Mitologija ir religija - svarbiausia etnoso dvasinės kultūros dalis, be kurios pažinimo neįmanoma įsigilinti į daugelio etninės kultūros reiškinių esmę.
Kokių tik pasakų neišgirsdavau. Liedavosi visokiausi fantastiniai vaizdai , kuriuose pagrindiniai veikėjai būdavo ne tik žmonės, bet ir įvairiausios mitinės būtybės, dažniausiai piktos raganos ir velniai.
Senieji, pagoniškieji dievai: Perkūnas, Patrimpas, Pikuolis, nustojo rodytis dar ankščiau. Šventi ąžuolynai iškirsti, aukurų akmenys perdaryti į girnas. Mes juos praradome.
Bandysime atskleisti ikikrikščioniškos lietuvių religijos panteonus, kaip mitines būtybes, jų vaidmenį kasdieniniame žmonių gyvenime, bei jų vietą lietuvių kultūroje.
Aukščiausias baltų panteono asmuo yra Dievas (prūsiškai Deywis, Deiws, latviškai Dievs). Kasdieninius rūpesčius Dievas yra pavedęs tvarkyti savo sūnui Perkūnui.
Mitologinių sakmių apie velnią Lietuvoje užrašyta daug daugiau negu apie kitas mitines būtybes. Vien pasakų apie kvailą velnią užrašyta apie 2000. Užfiksuota keli tūkstančiai lietuvių liaudies tikėjimų apie velnią, daugiau kaip 1000 patarlių ir priežodžių.
Velnias yra svarbiausias lietuvių mitologinio pasaulio atstovas.
ANIMACINIS FILMAS "LIETUVIŲ MITOLOGINIAI DIEVAI" " - "LITHUANIAN MYTHOLOGICAL GODS
Kaukai ir jų gimtinė
Taigi kaukai gimė iš žemės (beje, žodžiai kaukolas, kaukolis, kaukuolys reiškia sudžiūvusios ar sušalusios žemės grumstą), galbūt todėl jie dažniausiai gyvena rūsiuose ir svirnuose.
Tikroji jų gimtinė yra miškas. Net savo grybus kaukai turi, kaukogrybiais vadinamus. O ta vieta, kur daug grybų auga, yra kaukatiltis, o grybų grupė - kaukaratis.
Maža to, vienas kvepiantis augalas, mokslinčių Mandragora officinarium ivardytas, vadinamas kauko šukomis,mat jo šaknys primena penkiu pirštų kombinaciją. O ypatingos jos tuo, kad tereikia jomis susišukuoti, ir žinosi, kur kas žemėje paslėpta.
Siunčia dievaitis Puškaitis savo valdinius pas žmones, kad jiems padetų. Bet kad kaukai atkeliautų i sodybą, reikia ir pasistengti. Anksčiau net tam skirti dvasininkai buvo, kurie žinojo veiksmingas maldų formules ir apeigas.
Įsitikino, kad ir pačios gali kuo puikiausiai išsikviesti kaukus - tereikia iš vieno ssiūlo padaryti skraistę ir ją užkasti žemėse po namų kampu. Ženklas, kad kaukai apsilankė, būna ne vietoje numestas koks nors niekniekis, pavyzdžiui, skiedra.
Tai reikia suprasti kaip kaukų pasiūlymą susitartį. Jeigu šeimininkas dovanėlę priima, užsimezga ryšiai. Iniciatyvos kaukai nepaleidžia iš rankų ir toliau. Pamatę, kad jų dovanos priimtos, pasirodo šeimininkams vos ne visai nuogi ir aimanuoja bei verkslena, kas gi juos, vargšus, aprengs.
Kauko išvaizda
Apie kauko formą mokslininkai sprendžia iš štai ko. Jeigu kauką supykdysi jam parodydamas špygą, kaukas atkeršydamas gali užmesti votį, kurį dar kiaulniežiu arba ir tiesiog kauku vadinama. būti sferoidinės formos.
Yra dar vienas žodelis - kvaukis, juo vadinamas žmogus, kurio nosis ilga. Taigi jau išmastėme, kad kaukas turi ilgą kablio formos nosį ( žvejai tam tikrą kablį vadina kauku, o ir kaukė dažnai daroma su ilga kreiva nosimi).
Velnias lietuvių mitologijoje
Vieną kartą močiutė pasakojusi, kad pelkėje, kitame pasakojime velnią sutikau miške ant kelmo ir t.t. Taigi, velnias yra vienas iš populiariausių mitinių vaizdinių. Jis dažnai minimas tautosakoje, papročiuose, mene, profesionalioje kūryboje, bei kasdieninėje mūsų kalboje.
Mitologinių sakmių apie velnią Lietuvoje užrašyta daug daugiau negu apie kitas mitines būtybes. Užfiksuota keli tūkstančiai lietuvių liaudies tikėjimų apie velnią, ddaugiau kaip 1000 patarlių ir priežodžių.
Istoriniuose šaltiniuose minima ir velniui artima moteriška mitinė būtybė - Velona, Giltinė, kuri apibūdinama kaip mirusiųjų deivė. Tikruoju savo vardu velnias, tiksliau - Vels, minimas ir latvių istoriniuose šaltiniuose.
Dievai perspėja žmogų apie pavojus ir nelaimes, saugo ir gina jį, moko gyvenimo tiesų ir išminties. Religingas žmogus jaučiasi esąs saugus , tarsi pasaulio centre, jo gyvenimas žemėje - tai būtis tarp gimimo ir mirties, žemės ir dangaus, pasaulio ir dausų.
Vienas iš pagrindinių būdininkų gaminių buvo pelenai. Pelenus specialiai tam skirtose krosnyse išgaudavo jau minėti peleninkai. Pelenus gamino iš vinkšnos, guobos ir uosio medienos.
Pelenų gamybą aprašė Dovnor-Zapolskis. Anot jo, peleninkai padegdavo, iškirtus mišką atsiradusius kelmus, po to juos šmalcuodavo (шмалъцовали) ir prikimšdavo į statines“.
| Produktas | Apibūdinimas |
|---|---|
| Vančosai | Mediniai ąžuolo arba pušies šulai, skirti statinių gamybai |
| Klepka | Mediniai gaminiai |
| Pelenai | Gaminami iš vinkšnos, guobos ir uosio medienos |
Velnias, Veliuona ir Giltinė - žmonių draugas ar priešas? Kai kuriuose vaizdeliuose velnias pats nudirba įvairius darbus arba padaro taip, kad žmonių dirbami darbai sektųsi.
O būna ir taip, kad velnias duoda žmonėms pinigų ar kitokių gėrybių, užstoja neteisingai skriaudžiamus. Taigi, kartais velnias padeda žmonėms nesavanaudiškų paskatų vedamas. Tačiau dažniausiai lietuvių tautosakoje velnias vaizduojamas, kaip žmonių priešas.
Kadangi anksčiau žmonės labiau tikėjo visokiomis dvasiomis ir velniais, todėl dažnai tuo buvo aiškinami ir jų gyvenimo procesai. Pavyzdžiui, jeigu žmogus girtuoklis arba mėgėjas lošti kortomis, tai buvo sakoma, kad šį žmogų apsėdo velnias.