Dauguma žmonių savo gyvenimą pradeda šeimoje - pastoviausioje grupėje, kuriai jie priklauso. Šeima yra socialinio gyvenimo centras, ji individą sieja su kitomis socialinėmis grupėmis, ji vaikui perduoda pagrindines normas, vertybes. Šeimos ryšiai, tėvų santykis su vaiku įtakoja vaiko padėtį šeimoje.
Vaikai yra viena labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių - dėl amžiaus ypatumų, specifinės padėties šeimoje ir visuomenėje. Vaiko teisės ginamos tiek tarptautinės, tiek nacionalinės teisės lygmeniu. Vaikai turi savarankiškas teises ir pareigas. Vis dėlto negalime pamiršti, kad vaiko teisių įgyvendinimas ir jo interesų apsauga pirmiausia priklauso nuo asmenų, moraliai ir teisiškai įpareigotų užtikrinti jų realizavimą: tėvų, globėjų (rūpintojų), kitų šeimos narių. Būtent šių teisių įgyvendinimas yra susijęs su šeima, jos požiūriu į vaiką, jo teises. Ne visose šeimose vaiko teisių įgyvendinimui skiriamas pakankamas dėmesys. Tokiose šeimose vaikai jaučiasi nesaugūs. Vaiko teisių ir teisėtų interesų kartais nepaiso net ir artimiausi vaikams žmonės - tėvai.
Vaikas turi teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fizinei, protinei, dvasinei, dorovinei ir socialinei raidai. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulėje pažymėta, kad vaikas visapusiškai ir harmoningai vystytis gali tik augdamas šeimoje, jausdamas laimę, meilę ir supratimą. Tėvų pareiga yra prižiūrėti vaikus, rūpintis jų sveikata, moraliniu, dvasiniu ugdymu, išlaikyti juos, sudaryti palankias visapusiškos ir darnios raidos sąlygas, kad jie būtų parengti savarankiškai gyventi visuomenėje. Tačiau svarbu priminti ir apie pareigas. Dažnai praktika rodo, kad dalis tėvų nežino, kaip apginti vaiko teises ir teisėtus interesus, o kiti - užmiršta savo, kaip tėvų, pareigas.
Šeima, nesirūpinanti vaiko fiziniu, protiniu, dvasiniu, doroviniu vystymusi bei saugumu, vadinama rizikos grupės šeima. Kaip teigia I. Leliūgienė (2003), rizikos grupės šeimose dažnai žalojama vaiko psichika, vaikas neginamas nuo įvairaus pobūdžio fizinio ir psichinio smurto, įžeidinėjimo, šiurkštaus elgesio ar išnaudojimo. Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų pateiktais duomenimis 2007 m. Lietuvoje buvo 12700 rizikos grupės šeimų. Rizikos grupės šeimoms įveikti krizines situacijas ar iškilusias problemas padeda socialiniai darbuotojai, dirbantys su rizikos grupės šeimomis. Siekiant stiprinti socialinį darbą su socialinės rizikos šeimomis, 2007 m. savivaldybėse įsteigti 556 socialinių darbuotojų etatai. Šiems darbuotojams keliami tokie uždaviniai: įgalinti šeimą atlikti šeimos funkcijas, ypatingai kreipiant dėmesį į vaikų auginimą ir auklėjimą; laiku suteikti pagalbą silpniausiems šeimos nariams.
Tyrimo metodai ir dalyviai
- Mokslinės bei metodinės literatūros analizė
- Anketinė apklausa
- Statistinė analizė
Statistinė anketinės apklausos duomenų analizė atlikta naudojant, SPSS (Statistical Package for Social Sciences) for Windows 13.0 programinį paketą. Tyrime dalyvavo 83 socialiniai darbuotojai, dirbantys su rizikos grupės šeimomis. Tyrimas atliktas Alytaus ir Marijampolės apskrityse 2008 m. birželio - rugsėjo mėnesiais.
Pagrindinės sąvokos
Rizikos grupės šeima - šeima, kurioje auga vaikas iki 18 metų ir kurioje bent vienas iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka ar negali tinkamai prižiūrėti vaikų, naudoja prieš juos psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams ir todėl iškyla pavojus vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui.
