Įkeisto Turto Naudojimo Sąlygos: Hipotekos Aspektai Lietuvoje

Rinkos ekonomikos sąlygomis sutartinė šalis, drausmė ir tikslus pareigų vykdymas yra būtina sąlyga verslo vystymui. Tačiau skolininkas gali nevykdyti pareigos prievolėje. Siekiant apsaugoti kreditoriaus interesus, Lietuvos teisės sistema numato įvairius būdus, kurie užtikrina, kad skolininkas įvykdys subjektyvią pareigą prievolėje. Vienas iš kreditoriaus interesus užtikrinančių būdų yra hipoteka.

Hipotekos Sistemos Tobulinimas

Hipotekos sistema nuo savo veiklos pradžios buvo nuolat peržiūrima ir tobulinama. Tačiau visuomeniniai santykiai, kuriems reguliuoti buvo kuriamos teisės normos, liko ne iki galo reglamentuoti ir aiškūs. Todėl iki šiol hipotekos įregistravimo ir išieškojimo iš įkeisto turto procese pasitaiko akivaizdžių klaidų ir netikslumų. Įstatymo nuostatų pakeitimai ir papildymai, daromi siekiant patobulinti galiojantį hipotekos registro modelį, neretai sąlygoja praktines teisės normų taikymo problemas.

Temos Aktualumas ir Mokslinis Naujumas

Šios normos, o procesinė hipotekos registravimo ir išieškojimo iš įkeisto turto tvarka nėra išsamiai tyrinėta. Šios registro bylos analizuojamos bendrame ypatingąja teisena nagrinėjams byls kontekste, nesigilinant į hipotekos įregistravimo ir išieškojimo iš įkeisto turto problemas, procesinių teisės normų taikymo teisines klaidas ir ypatumus. Hipotekos įregistravimo ir išieškojimo iš įkeisto turto tvarkos mokslinis tyrimas yra aktualus, nes planuojama reorganizuoti hipotekos registro informacinę sistemą, atsisakant teritorinių duomenų bazių ir visas registravimo procedūras atliekant Centriniame hipotekos registre. Įgyvendinus hipotekos registro sistemos reorganizaciją, bus panaikintas teismų vaidmuo hipotekos registravimo procese, o hipotekos skyrių funkcijas, susijusias su išieškojimu iš įkeisto turto, perims apylinkės teismai.

Tyrimo Metodai ir Šaltiniai

Magistro baigiamojo darbo tikslui pasiekti ir uždaviniams įgyvendinti naudojami teoriniai ir empiriniai mokslinio tyrimo metodai. Pagrindinis tyrimo metu naudotas empirinis metodas - dokumentų analizės metodas. Magistro baigiamajame darbe taip pat naudojami teoriniai tyrimo metodai - lyginamasis - istorinis, lyginamasis, sisteminės analizės, statistinių duomenų analizės bei loginis - analitinis metodai. Taikant lyginamąjį - istorinį metodą, nagrinėjama hipotekos raida romėnų teisėje bei Lietuvos teisės istorijoje. Nagrinėjamas galiojusių teisės aktų įtaka šiuo metu galiojantiems civiliniams įstatymams, jų aiškinimui ir taikymui praktikoje. Lyginami įvairūs hipotekos registro modeliai, siekiant išsiaiškinti priverstinės hipotekos įsteigimo, įkeisto turto realizavimo bei lėšų, gautų pardavus turtą, paskirstymo tvarkos, nustatytos skirtingose valstybėse, panašumus ir skirtumus.

Sisteminės analizės metodo pagalba atskleidžiama hipotekos instituto vieta civilinio proceso teisės sistemoje. Analizuojamas hipotekos instituto santykis su kitomis civilinio proceso teisės normomis (pvz., susijusiomis su priverstiniu skolos išieškojimu iš skolininko turto vykdomajame procese) bei kituose teisės aktuose (CK, LR įmonių bankroto (restruktūrizavimo) įstatyme ir kt.) įtvirtintomis normomis. Statistinių duomenų analizės metodas naudojamas tiriant ir vertinant Hipotekos teisėjų darbo ataskaitose bei Hipotekos registro veiklos apžvalgose pateiktus statistinius duomenis.

