Platono "Valstybė": Nuosavybės, Teisingumo ir Idealios Valstybės Koncepcijos

Platono "Valstybė" - tai knyga, nepasiduodanti klasifikacijai, kurioje paliesti ar išplėtoti bemaž visi Platono filosofijos aspektai, o jos temos apima visą žmogaus gyvenimą. Joje kalbama apie gerą žmogų ir gerą gyvenimą, kuris Platonui reiškė gyvenimą geroje valstybėje, apie būdus jiems pažinti ir sukurti.

Pamatinę "Valstybės" idėją Platonas perėmė iš savo mokytojo doktrinos, kad dorybė yra žinojimas. Tačiau teiginys, kad dorybė yra žinojimas, reiškia, kad yra objektyvus gėris, kurį reikia pažinti, ir kad jį galima pažinti racionaliu ar loginiu nagrinėjimu, o ne spėlionėmis ar tiesiog pasikliaujant sėkme.

Vadinasi, žmogus kuris žino - filosofas ar mokslininkas - turėtų turėti sprendžiamąją galią valdžioje, ir tik jo žinojimas suteikia jam šitokią teisę. Analizuojant paaiškėja, kad žmonių tarpusavio ryšiai visuomenėje priklauso nuo abipusių poreikių ir iš to kylančių prekių bei paslaugų mainų.

Norint suprasti, ką tai reiškia valstybės atžvilgiu, būtina išsiaiškinti, kokios darbo rūšys yra svarbiausios, o tai aiškinantis prieinama prie trijų luomų, iš kurių filosofas valdovas, žinoma, bus pats svarbiausias. Bet šis darbų pasiskirstymas ir kiekvieno iš jų geriausio atlikimo laidavimas - funkcijų specializacija, kuri yra visuomenės pagrindas, - priklauso nuo dviejų veiksnių: būdingų gabumų ir pasirengimo.

Platono nuomone, miesto - valstybės sunkumai nėra ydingo auklėjimo padarinys, o dar mažiau čia kalti valstybės vyrų ir mokytojų moraliniai trūkumai. Valstybė iš esmės buvo miesto - valstybės - tokio, koks jis iš tiesų buvo, su visais Platono įžvelgtais konkrečiais trūkumais,- kritinė studija, nors tam tikrais sumetimais jis nusprendė įvilkti savo teoriją į idealaus miesto rūbą.

Nekompetentingumas - tai demokratinių valstybių būdinga yda, tačiau esama ir kito trūkumo, kurį Platonas įžiūrėjo visose valdymo formose vienodai. Tai partijų kovų nepaprastas įniršis ir egoizmas, dėl kurio viena ar kita grupuotė gali bet kada savo naudą laikyti svarbesne už pačios valstybės interesus. Platonas šitai aiškino tų, kurie turi nuosavybę, ir tų, kurie jos neturi, ekonominių interesų priešingumu.

Geriausia būtų ją visiškai panaikinti, o mažų mažiausiai, jo nuomone, būtina bent atsikratyti turto ir skurdo kraštutinumų. Ir piliečius auklėti taip, kad jie labiau už viską vertintų visuomenės gerovę, ne mažiau svarbu nei auklėti vadovus.

Kai Platonas rašė "Valstybę", toks pasiryžimas būti moksliškam jam reiškė, kad jo teorija turi pateikti idealios valstybės apmatus, o ne vien aprašyti egzistuojančią. Politikui tiesiog privalu žinoti, kas yra gėris ir, vadinasi, ko reikia gerai valstybei susikurti. Jis taip pat privalo žinoti, kas yra valstybė - ne atsitiktinės jos apraiškos, bet ji pati vidujai , iš esmės.

Beje, filosofo teisę valdyti galima pagrįsti tik parodžius, kad ji kyla iš valstybės prigimties. Platono valstybė, matyt, yra „valstybė kaip tokia“, visų valstybių tipas ar modelis. Knygos tema yra valstybės kaip rūšies, kaip tipo bendroji prigimtis, ir ne taip svarbu, ar egzistuojančios valstybės tvarkosi pagal tą modelį, ar ne.

Lengva perdėti jo atitrūkimą nuo realių aplinkybių, bet kam, matyt, buvo visiškai nesvarbu, ar jo ideali valstybė gali būti sukurta tikrovėje. Visuomenę reikia suvokti kaip sistemą paslaugų, kurias kiekvienas jos narys ir teigia, ir gauna. Tačiau paslaugų mainai susiję su labai svarbiu principu - darbo pasidalijimo ir pareigų specilizacijos.

Tad visiškai aišku, kad būtina tam tikra specilizacija. Taigi paaiškėja, kad filosofas valdovas nėra kas nors ypatinga, kad jo pretenzijas valdyti pateisina tas pats principas, kuris galioja visai visuomenei. Panaikinkite specilizaciją, ir drauge su ja išnyks visi visuomeniniai mainai. Įsivaziduokite žmones su vienodais įgimtais gabumais, ir pagrindo specializuotis nebėra.

