Utenos rajonas, garsėjantis savo gamtos grožiu ir kultūros paveldu, slepia ne vieną įdomią istoriją. Viena iš jų - kryžių dirbtuvių veikla, kuri klestėjo praėjusio amžiaus pabaigoje ir dešimtajame dešimtmetyje. Ši veikla neaplenkė ir Sudeikių, miestelio Utenos rajone, kur buvo statomi ir restauruojami kryžiai, tapę neatsiejama Aukštaitijos kraštovaizdžio dalimi.
Utenos rajono žemėlapis
Kryžių Dirbtuvių Aukso Amžius
1990-aisiais, važinėjant po Utenos rajoną, dėmesį patraukė Griūčių kaimo kryžius. Iš pirmo žvilgsnio, jį būtų galima priskirti žymiausiam Rytų Aukštaitijos kryždirbiui Antanui Deveikiui. A. Deveikio kryžiai pasižymi masyvumu, gausiai drožinėtais kraštais, trilapio formos kryžmų galais su koplytėlėmis centre, kuriose puikuojasi saulės, pusmėnulio ir angeliukų kompozicijos.
Tačiau, atsižvelgiant į kryžiaus būklę, tapo aišku, kad jis negalėjo būti A. Deveikio darbo. Prisiminus, kad praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtajame dešimtmetyje buvo tikras kryžių statymo ir atstatymo bumas, paaiškėjo, kad Jataučių ūkyje veikė kryžių dirbtuvės, kuriose darbavosi keturių vyrų brigada: Osvaldas Šumskus, Eglūnas Židonis, Alfonsas Petrošius ir Alvydas Seibutis.
Kryžių Kūrėjų Darbas
Ši brigada sukūrė ir pastatė visoje Lietuvoje virš 150 kryžių. Vienas iš jų - Griūčių kaimo kryžius, kuris buvo pirmasis atstatytas jų darbas. Darbas buvo sunkus ir kruopštus, nes buvo likę tik Antano Deveikio statyto kryžiaus liekanų ir nuotraukų. Meistrai viską matavo su slankmačiu, atkartodami Deveikio ornamentus, įskaitant pusapvaliu kaltu išskobtą griovelį per visą perimetrą.
Į atmintį įstrigo faktas, kad pastačius kryžių, jiems dėkojo ir gėles teikė kažkoks partinis veikėjas, kuris, pasak žmonių, buvo dalyvavęs griaunant ne vieną kryžių. A. Deveikio statytas kryžius nebuvo nugriautas, tačiau buvo labai apgailėtinos būklės, todėl meistrams pavyko jį atkurti.
Lietuviški kryžiai
Kryžių Skirtumai ir Atkūrimo Ypatumai
Senieji pakelių kryžiai buvo 6 metrų aukščio, o Griūčių kryžiaus aukštis - penki su puse metro. Identškas A. Deveikio kryžius buvo atstatytas ir kaimyninio Molėtų rajono Suginčių bažnyčios šventoriuje. A. Deveikio kryžiai nuo kitų skiriasi dar ir koplytėle kryžiaus centre, kuri ne įleista, o apgobia kryžmą iš abiejų pusių. Fasadinėje koplytėlės pusėje - Nukryžiuotasis, o užpakalinėje - šv. Panašūs kryžiai stovi pačiuose Molėtuose ir Videniškėse prie vienuolyno, Anykščiuose. Kita tiksli rekonstrukcija yra Spitrėnų stogastulpis.
Brigados daryti kryžiai stovi ant kapinių Aliuose, Šeduikiuose, Tauragnuose ant kapinių, Sudeikiuose prie įvažiavimo, dar du ant kapinių, ant Partizanų atminimo kalvos stovi gal keturi jų daryti kryžiai. Biliakiemyje gal trys ar keturi kryžiai.
Meistrų Patirtis ir Iššūkiai
Meistrai prisimena, kad kryžius darė kaip baldus, labai kruopščiai su visais suleidimais. Visi jie mokėsi iš A. Deveikio, stebėdami, kaip žmogus neskuba, o dirba, kad būtų geriau ir gražiau. Įsivaizduokite, jo drožti kutai - katorgiškas darbas, ypač kai jie drožti iš labai kieto medžio - ąžuolo.
Tradiciskai visos skulptūrėlės, o neretai ir kryžiai buvo dažyti. Dažų pasirinkimas nebuvo didelis, vyraujančios spalvos - ruda ir balta. Būdavo dar pilkšva, rusva. Dažymas, skardiniai stogeliai prailgindavo kryžiaus stovėjimo laiką.
Kryžius daugiausia užsakydavo kaimo ir parapijų bendruomenės, bet būdavo ir privačių užsakovų. Su daugeliu kunigų bendravo. Kryžiaus šventinimas būdavo didelė šventė, į kurią pakviesdavo ir meistrus, pagerbdavo, ąžuolo lapų vainikais vainikuodavo.
Statant kryžius, iš pradžių išbetonuodavo pamatą, įbetonuodavo keturis metalinius strypus ir tik ant jų statydavo kryžių. Labai svarbu, kad medis su betonu nesiliestų, nes jei liesis, neilgai stovės. Kita klaida, kurią jau vėliau darydavo žmonės - prie kryžiaus pasodindavo tujas ar kitokius medžius, o šalia augantis medis ar krūmas pūdo kryžių.
Žmonių noras atstatyti, išsaugoti labiausiai ir įkvėpdavo būsimiems darbams. Tada dar kaimas buvo gyvas. Susirenka žmonės pasipuošę, šventiški, kiti čia gimę, bet po visą Lietuvą išsibarstę suvažiuoja. Kryžius išpuoštas, apipintas vainikais. Labai graži ir įkvepianti šventinimo ceremonija.
Šiandien, prisimenant šias istorijas, svarbu įvertinti kryžių kūrėjų indėlį į Utenos krašto kultūros paveldo išsaugojimą. Jų darbai, įskaitant ir Sudeikiuose stovinčius kryžius, liudija apie stiprias tradicijas ir žmonių norą puoselėti savo šaknis.
Kryždirbystė Lietuvoje
Pastaba: Straipsnyje panaudota informacija iš įvairių šaltinių, įskaitant Utenos rajono savivaldybės administracijos viešųjų konkursų duomenis ir asmeninius prisiminimus apie kryžių dirbtuves.
tags: #pirki #sodyba #sudeikiuose