų. Tačiau jos virto 27,5 mln. gyventojų turinčios valstybės santvarkos pagrindu ir naujos visuomenės kūrimo programa.

1789 m. vasaros įvykiai Prancūzijoje susilaukė plataus atgarsio visoje Europoje. Bastilijos šturmą, feodalinių prievolių panaikinimą, „Teisių deklaraciją” karštai sveikino poetai, rašytojai, filosofai. Jie sakė, jog prasidėjo nauja era ne tik vienos šalies, bet ir viso pasaulio istorijoje. Vokiečių filosofas Fichtė tikino, kad permainos Prancūzijoje dar kartą įrodo žmogaus pranašumą prieš bebrą, kuris visada stato vienodai, arba prieš bitę, lipdančią korius visada ta pačia tvarka. Liudvikas XVI Europoje net buvo šlovinamas kaip monarchas, kuris suteikė prancūzų tautai laisvę.

Iš tikrųjų karalius nenorėjo susitaikyti su savo valdžios apribojimu. Jo elgesiu vis labiau buvo nepatenkintas Paryžius, kur sklido raginimai sutrukdyti karaliaus rūmininkams regzti naujus sąmokslus prieš revoliuciją. 1789 m. spalio pradžioje 10 tūkst. Paryžiaus sankiulotų minia, kurios didelę dalį sudarė moterys, ginkluota ietimis, šautuvais, pistoletais, patraukė į Versalį. Liudvikas XVI su šeima buvo pergabentas į Paryžių. Ten jis virto kaip ir sankiulotų belaisviu.

Jis dirbo labai įtemptai, ir įvairūs įstatymai, griaunantys senąją tvarką, pylėsi kaip iš gausybės rago. Reikėjo pagaliau imtis priemonių finansų būklei pagerinti. O ji nuo revoliucijos pradžios dar pasunkėjo. Surenkamų mokesčių net sumažėjo, išieškoti juos iš maištaujančių valstiečių griežtomis priemonėmis pasidarė neįmanoma. Bandymai gauti paskolų iš Paryžiaus ir užsienio bankininkų baigėsi nesėkme. Vienintelė išeitis buvo Bažnyčios žemių nusavinimas ir jų išpardavimas valstybės skoloms padengti.

Tiesa, kilo klausimas, kaip tokį nusavinimą suderinti su privatinės nuosavybės neliečiamumu. Išeitį rado persimetęs į revoliucijos pusę vyskupas Taleiranas. Jis išaiškino, kad Bažnyčios turtas nėra dvasininkijos nuosavybė, jis iš esmės priklauso tautai. Ši, skirdama tam tikras lėšas dvasininkų išlaikymui ir labdarai, turi teisę paimti Bažnyčios turto perteklių neatidėliotiniems šalies reikalams.

1789 m. lapkričio mėn. Steigiamasis susirinkimas priėmė visos bažnytinės nuosavybės perdavimo tautai įstatymą. Greitai prasidėjo bažnyčių ir vienuolynų dvarų išpardavimas. Tai išgelbėjo iždą nuo visiško bankroto ir drauge pagausino karštų revoliucijos šalininkų.

Vyko ir kiti svarbūs pertvarkymai. Prancūzija buvo padalyta į departamentus vietoje ankstesnių provincijų, kurių ribos paprastai sutapdavo su viduramžių feodalinių valdų sienomis. Naujas administracinis suskirstymas turėjo išdildyti patį feodalinio susiskaldymo prisiminimą, taigi galutinai užbaigti šalies centralizavimą. 1790 m. vasarą Steigiamasis susirinkimas panaikino paveldimą bajorystę ir titulus - kunigaikščio, grafo, markizo ir kt. Privilegijuotos padėties neteko ir Katalikų bažnyčia. Protestantai ir žydai gavo lygias teises su katalikais. Buvo uždaryta dalis vienuolynų, panaikintos kai kurios vyskupijos.

1791 m. konstitucija

1791 m. Steigiamojo susirinkimo reformas apvainikavo konstitucija, priimta 1791 m. rugsėjo mėn. Pagal Monteskjė teoriją ji suskirstė valdžią į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Vykdomoji valdžia priklausė karaliui ir jo paskirtiems ministrams. Įstatymų leidžiamąjį susirinkimą rinko vyrai, sulaukę 25 metų amžiaus ir mokantys mokesčius, vadinamieji aktyvūs piliečiai. Mat visi suaugę vyrai pagal konstituciją buvo skirstomi į „aktyvius” piliečius, turinčius teisę balsuoti, ir „pasyvius”, tos teisės neturinčius.

Prancūzijos valdymas pagal 1791 m. konstituciją

Konstitucija suteikė prancūzams tokias plačias politines teises, kokių dar ilgai nesulaukė nė vienos kitos Europos šalies gyventojai. Įstatymų leidžiamajame susirinkime daugumą vietų gavo nuosaikūs konstitucinės monarchijos šalininkai, vadinami feljanais, ginantys turtingosios buržuazijos interesus. Atrodė, jog, įsigaliojus konstitucijai, revoliucija baigėsi.

Konstitucija suteikė prancūzams tokias plačias politines teises, kokių dar ilgai nesulaukė nė vienos kitos Europos šalies gyventojai. Įstatymų leidžiamajame susirinkime daugumą vietų gavo nuosaikūs konstitucinės monarchijos šalininkai, vadinami feljanais, ginantys turtingosios buržuazijos interesus. Atrodė, jog, įsigaliojus konstitucijai, revoliucija baigėsi.

tags: #prancuzijos #revoliucija #zemes #nuosavybe