Piniavos Gyvenamosios Vietovės Parapijos Istorija

Šiame straipsnyje panagrinėsime Piniavos gyvenamosios vietovės parapijos istoriją, apimančią svarbius įvykius ir asmenybes, formavusias šios vietovės identitetą.

Panevėžio apskritis Lietuvos žemėlapyje

Kunigas Juozapas Bardišauskas: Gyvenimas ir Veikla

Straipsnis parašytas remiantis Panevėžio vyskupijos kurijos, Lietuvos Ypatingojo archyvo bylomis, autorės užrašytais kunigą pažinojusių atsiminimais (medžiaga publikuojama pirmą kartą).

Ankstyvieji Metai ir Mokslai

Būsimasis kunigas, Sibiro kankinys Juozapas Bardišauskas gimė 1898 m. sausio 18 d. Šešerius metus Juozapas augo Kavarsko parapijoje, 7 metus - Palėvenės. Tėvams nusipirkus žemės Panevėžio apskrityje, Paliūniškyje, čia prabėgo Juozapo jaunystė.

Iš visų keturiolikos vaikų (tokį skaičių nurodo kun. Jonas Jurgaitis), augusių darnioje šeimoje, Juozapas ir Antanas labiausiai troško mokytis. Jiedu daug skaitė, kaupė knygas, įrišinėjo laikraščius ir žurnalus, netgi įsteigė bibliotekėlę ir apylinkės gyventojams duodavo paskaityti knygų.

Kadangi tokioje gausioje šeimoje pinigų mokslui nebuvo, tad Juozapas jų stengėsi užsidirbti pats. 1913-1916 m., taigi iki 18 metų, pagal sutartį dirbo Paliūniškio malūne. 1916-1919 m. J. Bardišauskas mokėsi Panevėžio gimnazijoje.

Mokėsi jis sudėtingu laiku: vokiečių okupacija, Pirmojo pasaulinio karo pabaiga, Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas, bolševikų okupacija ir lietuvių kovos dėl Nepriklausomybės, Nepriklausomos Lietuvos įtvirtinimas.

Tad 1916 m. į gimnaziją įstojęs Juozapas Bardišauskas mokėsi direktoriaujant M. Giedraitienei bei J. Balčikoniui. Gimnazijoje dėstė žymūs pedagogai: jau minėti direktoriai, Jonas Baronas, Matas Grigonis, Vladas Paulauskas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Juozas Zikaras ir kiti, veikė įvairios katalikiškos organizacijos, kuopos ir būreliai. Tad jaunuolis turėjo pakankamai galimybių plėsti akiratį.

1920-1925 m. J. Bardišauskas mokėsi Kauno kunigų seminarijoje: 1925 m. kovo 1 d. buvo įšventintas subdiakonu, 1925 m. kovo 29 d. - diakonu, o 1925 birželio 14 d. - kunigu. Mokėsi ir Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, įgijo diplomuoto teologo teises.

Kunigo Tarnystė

Kun. Juozapas Bardišauskas dvylika metų dirbo vikaru keturiose bažnyčiose (Utenoje, Subačiuje, Pandėlyje ir Skapiškyje) ir beveik dešimt metų klebonu (Papilyje ir Valkininkuose). 1926 m. Birželio mėn. 15 d. Tai pirmoji kunigo vikaro darbo vieta.

Čia jis talkino klebonui Jonui Asminavičiui (1885 06 23-1909-1964 11 09*), kuris Utenoje darbavosi nuo 1919 m. Nuo 1919 m. tikybą gimnazijoje dėstė kun. Ladislovas Butvila (1891 01 19-1915-1961 03 14), kurio Utenoje pirmoji pastoracinio darbo vietą (1915-1926). Vėliau mokyklos kapelionu dirbo teologijos licenciatas kun. 1927 m. klebono J. Asminavičiaus rūpesčiu buvo išdekoruota visa bažnyčia.

Jaunas kunigas itin mokėjo dirbti su vaikais, jaunimu. Matydamas jauno kunigo gebėjimus ir aktyvią veiklą vyskupas Kazimieras Paltarokas 1928 m. vasario 23 d. 1929 m. birželio 23 d. vikaras J. Švč. 1930 m. birželio 28 d. kun. Juozapas Bardišauskas paskiriamas vikaro pareigom į antrą parapiją - Švč. Trejybės bažnyčios parapiją Subačiuje.

Kunigo veiklos svarbą Utenoje liudija raštai JE vyskupui K. Paltarokui, kuriuose prašoma kunigą palikti Utenoje. Net ir 1931 m. Subačiuje kun. Juozapas Bardišauskas talkino čia jau nuo 1914 m. Jaunas kunigas ir Subačiuje tęsė darbą su jaunimo organizacijomis.