Pagrindinis magistro baigiamajame darbe naudojamas tyrimo šaltinis - CPK bei jo pagrindu susiformavusi teismų praktika. Didelis dėmesys skiriamas toms normoms, kurių taikymas praktikoje yra sukėlęs problemų ir kurių taikymo teisinės klaidos lemia procesinių normų pažeidimus, todėl nemenka reikšmė atliekant tyrimą turėjo ir CK normų analizė. Taip pat analizuojami istoriniai teisės aktai (pvz., 1936 m. Ipotekos įstatymas, 1964 m. Civilinis kodeksas (toliau - 1964 m. CK), Hipotekos įstatymas ir kt.). Remiamasi teisės doktrina - mokslinėmis monografijomis, daktaro disertacijomis, teisės aktų komentarais, vadovėliais ir moksliniais straipsniais.

Hipotekos Sampratos Analizė

Pirmoje magistro baigiamojo darbo dalyje autorius pateikia hipotekos sampratos analizę, kuri pradedama nuo įkeitimo teisės vystymosi istorinės apžvalgos. Darbe nesiekiama išsamiai išanalizuoti įkeitimo teisės istorijos, o norima lyginamuoju - istoriniu metodu aptarti įkeitimo formas ir pagrindus, turėjusius didelę įtaką šių dienos hipotekos susiformavimui. Siekiama atskleisti hipotekos, kaip daiktinės teisės, esmę, jos santykį su kitomis daiktinėmis teisėmis. Be to, hipotekos, kaip daiktinės teisės, požymių (sekimo, pirmumo ir kt.) suvokimas yra reikšmingas, siekiant tinkamai įvertinti išieškojimo iš įkeisto turto ypatumus.

Hipotekos Raida Istorijoje

Seniausios įkeitimo formos buvo žinomos jau Senovės Egipte, įkeitimo teisė buvo plėtojama pažangiausioje antikos teisėje - Romos teisėje. Pirmieji metai įkeitimo apraiškos buvo pradėtos fiksuoti teisiniuose dokumentuose. Žinoma, skolinimasis bei įkeitimas nebuvo labai dažnas reiškinys senovės civilizacijose, bet tai nebuvo ir išimtiniai atvejai. Babilono valdovo Hammurabio, viešpatavusio 1792 - 1750 m. pr.m.e., teisynas nustatė: "Jei kas padaro skolos ir dėl jos parduoda arba atiduoda užstatan savo žmoną, sūnų arba dukterį, tai jie pas jo pirkėją ar užstato laikytoją tarnauja trejus metus".

Skolinės Vergovės Panaikinimas

Skolinės vergovės panaikinimas siejamas su archonto Solono (išrinktas 594 m. pr. Kr.) reforma, po kurios apie įkeitimą galime kalbėti kaip apie daiktinės atsakomybės formą. Žemės įkeitimo (hipotekos) atveju, skolininkas prie kelio statydavo stulpą, ant kurio įrašydavo kreditoriaus vardą, pavardę ir metus. Tai buvo ženklas draudžiantis skolininkui pasisavinti tai, kas "įvesta, įvežta, įnešta". Taigi skolininkas galėjo naudotis įkeista žeme, bet jis netekdavo teisės ja disponuoti, kol neatsiteisdavo su kreditoriumi.

Trys Įkeitimo Formos Romoje

Senovės Romoje buvo skiriamos trys įkeitimo formos: fiducia, pignus ir hypotheca. Pirminės įkeitimo formos fiducia esmė buvo ta, kad skolininkas (fiduciantas) kreditui garantuoti mancipacijos arba in iure cessio būdu perduodavo kreditoriaus (fiduciarijaus) nuosavybėn kokį nors daiktą su sąlyga (pactum fiduciae) įvykdžius įsipareigojimą grąžinti jį savininkui. Pradžioje toks įsipareigojimas turėjo tik moralinę reikšmę (lot. fides - pasitikėjimas, sąžiningumas) ir priklausė nuo kreditoriaus valios ir sąžiningumo. Kreditorius galėjo spręsti, ar reikalauti pagrindinės prievolės įvykdymo, ar įkeitimo objektą paimti nuosavybėn. Ši kreditoriaus teisė buvo nepalanki skolininkui, ypatingai tuo atveju, kai įkeitimo objekto vertė buvo didesnė už skolos dydį.

