Pievų Želdinimo Pavyzdžiai Prie Daugiabučių: Landšafto Dizaino Sprendimai

Pastaruoju metu miesto gyventojai vis labiau siekia gražios aplinkos, todėl landšafto dizainas ir teritorijos apželdinimas tampa vis aktualesnis. Žmogų genetiškai traukia prie gamtos, jis veržiasi į ją visais įmanomais būdais: nuo pasivaikščiojimų parke iki įsikūrimo toli nuo civilizacijos.

Kas yra Landšafto Dizainas?

Paprastai tariant, tai dekoratyvinė sodininkystė, veikla, nukreipta formuoti teritorijos aplinką naudojant gamtines sudedamąsias dalis. Formuojama patogi ir harmoninga aplinka. Landšafto dizaino sritis apima miestų, parkų aplinkos tvarkymą, apželdinimą ir sodininkystę. Landšafto projektavimas - mokslinė kryptis, susidariusi iš meninės sintezės ir sąveikos tarp geografijos, istorijos, menotyros, filosofijos, miestų statybos, architektūros ir kt.

Svarbūs Aspektai Prieš Pradedant Darbus

Prieš pradedant tvarkyti bet kokio objekto aplinką, ar tai būtų sodo sklypas, ar miesto parkas, žinotina, kad kiekvienas vietovaizdis (vadinamasis „landšaftas") bendrai ir kiekviena jį sudaranti dalis slepia savyje ne tik galimybes, bet ir apribojimus. Landšafto kūrimas ir erdvinės jo kompozicijos formavimo būdai pirmiausia priklauso nuo gamtinių sąlygų (klimato, kuris sudaro sąlygas komfortiškam poilsiui ir apsprendžia augalijos pasirinkimą; reljefo, kuris sąlygoja planavimo, inžinerinius ir meninius architektūrinius sprendimus; dirvos ir augalijos - jos sąlygoja apželdinimo galimybes ir t.t.). Būtent todėl visapusiškas išankstinis geomorfologinio pagrindo būklės ir pakeitimo galimybių įvertinimas yra būtina sąlyga teisingam sklypo dizaino organizavimui.

Jau projektavimo stadijoje turi būti atlikta smulki sklypo landšafto analizė. Turi būti detaliai išnagrinėti visi elementai, išsidėstę ir projektuojamoje teritorijoje, ir besiribojančioje vietovėje. Proceso metu reikia išstudijuoti teritorijos ir apylinkių dirvą ir augaliją.

Landšafto Dizaino Taisyklės

Landšafto dizaine egzistuoja tokios pat taisyklės, kaip ir kitose meno šakose: architektūroje, dailėje, poezijoje, muzikoje. Tas taisykles diktuoja pati gamta. Gamtinis kraštovaizdis susideda iš keleto tarpusavyje susijusių elementų: vandens, oro, augalijos ir gyvūnų.

Išvertus iš lotynų kalbos, žodis „kompozicija" reiškia „ryšys, junginys". Paprastai, kalbėdami apie kokią nors kompoziciją, turime galvoje įvairių visumai priklausančių formų pasiskirstymą, padėtį erdvėje viena kitos atžvilgiu. Tam, kad sukurtumėte kompoziciją, būtina atsižvelgti į objektų dydį, masę, faktūrą, geometrinę formą, padėtį, spalvą ir šešėlius.

Gamta nesukūrė griežtų geometrinių formų, jos - žmogaus kūrinys. Kiekvienas gamtos elementas glaudžiai susijęs su kokia nors geometrine forma. Renkantis medžius ir krūmus sodui remiamės kontrastais: didelis - mažas, aukštas - žemas, kūgis - rutulys ir t.t. Pavyzdžiui, tiesūs takeliai puikiai atrodo derinyje su apvaliomis gėlynų klombomis. Planuojant sklypo dizainą, neverta naudoti labai daug įvairių elementų; įvairovei pasiekti geriau vadovautis mastelio dėsniu. Geometrinės formos pritaikomos projektuojant takelius, kraštus, vejas.

Kompozicijos centre būtina įkurdinti ką nors originalaus, pavyzdžiui, neįprastos formos medį, ryškią gėlę, pasodintą klomboje ar kubile. Faktūra - daiktų paviršiaus charakteristika.

Kompozicijos Tipai

Išdėstant daiktus erdvėje, galime gauti frontalinę (priešakinę), tūrinę arba giluminę - erdvinę kompoziciją. Bet kokio landšafto projektavimas turi būti atlikamas pagal iš anksto aiškiai suformuluotą idėją.

Peizažo Seka ir Apšvietimas

Didelėje teritorijoje būtina apgalvoti peizažų seką, susieti su pasivaikščiojimų maršrutais, su natūralia aplinka. Tarp ypač efektingų vaizdų įterpiama peizažo pauzių, kad stebėtojas gautų emocinį atokvėpį, o paskui vėl būtų nustebintas atsiveriančiais kvapą gniaužiančiais gamtovaizdžiais.