Socialinis darbuotojas - asmuo, kuris dirbdamas bendruomenėje, padeda gerinti atskirų asmenų ar jų grupių socialines sąlygas.
Šeima - yra vyro ir moters santuokos pagrindu sukurta, artimais giminystės ryšiais susijusi asmenų bendruomenė, valstybės laikoma subjektu.
Vaikas - žmogus, neturintis 18 metų, išskyrus atvejus, kai įstatymas numato kitaip.
Vaiko samprata ir teisinis statusas
Prieš pradedant kalbėti apie vaiko teisių įgyvendinimą šeimoje, pirmiausia turime išsiaiškinti, ką reiškia sąvoka "vaikas", kokie požymiai išskiria vaikus kaip socialinę grupę iš kitų visuomenės grupių, kodėl jų interesams teikiamas išskirtinis dėmesys. Anot G. Sagaties (2006), vaikystę apibrėžia žmogaus gyvenimo laikotarpis, kurio metu dominuoja specifinės vaiko savybės ir bruožai. Vaikystės samprata kito istoriškai priklausomai nuo visuomenės išsivystymo ir modernios valstybės sukūrimo. Iš to išplaukia, kad ir pati vaiko samprata yra glaudžiai susijusi su visuomenės kultūra, tradicijomis ir socialine struktūra.
Vaiko sąvoka ir amžiaus kriterijai, teisiškai atribojantys vaiką nuo suaugusiojo, tarptautiniu lygiu pirmą kartą buvo įtvirtinti Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1989 m. priimtoje Vaiko teisių konvencijoje. Joje teigiama, kad vaikas yra kiekvienas žmogus, neturintis 18 metų, jeigu pagal jo taikytiną įstatymą pilnametystė nepripažįstama anksčiau (Sagatys, 2006). Taigi, vaikai kaip atskira visuomenės grupė yra išskirta pagal amžių. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2 straipsnyje numatyta, kad vaikas yra žmogus, neturintis 18 metų, išskyrus atvejus, kai įstatymas numato kitaip.
Iki kol sueis 18 metų (asmuo, kuriam nėra suėjęs šis amžius, įgyja visišką civilinį veiksnumą nuo santuokos sudarymo momento); 3) emancipacijos būdu. Taigi, vaikystė prasideda nuo gimimo ir tęsiasi iki 18 metų. Šiame amžiaus tarpsnyje vaikai yra ekonominio ir politinio priklausomumo stadijoje. Ekonomine prasme jie yra priklausomi nuo šeimos išteklių bei socialinių paslaugų. Specifinė vaiko padėtis visuomenėje lemia būtinybę aiškiai nustatyti jo teisių turinį ir sukurti teisines vaiko teisių įgyvendinimo prielaidas. Vaiko teisinio subjektiškumo problema teisės teorijoje nėra nauja. Teisinis subjektiškumas - juridinė prielaida įgyti teises ir pareigas - būdingas ir juridiniams, ir fiziniams asmenims. Kadangi subjektiškumas yra abstraktus, apibūdinant subjekto teisių ir pareigų apimtį bei teisinę galimybę jas įgyti teisingiau būtų kalbėti apie subjekto teisinį statusą. Vaiko teisinis statusas priklauso nuo kelių faktorių: 1) amžiaus (be abejonės, vaiko teisinis statusas priklauso nuo amžiaus, be to, jis nuolat kinta); 2) civilinio veiksnumo (Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato atvejus, kai asmuo iki 18 metų įgyja visišką civilinį veiksnumą (pvz., sudarius santuoką).
