Ne paslaptis, kad dauguma kaimo turizmo sodybų nekvepia nei kaimu, nei turizmu. Vis dėlto yra Lietuvoje vietų, kur sugebėta išsaugoti senąją tautos dvasią. Viena iš jų - Pervazninkų kaime, Šakių rajone, Aurelijos ir Vydo Rutkų puoselėjama „Suvalkiečio sodyba“.
Lietuvos etnografiniai regionai. Suvalkija (Sūduva) pažymėta geltonai. Šaltinis: Wikipedia
Prisilietimas Prie Tėviškės
Pedagoginį išsilavinimą turinčią Aureliją sunku pavadinti kaimo turizmu užsiimančia verslininke. Jai svarbu ne pelnas, o galimybė puoselėti tautos dvasią, perduoti tėvų ir senelių išsaugotas vertybes. Ilgus metus dirbusi lietuvių kalbos mokytoja, Aurelija nė negalvojo, kad išėjusi į pensiją imsis kaimo turizmo verslo.
„Mano vyras Vydas - tikras suvalkietis. Jo seneliai buvo stiprūs ūkininkai. Prieš penkiolika metų pamatęs, kad parduodama labai gerai išsilaikiusi suvalkiečių sodyba netoli Jurbarko, Vydas nusprendė ją įsigyti. Sako, jautėsi taip, tarsi būtų arčiau savęs atkėlęs tėviškę“, - pasakojo moteris.
Anot jos, nuostabu tai, kad išliko dauguma sodybos statinių, nors sovietmečiu jie priklausė kolūkiui. Visa Rutkų šeima - Aurelija, jos vyras Vydas, trys vaikai - ir į talką pakviesti draugai atsiraitoję rankoves ėmė kuopti senuosius pastatus. Apleistas ūkininkų kiemas atgijo, jame pradėjo aidėti laimingų žmonių balsai. Už tvarto buvusi kūdra virto dideliu tvenkiniu. Prie jo išdygo rąstų pirtis. Mažiausiai teko vargti su gyvenamuoju namu, kurį suvalkiečiai vadina stuba.
Nuo Savaitgalio Sodybos Iki Kaimo Turizmo
Nuosavame name netoli Jurbarko gyvenantys Rutkai manė, kad, kol turės darbus, sodyboje leis tik savaitgalius, o išėję į pensiją galės ten vasaroti. Tačiau teko keisti planus.
„Kartą mums darbuojantis kieme atėjo jauna pora ir paprašė leisti sodyboje atšokti vestuves. Esą jiems nieko kito nereikia - tik stogo ir kiemo, kuriame galėtų šokti. Jauni žmonės taip gražiai prašė, kad sutikome. Po kiek laiko vėl tas pat - „leiskite atšokti vestuvę“, mat suvalkiečiai sako ne „vestuvės“, o „vestuvė“. Tada supratome, kad įsigijome ne šiaip sau sodybą“, - linksmai vedžiodama po kiemą ir barškindama krūva raktų, tarsi Ievos Simonaitytės aprašytoji Pikčiurnienė, pasakojo Aurelija.
Tiesa, tie raktai jos rankose buvo ne tam, kad nuo marčios viską slėptų, o kad atvertų visas stubos, klėties, kluono ir buvusio tvarto duris. Neseniai sodyboje viešėjusi komisija iš Rumšiškių buities muziejaus patvirtino, kad Rutkų sodyba yra zanavykiška.
„Esame unikalūs tuo, kad išsaugojome ne tik tarmes, bet ir patarmes. Zanavykiškai kalbėjo šiauriau gyvenantys suvalkiečiai“, - sakė pašnekovė.
Senojoje klėtyje esantys daiktai mena šimtmečio senumo istoriją.
Senovinė klėtis. Šaltinis: Grazitumane.lt
Aurelija su Vydu didžiuojasi, kad Suvalkija išaugino garsiuosius tautos patriarchus: Suvalkijoje gimė Jonas Jablonskis, lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas, ir Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka.
Suvalkija, arba Sūduva, - regionas pietų-pietvakarių Lietuvos dalyje už Nemuno, todėl kartais vadinamas ir Užnemune. Svarbiausias šio regiono gyventojų verslas nuo I tūkstantmečio pradžios buvo ir yra žemdirbystė. Derlingos šio regiono žemės ir darbštumas lėmė tai, kad suvalkiečiai buvo turtingiausi XIX-XX a. Lietuvos ūkininkai. Šiame krašte buvo daug išsilavinusių žmonių.
Kviečiame pažinti etninę kultūrą kaimo turizmo sodybose!