Ypatingą svarbą landšafto dizainui turi apšvietimas, šviesos, šešėlių ir spalviniai kontrastai: peizažo stiliui nuolatine spalvų ir apšvietimo kaita jie suteikia intrigos, nes vienaip augalai atrodo rytą, kitaip popietę; sodas skirtingai atrodo skirtingais metų laikais. Šešėliai augalų grupėms ir pastatams suteikia išraiškingumo, tūrio įspūdį. Būtina atsižvelgti į pasaulio kryptis, saulės spindulių krytį ir apšvietimo stiprumą įvairiu paros metu.

Skiriamas rytinis, dieninis ir vakarinis natūralus apšvietimas. Efektyviausias - rytinis apšvietimas: šešėliai aiškūs ir ryškūs, gerai išskiria formų ypatybes. Kad būtų galima išnaudoti apšvietimo rytiniais saulės spinduliais efektą, reikia pagrindinius landšafto elementus išdėstyti šiaurės, pietų arba vakarų kryptimi nuo stebėjimo taško. Dieninė šviesa pernelyg ryški, joje formos nublanksta, todėl peizažai neturėtų būti kuriami pietų ar pietvakarių kryptimis.

Spalvinė Gama

Renkantis spalvinę gamą, būtina atsižvelgti į metų laiką, augalų augimo pokyčius, žydinčių augalų spalvas. Vasarą, pavasarį ir rudenį augalų spalvinė gama nustatoma pagal lapų, žiedų, vaisių, kamienų ir šakelių spalvą. Žiemą, žinoma, tik pagal kamieno ir šakų spalvą. Spalvinė gama gali būti daugiau nei 130 atspalvių, o bendras peizažų koloritas keičiasi ne mažiau kaip 9 kartus per metus.

Spalvinės landšafto gamos kūrime vienodai svarbu apgalvoti ne tik bendras fono spalvas, bet ir detales; taip pat svarbi spalvos įtaka žmogaus organizmui. Spalviniai deriniai turi būti kuriami pagal spalvinės harmonijos principus: arba kontrasto pagrindu, arba kaip vienos spalvos atspalvių derinys. Kontrastiški, džiugių spalvų deriniai sudaromi sugretinant porą spalvų: pagrindinę ir priešingą jai papildančią spalvą (raudona - žalia, oranžinė - mėlyna, violetinė - geltona).

Geltona spalva tarsi pakelia paviršių, jam prideda erdvumo. Žydra spalva dienos apšvietime objektą nutolina, todėl dažnai naudojama optiniam nedidelės erdvės padidinimui. Žalia spalva - ramiausia, ji subalansuoja kitas spalvas.

Dabar neretai erdvės apsodinamos vienos spalvos augalais, vyrauja žalia spalva. Landšafto dizaineriai siūlo rasti „aukso vidurį" ir žalumos jūroje įkurdinti keletą spalvingų oazių.

Kiti Dizaino Elementai

• Ritminis rikiavimas - atskirų elementų ir atstumų tarp jų kartojimas (pavyzdys - alėjos).
• Kontrastas - tai aiškus objektų vienos ar kelių savybių skirtumas (forma, spalva, dydis, erdvės atvirumas ir uždarumas ir t.t.).
• Niuansas - subtilus perėjimas, vos pastebimas spalvų, formų, erdvių skirtumas.

Landšafto dizaine harmonija ir simetrija pasiekiamos dviem būdais: simetriškumu ir asimetriškumu. Įvairovė landšafto („pataisyto" peizažo) architektūroje būtina ne tik bendrame sodo plane, bet ir detalėms. Erdvės panaudojimas ir sumanus jos užpildymas - svarbiausias landšafto architektūros uždavinys.

Stiliai

Stilius - visų pirma tai tam tikrų augalinių elementų ir atskirų augalų derinių panaudojimas, dekoratyvinio apipavidalinimo rūšis. Jis turi betarpiškai derėti su namo architektūriniu stiliumi. Renkantis stilių, taip pat reikia atsižvelgti į mados įvairovę, nacionalinius ypatumus, tradicijas, šalies gamtines sąlygas.

Formalusis Stilius

Šis stilius mūsų laikais ne toks populiarus, kaip anksčiau. Jo skiriamieji bruožai: linijų griežtumas, reguliarumas, formų ir sklypo geometriškumas ir simetriškumas. Medžių ir krūmų genėjimas ir kirpimas, suteikiant jiems kūgio, rombo, kvadrato ir kt. geometrines formas. Formalusis stilius paprastai suteikia teritorijai griežtą, iškilmingą vaizdą, tvarkos ir organizacijos įspūdį.

Laisvas Stilius

Sukurtas rytuose, vėliau plačiai paplito po visą Europą. Šio stiliaus ypatumas - natūralumo išsaugojimas (laukinės gamtos sandarą). Pavyzdžiui, žiūrint tvenkinį laisvais kontūrais, neateis mintis, kad tai - žmogaus rankų kūrinys. Tokį landšaftą kurti sudėtinga todėl, kad pakeitimus būtina kaip galima labiau priartinti prie natūralios gamtos darinių. simetriškas objektų išdėstymas harmoningai įsikomponuoja į gamtinį kraštovaizdį. Laisvas stilius savo natūralumu aplinkai suteikia sentimentalumo, romantiškumo.