Būtent šis tarptautinis teisės aktas sunkiai skynėsi kelią į gyvenimą. Senos tradicijos, įsigalėjusi inercija nepakeitė nuostatos, kad vaikas negali ir neturi turėti daugiau teisių nei jo tėvai arba tėvas (motina), su kuriuo jis gyvena. Pirmas svarbus žingsnis praktiškai ginant vaiką kaip savarankišką teisės subjektą buvo žengtas priėmus Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą. Šiame įstatyme įtvirtintos pagrindinės vaiko teisės ir laisvės, kurios turėtų būti saugomos visomis civilinės teisės gynimo priemonėmis. Nustatyta, jog visais atvejais, kai įstatymai arba kiti teisės aktai kitaip negu šis įstatymas reguliuoja santykius, susijusius su vaiko teisėmis bei laisvėmis ir jų apsauga, arba kai šie klausimai nėra sureguliuoti kitu įstatymu, taikomas šis įstatymas. Tokia pamatinė nuostata sukūrė svarbiausią principą aiškinant ir taikant teisės normas - vaikas kaip teisės subjektas įgyja įstatymo nustatytas teises, o joms įgyvendinti kuriama vaiko teisių apsaugos sistema, paremta vaiko interesų viršenybės principu. Vaiko teisės Lietuvos teisės sistemoje tapo svarbia žmogaus teisių instituto dalimi. Kartu pabrėžtina, jog visuomenės interesai, susiję su vaikais, virsta pareiga išskirti vaiko teises iš kitų grupių teisių, atsižvelgiant į tai, kad vaikas dėl savo asmenybės ypatumų (t. y. fizinio ir socialinio nesubrendimo) nesugeba savo teisėmis pasinaudoti bei apginti savo interesų, visuomenėje turi būti socialiniai institutai, garantuojantys efektyvų vaiko teisių gynimą ir atliekantys vaiko teisių įgyvendinimo garantijų vaidmenį. Iš to išplaukia, kad vaikas turi visas bendrąsias žmogaus teises ir laisves, kurios, atsižvelgiant į jo interesus, nulemtus fizinio, emocinio, protinio nesubrendimo, gali būti praplėstos arba apribotos. Išskirtinis vaiko statusas kitų asmenų atžvilgiu gali pasirodyti kaip pastarųjų teisių diskriminacija. Šiuo atveju privilegija neturi neigiamos prasmės, nes ji suteikima asmeniui, kuris nėra veiksnus (arba visiškai veiksnus). Tai yra normali teisė (teisių ir pareigų vienovė). Teisinėje valstybėje socialinių grupių interesai ir gerovė yra įgyvendinami užtikrinant ne tik jų lygybę, bet ir skirtingų teisių apsaugos galimybę. Vadinasi, vaikų kaip ypatingos socialinės grupės išskyrimas iš kitų socialinių grupių būtent ir yra teisių diferencijavimas (Sagatys, 2006). Taigi, vaiko samprata negali būti radikaliai atskirta nuo bendrosios žmogaus sampratos. Nors egzistuoja akivaizdūs skirtumai, susiję su psichologinėmis, sociologinėmis, biologinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis, vaikystę reikėtų suvokti kaip tam tikrą žmogaus vystymosi stadiją, atsižvelgiant į kiekvieno vaiko individualias charakteristikas. Būtent toks požiūris yra tinkamiausias tiriant vaiko teisių įgyvendinimą.
Vaiko teisės ir šeima
Kaip teigia, G. Sakalauskas (2000) šeima yra svarbiausia terpė, kurioje vaikas gali sėkmingai augti ir vystytis. Todėl ypatingas dėmesys skiriamas vaiko teisių apsaugai šeimoje, kuri yra plačiausiai tarptautinės bendrijos pripažįstama vaiko teise. Dar 1959 m. Vaiko teisių deklaracijoje buvo įtvirtinta, kad vaikas turi, kai tai įmanoma, augti tėvų globoje ir jų priežiūroje. Konvencijoje yra pateikiamos kelios pagrindinės elgesio su vaikais, jų apsaugos ir dalyvavimo visuomenės gyvenime vertybės. Visų pirma jos išreikštos 2, 3, 6, ir 12 straipsniuose.