Siekiant plėtoti kreditinius santykius, ne vėliau kaip III a. iki Kr. atsirado kita įkeitimo forma pignus, neretai vadinama "rankiniu įkeitimu". Pagal šią formą, kreditorius įgydavo daikto valdymą ir įkeistą daiktą galėjo išlaikyti savo rankose iki skolos sumokėjimo. Įkeisto daikto nuosavybės teisė likdavo skolininkui, o kreditoriui praradus daiktą, ne visada pavykdavo jį susigrąžinti. Siekiant išvengti šios fiducia ir pignus trūkumus, atsirado nauja įkeitimo forma - hypotheca. Visų pirma, to reikalavo nekilnojamojo turto įkeitimas, kurio tikslas dažniausiai ir buvo šio turto tobulinimas, gerinimas. Šioji įkeitimo forma hypotheca skolininkui suteikė teisę neperleisti įkeitimo objekto, pasiliekant šio daikto savininku ir valdytoju.

Teisės literatūroje pagrindiniu hypothecos ir pignus skirtumu dažniausiai nurodomas valdymo požymis: jeigu daiktas būdavo perduodamas kreditoriui - tai pignus, o, jei daiktas likdavo skolininkui - hypotheca. Tačiau Justiniano kodifikacijoje Corpus Juris Civilis galime rasti Marciano tezę, jog pignus ir hypothecos vienintelis skirtumas - jų pavadinimas (Inter pignus et hypothecam tantum nominis sonus differt (D. 20. 1. 5. 1)).

Romėnų teisė išskyrė tris įkaito atsiradimo būdus - sutartį, įstatymą ir teismo sprendimą. Pradžioje įkeitimui nebuvo reikalaujama rašytinės sutarties. Įkeistam daiktui jau bus nustatyta hipoteka. Įkeitimo objektu romėnų teisėje galėjo būti daiktai (tiek kilnojami, tiek nekilnojami) ir daiktinės teisės, įkeisti buvo galima ir bendrosios nuosavybės dalį. Įkeistas turtas galėjo būti parduotas iš varžytynių arba įprastai, pasibaigus prievolės įvykdymo terminui ir apie daikto pardavimą įspėjus skolininką. Kai sutartis numatė draudimą kreditoriui parduoti įkaitą, daiktas galėjo būti parduodamas, skolininką įspėjus tris kartus. Kreditorius pardavimą privalėjo vykdyti ne tik sau, bet ir įkaito davėjui geriausiomis sąlygomis. Suma, likusi patenkinus skolą (hyperocha), turėjo būti grąžinta įkeisto daikto savininkui.

Teisiniuose šaltiniuose pateikiami skirtingi romėnų įkeitimo teisės pasibaigimo pagrindai. Tačiau vieningai sutariama, jog hipotekos pabaiga laikomas: skolos sumokėjimas; hipotekos objekto sunaikinimas, pardavimas; įkaito turėtojo ir daikto savininko sutapimas; įkeitimo teisės atsisakymas. Nors romėnų įkeitimo teisė buvo paini ir turėjo nemažai trūkumų, neabejotinai ji padarė didelę įtaką šiuolaikinės civilinės teisės vystymuisi. Įkeitimo teisė Romoje susiformavo kaip daiktinė teisė parduoti svetimą daiktą ir iš esmės liko tokia pat iki mūsų dienų.