1934 m. sausio 24 d. išrinkti Subačiaus stoties atstovai, Raguvos dekanas prelatas Jonas Macejauskas, Subačiaus klebonas kun. Pranciškus Kazlauskas, Subačiaus vikaras kun. Juozapas Bardišauskas susitiko dėl Subačiaus stoties bažnyčios statybos. 1939 m. kovo 18 d. Subačiaus parapijos naujasis klebonas kun. Vladas Beinoris bažnyčios statymo komiteto posėdyje kalbėjo apie padarytus parengiamuosius stoties bažnyčios statybos darbus ir pažymėjo, kad bažnyčios planas jau parengtas, be to, per vyskupą gauta buvusio Subačiaus klebono A†A kun. Pranciškaus Kazlausko 10 tūkst. Subačiuje kun. J.

Beveik po dešimties vikaravimo metų - 1934 m. gruodžio 31 d. - kun. Juozapas Bardišauskas paskiriamas klebonu į Papilį (kitur rašoma ir Papilio administratoriumi). Pareigas pradėjo eiti 1935 m. Kun. J. Bardišauskas pakeitė iki tol čia dirbusį kun. Papilyje kun. J.

Pats svarbiausias kunigo J. Bardišausko darbas - jo rūpesčiu ir pastangomis užbaigta akmeninės Švč. Naujos bažnyčios Papilyje statyba ėmė rūpintis kun. MykolasPrialgauskas (apie 1866-1925). Dera priminti, kad pirmoji bažnyčia Papilyje minima 1553 m.; ji perstatyta 1764 m.

Papilio bažnyčia

Klebono nurodymu nugriautas virš bažnyčios sienų jau šešis metrus išmūrytas bokštas, (pagal planą bokšto aukštis nuo žemės tik 28 m). 1936 m. rugsėjo 20 d. vyskupas Kazimieras Paltarokas naująją bažnyčią konsekravo Švč. Mergelės Marijos vardu. Po konsekravimo pradėti bažnyčios įruošimo darbai. 1936 m. 1937 m. iš Vokietijos atsiunčiami trys varpai, kuriuos vyskupo įgaliotas pašventino kun. J.

Kun. J. Bardišauskas išardė senąją kleboniją. 1939 m. kun. J. Bardišauskas pastatė didelį, stačiakampio formos, dviejų aukštų mūrinį namą - salę, kurią ištinkavo iš vidaus ir išorės. Šiame pastate buvo įrengta erdvi salė su scena bei galerijomis gale ir viename šone. Kituose kambariuose buvo įrengta manufaktūra, kooperatyvas, valgykla. Antrajame aukšte - gyvenamieji butai, kirpykla, fotografo kambarys.

Kun. J. Bardišauskas Papilyje rado nemažai bažnyčiai priklausiusių pastatų. Svarbius statinius buvo pastatęs kun. Nikodemas Kasperiūnas, tačiau jau buvo prabėgę nemažai laiko ir dalį šių pastatų kun. J. 1920 m. kun. N. 1921 m. - klebonijos beržynėlyje, prie upelio, jis buvo pastatęs medinę pirtį su kaminu (ilgis 7 m, plotis 4 m). Kun. J. Bardišauskas šią pirtį 1940 m.

Didžiuliai darbai nualino kunigą ir jis 1941 m. gegužės 20 d. parašė prašymą JE vyskupui Kazimierui Paltarokui Prašau Jūsų Ekscelencijos šį pavasarį iš Papilio mane iškelti. Vyskupas patenkino prašymą ir kun. J. Bardišauskas 1941 m. rugsėjo 1 d. pradėjo eiti vikaro pareigas Pandėlio Švč. Mergelės Marijos vardo parapijos bažnyčioje.

Pandėlio ir Skapiškio Vikaras (1941-1942)

1941 m. spalio 4 d. kunigas deleguojamas į Skapiškio Šv. Skapiškyje tuo metu klebonu dirbo kan. Nikodemas Kasperiūnas ( 1872 01 02-1896 05 18-1956 02 13), o vikaru - iš Rokiškio atkeltas kun. Mykolas Mikeliūnas ( 1903 08 14-1939 05 13-1975 05 19). Tad kunigas J. Bardišauskas apsigyveno ne klebonijoje, o bažnyčios choristės Onos Šilinaitės namuose Dariaus ir Girėno vardu pavadintoje Kalvarnikų gatvėje.

1942 m. vasario 14 d. kun. J. Tačiau kunigas Skapiškyje ne tik ilsėjosi - jis negalėjo būti be darbo, negalėjo netalkinti klebonui. Vyresnio amžiaus Skapiškio parapijiečiai prisimena kun. Juozą Bardišauską.

