Paveldimo turto mokestis turi ilgą istoriją, siekiančią senovės civilizacijas. Jis buvo žinomas senovės Egipte, Graikijoje ir Romoje. Egipte jau 700 m. pr. Kr. nuosavybės perdavimas po mirties buvo apmokestinamas 10 % tarifu. Romoje 6 m. po Kr. Oktavianas Augustas įvedė 5 % paveldimo turto mokestį, kuris buvo skiriamas karo veteranų rėmimui. Buvo apmokestinamas turtas, kurio vertė viršijo 100.000 sestercių.
Romėnai paveldimo turto apmokestinimą įgyvendino ir imperatoriaus Hadriano laikais, papildydami kariuomenės išlaidas. Romoje buvo taikomos įvairios lengvatos, pavyzdžiui, paveldint tarp motinos ir vaiko, giminaičiams, broliams ir seserims. Mauricijus (217-218 m.) atkūrė šias lengvatas, sumažindamas mokestį šeimos nariams, neapmokestindamas mažos vertės palikimo bei palikimo iki tam tikros fiksuotos vertės. Tuo metu paveldimo turto mokestis buvo vienas pagrindinių biudžeto pajamų šaltinių.
Viduramžiais paveldėjimo apmokestinimas rėmėsi tuo, kad valdovas ar valstybė valdė visą turtą, suteikdama tam tikriems asmenims teisę naudotis turtu per visą jų gyvenimą. Šis mokestis išpopuliarėjo šiuolaikinėse valstybėse ir miestuose, pavyzdžiui, Olandijoje, Anglijoje, 18 amžiuje Prancūzijoje, Austrijoje ir Vokietijoje, bet nusistovėjo tik 19 amžiuje.
Nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijos KIT711 užpildymo ir pateikimo tvarka juridiniams asmenims
Paveldimo turto mokestis Lietuvoje
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje apie mokestinio pobūdžio rinkliavas iki XIII amžiaus nėra išsamesnių duomenų. Pagal įstatymą, turto paveldėtojas turėjo mokėti valstybinį palaikų mokestį, kuris buvo progresinis. Palaikų mokestis buvo vienintelis asmeninis mokestis tuometinėje Lietuvoje. Šis mokestis buvo imamas nuo turto, paveldėto tiek testamentu, tiek pagal įstatymą, o tarifai svyravo nuo 1,5% iki 12%, priklausomai nuo giminystės laipsnio.
Reglamentavimas
Atskiras įstatymas, reglamentuojantis paveldimo ir dovanojamo turto apmokestinimą, buvo priimtas 1995 m., o taikyti pradėtas nuo 1998 m. Jis numatė apmokestinimą turto, kuris įgytas neatlygintinai, t.y. paveldėtas arba gautas dovanojimo būdu. Galėjo būti apmokestinamas tiek nekilnojamas, tiek kilnojamas daiktas, kuriam reikalinga teisinė registracija. Įstatyme buvo pateiktas baigtinis sąrašas turto, kuris priskiriamas ir apmokestinamas kaip nekilnojamas turtas (vertybiniai popieriai, meno kūriniai, brangakmeniai, pinigai ir kt.).
Mokėtojais buvo laikomi ir vienodai apmokestinami tiek Lietuvos, tiek kitų valstybių fiziniai asmenys (jei tai neprieštaravo tarpvalstybinėms sutartims), jei turtas buvo paveldimas Lietuvoje. Tarifų taikymas priklausė nuo paveldėto turto apmokestinamosios vertės: jei turto apmokestinamoji vertė yra iki 0,5 mln. Lt, tarifas buvo vienoks, jei didesnė - kitoks. Tėvai (įtėviai) ir vaikai (įvaikiai) buvo apmokestinami mažiausiais tarifais, o jei apmokestinamoji vertė neviršijo 30.000 Lt, paveldėtas turtas buvo neapmokestinamas. Įstatyme buvo numatytas dovanojimo sutartimi gauto turto apmokestinimas.
Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. gruodžio 10 d. priėmė naują Paveldimo turto mokesčio įstatymą Nr. IX-1239, kuriame reglamentuojamas tik paveldimo turto apmokestinimas, o dovanojamo turto apmokestinimo neliko. Įstatymas įtvirtino keletą naujovių, reglamentuodamas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio valstybėse nuolatinis Lietuvos gyventojų paveldimo turto apmokestinimą.
Neapmokestinamas turto vertės minimumas taikomas neatsižvelgiant į tai, kokie subjektai paveldėjo turtą. Jau buvo prieinami tik pasirinkto laikotarpio statistiniai duomenys.
Paveldimo turto pajamos Lietuvos biudžete 1923-1938 metais
Šioje lentelėje pateikiami 1923-1938 metų Lietuvos biudžeto duomenys.
| Metai | Paveldimo turto pajamos (Tkst. Lt) | Dalis nuo viso biudžeto pajamų (%) | Mokesčių pajamos (tkst. Lt) | Dalis nuo viso biudžeto pajamų (%) | Valstybinio turto pajamos (Tkst. Lt) | Dalis nuo viso biudžeto pajamų (%) | Visos biudžeto pajamos (Tkst. Lt) |
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 1923 | 1217,2 | 0,73 | 32575,3 | 19,59 | 63786,0 | 38,36 | 166261,4 |
| 1924 | 1665,9 | 0,71 | 33926,1 | 14,39 | 98453,2 | 41,75 | 235793,2 |
| 1925 | 1971,8 | 0,76 | 32695,9 | 12,64 | 108895,7 | 42,11 | 258625,3 |
| 1926 | 1989,0 | 0,85 | 32762,8 | 13,93 | 101347,1 | 43,09 | 235161,1 |
| 1927 | 2413,4 | 0,90 | 36558,3 | 13,57 | 110927,3 | 41,18 | 269360,4 |
| 1928 | 2545,4 | 0,78 | 35232,4 | 11,02 | 120535,8 | 37.69 | 319820,7 |
| 1929 | 483,9 | 0,14 | 37776,8 | 11,16 | 80920,7 | 23,90 | 338541,2 |
| 1930 | 650,4 | 0,19 | 41831,9 | 12,03 | 92390,3 | 26,57 | 347694,1 |
| 1931 | 545,7 | 0,16 | 42570,2 | 12,52 | 96159,1 | 28,27 | 340085,7 |
| 1932 | 428,6 | 0,15 | 39158,1 | 13,41 | 77993,1 | 26,71 | 292030,3 |
| 1933 | 520,5 | 0,21 | 40403,2 | 15,73 | 66178,7 | 25,77 | 256862,4 |
| 1934 | 320,1 | 0,12 | 39221,0 | 14,83 | 72555,0 | 27,44 | 264440,6 |
| 1935 | 345,0 | 0,12 | 38458,9 | 13,74 | 65993,3 | 23,59 | 279860,7 |
| 1936 | 620,5 | 0,21 | 44092,2 | 14,56 | 68412,7 | 22,59 | 302802,1 |
| 1937 | 552,2 | 0,16 | 48698,4 | 14,76 | 84938,8 | 25,74 | 329940,2 |
| 1938 | 704,6 | 0,19 | 53187,4 | 14,34 | 89947,3 | 24,24 | 370992,7 |
Sudaryta autorės, remiantis statistiniais duomenimis.
Lietuvos žemėlapis
Teismų praktika
Augant nekilnojamojo turto kainoms, daugėja pardavėjo iniciatyva nutraukiamų preliminariųjų pirkimo ir pardavimo sutarčių. Pirkėjas gali reikalauti to, kas aiškiai numatyta sutartyje: avanso grąžinimo ir netesybų. Visų pirma, pirkėjas gali papildomai reikalauti, kad jam būtų atlyginamos išlaidos, patirtos rengiantis sudaryti sutartį (pvz. tuo pačiu metu jis sudarė sutartis su trečiaisiais asmenimis dėl būsto remonto ar įrengimo ir dabar teks jas nutraukti sumokant netesybas). Teismas vertina, ar pirkėjas tikrai patyrė realius kaštus dėl to, kad sandoris neįvyko.