Įtaka Lietuvos Teisinei Sistemai

Sunku pasakyti, kokią įtaką romėnų teisė turėjo įkeitimo formavimuisi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau - LDK). Tačiau jos elementai iš Bizantijos per Rusijos teisę pateko į Lietuvos Statutus. Pirmasis Lietuvos Statutas kilnojamojo ir nekilnojamojo daikto įkeitimą reglamentavo X skyriuje "Apie dvarus, kurie yra skolinti, ir apie užstatus". Statutas įtvirtino daikto pakartotinio įkeitimo, skolininko teisių gynybos, įkaito trukmės, įkaito grąžinimo, jo išpirkimo ir kitas normas. Išskirtinis Pirmojo Lietuvos Statuto įkaito bruožas buvo jo "amžinumas" - laiku neišpirktas nekilnojamasis turtas netapdavo kreditoriaus nuosavybe.

XIX a. - XX a. pradžioje įkeitimo santykių teisinio reguliavimo įvairovę Lietuvoje lėmė jos žemes valdžiusių valstybių teisės įtaka. Didžiąją LDK teritorijos dalį, dešiniąją Nemuno pusę, užgrobė Rusija, o Suvalkija, kairioji Nemuno pusė, vadinamoji Užnemunė, tapo Prūsijos grobiu. Rusijos valdomoje teritorijoje Lietuvos Statutai buvo taikomi iki 1840 m., o Užnemunėje jau 1796 m. gruodžio 9 d. Prūsijos karaliaus manifestu buvo nustatyta, kad šioje teritorijoje yra privalomas 1794 m. Prūsų Žemės teisynas. Šis teisynas įkeitimą reguliavo neilgai ir iki 1818 m. Ipotekos įstatymo išleidimo hipotekos tvarką Užnemunėje nustatė Napaleono kodekso III knygos 8 titulas. Napaleono kodeksas nežinojo nekilnojamojo turto įkeitimo be perdavimo jo kreditoriui. Įkeičiant nekilnojamąjį turtą, įrašant į ipotekos knygas, perdavimas buvo nebūtinas. Kilnojamojo turto įkeitimas (užstatymas) buvo daromas atiduodant turtą saugoti, nekilnojamojo - perduodant jį naudotis.

1818 m. Ipotekos įstatai bei juos papildantis 1825 m. įsakas, kaip pastebi A. Janulaitis, įtvirtino principą, jog teisės į daiktą perleidimas negalimas be įrašymo į žemės knygas. Suvalkijos civilinius įstatymus vertinęs A. Butkys atskleidžia jų vientisumo stoką, nepagrįstą hipotekinių veiksmų gausą bei pernelyg didelį straipsnių lakoniškumą. Tačiau, mūsų nuomone, Užnemunėje įtvirtinta hipotekos sistema buvo pakankamai aiški, nuosekli ir išsamiai reglamentuota, nes ji ne tik nustatė įkeitimo teisės pagrindus, bet ir 1935 m. dešiniajame Nemuno krante galiojęs 1864 m. Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvadas (toliau - Sąvadas) įkeitimo santykius reguliavo X tomo I dalies normomis. Kaip ir Napaleono Kodeksas, Sąvadas išskyrė nekilnojamojo ir kilnojamojo turto įkeitimą, pastarąjį taip pat įvardinant užstatu. Šiame įstatyme buvo apibrėžti įkeitimo subjektui ir objektui keliami reikalavimai, įkeitimo akto sudarymo ir jo notarinio patvirtinimo tvarka, įkeitimo teisės pasibaigimo pagrindai.

Sudėtinga Procedūra

Visgi Sąvade nustatyta įkeitimo procedūra buvo labai sudėtinga, ilga ir brangi. Šis įstatymas, nekilnojamojo turto prasme (įrašant į ipotekos knygas) nereglamentavo ipotekos knygs vedimo tvarkos. Todėl galime teigti, jog 1938 m. įsigaliojęs 1936 m. gegužės 30 d. Ipotekos įstatymas pašalino galiojusio įstatymo trūkumus ir naujai sureguliavo įkeitimo santykius. Šiojo asmens naudai. Ipotekos įstatymu suteiktos įkeitimo teisės taip pat buvo ginamos.

Hipoteka Šiandien

Perkant brangesnį turtą - būstą ar automobilį - jį įkeičiame kaip užstatą kreditoriui. Kartais užstato reikia ir skolinantis didesnę sumą pinigų, tarkime, namuose darant remontą. Tai yra įsipareigojimas kreditoriui, kad besiskolinantysis laikysis kredito grąžinimo sąlygų. Teisiškai, įkeistas turtas visiškai priklauso jo savininkui, kurie ir yra jo šeimininkai, tačiau dar vis pasigirsta kalbų, kad įkeistas turtas priklauso bankui. Tad kartais, iš nežinojimo, kyla tam tikrų nesusipratimų, todėl labai svarbu suprasti savo, kaip turto šeimininkų teises, pareigas bei atsakomybes, kad nesusipratimai nevirstų problemomis.

Oficialiai, hipoteka - daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, kuria užtikrinamas tinkamas esamos ar būsimos turtinės prievolės įvykdymas, kai įkeistas turtas neperduodamas kreditoriui. Hipotekos sutartis užtikrina, kad skolininkui nevykdant sutarties, kreditorius turės teisines priemones susigrąžinti pinigus.

Paprastai kalbant, hipotekos sutartis - tai besiskolinančiojo pasižadėjimas, tarsi "garantija" kreditoriui, vykdyti visas kredito sutartyje sulygtas sąlygas. Hipotekos sutartis sudaroma tik nekilnojamojo turto įkeitimo atveju ir yra registruojama viešame registre. Jis anksčiau vadinosi Hipotekos registru, o dabar - Sutarčių ir teisių suvaržymų registru, kurį valdo Registrų centras.

Registrų centro savitarnoje yra galimybė rasti informaciją apie sudarytas ir įregistruotas hipotekos ar įkeitimo sutartis.

Iš esmės tai yra teisės aktais įtvirtinta skolinimosi užtikrinimo sistema, kuri supaprastina konfliktų tarp skolininko ir kreditoriaus sprendimą, nes dėl skolos grąžinimo nereikia kreiptis į teismą - pakanka notaro išduodamo vykdomojo įrašo, kuris turi vykdomojo dokumento galią. Be to, ši sistema saugo ir besiskolinančius žmones.

Pirmiausia, kaip numatyta LR Civiliniame kodekse, kreditorius negali nepagrįstai praturtėti skolininko sąskaita, o pastarasis turi teisę reikalauti padengti nuostolius, jei juos skolininkas patiria kreditoriui pradėjus neteisėtą išieškojimą ar neteisėtą priverstinį pardavimą.

Taip pat hipoteka netrukdo, jei tai leidžia kredito sutartis, anksčiau termino grąžinti kreditą - įvykdžius kredito sutarties įsipareigojimus ir ją užbaigus, pasibaigs ir hipoteka. Apskritai, hipoteka neatima ar nepakeičia teisės įkeičiamo turto savininkui tą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti atsižvelgiant į hipotekos kreditoriaus teises - šį turtą savininkas gali perleisti kito asmens nuosavybėn, pakartotinai įkeisti, išnuomoti ar dovanoti.

Pardavimo atveju, dažniausiai, skola kreditoriui yra padengiama iš gautų lėšų, tačiau savininkas, suderinęs su kreditoriumi, taip pat turi teisę ne grąžinti skolą, o kartu su hipoteka, ją perkelti kitam asmeniui (naujajam skolininkui), kuris sutinka ir perima skolininko įsipareigojimus kreditoriui pagal kredito sutartį.

Dar vienas patogus niuansas - hipotekos objektu gali būti ir nekilnojamojo turto dalis, pvz., automobilio stovėjimo vieta ar dalis žemės sklypo, jei turto vertės pakanka įsipareigojimams užtikrinti. Tokiu atveju turto savininkui nereikia įkeisti viso turto.

Labai svarbu atidžiai išnagrinėti tiek kredito, tiek hipotekos sutarčių sąlygas: kas bus hipotekos sutarties šalys, ar teisingai, kaip sutarta, nurodytas hipotekos objektas, kredito suma, grąžinimo terminai, papildomi privalomi mokėjimai bei kitos sąlygos.

