Šeima yra seniausia institucija žemėje, atliekanti pagrindinį vaidmenį žmonių visuomenėje. Šeima buvo ir yra valstybės ir valstybingumo pamatas. Mokslai, tokie kaip edukologija, psichologija, sociologija, teisė, ekonomika ir kiti, skiria didelį dėmesį šeimai.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje rašoma: "Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas." Šiuolaikiniai socialiniai pasikeitimai daro įtaką šeimai, todėl jai skiriamas vis didesnis dėmesys.
Šeimos Samprata
Norint tiksliai apibrėžti šeimą, reikia prisiminti, kad šeimą tiria įvairūs mokslai. Visi tyrinėtojai siūlo apibrėžimus, kurie iš esmės yra teisingi, bet neatskleidžia visos šeimos santykių esmės. Literatūroje šeima apibūdinama įvairiai. G. Navaitis apibrėžia šeimą kaip "giminystės grupę, kaip bendriją, susijusią giminystės, priklausomybės ir globos ryšiais".
Panašiai santuoką apibūdina ir J. Ąžubalis: "Šeima - tai istoriškai konkreti sutuoktinių, vaikų ir tėvų tarpusavio santykių visuma, maža socialinė grupė, kurios narius sieja santuokos ir giminystės ryšiai, bendras ūkis ir dorovinė atsakomybė". V. Pruskus teigia, kad "šeima yra giminingumu, santuoka arba įvaikinimu paremtas susivienijimas (socialinė grupė) žmonių, susijusių bendra buitimi ir vienodai atsakingų už vaikų auklėjimą".
A. Maceina šeimą apibrėžia kaip tautybės ir pusiausvyros visuomenėje plėtojimo pamatą. L. Kardelis teigia, kad "šeimoje pratęsiama gyvybė, individas tampa tam tikros socialinės grupės nariu ir socializuojamas gyvenimui už šios pirminės grupės ribų". Dauguma žmonių pradeda savo gyvenimą šeimoje, užauga, perima pagrindines normas ir vertybes, vėliau kuria savo šeimas, augina vaikus. N. Ashford teigia, kad iš visų pilietinės visuomenės institucijų svarbiausia yra šeima. Z. Bajorikienė apibrėžia šeimą kaip "pirminę visuomenės ląstelę, vieną pagrindinių jos struktūros elementų". K. Meškauskas laikosi panašios nuomonės: "Šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė, pirminis jos kolektyvas. Šeimoje atsinaujina visuomenė, ugdoma jos pamaina".
Kiekvienas apibrėžimas sudaro galimybę pateikti naujus argumentus, šeimos apibrėžimus ir įrodymus. Tikra šeima, K. Meškausko manymu, yra tokia, kuri gyvenimo pagrindu laiko visai tautai reikšmingas bendražmogiškas vertybes.
Šeimos Funkcijos
Šeima tenkina tam tikrus socialinius poreikius. Sociologai išskiria šeimos funkcijas, kurias K. Meškauskas apibrėžia kaip "sutuoktinių ar kitų jos narių (vaikų, senelių) poreikių tenkinimą ir pareigų vieni kitiems (tėvų vaikams, vaikų tėvams ir kt.) atlikimą". Z. Bajorikienė taip pat apibrėžia šeimos funkcijas. J. Ąžubalis skiria šias šeimoje tenkinamas poreikių grupes: tėvystės ir motinystės arba giminės tęsimo; emocinio bendravimo, savojo "aš" išsaugojimo; seksualinius; bendro ūkio ir buities.
Pagrindinės šeimos funkcijos:
- Žmonių giminės tęsimas.
- Vaikų socializacija ir auklėjimas.
- Ekonominė šeimos funkcija.
- Šeimos rekreacinė funkcija.
- Bendravimo funkcija.
- Seksualinių poreikių tenkinimas.
