Lietuvių liaudies kalendoriuje sausis žaismingai vadintas įvairiai: ragas, pūstis, barsukinis, meškinis, žiemavertis. Naujausioji Lietuvos istorija įrašė į jį skaičių „13“, ir ne vienas etnofilosofas sausį gal savaip pavadintų.
Iš tikrųjų, galėtume vadinti jį Tryliktuoju, Kovų už Nepriklausomybę lūžio, Laisvės, Gynėjų arba Aukos mėnesiu. Bent jau Gynėjų dieną sausyje tikrai turime.
Nerimo ir lūžio lūkesčiai
Mano paties prisimintoje Sausio 13-ojoje - nerimo ir lūžio lūkesčio būsenos. Paradoksalu, bet jų sukelta įtampa didėdavo, vos paėjėjus į šalį nuo laužų, kūrenamų prie Parlamento.
Dabar pagalvojau, gal verta aptarti, ar jautėmės saugūs aną Sausio naktį? Juk tikrai nesijautėme tokie. Nesvarbu, kur ją leidome, visur tvyrojo grėsmė, visur - ir prie Parlamento, ir prie TV bokšto ar pastato Konarskio gatvėje, ir gatvėse, ir namuose į paširdžius kando baimė.
O ji, kaip aiškina psichologai, yra bent trijų rūšių: ir įgimta, ir įgyta (socialinė) ir egzistencinė - asmeniškai vertybinė. Ir kiekviena jų gali būti konstruktyvi (jėgas mobilizuojanti), dekonstruktyvi (didinanti baimę) ir išsprūstanti iš sąmonės kontrolės („laimingi“, baimės ribų nežinantys, bebaimiai).
Tad gal Sausio 13-ąją vyko mūšiai ir su sava baime ar baimėmis? Kokios galios susirėmė tą naktį? Ar turėjo išskirtinių, bent politinių, galių pati Sausio tryliktoji?
Moralinė tiesa ir politinė galia
Nebent rastųsi prasmės svarstyti, kokia toji moralinė Sausio 13-osios tiesa ir ko verta politinė jos galia dabarties įvykių akivaizdoje? Juk kojas ir rankas vėl krauju plauname.
Mūsų laikų karai, švelniau išsireiškiant - skurdo ir prabangos tarpekliai, juodojo aukso karštligės, tautų migracija ir kitoks terorizmas - keičia valstybių ir tautų, tarpvalstybinių susivienijimų ir politinio saugumo garantų ribas. Jos, ribos, labai suplonėjo, kartais ir kai kur beveik nematomos. Žemėlapiuose jos vis dar nubrėžtos, bet jau nedaug tereiškia.
Vakarietiškų tradicinių vertybių piramidė trupa, griūva, netgi apvirsta. Gal neprapuolė, bet prie jos neliko sargybos. Ją turėtų eiti dori riteriai, donkichotai, na, tokie moralės filosofai. Bet nematyti jų tarp piliečių. Nei prie Parlamento rūmų.
Kai ten susibūrė dienos vargais nepatenkinti bėdžiai, juos guviai išvaikė Madalovo gvardija. Nesakau, kad jau suvis išnyko baltų žyniai, bet retas kuris ir bekūrena laužus, panašius į anuos, prie mūsų Parlamento Sausyje. Svarbesni židiniai butuose ir namuose. Ką pasaulyje šiandien matytų anuomet žuvusiųjų akys?
Ir vis lyg nieko tinkamo nerašiau, nes vis abejojau, ką ir su kuo sieti. Dabartis ne viską įsileido iš praeities. Ketvirtis amžiaus atitolino kai kurias anuomet reikšmingas moralines ir politines aspiracijas, lemtingas atsikuriant Lietuvos valstybei sugrįžtant prie demokratijos, iš tikrųjų - laisvės.
Užaugo ir subrendo karta, gimusi po 1990-ųjų. Jai, o gal ir visiems (ir savaime) mums, rūpi absoliuti dabartis. Visa kita - kam?