Ne mažiau dėmesio reikia skirti pačios hipotekos sudarymo sąlygoms: kokius veiksmus su įkeistu turtu galės atlikti jo savininkas, kaip ir kada galės išregistruoti hipoteką ir kas nutiks, jei realizuosis blogiausias scenarijus: kokiais atvejais ir kokia tvarka kreditorius gali pradėti išieškojimą.

Sunkumai ir Sprendimai

Atrodo paprastas ir akivaizdus faktas: jei norime įsigyti brangų pirkinį ir turime jam pasiskolinti pinigų, įsipareigojame tuos pinigus grąžinti ir laikytis kitų sutarties sąlygų.

Kai yra poreikis ar didelis noras, tvirtai tuos įsipareigojimus prisiimame ir viskas atrodo aišku. Tačiau kartais, kai pasikeičia aplinkybės, situacija tampa nepalanki ir susiduriame su iššūkiais laikytis sutarties, viskas ima atrodyti kitaip.

Gali atrodyti, kad susiklosčiusios aplinkybės yra išskirtinės, labai svarbios ir pateisinamos, tačiau sutartyse ir teisėje nėra vietos emocijoms, yra susitarimai, teisės ir pareigos. Todėl geriau nepasiklysti tose emocijose, nesukurti nereikalingo streso, o spręsti situaciją kol ji netapo problema.

Ji akcentuoja, kad turto pirkėjas, ir turto hipotekos ar kitokio įkeitimo atveju, yra jo šeimininkas ir su tuo, kaip minėta, susijusios ne tik teisės, bet ir pareigos. Pavyzdžiui: prižiūrėti turtą, mokėti mokesčius, tvarkyti, remontuoti butą ar kaupti daugiabučio namo fonde lėšas su kaimynais, jei būstas yra daugiabučiame name.

Teisininkė pastebi, kad pasitaiko atvejų, kai būstą su kreditu pirkę ir jį hipoteka įkeitę žmonės mano, kad būsto savininku tampa kreditorius, kuris yra atsakingas už esminius sprendimus susijusius su turtu, ir skolininkui pavyks kai kurių įsipareigojimų išvengti.

Tačiau taip nėra: turto savininkas, o ne kreditorius yra atsakingas už visas paminėtas bei kitas priklausančias pareigas ir nuo jų pasislėpti bandyti nėra prasmės. Kaip ir nuo kredito ar hipotekos sutarčių: pranešimų ignoravimas, adreso pakeitimas ar išvykimas į užsienį problemos neišspręs, tik ją pagilins - privers kreditorių imtis kraštutinių išieškojimo veiksmų.

Susidūrus su sunkumais vykdyti kredito sutarties įsipareigojimus - laiku mokėti paskolos įmokas - galimi skirtingi sprendimai. Pradėti vertėtų nuo bandymo sutarti su kreditoriumi dėl laikino įmokų mokėjimo nukėlimo, kredito grąžinimo termino pratęsimo - tokiu būdu sumažėtų mėnesinės įmokos.

Kiti sprendimai - sunkiau realizuojami, tačiau taip pat galimi: galima parduoti įkeistą turtą ir padengti kreditą, parduoti kartu su įsipareigojimais, išnuomoti ir nuomos sutarties pagrindu gautas įmokas skirti kredito įmokų dengimui, refinansuoti turimą kreditą, įkeisti papildomą nuosavybės teise turimą turtą arba sudaryti svetimo turto hipoteką, jei turto vertė atitinka įsipareigojimų dydį, ar ieškoti kitų sprendimų pagal individualią situaciją.

Visus šiuos sprendimus dėl tolimesnių veiksmų savo iniciatyva priima įkeisto turto savininkas, tačiau turi juos suderinti su kreditoriumi ir gauti jo sutikimą.

Gyvename skubėjimo laikais, kai dažnai neturime pakankamai laiko ir galimybių susitaupyti visos dideliam pirkiniui reikalingos sumos. Tačiau tai - ir didelių galimybių laikai, kai tikrai galime pasiskolinti ir įgyvendinti svajones.

tags: #perleidimas #naudotis #ikeistu #turtu