Jau nuo seno lietuviai po darbų mėgdavo išsiperti pirtelėse, ir dabar jų gausu aplink nuosavus namus ar sodybas. Pirtelės būna įvairios - nuo tradicinių kaimo dūminių iki prašmatnių garinių šiuolaikiniuose namuose.
Atvira ugnis žavi. Daugelis žmonių mėgsta stebėti liepsnos šokį, jie norėtų pajusti gyvos ugnies šilumą. Iš tiesų, malonu sėdėti prie ugnies, klausytis traškančios medienos, pajusti namų šilumą ir komfortą. Ugnis namuose tarytum išvalo sielą, pagimdo širdyje stebėtinai malonius jausmus - ramybės, taikos ir komforto.
Turėti ugnį namuose - puiku. Atvira liepsna dera su akmeniu. Jei Jus žavi archaika, kantri stilius, Jums patiks „akmeniniai“ židiniai. Tąšytu akmeniu dekoruotas židinys užmiesčio name. Dera su medinėmis sijomis.
Kaip atskitas puošybinis akcentas panaudoti malkų rąsteliai. Gali būti, kad tai yra restauruotas medžioklės namelis. Tai simbolizuoja židinio puošimas elnio iškamša. Kaip kontrastas parinkti šiuolaikiniai baldai tik dar stipriau paryškina židinio archaiškumą. Balta ir violetinė baldų spalva puikiai kontrastuoja su natūraliomis akmens bei medžio spalvomis.
Skandinaviškas interjeras. Iš akmenų mūrytas židinys dažytas baltai. Puikiai dera kalvio darbo sietynas. Židinys Dolmene labai primena priešistorinį aukurą. Senovinis principas - kai du masyvūs akmenys prilaiko trečiąjį, kaip perdangą. Akmeninis židinys šiuolaikinėje palėpėje. Suderintas su sekcija.
Tokio dydžio židinyje senovėje ant vertelo kepdavo jautuką. O šis atkreipė dėmesį dėl originalios reljefinės tapybos. Dar vienas baltai dažyto akmens pavyzdys. Panaudotas kapsulinis ugniakuras, kas būdinga ir funkcionalu šiuolaikiniame interjere. Puikiai sudera su kelių rūšių kailiais. Tąšytu akmeniu dekoruoti židiniai. Unikalus sprendimas.
Iš tokių masyvių akmenų sukrauti židinį galima labai erdvioje erdvėje... Židinys kaip kolona, padalinanti palėpės erdvę. Masyvaus akmens derinimas su šiuolaikine sienų panele. Dviejų kontrastingų stilių derinys dabar labai madingas interjere. Didelę modernią patalpą padalina į atskiras zonas masyvi akmeninė siena su židiniu.
Įspūdinga tai, kad židinys yra dvipusis ir jo anga daro šią masyvią sieną trapia. Šauniai sugalvotos nišos malkoms. Puikiai atrodo, ir patalpa turi miško kvapą. Retai naudojamas ugniakuras vidury patalpos. Bet salei tai tinka. Židinio kapsulė ir siena dekoruota rieduliais. Visa siena dekoruota skeltu akmeniu. Matyt, kažkada senovėje tokiame židinyje kepdavo visą jautuką. Flinston-house interjeras Kalifornijoje. Akmeninio urvo efektas išgautas tinku. Atitinkamai dekoruotas ir židinys. (Ant jo atbrailos tupi triušis). Įdomios apsauginės grotelės.
Tradicinis židinys sodyboje.
Etninė Kultūra Kaimo Turizmo Sodybose
Kviečiame pažinti etninę kultūrą kaimo turizmo sodybose! Nuo 2019 metų Etninės kultūros globos taryba kartu su Lietuvos kaimo turizmo asociacija, Žemės ūkio ministerija ir Turizmo rinkodaros asociacija organizuoja Etnokultūrinės kaimo turizmo sodybos konkursą.
Konkurso prizines vietas bei nominacijas laimėjusios sodybos įtraukiamos į Etninės kultūros globos tarybos rengiamą Lietuvos etnokultūrinių kaimo turizmo sodybų gidą. Daugelyje šių sodybų rasite puoselėjamą tradicinę architektūrą, išsaugotą arba atkurtą interjerą. Kitose galėsite susipažinti su tradicinėmis augalų ir gyvūnų veislėmis arba pasivaišinti kulinarinio paveldo patiekalais.
Trečiose turėsite galimybę mokytis tradicinių amatų, dalyvauti etnokultūrinėse šventėse, sodybų šeimininkai supažindins su apylinkių istorinėmis vietomis.