K. Meškauskas pabrėžia, kad bendriausia šeimos funkcija yra laimės siekimas. Z. Bajorikienė daug dėmesio skiria šeimos funkcijų analizei, pabrėždama vaikų gimdymą, auginimą, tautos etoso tęstinumą, ūkinę bei ekonominę funkcijas, rekreacinę funkciją, komunikacinę funkciją ir emocinę funkciją. G. Navaitis atkreipia dėmesį į tai, jog dalis funkcijų yra būdingos šeimai kaip specifinei žmonių bendrumo formai, o kai kurias kitas šeima vykdo tik tam tikrame istoriniame šeimos institucijos raidos etape.
Šeimos naris emocijas ir elgesį kontroliuoja. Seksualinis sutuoktinių gyvenimas ir reprodukcija nėra vienintelis ir svarbiausias seksualinis kontaktų motyvas.
Šeimos Tipai
Nagrinėdami šeimos sampratą, susiduriame su šeimos kaip institucijos daugialypiškumu. L. Rupšienė pastebi, kad mus supa įvairios šeimos: su vaikais ir be vaikų, su vyresnės kartos atstovais ir be jų, teisėtai įregistruotos ir neįteisintos. L. Kardelis pastebi tokias vaikus poras ir tokias sąjungas, kai drauge gyvena nevedę broliai arba netekėjusios seserys. V. Čepaitė teigia, kad didelės, išplėstinės šeimos, sudarytos iš trijų ir daugiau kartų narių, užtikrina savo nariams stabilumą ir paramą. Stiprūs išplėstinės šeimos ryšiai yra įprasti Rytų visuomenėse, o Vakaruose tai nėra paplitusi šeimos forma.
Branduolinė šeima, sudaryta iš tėvų ir nuo jų priklausomų vaikų, buvo ir yra dominuojantis namų ūkio tipas. Pastaruoju metu vis labiau įprastos tampa kitokios šeimos: tai šeima su vienu iš tėvų ir šeima, kurios sutuoktiniai dėl kokios nors priežasties negyvena kartu. Tokių tipų šeimas detaliau nagrinėja K. Meškauskas. Jos skiriasi tarpusavyje ekonominiu, socialiniu, pedagoginiu ir psichologiniu požiūriu. Pirmieji trys tipai šeimos yra įprastos, tradicinės, o ketvirtojo tipo - netradicinės. Pastarosios pažeidžia nusistovėjusias šeimos tradicijas, dorovę ir yra smerkiamas tam tikrų visuomenės sluoksnių.
Sociologai atkreipia dėmesį į tai, kad šeima nėra statiškas darinys. Priešingai, jai būdinga nuolatinė santykių kaita: vienokie jie, kai šeima susikuria, kitokie - kai gimsta vaikai, o kai tėvai lieka vieni - vėl kinta jos bruožai ir funkcijos. Kai kurie mokslininkai, aprašydami šeimos dinamiką, linkę labiau detalizuoti šeimos gyvenimo stadijas. G. Navaitis pateikia šeimos dinamikos modelį, paremtą šeimos ir asmenybės raidos sąsajomis.
Šeimos dinamikos etapai:
- Ikievedybinis bendravimas.
- Jaunos šeimos etapas.
- Brandi šeima.
- Vyresnio amžiaus žmonių šeima.
Tikroji šeima yra tuomet, kai vyras ir moteris įregistruoja santuoką, kuri yra šeimos kūrimo pagrindas ir jos pirminis požymis. Pirmiausia turėtų būti nustatyta tvarka įregistruojama santuoka, vėliau gimdomi vaikai.
Šiuolaikiniame pasaulyje, ypač išsivysčiusiose Vakarų šalyse, mažėja gimstamumas. Kinta moters požiūris į santuoką: vis daugiau moterų siekia išsilavinimo, karjeros ir neskuba tekėti ir gimdyti vaikus. Dėl neužtikrintos ateities, socialinių garantijų stokos jaunos šeimos vengia reglamentuotų vedybinių ryšių. Daugėja nepilnų šeimų. Šių šeimų vaikai dažnai netenka tėvų globos, tampa smurto aukomis. Todėl savo rūpestį pirmiausia turėtume nukreipti į tokias šeimas.