Nuo 2019 metų Etninės kultūros globos taryba kartu su Lietuvos kaimo turizmo asociacija, Žemės ūkio ministerija ir Turizmo rinkodaros asociacija organizuoja Etnokultūrinės kaimo turizmo sodybos konkursą. Konkurso prizines vietas bei nominacijas laimėjusios sodybos įtraukiamos į Etninės kultūros globos tarybos rengiamą Lietuvos etnokultūrinių kaimo turizmo sodybų gidą.
Daugelyje šių sodybų rasite puoselėjamą tradicinę architektūrą, išsaugotą arba atkurtą interjerą. Kitose galėsite susipažinti su tradicinėmis augalų ir gyvūnų veislėmis arba pasivaišinti kulinarinio paveldo patiekalais. Trečiose turėsite galimybę mokytis tradicinių amatų, dalyvauti etnokultūrinėse šventėse, sodybų šeimininkai supažindins su apylinkių istorinėmis vietomis.
Ne Šykštūs, Tik Taupūs
Rutkai - tikri savo krašto patriotai. Kluone jie įrengė apie sunkius lietuvių kalbos istorijos vingius pasakojančią ekspoziciją.
„Stiprių ūkininkų šeimos buvo daugiavaikės. Tėvai daug dirbo, spaudė centą prie cento, kad vaikai galėtų mokytis. Jei ne įvairios suirutės, karas, sovietų okupacija, mūsų ūkiai būtų ne prastesni nei vokiečių ar švedų“, - tikino visą gyvenimą miškininku dirbęs Vydas.
O kalbas apie tai, kad suvalkiečiai šykštūs, jis laiko nevertomis dėmesio, nes puikiai žino, kad jo seneliai ir tėvai buvo taupūs ir labai darbštūs. O kąsnio neskaičiavo nei sau, nei samdiniams.
V. Rutkus Pervazninkų kaime jaučiasi tarsi tėviškėje. Šaltinis: Grazitumane.lt
Darbštumas Ir Patogumai
Vydas nesupranta, kaip galima neturėti ką veikti, tinginiauti, gyventi kitų sąskaita. Daug ką sodyboje tvarkė pats, nes moka visus vyriškus darbus.
„Romantika, senovės dvelksmas - puiku, bet atvykę į sodybą svečiai nori elementarių patogumų. Juk gyvename jau XXI amžiuje. Taigi parengėme projektą, kurio sąmata - daugiau nei 150 tūkst. eurų , ir kibome į darbus“, - prisiminė pašnekovas. Pusę metų jis pats prižiūrėjo, kaip einasi darbai.
„Mūsų klėtyje įsikūrė architektas ir dirbo ten su nešiojamuoju kompiuteriu. Pamačiusi tą vaizdą, pamaniau: štai kaip greitai viskas keičiasi... Tačiau žmonėms visada reikia svarbiausių dalykų - nuoširdumo, gerumo ir meilės. Šito mūsų sodyboje labai daug, nes čia atvažiuoja žmonės, kurie to, ką paminėjau, turi apsčiai“, - džiaugėsi Aurelija.
Ji tikino, kad nė karto nėra tekę su svečiais bartis ar dėl ko nors jiems priekaištauti. Dažnai etnografinę sodybą renkasi švenčiantieji giminės susitikimus.
Baigiantis vienai tokiai šventei prie Aurelijos priėjo septynmetis berniukas ir pasakė, kad jų sodyboje praleista diena buvo pati gražiausia jo gyvenime.
A. Rutkienė ragina gerbti savo kalbą ir papročius. Šaltinis: Grazitumane.lt
A. Rutkienė ragina gerbti savo kalbą ir papročius.
Ieškojo Vidurio Tarp Senovės Ir Šiuolaikiškumo
Prieš kelerius metus Rutkai ėmėsi rekonstrukcijos darbų. Nuoširdžiai dirbo patys šeimininkai, statybininkai ir paveldosaugininkai.
„Kiekviena detalė buvo derinama su specialistais. Nepykome dėl jų keliamų reikalavimų, nes visi jie buvo protingi ir argumentuoti. Visuose tualetuose ir vonios kambariuose sienos buvo klijuojamos ne keraminėmis plytelėmis, o iškalamos ąžuolinėmis lentomis, grindys - molio plytų imitacija. Kadangi daržinės stoge buvo neleista daryti stoglangių, miegamuosiuose teko įrengti kondicionavimo sistemą. Negirdėjau, kad kas nors iš svečių būtų dėl to skundęsis“, - pasakojo Vydas.
Išprusę ir puikų estetinį jausmą turinti šeima suprato, kad reikia ieškoti vidurio tarp senoviškumo ir šiuolaikiškumo. Jie džiaugėsi, kad buvo leista ūkinių pastatų stogus dengti skarda, nes įsitikino, jog malksnų stogas, kuriuo dengtas namas, nėra praktiškas.
„Nuo skardinio stogo sniegas lengvai nukrinta, o ant medinio laikosi labai ilgai. Kita bėda - kiaunės. Joms patinka graužti medines lenteles ir vesti vaikus po ekologišku etnografiniu mūsų namo stogu“, - juokavo Vydas.
Suvalkiečio Sodybos Ypatumai
Lankytojams A.Rutkienė mielai papasakoja suvalkietiškos sodybos ypatumus ir kuo ji skiriasi nuo gyvenamųjų pastatų kituose Lietuvos regionuose.
„Kadaise valstiečiai galėjo tik pasvajoti apie ūkį, žemę ar galimybę į mokslus išleisti vaikus. XVIII amžiuje valstiečių padėtis buvo tokia sudėtinga, kad vyskupai sakydavo: „Bajorai, gailėkitės jų, jie juk jūsų broliai ir seserys“. To meto šviesuoliai svarstė, kas kaltas, kad valstiečių tokia prasta padėtis. Vieni sakė, kad todėl, jog jie bemoksliai, beraščiai, o kiti - kad praprusę lietuviai bajorai užmiršo savo šaknis, išsižadėjo savo kalbos ir sulenkėjo. Ir vieni, ir kiti buvo teisūs, tačiau tai tęstis nebegalėjo.
1861 metais, kai Lietuvoje jau buvo panaikinta baudžiava, valstiečiams sužibo viltis įgyvendinti savo svajonę turėti žemės. Tačiau jie atsidūrė sankryžoje - kokiu keliu eiti, kokį sodybos planavimą pasirinkti. Į pagalbą atėjo valdžia - siuntė jiems matininkus, taip pat to meto architektai patarinėjo.
Suvalkiečiams buvo šiek tiek lengviau, mat nuo senų senovės jie keliaudavo į Rytprūsius, o ten kultūra ir ekonomika vystėsi sparčiau nei Lietuvoje, ten buvo daug kalbančių lietuviškai. Tad matė, kokie ten vienkiemiai, pasirinko panašų, kaip kad tame krašte pastatų, planavimą. Mūsų tauta unikali tuo, kad ne tik išsaugojome seną lietuvišką kalbą, kas yra stebuklas, bet ir tarmes bei patarmes. Ir sodybas kūrėme kitoniškai, savitai. Suvalkiečių sodybos keturkampis kiemas. Žemaičiai kūrėsi kitaip: troba, klėtis, keletas obelaičių, šulinys, kryžius, darželis, o toliau už klėties - duonos kepimo namelis, karvidė, vištidė, arklidė. Net iki devynių dešimties atskirų pastatų.
Suvalkietis, kai kūrė sodybą, labai atsakingai į viską žiūrėjo. Nieko nereikalingo čia nėra. Stuba su kuklia puošyba. Tik žalčiai su karūna, tai primena, kad senovėje gerbėme šį laimės simbolį. Darželis ypač svarbus, mat pas mergelę bet kurią dieną galėjo atjoti piršlys. Tačiau suvalkietis tėvas ne taip lengvai atverdavo piršliui vartus. Bet kai atverdavo, išsyk didžiuodamasis patraukdavo darželio link. Ūkinis pastatas su stogo pakėlimu, kad po juo galėtų daug ko prikrauti. Durys vienos platesnės, kitos siauresnės, be pamato, kad įvažiuoti būtų lengviau. Kodėl mergų kamaroje langelis su grotomis, o durys atsidaro į vidų? Viskas dėl ten patekti norinčio bernelio. Kad jis pro langelį neįlistų, o duris būtų galima stipriai kartimi užsklęsti, jei atėjo ne tas, kurio laukė“, - šitaip pasakoja etnografinės Suvalkiečio sodybos šeimininkė A.Rutkienė.
Kaimo Turizmo Sodybos Šakių Rajone
Šakių rajone yra 12 kaimo turizmo sodybų.