Kartu mėgindamas tuo pačiu būdu analizuoti ir valstybę, ir individą, Platonas sukuria teoriją, kuri yra pernelyg paprasta jo problemai išspręsti. Iš valstybės analizės matyti, kad būtina atlikti tris funkcijas: patenkinti svarbiausius fizinius poreikius, saugoti valstybę ir ją valdyti.

Specializacijos principas reikalauja, kad būtų skiriamos svarbiausios veiklos sritys, tai paaiškėja, jog yra trys klasės darbininkų, kurie gamina, ir „ sargybinių“, kurie savo ruožtu padalyti, nors ne taip aiškiai, į karius ir valdovus, arba filosofą karalių, jeigu jis valdo vienas.

Valstybėje trys klasės tikrai nėra taip griežtai atskirtos, kaip atrodytų iš schematiško jo teorijos išdėstymo. Tos klasės anaiptol nėra kastos, nes priklausymas joms nepaveldimas. Calstybės teorijos Valstybėje kulminacija - teisingumo samprata.

Teisingumas - tai sąsaja, jungianti visuomenę, tą darnią sąjungą individų, iš kurių kiekvienas yra susiradęs darbą visam gyvenimui pagal savo prigimtinius gabumus ir išsilavinimą. Platonas nepriskiria prie teisingumo - nebent netiesiogiai - viešosios tvarkos ir rimties palaikymo: vis dėlto išorinė tvarka yra maža dalelė valstybę sukuriančios harmonijos.

Valstybė suteikia savo piliečiams ne tiek laisvę ir apsaugą, bet svarbiausia, gyvenimą - visas galimybes visuomeniniams mainams, dėl kurių atsiranda civilizuoto būvio būtiniausi daiktai ir patogumai. Grindžiama principu, kad valstybę sukuria abipusiai poreikiai, analizė neišviangiamai nukrypsta į veiklos sritis, o ne į galias.

Apskritai kalbant, tėra du būdai šiai problemai išspręsti. Galima arba panaikinti tam tikras kliūtis geram pilietiškumui, arba sukurti jam palankias sąlygas.

Platono komunizmas pasireiškia dviem pagrindinėmis formomis, kurios abi atsispindi šeimos panaikinimo idėjoje. Pirmoji - tai draudimas valdovams turėti asmeninę nuosavybę (namus, žemės ar pinigų); jie turį gyventi bendrai kaip kareivinėse ir valgyti prie bendro stalo. Antroji - tai pastovių monogaminių ryšių uždraudimas ir ju pakeitimas suporavimu, kurį valdovai reguliuoja savo nuožiūra, kad gimtų kuo sveikesni palikuonys.

Tačiau komunizmas Valstybėje taikomas vien sargybinių klasei,t.y. Platonas buvo taip tvirtai įsitikinęs, jog gerovė pražūtingai veikianti valdymą, kad nematė kito būdo blogiui pašalinti kaip panaikinti pačią gerovę - bent karių ir valdovų atžvilgiu. Išgydyti valdovų godumą tegalima atėmus iš jų teisę laikyti ką nors savo nuosavybe. Ištikimybė pilietinei pareigai nesuderinama su asmeniniais siekiais.

Panaikinti turtinę nelygybę jam rūpėjo anaiptol ne dėl to, kad ji neteisinga individų atžvilgiu. Jis siekė kuo didesnės vienybės valstybėje, o asmeninė nuosavybė su tuo nesuderinama. O idėjų seka visiškai priešingai tai, kuri įkvėpė daugiausia gyvybės moderniosioms socialinėms utopijoms: jis neketina apsinaudoti valdžia, kad sulygintų gerovę, bet nori sulyginti gerovę, kad pašalintų neigiamą įtaką valdžiai.

Tą patį galima pasakyti ir apie tikslą, kurio Platonas siekė panaikindamas santuoką, nes šeimyninį gyvenimą, susiejantį tam tikrus asmenis, jis laiko kitu stipriu valstybės varžovu kovoje dėl valdovų ištikimybės.

Reikia garantuoti valstybės vienybę; tam trugdo nuosavybė ir šeima; vadinasi, nuosavybės ir santuokos reikia atsisakyti. Jeigu dorybė yra žinojimas, jos galima išmokyti, tad tam skirta auklėjimo sistema yra neatskiriama geros valstybės sudedamoji dalis.

Platonas ir siūlo valstybės kontroliuojamą privalomą auklėjimą. Jo auklėjimo sistema sudaryta iš dviejų dalių; pradinio auklėjimo, apimančio jaunuolių lavinimą iki maždaug dvidešimties metų ir užbaigiančio karinės tarnybos pradžią.