Pavyzdžiai Etnokultūrinių Sodybų
- „Pagulbis“ - tai dvarelis su visais išsaugotais autentiškais pastatais, kurie po šiai dienai rakinami prieš 100 metų nukaltais raktais. Namą supa tradicinių gėlių darželiai ir senas obelų sodas. Interjere gausu antikvarinių dvarelio baldų: indaujos, krėslai, pianinas.
- Senosios Gegužinės ūkis - savo protėvių žemėje įkūrė entuziastingi senosios Lietuvos kaimo architektūros tyrinėtojai, architektai Neringa ir Rolandas Bortkūnai. Sodyboje preciziškai atkurtos visos tradicinės Aukštaitijos kaimo sodybos detalės.
- Senoji Ruslių sodyba - tai iš naujo atgimusi sodyba, kurioje harmoningai dera aukštaičių tradicijos ir modernios šių dienų detalės.
- Sodyba „Vėjų fėja“ - yra įsikūrusi aukštaitiškame ūkyje, kurio amžius siekia 150 metų. Visi pastatai renovuoti, tačiau kiekvienas iš jų tebestovi savo vietoje, kokia jam buvo paskirta laikantis Aukštaitijai būdingų sodybos planavimo tradicijų.
- Laumės sodyba prie Mūšos tyrelio - tai erdvė, kurioje kuriamas vaizduotę žadinantis lietuvių mitologinės būtybės Laumės pasaulis. Daugelis sodybos pastatų - tai dėmesingai išsaugoti ir rekonstruoti XX a. pradžios statiniai.
- Ažvinčių sodyba - įsikūrusi buvusios dvarvietės valdose, išsaugant autentišką išplanavimą. Daugelis pastatų rekonstruoti, išlaikant daugelį senosios architektūros detalių.
- Sodybos „Po vienu rūmu“ įdomybė - sena dzūkiška pirkia su išsaugotu autentišku interjeru.
- Laimos ir Kosto Mačionių sodyba „Grikucis" - gali didžiuotis itin puikiomis etnokultūrinėmis edukacijomis.
- Sodyba „Šilas" - įkurta 1936 metais. Kiemas aptvertas tradicine dzūkiška eglišakių tvora, kiemo centre stovi gyvenamasis namas, šalia jo svirnas, tvartas, pirtis.
- Dalgedų sodyba - įdomi kuriamu namų muziejumi.
- Sodyba „Pakalnė“ - įsikūrusi Rusnės saloje, ant Pakalnės upės kranto. Sodyba rekonstruota stengiantis kiek įmanoma išsaugoti šio krašto tradicijas, pritaikant ją šiuolaikinio žmogaus poreikiams.
- Sodyba „Ėvė“ - tai restauruotas 1900 m. statybos didysis pievininkų laukininkų namas.
- Mociškių palivarkas - tai renovuota Mažosios Lietuvos ūkininko sodyba.
- „Gervių giesmė" - sodyba, kurioje išsaugoti autentiški, tradiciniai Suvalkijos (Sūduvos) vienkiemiui būdingi trobesiai ir jų aplinka, o taip pat - gamtos artumas ir visa ko natūralumas.
- Kaimo turizmo sodyba „Mockynė“ - įsikūrusi labai vaizdingoje vietoje - ant aukšto Nemuno kranto.
- Sodyba „Kukarskė“ - tai renovuota XX a. pradžios sodyba.
- Suvalkiečio sodyba - tai išsaugotas XIX a. pabaigos etnografinis ūkis su dideliu kiemu ir sodu, klėtimis ir kitais ūkiniais pastatais.
- „Prie šaltinio" - žemaitiška sodyba, kurioje visi pastatai pasižymi šio krašto tradicinei architektūrai būdingais bruožais.
- Etnografinė Bilionių sodyba „Gīvenėms" - tai unikali, žemaitiško vienkiemio dvasią išsaugojusi vieta.
Kaip Įsirengti Pirtį Minimaliomis Sąnaudomis
Kadangi daugelį pirčių įrengė specializuotos įmonės, nagingi meistrai, jos atsiėjo gana brangiai. Tačiau išradingi lietuviai ir šioje situacijoje surado išeitį. Pateikiame keletą pirtelių, kurios kainuoja tikrai nedaug, tačiau malonumą suteikia tikrai ne mažesnį, variantų.
Vilniečių Arvydo ir Virginijos Rutkauskų šeima seniai svajojo pasistatyti pirtį savo sodo sklype Nemenčinėje. Tačiau svajonės suduždavo sužinojus, kiek ji kainuotų. Tad teko pasukti galvą ir patiems pasidaryti vadinamąją lauko pirtį.
7 didžiausios pirties įrengimo klaidos
Rutkauskų pirtis nekainuoja nei šimto eurų, tačiau niekuo nenusileidžia prašmatniems statiniams iš rąstų. Lauko pirčiai reikės šiltnamiui skirtų lankų, stabilizuotos polietileno plėvelės, skardos, armatūros strypų, akmenų, didelio puodo vandeniui šildyti ir, žinoma, geros nuotaikos, kuri nieko nekainuoja.