Vienas iš pagrindinių konvencijos principų - vaikai turi turėti galimybę naudotis savo teisėmis ir nepatirti diskriminacijos. B. Kairienė (2007) teigimu, diskriminacijos draudimas laikomas bendruoju principu, taikomu įgyvendinant visas Konvencijos nuostatas. Šis principas apima bet kokią diskriminaciją. Nediskriminacijos principas nereiškia sąlygų suvienodinimo, nes įvertinus kiekvieno vaiko unikalumą ir individualius poreikius kitoniškumo išvengti neįmanoma. Svarbu, jog priimant vaiko interesus įtakos sprendimus, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į jo interesus. Tėvų, visuomenės ir valstybės interesai neturi būti laikomi viršesniais. Anot B. Kairienės (2007), principo pirmiausia atsižvelgti į tai, kas vaikui geriausia, taikymo sritis labai plati. Be to, šis principas įgyja ypatingą reikšmę, kai netaikomi kiti Konvencijos straipsniai. Vaiko interesai ne visada yra vienintelis ir pagrindinis veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti, kartu gali būti ir kitų asmenų interesų. Tačiau šio principo esmė - ar vaiko interesai buvo išnagrinėti ir į juos buvo atsižvelgta pirmiausia. Šis principas yra tiesiogiai susijęs su vaiko ekonominėmis ir socialinėmis teisėmis. Vaikas turi teisę ne tik nebūti nužudytas, bet ir išlikti ir sveikai vystytis. Kaip teigia B. Kairienė (2007), vaikas turi teisę į tokį gyvenimo lygį, kuris būtinas jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, psichologiniam, doroviniam, socialiniam vystymuisi. Geriausios prielaidos vaiko sveikam vystymuisi yra šeimoje. Tačiau ne mažesnė yra ir valstybės atsakomybė sudarant fizines, ekonomines, socialines, psichologines, medicinines, kultūrines, politines, teisines ir kitokias prielaidas vaikui vystytis. Vaikas turi teisę laisvai reikšti savo pažiūras visais jam įtakos klausimais. Be to, šioms pažiūroms, atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą, turi būti skiriamas reikiamas dėmesys. Vaikas turi teisę aktyviai dalyvauti priimant sprendimus su juo susijusiais klausimais (pavyzdžiui, vaiko ugdymo, laisvalaikio) klausimais. Šiuo principu teisė išreikšti savo pažiūras, kurioms turi būti skiriama dėmesio ir į kurias būtina atsižvelgti. Taigi suaugusiesiems, visų pirma tėvams, numatyta aktyvi pareiga sužinoti vaiko pažiūras ir deramai į jas atsižvelgti. Atkreiptinas dėmesys, kad amžiaus riba, nuo kada vaikas turi teisę reikšti savo pažiūras, nėra nustatyta.
Vaiko teisę į šeimos ryšius saugo ir nacionaliniai įstatymai. Ypatingą šeimos vietą pabrėžia Konstitucijos 38 straipsnis, numatantis, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas (1 dalis), o valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę (2 dalis). Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje pabrėžiama, kad vaikas nuo gimimo momento turi teisę į vardą, pavardę, tautybę ir pilietybę, teisę į šeimos bei kitus su jo individualybe susijusius ryšius ir jų išsaugojimą. Civilinis kodeksas taip pat reglamentuoja turtinius santykius tarp šeimos narių. Civilinio kodekso 3.161 straipsnio 3 dalis numato, kad tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir rūpintis jais. Teisę turėti atskirą turtą nuo šeimos narių apibrėžta Civilinio kodekso 3.161 straipsnio 4 dalyje. Jame numatyta, jog vaikai neturi nuosavybės teisės į tėvų turtą, o tėvai - į vaikų turtą. Tačiau vaiko turtą tėvai tvarko uzufrukto teise, kuri negali būti įkeista, parduota ar kitokiu būdu perleista ar suvaržyta, iš jos negali būti išieškoma. Be to, Civilinis kodeksas išskiria tam tikrą vaikams nuosavybės teise priklausantį turtą, kurio tėvai neturi teisės tvarkyti net uzufrukto teisėmis. Vaikų teisę reikalauti iš abiejų tėvų sudaryti tinkamas sąlygas vystytis.
| Metai | Rizikos grupės šeimų skaičius Lietuvoje |
|---|---|
| 2007 | 12700 |
tags: #piliecio #charakteristika #pagal #amziu #issilavinima #turta