Aldona Beleckaitė-Kytrienė (g. 1932 m. sausio 1 d. Tvirų kaime, Skapiškio valsčiuje, 1950 m. ištekėjusi už Povilo Kytros, Skapiškyje gyvena nuo 1958 m. gruodžio) prisimena, kad ji maža su būreliu vaikų eidavusi pas kunigą pavartyti ir paskaitinėti knygučių, leisdavo kelioms dienoms parsinešti jų ir į namus.

Sportas Panevėžio Regione Tarpukariu

Panevėžį tarpukariu pelnytai buvo galima vadinti garsių sportininkų kalve. Miestas didžiavosi lengvosios atletikos karaliene, tituluojama lietuviškuoju Džesiu Ovensu, turėjo ir savo bokso legendą, tik Paryžiaus olimpiadoje nusileidusį aukso laimėtojui.

Tarpukario sportininkai ir sporto entuziastai susidūrė su daugeliu iššūkių. Valstybė dar tik kūrėsi, visko trūko. Negana to, vyravo ir nuomonė, kad sunkiai dirbdami žmonės ir taip prisisportuoja, o pats sportas - per didelė prabanga karų nualintai šaliai.

Pasak D. Pilkausko, 1922 metais įkūrus Lietuvos gimnastikos ir sporto federaciją, netrukus vienas po kito ėmė steigtis ir jos skyriai. Po metų - 1920-aisiais - ją pakeitė Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga. 1922 metų pavasarį įsteigta aukščiausia šalies sporto organizacija, koordinavusi visą Lietuvos sportinį gyvenimą: Lietuvos sporto lyga. Šioji pradėjo vystyti ir koordinuoti sportinę veiklą visoje šalyje. Tų metų birželį įkurta sporto sąjunga „Sveikata“ - jos būstinė buvo Respublikos gatvėje.

Populiariausios Sporto Šakos

„Vis dėlto Lietuvoje iš pradžių populiariausia sporto šaka buvo futbolas“, - pasakoja D. Pilkauskas. Futbolas greitai populiarėjo ir Panevėžyje. Istorikų žiniomis, 1922-ųjų pavasarį mieste vyko nemažai rungtynių - pavyzdžiui, Panevėžio lenkų ir Panevėžio berniukų gimnazijų.

Naujieji skyriai ypač daug dėmesio skyrė kūno kultūros, lengvosios atletikos, žaidimų sporto šakų populiarinimui. Nuo 1924 metų veikė Panevėžio miesto katalikų kuopos sporto sekcija, propagavusi mankštą ir žaidimus. Sportuoti aktyvūs panevėžiečiai rinkdavosi Panevėžio mokytojų seminarijos sode.

Pasak D. Pilkausko, tarpukariu Lietuvoje vieni aktyviausių sportiniame gyvenime buvę šauliai. Jo manymu, Panevėžio šaulių sporto klubas miesto sporto istorijoje tuo laikotarpiu suvaidino turbūt svarbiausią vaidmenį. 1928 metais Panevėžyje vyko pirmoji šaulių sporto šventė, vėliau tapusi tradicine. D. Pilkausko pasakojimu, buvo keturkovė: 100 ir 500 metrų bėgimas, šuoliai į aukštį ir šuoliai į tolį.

Istoriko teigimu, mažesniuose miesteliuose populiariausia sporto šaka buvo lengvoji atletika, nes jai nereikėjo nei didelių stadionų, nei specialaus inventoriaus. Gana daug entuziastų pritraukdavo ir tenisas, žirgų sportas. Pastarasis buvo itin populiarus Paliūniškio, Įstricos, Piniavos, Krekenavos, Naujamiesčio ir Svainikų skyriuose. O 1934 metais Panevėžyje susidomėta mažai dar kam Lietuvoje žinomu fechtavimu.

Pasak D. Pilkausko, 1933 metų gegužę įsteigta Panevėžio sporto apygarda, prie kurios prijungtos Biržų ir Rokiškio apskritys. Fabriko teritorijoje netgi įrengtos lauko teniso aikštelės. Koks panevėžiečiams tapo svarbus sportas, rodo ir miesto stadiono tarp Agronomijos gatvės (dabartinė Marijonų gatvė) ir A. O „M.S.K.“ labiausiai išpopuliarino futbolas.

1936 metais klubas tapo Panevėžio apygardos futbolo varžybų nugalėtoju, o 1937-aisiais „Maisto“ komanda žaidė pirmas tarpvalstybines rungtynes su estais. Jos baigėsi lygiosiomis 2:2. 1939 metais „Maisto“ futbolo komanda varžėsi srities Lietuvos futbolo čempionato pirmenybėse Pietų zonoje. Vienintelė iš tuomečių Panevėžio futbolo komandų, dalyvavusi tokio lygio varžybose. Turėjo jis ir krepšinio komandą, propagavo stalo bei lauko tenisą. Netrūko klube ir šachmatų entuziastų.