Pirmiausia reikia prisirinkti upės akmenų ir pasidaryti iš armatūros strypų konstrukciją, kurią reikės užpildyti akmenimis. Kuo daugiau akmenų, tuo karštesnė bus pirtis. Puiku, jei lauko pirtis bus įrengta prie upelio, tvenkinio ar kito vandens telkinio. Tuomet galėsite atvėsti šaltame vandenyje, grūdintis vėsiu metų laiku. Beje, mes pirtyje periamės nuo balandžio pradžios iki pirmųjų šalčių.
Akmenys įkaista per porą valandų, nes iš viršaus ir šonų jie pridengiami skarda. Ugniakuro apačioje taip pat padedama skarda, kad būtų patogu išimti žarijas. Jos supilamos į metalinę dėžę. Plastikinių lankų ir gultų neardo, palieka. Grindų mūsų pirčiai nereikia, kad nebūtų slidu, pasitiesiame senų vonios kilimėlių.
Šeimos draugai žino, kad ypatingo komforto tokioje pirtelėje bus nedaug, tačiau tai jų nė kiek netrikdo. Turime savo pirties ritualą - tris kartus išsikaitiname sausai. Tada atsidaro odos poros, pradeda valytis šlakai. Paskui ateina garinės pirties eilė: ant akmenų užpilame vandens su česnaku. Jis puikiai tinka naktį slankiojantiems vilkolakiams nuvaikyti ir sveikatai stiprinti. Būtinai nušveičiame nuodėmingą kūną druska, išplakame vantomis. Po tokių procedūrų oda būna švelni tarsi kūdikio. Pašnekovo teigimu, nereikia turėti tūkstančių norint palinkėti gero garo!
Lauko pirtis savo rankomis.
Su tuo sutinka ir pirčių meistras Dobilas Jankauskas, kuris nutarė pabandyti įsirengti pirtį už... 20 eurų. Meistras pirtį (tiksliau - medinį karkasą, aptrauktą plėvele), pastatė per savaitgalį. Tiesa, neturint jokių medžiagų, pirtis kainuotų kiek brangiau. D.Jankauskas turėjo medienos, įrankių, molio bei smėlio mišinio detalėms sujungti.
D.Jankausko statytos pirties konstrukciją sudaro medinis karkasas, kurio plotis ir ilgis - 2,8 × 2,8 metro, aukštis ties kraštais - 1,9 metro, visos konstrukcijos aukštis - 2,4 metro. Karkasas aptrauktas 200 mikronų juoda polietileno plėvele, abiejose pusėse viršuje įrengti švieslangiai iš skaidrios plėvelės, gultų aukštis - 20 ir 60 cm.
Gyvūnų Priežiūra Sodyboje Karštomis Dienomis
Žinome, kad tvyrant karščiams apsisaugoti galime gerdami daug vėsaus vandens, apsišlakstydami juo, maudydamiesi vandens telkiniuose, slėpdamiesi pavėsyje ir kt. Lygiai taip nuo varginančių karščių privalome apsaugoti ir savo auginamus gyvūnus.
Pažymėtina, kad nuo karščių dažniausiai nukenčia šunys, ganyklose laikomi galvijai, avys, arkliai bei pastatuose laikomi paukščiai ir kiaulės. Gyvūnus nuo karščių gelbsti tos pačios priemonės, kaip ir rekomenduojamos žmonėms.
Esant karščiams, reikia stengtis augintinius laikyti kuo vėsesnėje, gerai vėdinamoje patalpoje, duoti gerti daug vėsaus vandens, leisti gulėti ant vėsių paviršių, pvz., betono, pripilti vandens ir padaryti „maudyklę", kurioje gyvūnai galėtų voliotis, apšlakstyti, apipilti gyvūnus vandeniu ar tiesiog uždėti ant jų sudrėkintą audeklą ir pan. Mat džiūdamas kailis gerai vėsina visą organizmą. Lauke laikomiems gyvūnams vasarą būtinas pavėsis.
Karštu oru gyvūnai turi turėti galimybę gauti vandens. Svarbu sekti, ar augintiniai (tiek šunys, tiek katės) jo išgeria pakankamai. Tam, kad gyvūnai gautų daugiau skysčių, vanduo visuomet turi būti šviežias, švarus ir vėsus, o dubenėlį vandens reikia statyti pavėsyje. Jei gyvūnas šeriamas sausu ėdalu, vandens jam reikia daugiau. Karštu oru gyvūnai turi gauti kuo mažiau fizinio krūvio - tuo patartina užsiimti tik ryte arba vakare.