Kam kelti lietuviškumo (sindromo?) klausimą, romantiniais jausmais vainikuoti politinę tautinės valstybės jėgą - vos ne momentinę, anaiptol ne vienareikšmiškai įvardijamą, personaliai sunkiai nurodomą?
Ir vėl padėjo atsitiktinumas - skaitoma knyga. Būčiau koks literatų karalystės ciesorius, prisakyčiau plunksnos broliams susitikus sveikintis klausiant ne „Kaip laikaisi?“, bet visai dalykiškai: „Ką skaitai?“ Atsakymuose gal išgirsčiau aiškių liudijimų apie pašnekovo dvasinę, o ne vien kūno sveikatą.
Neturiu ir aš kitokio (bent kiek geresnio) kelio šios esė mintims: jeigu jau pagalvojau apie menamas ir tikras grėsmes sau ir Lietuvai, jų keliamą nerimą ar net baimę, tenka kuo plačiau atsimerkti ir atverti istorijai ir moralės / politikos filosofijai kambario langus. Savo namų, tautos namų, valstybės pastato. Vardan jų verta ir ką nors jausti, ir galvoti, ir veikti. Tiktai - kada ir kaip?
Ar pajautus kokių politinių galių (tarkim Sausio 13-osios) jėgą, tuoj intuityviai veikti, o vėliau galvoti, kas protingai ar kvailai padaryta, ar atvirkščiai - skirti bent akimirką apsispręsti? Susigaudyti savyje ir pasaulyje, įvardyti svarbiausius reiškinius ir jau nepamiršti, ką ir kaip vadiname.
Štai, šiandien gal ne per drąsu Lietuvos vardu grūmoti Rusijai, Europai, Amerikai, pasauliui? Nejaučiant savo politinių galių ir egzistencinių baimių ribų. Bet Rusijos diplomatinis korpusas gal tik kikena į kumštį ar visai viešai ir įžūliai juokiasi: tik pažiūrėkit, kokia ta Lietuva - nesavarankiška, nykštukė, valstybė, ji tik JAV ir ES sančapansa. Ji negali turėti savos politikos ir politinės galios. Tad ko į ją žiūrėti, kam jos klausytis? Ką ji tegali?
Ar iš tikrųjų negali? Taip, vis dar esama didelių / mažų valstybių geopolitinio galių žemėlapio. Jis nesutampa su magnetinių Žemės linijų lauko vaizdu. Visų pirma, jis keičiasi. Antra, jis potencialus, o ne absoliutus.
Absoliutaus („ metafizinio“) imperinio blogio, pavyzdžiui, bolševizmo ar nacizmo, laikas, laimei, istoriškai ribotas. , o „mažosios“ valstybės ne visada pasmerktos dingti (irgi laimė) milžinių nasruose. Ir ne vien žemės (gamtos) gelmių ar demografiniai turtai, bet ir tautos gebėjimas dirbti ir sąžiningai - dorai - uždirbti (turėti pakankamai pelno), sustiprina net pačios mažiausios valstybės politines galias.
Platono, Aristotelio, Makiavelio, Ruso ar Kanto svajones apie valstybių junginį, kuris apsaugotų visus nuo karo, bando įgyvendinti šiandieniai politiniai valstybių aljansai. Jų sėkmė negali būti šimtaprocentinė, bet negali ji būti ir didelė, kol šių procesų / projektų vadovai (valstybių ir jų aljansų lyderiai) visų politinio gyvenimo smulkmenų nesusieja su realia (o santykinai ir amžina) asmenų ir jų suskurtų institucijų interesų pusiausvyra. Per mažos, o juo labiau ir suplyšusios, antklodės tampymas į skirtingas puses valstybių junginio politikoje visiškai netinka.
Štai, politinė, ekonominė, karinė mūsų valstybės galia, Lietuvai įstojus į ES ir NATO, jos suverenumas (kylantis, kaip teigia Konstitucija, tik iš Tautos) galėjo ir sumažėti (jį suvaržo politikos žaidimo bendros taisyklės), bet turėjo ir padidėti (jeigu suvaržymus pranoksta santykinai padidėję valstybės galių siekti tikslų ir rasti tam priemonių resursai). Bet ar taip nutiko?
„Briuselio kopūstų“ kritikai dažnai yra teisūs, kai ES mato perdėtą centralizaciją / federalizaciją, deja, susidurdami su paviršutiniškai savo tikslus ir uždavinius suvokiančiais ir, deja, lyg robotais veikiančiais ES ar JT funkcionieriais, - jie nebepastebi ir savo kritikos fragmentiškumo, o svarbiausia, išplauna iš savo pozicijų etinius jų pamatus. Tad nelieka ir tikrai teisinių, nelieka, galima sakyti, nieko švento. Politinė galia ima nesibodėti teroro.
Laikiniems, dažniausiai net ne valstybių, o visai nedidelių žmonių grupių interesams ginti pasitelkiamos visos kokios tik įmanomos, galios, jų vis per maža, tada prasimanomos juodosios jų kaupimo ir veikimo technologijos.
Šiandienis teroras tarsi kitoks, jam, atrodo, netinka klasikinis jos apibrėžimas, seniai kapuose ilsisi visi nečiajevai. Be to, jis egzistuoja tarsi šalia tautų ir valstybių. Dusyk pakartoju „tarsi“, nes kaip besistengtume atriboti Dostojevskio laikų ir šiandienį terorą, nepavyktų nutraukti visų juos jungiančių šaknų.
Kaip besistengtume džihadistus, tuos šiandienius nečiajevus, varyti iš valstybių, jų sąsajos, ar net tapatybės akivaizdžios. Galime Islamo valstybės (IS) nevadinti valstybe, abejoti, ar ne tinkamesni kiti - ISIS / ISIL - vardai, pagaliau vartoti (pasak Prancūzijos prezidento F. Olando) tik dajiš (Daesh) sąvoką, bet nepaneigsi, kad terorizmu vadinamų darinių politinė galia radosi kaip kitų - neįvykusių / sunykusių - smurtaujančių valstybių ir milžiniškos turtinės bei kitokios nelygybės padarinys.
(Pavyzdžiui, publicistas Tomas Piketis suskaičiavo: 10 proc. turtingiausių Artimųjų Rytų gyventojų tenka daugiau kaip 60 proc. visų šalies pajamų, o 1 proc. turtingiausių gyventojų - daugiau kaip 25 proc. pajamų. ) Šios atstojamosios, kaip savo nacionalinės ir tarpnacionalinės politikos pėdsako, negali užginčyti net labiausiai išsivysčiusios pasaulio šalys.
Atsidūrus tarsi veidrodžių kambaryje, labai komplikuojasi „kova“ su „priešais“. Ar tai ne „visi prieš visus“? Politinėje filosofijoje būtų ne naujas svarstymų motyvas.
Šiandien didžiosios valstybės po jų susidūrimų su teroru prisiekia keršyti. JAV tokią priesaiką priėmė, ištikus jas 2001 m. Rugsėjo 11-ajai (Barakas Obama pakartojo ją visai neseniai, po žudynių Kalifornijoje), Prancūzija - po 2015 m. Lapkričio 13-osios, Rusija - po 2015-jų Spalio 15 ir 24-osios. Jos telkiasi kitų valstybių pagalbą, formuoja koalicijas, duoda įsakymus ginkluotosioms pajėgoms.
1991 metų Sausio 13-oji Lietuvos valstybę užklupo nesukaupusią potencialių galios resursų. Per laidotuves prie žuvusiųjų karstų negirdėjau priesaikos valstybės vardu atkeršyti, nubausti kaltuosius.
Vyravo sielvartas, gyvenimo tragedijos sukeltas katarsis - aiškiau, skaidriau buvo matyti, kas vyksta, kokia yra valstybės dabarties drama: nesutvirtėjusi valstybė, iš esmės neatsikračiusi okupacinių SSSR galios būdų, šaukiasi viso pasaulio pagalbos.