Praktinis Požiūris

Praktikai kiek paprasčiau žiūri į landšafto dizainą. Jų netenkina krūmai neduodantys naudos aplinkoje. Visai įdomus kraštovaizdis gali gautis naudojant vaizmedžius, vaiskrūmius. itin kraštovaizdyje tinka šilauogės, vynuogės.

Naujos Vejų Priežiūros Taisyklės Vilniuje

Šį pavasarį Vilnius pristato naujas vejų priežiūros taisykles, pagal kurias mieste vyraus natūralios pievos ir savaime želiantys augalai. Laisvai želti pievos, savaiminiai medžiai ir krūmai galės aplinkkelių šlaituose, daugumos gatvių skiriamosiose eismo juostose, transporto žieduose. Šie ir panašūs plotai bus šienaujami prireikus kelis kartus per metus arba išvis nešienaujami.

„Natūralių pievų mieste koncepciją kūrėme kelerius metus, tam kasmet sąmoningai mažinome šienavimo apimtis. Remdamiesi sukaupta patirtimi, atsižvelgę į žmonių, bendruomenių, atsiliepimus, kitų miestų želdinimo kolegų bei mokslininkų išvadas, sukūrėmė taisykles, kurias galima pavadinti nešienavimo planu vešlių pievų naudai“, - sako Ramunė Baniulienė, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miestovaizdžio skyriaus vedėja.

Pasak jos, panašią „nešienavimo ten, kur galima šienauti“ politiką įveda daugelis Europos miestų, nes tai padeda palaikyti biologinę įvairovę, saugoti nykstančias augalų, vabzdžių rūšis, vėsinti miestą karštomis vasaromis.

Šienavimo Tvarka

Naujos vejų priežiūros taisyklės numato, kad visame mieste bus šienaujama palei pėsčiųjų takus, gatvių pakraščius bei tose vietose, kurios gali trukdyti vairuotojų matomumui. Greta važiuojamosios dalies bus paliekamos 1,5-2 m pločio pradalgės. Jos bus šienaujamos tam, kad aukštesnė žolė nevirstų į gatvę, netrukdytų pėstiesiems ar dviratininkams. Likę plotai bus palikti natūraliai gamtai.

Aktyviai naudojamose viešosiose erdvėse numatoma šienauti, kuomet žolė bus aukštesnė nei 10 centimetrų. Barbakano kalnas, įvertinus teigiamą praėjusių metų patirtį, ir šiemet nebus šienaujamas.

Šienavimo Laikas

Naujosios pievų priežiūros taisyklės numato, kad dalis pievų, gatvių ir Neries šlaitai, priklausomai nuo oro sąlygų ir žolės augimo greičio, gali būti nušienauti jau po birželio 24 d. Stebėjimai rodo, jog birželis dažnai būna ypač karštas ir sausas, todėl, tikėtina, pirmą kartą pievos bus šienaujamos tik po rugpjūčio 15 d.

Pastatais neužstatytos, neurbanizuotos, teritorijos bus šienaujamos pagal poreikį, bet ne rečiau kaip du kartus per sezoną: pirmą kartą po birželio 24 d., antrą kartą po rugsėjo 1 d. Žinoma, šienavimo laikas gali būti koreguojamas atsižvelgiant į oro sąlygas.

Invaziniai Augalai

Tos vietos, kuriose plinta invaziniai augalai, bus šienaujamos liepos pabaigoje, kol augalai dar nespėję subrandinti ir išbarstyti sėklų.

Privalumai

„Prižiūrėdami miesto želdinius siekiame tvarkos ir natūralumo balanso. Nuolat šienaujamoje vejoje lieka augti vos kelios augalų rūšys, ekosisteminė tokių vejų vertė beveik išnyksta. Intensyvaus šienavimo daugelis miestų atsisako ir todėl, kad nuskusta veja tampa itin pažeidžiama per sausras, o liūčių metu nuo tokios perdžiūvusios vejos kaip nuo kietos dangos nuteka lietaus vanduo, taip prisidėdamas prie potvynių miesto gatvėse“, - sako R. Baniulienė.

Erkės

Botanikė, gamtos apsaugos specialistė Vilma Gudynienė sako, kad bijantiems erkių mieste reikia žinoti, kad jų tankumas priklauso nuo ryšių su natūraliomis gamtinėmis buveinėmis, o ne nuo šienavimo. Jeigu miesto pieva ar parkas atskirti nuo natūralių gamtinių buveinių ir neturi ryšių su miškais, erkių žolėje gali ir išvis nebūti, pavyzdžiui, skiriamojoje kelio juostoje, trasporto žiede.

Pasak jos, analizuojant įvairius erkių paplitimo tyrimus galima matyti, kad erkių daugiausia aptinkama pamiškėse, erdvėse, turinčiose artimą ryšį su miškais, perėjimuose iš atviros buveinės į miškingą.

tags: #pievos #zeldinimo #pavyzdys #prie #daugiabucio