Valstybėje apmestas pradinio auklėjimo planas greičiau laikytinas siekimu pagerinti esamą padėtį, o ne visiškai naujos sistemos išradimu. Galima sakyti, kad to pagerinimo Platonas siekė auklėjimą, kokį paprastai gaudavo kilmingas Atėnų jaunuolis, derindamas su valstybės kontroliuojamu auklėjimu, kokį gaudavo jaunas spartietis, ir gana drastiškai keisdamas abiejų turinį.

Be abejonės, pats originaliausias ir pats būdingiausias siūlymas Valstybėje yra aukštojo mokslo sistema, kuri atrinkus studentus nuo dvidešimties iki trisdešimt penkerių metų rengia aukščiausiems sargybinių klasės postams. Sargybinių aukštasis lavinimas turėjo parengti profesionalus, ir mokymo programai Platonas pasirinko vienintelius jam žinomus mokslus - matematiką, astronomiją ar logiką.

Nedaug knygų, pretenduojančių vadintis traktatais apie politiką, yra taip nuodugniai apgalvotos ir taip gerai sustyguotos kaip Valstybė. Tikroji Valstybės romantika - tai romantika laisvo proto, kurio nevaržo papročiai, netrigdo žmogaus kvailybė ir užsispyrimas, kuris netgi pačias kvailybės ir papročių jėgas gali nukreipti keliu, vedančiu į racionalų gyvenimą.

Ne mažiau svarbus Valstybės aspektas - kas joje praleista, būtent įstatymai ir viešosios nuomonės įtaka. Valstybės ideali valstybė buvo tiesiog miesto - valstybės politinio kulto, jos laisvų piliečių idealo ir tikėjimo, kad kiekvienas žmogus pagal savo galimybes gali tapti valdžios pareigų ir teisių dalininku, neigiamas.

Skirtumas tas, kad pirmoji suderinama su laisve ir orumu, o antroji - ne. Įstatymu paremtos savo laisvės pojūtis kaip tik ir buvo tas miesto - valstybės elementas, kuriam graikai teikė didžiausią moralinę vertę ir kuris, jųnuomone, skyrė graiką nuo barbaro.

Drauge aišku, kad Platonas negalėjo įtraukti įstatymų kaip esminio valstybės elementonepertvarkydamas visos filosofinės sistemos, kurios dalis yra ideali valstybė. Jų praleidimas buvo ne užgaida, bet logiškas pačios filosofijos padarinys.

Platono Valstybę nuo Politiko ir Įstatymų skiria nemažas laiko tarpas. Du pastarieji veikalai gana panašūs, o juose pateikta teorija gerokai skiriasi nuo pateiktosios Valstybėje; abu jie yra Platono apmąstymų apie miesto - valstybės problemas galutinis rezultatas.

Literatūriniu atžvilgiu Valstybė smarkiai pranoksta Įstatymus. Ji laikoma puikiausiu literatūriniu šedevru iš vsų filosofinių raštų. Valstybėje Platonas sukūrė teoriją, kurioje viskas buvo pajungta filosofui valdovui, turinčiam unikalią teisę valdyti vien dėl to, kad jis vienintelis žino, kas yra gėris žmonėms ir valstybėms.

Šiąa prasme Platono politinės teorijos pirmoji versija buvo vienpusė ir netinkama miesto - valstybės idealams išreikšti. Gi Įstatymai buvo parašyti mėginant susigrąžinti įstatymams tą vietą, kurią jiems teikė graikai savo moraliniuose vertimuose ir iš kurio Platonas bandė juos išstumti.

Galima drąsiai teigti, kad Platonas niekada staiga nekeitė savo įsitikinimų ir kad visuomet žinojo, jog įstatymų praleidimas idealioje valstybėje buvo esminis trūkumas. Pats jis teigė, kad jo tikslas Įstatymuose esą aprašyti antrą geriausią valstybę.

Taigi Platonas iki pat galo tikėjo, kad tikrai idealioje valstybėje turėtų viešpatauti grynasis protas, įkūnytas filosofo valdovo ir netrikdomas nei įstatymų ,nei papročių. Galbūt jis niekada nebuvo labai tikras, kad tokį idealą galimą įgyvendinti, o laikui bėgant įsitikino, kad tai iš tiesų neįmanoma.

Įstatymų valdoma valstybė visuomet nuolaidžiaujanti žmogaus prigimties silpnybėms, ir jos jis niekada nelaikė galinčia prilygti idealui. Politikas - iš esmės ne politinis veikalas, o greičiau apibrėžimų pratybos, kurių objektu Platonas pasirinko politiką.