Taigi devintasis XX a. dešimtmetis baigėsi, bet pasaulis tebebuvo padalintas į dvi valstybių galių zonas (pasinaudosiu J. Mikelinsko metafora) pagal Niurnbergą ar Jaltą. Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų sindromas jau paveiktas šaltojo karo nugalėtojų ir perestrojkos SSSR, tačiau tebeskaldo Europą ir dalį Azijos.
Ruzvelto įpėdinis, 41-sis JAV prezidentas Džordžas H. Bušas, nors nepripažįsta Molotovo-Ribentropo pakto teisėtumo, tačiau tebėra užburtas (ir paveikiamas) Gorbačiovo valdomų teritorijų, sovietinės žmonių masės ir karinės technikos. Nugalėtojų sindromas daug kartų galingesnis už LDK tapatybę praradusią, jau modernią tapatybę (iš kitų valstybių pralaimėjimų, iš jų įvairiausių teritorinių nuostolių ir nerealizuotų politinių ambicijų) tebeformuojančią Lietuvos Respubliką.
Po 50 metų pertraukos vėl galynėtis su puikiai treniruotomis valstybėmis? Tai tiek pat rizikinga, kaip ir mėgėjui boksininkui išeiti į ringą ...
Sausio 13 osios prisiminimai
Interviu su Raimondu Baranausku
Vitas Tomkus: Raimi, tu tikrai vienas prie telefono?
Raimondas Baranauskas: Vienas.
Vitas Tomkus: Raimi, nepyk, bet toks įspūdis, kad rusų FSB agentas tau į kaktą yra Kalašnikovo vamzdį įrėmęs.
Raimondas Baranauskas: Ne, Vitai, prie telefono esu vienas. Negi ir tau jau visur rusai vaidenasi?
Vitas Tomkus: Mane puolė ir puola ne rusai, o lietuviai.
Raimondas Baranauskas: Jau kokius Sorosas pasirinko - su tokiais ir kariauju. Beje, ir tave ne visai lietuviai užpuolė - Fryklis, Kuperis, Polikarpovna...
Vitas Tomkus: Nebūtų! Su tokiais pinigais būčiau perpirkęs sorososus ir tikrus vagis už grotų sukišęs. Tu žinai, kad kai kuriuos vargšus Lietuvos inteligentėlius tik už kelis šimtus dolerių Sorošas nusipirko. Jei mano redakcijoje būtų grindis plovę, aš būčiau jiems daugiau sumokėjęs!
AB banko „Snoras“ nacionalizavimo įvykių seka
Prisiminkime AB banko „Snoras" nacionalizavimo, tiksliau, „užgrobimo", įvykių seką.
- Nenustatytam asmeniui nutekinus slaptą informaciją, 2011 m. lapkričio 15 d. laikraštyje „Lietuvos rytas" pasirodo straipsnis „Įsakymas sutrypti lietuviškus bankus" apie valstybės ketinimus išspręsti savo finansines problemas privačių bankų nacionalizavimo sąskaita.
- Jau kitą dieną (2011 m. lapkričio 16 d.) netikėtas išorinio „Snoro" valdymo įvedimas ir po dviejų valandų Vyriausybės priimtas sprendimas dėl banko nacionalizavimo.
- 2011 m. lapkričio 17 d. Išryškėja faktiškai tokia situacija: Už visų žaibiškų žingsnių, kuriuos vykdė Lietuvos Vyriausybė, Seimas ir Lietuvos Respublikos prezidentė nacionalizuodami „Snoro" banką, slypi gerai suplanuota sudėtinga operacija.
Turbūt mažai kas galėtų patikėti, kad šioje ekstremalioje ir stresinėje situacijoje Lietuvos bankas ir Vyriausybė sugebėjo veikti taip užtikrintai. O ir Vyriausybė fiziškai negalėjo paruošti Lietuvos bankininkystės įstatymų pataisų per vieną naktį. Nepaisant to, įvyko būtent taip. Lapkričio 15 dieną, visų įvykių išvakarėse, į Lietuvą jau atvyko 25 britų „konsultantų" komanda su Saimonu Frikliu priešakyje....
tags: #pragyventi #metai #nasta #ar #turtas