Visuotinai priimta nuomonė, kad šeima yra pagrindinė ir svarbiausia visuomenės ląstelė, kuriai turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija gina šeimą kaip žmogaus prigimties instituciją, kuri turi savo gyvenimą ir tvarkosi pagal savo vidinius principus. Valstybė, įvertindama šeimos svarbą, prisiima įsipareigojimus.
Šeimos stiprinimas, šeimos santykių kūrimas meilės ir pagarbos vienas kitam, visų šeimos narių tarpusavio pagalbos, atsakomybės prieš šeimą pagrindu - štai pagrindiniai šeimos santykių teisinio reguliavimo tikslai.
Šiandien Konstitucijoje įtvirtintos svarbiausios šiuolaikinės normos. Civilinis kodeksas reglamentuoja asmens turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius. Taigi, šeimos teisė, kaip ir daugelis kitų teisės šakų, yra svarbi visuomenės dalis.
Šiomis dienomis šeimos tema yra aktuali. Ar šiuolaikinis žmogus sąmoningai atsisako turėti vaikų? Šiandien kolektyvinėje sąmonėje visuotinai priimta šeimos ir santuokos samprata išgyvena didelę krizę. Šalia santuokinės šeimos atsirandant tokiems dariniams kaip vyro ir moters sugyvenimas, kuriuos galima priskirti prie alternatyvų šeimai, pastebimas santuokos ir šeimos institutų ryšio silpnėjimas (deinstitucionalizacija).
Vaikas yra svarbus šeimos elementas, kuris yra nesunkiai pažeidžiamas. Vaikai yra pažeidžiamiausia visuomenės dalis, todėl jiems taikoma didžiausia tarptautinės bendrijos pripažįstama vaiko teisė. Jau 1959 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių deklaracijoje įtvirtinta, kad vaikas turi, kai tai įmanoma, augti tėvų globoje ir jų priežiūroje, vaikas visapusiškai ir harmoningai vystytis gali tik augdamas šeimoje, jausdamas laimę, meilę ir supratimą.
Taigi, šeima yra ta visuomenės ląstelė, kurią reikia saugoti, teikti jai socialinę ir teisinę pagalbą.
Lietuvos teisės visuotinės kodifikacijos pradžia galima laikyti Pirmąjį Lietuvos Statutą, kuris įsigaliojo 1529 metais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK). Šiuose Lietuvos Statutuose nemažai dėmesio buvo skirta ir šeimai. Šeimos teisė, kaip ir pati šeima, susijusi visais Lietuvos Statutų teisiniais institutais - baudžiamąja, administracine, civiline teise, taip pat teismo procesu. Jau yra ginamos moters turtinės teisės, garbė. Ne visose kaimyninėse šalyse moters teisėms buvo skiriama tiek dėmesio.
Šeimos teisė kaip ir pati šeima, susijusi visais Lietuvos Statuts teisiniais institutais: baudžiamąja, administracine, civiline teise, taip pat teismo procesu. Jau yra ginamos moters turtinės teisės, garbė. Ne visose kaimyninėse šalyse moters teisėms buvo skiriama tiek dėmesio.
1918 m. susiklosčius ypatingoms aplinkybėms Valstybės taryba 1918 m. spalio 28 d. priėmė Laikinąją Lietuvos Konstituciją, kuri buvo paskelbta 1918 m. lapkričio 2 d. Ši konstitucija neatsitiktinai buvo pavadinta Pamatiniais dėsnius. K. Šalkauskas yra suformulavęs du šios laikinosios konstitucijos nustatomus pagrindinius tikslus: 1) vykdyti 1918 m. Vasario 16 d. pasirašytą Nepriklausomybės aktą; 2) sukurti demokratinę valstybę. 1919 m. balandžio 4 d. buvo priimti Valstybės konstitucijos pagrindai. Didelė dalis nuostatų pažodžiui (išskyrus tai, kad žodis "vyriausybė" pakeistas "valdžia") kartojo 1918 m. Pamatinius dėsnius.