Politike prieinama išvados, kad politikas yra tarsi menininkas, kurio pagrindinė ypatybė - žinojimas. Vartojamas įvaizdis piemens, prižiūrinčio ir tvarkančio žmonių bandą, arba, tiksliau, namų ūkio galvos, vadovaujančios šeimai visų jos narių labui.

Iš tiesų “ apmaudu girdėti”, kad valdoma turėtų būti be įstatymų, tačiau įstatymai apytikriai aptaria bendrus atvejus, ir būtų beprasmiška tikrai išmaniam valdovui šitaip surišti rankas, kaip beprasmiška versti gydytoją rašyti receptus iš vadovėlio, jeigu jis apie gydymą išmano tiek, kad pats galėtų būti tokio vadovėlio autorius.

Apibrėždamas politiką, Platonas griežtai skiria karalių ir tironą. tironas jėga priverčia paklusti valdinius, tuo tarpu tikras karalius ar politologas sugeba valdyti taip, kad žmonės paklūsta savo valia.

Valstybių klasifikacija, Platono pateikiama Politike, taip pat rodo, kad jis šiek tiek atsitraukė nuo pozicijų, kurias buvo užėmęs Valstybėje. Į akis krenta du dalykai: pirma, kad ideali valstybė aiškiai išskiriama iš galimų valstybių klasės, ir, antra, kad į demokratiją žiūrima palankiau negu Valstybėje.

Ankstesniame veikale, kur visai ar beveik visai nesistengiama klasifikuoti, ideali valstybė iškeliama aukščiausiai, o esamos valstybės laikomos išsigimstančiomis viena iš kitos.

Šis idealas buvo grindžiamas įsitikinimu, kad yra neįveikiamas moralinis skirtumas tarp priklausomybės nuo įstatymo ir priklausomybės nuo kito žmogaus valios, net jeigu tas žmogus būtų išmintingas ir geranoris despotas.

Platonas (427 m. Pr. Kr. - 347 m. Pr. Kr.) - garsusis Atėnų filosofas, matematikas, Platono akademijos įkūrėjas, Sokrato mokinys, iš savo mokytojo perėmęs idėją, kad „dorybė yra žinojimas“. Šis filosofas nemėgo demokratijos ir teigė, kad mokslinio žinių lygio negali lemti balsavimas ar liaudies nuomonė, nes, anot Platono „Minia negali būti filosofu.“

Sargybinių ir valdovų gyvenimas visiškai pajungiamas valstybės reikalams. Jų asmeniniai interesai pateisinami tik tiek kiek jie netrukdo idėjai, bendriems reikalams. Sargybinių darbas - ginti valstybę nuo vidaus ir išorės priešų yra nelengvas, reikalauja specifinių žinių, pasirengimo.

Todėl Platonas sudaro tokias gyvenimo sąlygas, kad jiems netrukdytų būti geriausiais sargybiniais, neskatintų jų skriausti kitų piliečių. Valdovams didžiausią malonumą teikia gilinimasis į mokslą. Todėl šių dviejų luomų atstovus Platonas stengiasi apsaugoti nuo materialinių gėrybių, nuosavybės pamėgimo, kurį jis laiko didžiausiu visuomenės blogiu.

O valdovus ir sargybinius įspėja, kad saugotųsi turtų, pinigų, nuosavybės. Be to, valdovams ir sargybiniams jų ir nereikia, nes sieloje jie nešioja savo auksą ir sidabrą, gryną, nesuteptą, dėl šios priežasties jie ir neturi asmeninio turto.

Jei sargybiniai įsigytų žemės, nuosavus namus ar pinigų, tuoj pat iš sargybinių pasidarytų šeimininkais, žemdirbiais. Tapę turtingais jie nustotų rūpinęsi valstybės interesais ir žiūrėtų tik savų reikalų.

Platono vyrai ir moterys gyvena atskirose stovyklose, bendrai maitinasi, lavinasi ir dirba. Jie sudaro tarsi vieną šeimą.

Pagrindinės "Valstybės" temos:

• Kokios savybės būdingos gerai valstybei?
• Kokie pradai būdingi žmogaus sielai, kaip jie tarpusavyje sąveikauja?
• Kokie pavaldumo ryšiai tarp sielos pradų turi būti nustatyti, kas nutinka, jei nepavyksta jų nustatyti tinkamai?
• Kokiomis dorybėmis sielos pradai turi pasižymėti?
• Kas yra teisingumas (atskiram žmogui, visai valstybei)?
• Koks ryšys tarp politinės santvarkos ir žmogaus būdo?
• Kokios politinės santvarkos yra geriausios, kokios - blogiausios, kokie yra pagrindiniai skirtingų santvarkų bruožai?

Luomų sistema Platono "Valstybėje"

Platono "Valstybėje" visuomenė yra griežtai suskirstyta į tris luomus, kiekvienas atlieka savo specifinę funkciją:

tags: #platono #valstybe #nuosavybe