- Margiškių
- Pervazninkų „Suvalkiečio“ sodyba Sudargo seniūnijoje
- Judrių kaime „Vinkšnupis“ Kidulių seniūnijoje
- Kukarsrės kaimo turizmo sodyba
- „Veringynė“ Lekėčiuose
- ,,Slėnio namas“ už Kriūkų link Pavilkijo
- Naujausia kaimo turizmo sodyba įsikūrė Kretkampyje
Viena iš pirmųjų rajone įsikūrė kaimo turizmo sodyba ,,Nemuno Vingis“, esanti Maštaičių kaime prie Gelgaudiškio. Ši sodyba konkurentų rajone praktiškai neturi, nes yra vienintelė kaimo turizmo sodyba, kurioje švęsti gali daugiau nei 100 svečių. Sodyba pastatyta ant Nemuno kranto.
Kitoje kaimo turizmo sodyboje Mockynėje, esančioje prie Pavilkijo, pasitiko sodybos šeimininkė Aušra Krisiukienė. Jai sodyba suteikia daug optimizmo ir atgaivos. Nakvynei Mockynės sodyboje gali apsistoti 16 žmonių, o renginiuose dalyvauti apie 30.
Poilsiautojai, kurie nori pailsėti ramioje kaimo aplinkoje, gali rinktis Plokščiuose esančią Valuntynę.
Žygis Knygnešių Takais
Praėjusį šeštadienį pėsčiųjų žygis „Sūduvos knygnešių takais 2024“ sutraukė pusę tūkstančio žygeivių kone iš visos Lietuvos, aišku, daugiausiai iš Šakių rajono. Šeštadienio rytą žygeiviai rinkosi Suvalkiečio sodyboje, kurioje XIX a. iš tiesų slėpdavosi knygnešiai.
Tarp žygio dalyvių gausu moksleivių, šeimų su vaikais, vyriausiam dalyviui - 90 metų. Žygio maršrutas buvo sudarytas pagal Šakių krašto knygnešio Mykolo Čelkio atsiminimus.
Pervazninkų kaimas kaip tik ir buvo viena iš vietų, kur knygnešiai sustodavo perdienoti. Tad pirmiausiai žygeiviai apžiūrėjo sodybą, jos šeimininkė Aurelija Rutkienė papasakojo, kaip tais laikais gyveno paprasti žmonės ir kaip slėpdavosi knygnešiai.
Žygis Knygnešių takais. Šaltinis: Sakiaivarpas.lt
Praėjusį šeštadienį žygio startas buvo Suvalkiečio sodyboje, Pervazninkų kaime (Kidulių sen.), kuriame XIX a.
Vėliau žygeiviai patraukė autentiškais knygnešių takais per Sudargo mišką, palei Jotijos upę, per Švarcgirio mišką. Žygiavo ne keliais, o tiesiai per mišką, kirtimus, laukus. Daugeliui žygeivių, kurie pirmą kartą dalyvavo knygnešių žygyje, tai buvo naujiena ir reta galimybė pamatyti tokias vietas, kur patys nenueitų. Kai kurie dalyviai komentavo, kad pamatė lietuviškas džiungles - tokį įspūdį paliko Jotijos upės slėnių augmenija.
Žygeivių laukė ir daug iššūkių: keltis per upelius, o priėjus pelkę - šokinėti nuo kupstelio ant kupstelio, kad nesušlaptų kojų. Buvo ir stačių skardžių, nuo kurių leidžiantis reikėjo draugų pagalbos.
Ir žygio dalyviams teko slėptis, mat keliais patruliavo žandarai, stovėjo pasienio apsaugos postai - jų vietos taip pat buvo autentiškos, atkurtos pagal senovinius žemėlapius. O įkliuvus tekdavo išsipirkti senoviniais rubliais, kuriuos žygeiviai gavo iš „Knygnešių tėvo“.
Istorinių žygių organizatorius MB „Knygnešiai“ vadovas Aivaras Kriščiūnas priminė, kad 1889 m. sausio 30 d. išleistas pirmasis Vinco Kudirkos redaguojamo laikraščio „Varpas“ numeris.
Žygyje dalyvavo moksleivių grupės iš kone visų rajono mokyklų - tokią galimybę jiems suteikė Šakių rajono savivaldybė, kompensavusi dalyvavimo išlaidas.
Prieš žygį MB „Knygnešiai“ vadovas Aivaras Kriščiūnas Slavikuose supažindino su knygnešystės laikotarpiu.
„Knygnešiai, sulaikyti su knygomis, caro žandarų buvo mušami, kankinami, o pastebėti ir nesustoję - šaudomi vietoje. Sugauti ir nuteisti - tremiami, sodinami į kalėjimą. Kova nenuėjo veltui, 1904 m. spaudos draudimas buvo panaikintas“, - susitikimo metu pasakojo A. Kriščiūnas.
tags: #pervazninku #km #suvalkiecio #sodyba