Žymūs Sportininkai

„Ypač Panevėžį išgarsino lengvaatletė Ona Šepaitienė, priklausiusi Panevėžio šaulių sporto klubui, - pasakoja D. Pilkauskas. O 1924 metų liepą Šiauliuose vyko pirmoji Lietuvos gimnastikos ir sporto federacijos olimpiada, kurioje dalyvavo Panevėžio lengvaatletis šuolininkas į tolį M.

Tais pačiais metais lengvaatletė pasiekė Lietuvos rekordą, į tolį nušokusi 4,85 metro, o kitąmet šalies rekordą gerino net tris kartus ir pirmąkart peržengė 5 metrų ribą, tautinėje olimpiadoje iškovojo penkis aukso medalius. „Ji buvo vadinama lietuviškuoju Džesiu Ovensu“, - pabrėžia D.

Iš Panevėžio kilusi Lietuvos bokso žvaigždė Jakobas Levinas, kiek žinoma, pralaimėjo tik vieną kovą - 1924-ųjų Paryžiaus olimpiados aukso medalininkui. Dar 1927 metais spauda gyrė kylančią naują Lietuvos bokso žvaigždę - Panevėžio „Makabi“ boksininką Jakobą Leviną. J. Levinas garsėjo ir kaip geras irkluotojas.

Žydų Sporto Draugija „Makabi“

Tarpukariu Panevėžio sportininkai buvo išties labai aktyvūs, patvirtina D. Pilkauskas. Kone visų mieste gyvenusių tautų atstovai turėjo savo sporto klubus - lietuviai, lenkai, žydai. 1920 metais Kaune įkurta žydų sporto sąjunga „Makabi“ pradėjo vystyti bei koordinuoti sportinę veiklą visoje Lietuvoje.

Tad netrukus, pasakoja D. Neilgai trukus „Makabi“ tapo viena garsiausių sporto draugijų Panevėžyje. Draugija išsiskyrė savo futbolo komandos, stalo tenisininkų pasiekimais. Tarp žydų jaunimo buvo populiari ir gimnastika. Be to, 1921 metais antrasis metinis visos Lietuvos „Makabi“ sąjungos suvažiavimas vyko būtent Panevėžyje. „Tai rodė, kad Panevėžio „Makabi“ sporto draugija kartu su Kauno buvo vienos aktyviausių“, - neabejoja D.

Makabi vėliava

Pasak D. Pilkausko, Panevėžio žydų jaunimas mėgo ir boksą. O 1932 metais įvyko pirmos miesto stalo teniso pirmenybės. Jose antrą vietą užėmė Panevėžio „Makabi“ atstovas Goldbergas, trečiąją - Zilbermanas. Pastarasis kartu su broliu laimėjo ir pirmą vietą vyrų dvejetų varžybose.

Kaip pasakoja D. 1932 metais į Palestiną dalyvauti pirmojoje makabiadoje vyko 80 Lietuvos žydų. Varžėsi „Makabi“ futbolo komanda, Libermanas dalyvavo 200 ir 400 metrų bėgimo rungtyse, O. Gurvičaitė-Šusterienė - stalo teniso, J. Jolkas - bokso. Visgi panevėžiečių atletų nebuvo.

Žinoma, kad 1927 metais susijungė dvi Panevėžio žydų sporto draugijos - „Makabi“ ir „Hakoach“. Pastaroji prieš tai veikė keletą metų. Vėlų 1923 metų rudenį įregistruoti Panevėžio žydų sporto ir gimnastikos sąjungos „Iso“ įstatai.

Olimpinės Žaidynės

1924 metais Paryžiaus olimpiadoje Lietuvai atstovavo Lietuvos futbolo komanda ir dviratininkai šiaulietis Isakas Anolikas bei Juozas Vilpišauskas. Šios varžybos buvo sudėtingos visiems Lietuvos atstovams.

Kiek žinoma, dviračių sporto pirmeiviui I. Anolikui galiausiai už paskutinius pinigus teko įsigyti naują dviratį, nes nebuvo senajam suremontuoti reikiamų detalių. Abu sportininkai 188 km trasos nebaigė. J. Vilpišauskas griuvo, o I. Pritrūkta lėšų net kelionei namo.

I. Anolikas atstovavo Lietuvai ir po ketverių metų vykusiose Amsterdamo vasaros olimpinėse žaidynėse. Jis buvo pirmasis Lietuvos sportininkas, dalyvavęs du kartus iš eilės olimpiadose. Individualioje plento rungtyje sportininkas nuo nugalėtojo atsiliko kiek mažiau nei valanda ir galutinėje įskaitoje užėmė 50-ą vietą iš 63.

tags: #piniavos #gyvenamosios #vietos #parapija