1920 m. birželio 2 d. Steigiamasis Seimas savo pirmojo posėdžio metu priėmė Laikinąją Konstituciją, kurią paskelbė pirmasis Valstybės prezidentas A. Smetona. Joje buvo įtvirtintas, nepaisant lyties, tautybės ir tikybos, lygiateisiškumas, skelbė luomų ir titulų panaikinimą. Tačiau vėlesnio M. Römerio vertinimu, nebuvo sukurtas išsamus ir aiškus teisių katalogas. Lietuvos konstitucinės raidos kelias, atvedęs į 1922 metų Konstituciją, prasidėjo 1918 m., kai vasario 16 d. buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės aktas.
Dar svarstant 1922 metų Konstitucijos projektą, daug diskusijų kėlė moters lygios teisės įteisinimas pagrindiniame šalies įstatyme. 1922 m. kovo mėn. viena iš aktyviausių moterų atstovių seime, M. Galdikienė, pasisakė už tai, kad būtų įtvirtintas moterų ir vyrų lygiateisiškumas šiame skyriuje. Pateiktame projekte užmirštama apie branduolį valstybės, apie tą celę, iš kurios išsivysto visa valstybė t.y. šeima. Šis principas leis šeimai vystytis nauju pamatu - žmogiškumu, o ne vergavimu vienas kitam. 2) Lygybės principą įgyvendinti ir ekonomikos srityje.
1922 m. rugpjūčio 1 dieną priėmė pirmąją nuolatinę Lietuvos Valstybės Konstituciją, kurią sudarė XV skyriai ir 108 straipsniai. Joje buvo nurodyta, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, suvereni valstybės valdžia priklauso tautai, o ją vykdo Seimas, Vyriausybė ir Teismas. 1922 m. Pirmojoje nuolatinėje Lietuvos Resublikos Konstitucijoje jau išskirtos ir šeimos naris teisės. Šeimos apsaugos reglamentavimui įtvirtinti buvo skirtas specialus XIII skyrius (98 straipsnyje), kuriame tiesiogiai įtvirtintos tokios nuostatos kaip: šeimyninio gyvenimo pamatas yra moterystė. Sutuoktinių teisės lygios. Tam tikrais įstatymais saugojama ir palaikoma šeimos sveikata ir socialinė gerovė. Motinystė yra ypatingoje Valstybės globoje.
1922 m. Steigiamojo seimo priimtos Lietuvos valstybės Konstitucijos įsigaliojimas buvo nepaprastai reikšmingas atkurtai Lietuvos valstybei. Ši Konstitucija į tvirtus rėmus įstatė iki to buvusią laikiną valstybės valdžios sistemą, padėjo Lietuvos Respublikos konstitucinius pagrindus, tuo užbaigdama nepriklausomos valstybės atkūrimo procesą. Tai vienintelė iš pirmosios XX a. pusės Lietuvos Konstitucijų, kuri išliko galioti ilgiausiai - beveik 16 metų. 1938 m. gegužės 12 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Konstitucija, kurią sudarė XV skyriai, tik vienu straipsniu joje buvo mažiau. Turinio atžvilgiu daugelis straipsnių taip pat liko identiški atitinkamiems 1922 m. Konstitucijos straipsniams.
Šeimos teisinis reguliavimas nuolat kinta, atspindėdamas visuomenės vertybes ir poreikius.
MOTERŲ PSICHOTERAPEUTĖ: 21a. santykių KLAIDOS, Tobulumo lūkesčiai, Išdavystės, Seksas | TG090
tags: #posantuokines #gyvenamosios #vietos #tipai