Pirkėjas taip pat gali reikalauti atlyginti kainų skirtumą (vadinamoji prarasta galimybė), kai dėl pardavėjo nesąžiningo derybų nutraukimo pirkėjas neteko galimybės sudaryti sutartį su kitu pardavėju, anksčiau pateikusiu konkretų kainos pasiūlymą, bet kuris per protingą terminą vėliau sudarė kitą, pakeičiantį sandorį. Tokiais atvejais prarastos galimybės piniginė vertė apskaičiuojama lyginant šių sandorių kainas, t. y. palyginant trečiojo asmens, su kuriuo pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl pardavėjo nesąžiningo derybų nutraukimo, siūlytą sandorio kainą ir kainą, už kurią per vėliau pirkėjas (per protingą terminą) sudarė pagrindinę sutartį.
Dar vienas gynybos būdas - nustačius, kad pardavėjas būstą už didesnę kainą pardavė trečiajam asmeniui, gali būti reikalaujama priteisti pardavėjo gautą naudą. Pirkėjas gali reikalauti, kad pardavėjas prievolę įvykdytų natūra. Tačiau ir ši gynybos priemonė nėra absoliuti. Ji gali būti neveiksminga tais atvejais, kai, pvz., turtas jau yra perleistas trečiajam asmeniui.
Jeigu vystytojas ar pardavėjas nutraukia preliminariąją sutartį, pirmiausia nereikėtų skubėti pasirašyti dokumentų, kuriais pirkėjas atsisako pretenzijų ar prisiima kaltę mainais į pinigų grąžinimą. Paprašykite nutraukimo priežastį nurodyti raštu (prašymą irgi pateikite raštu) ir rinkite visus įrodymus, kurių gali prireikti gynybai teisme - išsaugokite susirašinėjimą, banko sprendimus dėl finansavimo, mokėjimų dokumentus. Teismams svarbūs yra įrodymai apie realią žalą, patirtą dėl nesąžiningo pardavėjo. Svarbu pagrįsti ir nuostolių dydį, ir jų tiesioginį ryšį dėl pardavėjo kaltės nutrūkusio sandorio.
Palikimo priėmimas
Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau - LAT) yra išaiškinęs, kad faktinis palikimo priėmimas reiškia, jog įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, kad jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise.
Įrodymų pakankamumo problema sprendžiama vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, t. y. nereikalaujama šimtaprocentinio įsitikinimo, bet laikoma, kad įrodymų padaryti išvadą apie fakto buvimą pakanka, jeigu iš surinktų įrodymų galima labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Tokiu atveju, kai palikimą sudaro gyvenamasis namas, faktiškas jo valdymas reiškia apsigyvenimą name po palikėjo mirties ar tolesnį gyvenimą tame name, jeigu įpėdinis jame gyveno iki palikėjo mirties; taip pat namo priežiūrą, prievolių, susijusių su namu, vykdymą (mokesčių, draudimo įmokų mokėjimą ir pan.).
Atsižvelgiant į tai, kad palikimui priimti terminas gali būti atnaujinamas tik dėl svarbių priežasčių, manytume, šiuo atveju tikslinga būtų kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, kad jį priėmėte faktiškai pradėdami jį valdyti kaip savo turtą, t. y. Dėl privačios konsultacijos, dokumentų parengimo ar kitų teisinių paslaugų galite tiesiogiai kreiptis telefonu 8~624 83 459. Pastaba. Šiame straipsnyje išdėstyti bendrojo pobūdžio paaiškinimai aktualiu skaitytojams klausimu grindžiami 2014 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais.