Paprastai šiluma pastate prarandama per įvairias atitvarines konstrukcijas, besiribojančias su lauku: išorines sienas, grindis, stogą, langus, duris ir garažo vartus. Tačiau, kaip rodo tyrimai, ne mažiau svarbūs yra šiluminiai tilteliai.
Kas yra šiluminiai tilteliai?
Šiluminiai tilteliai - tai padidintų šilumos srautų vietos atitvarų konstrukcijose, kur prarandama šiluma ir formuojasi šalčio zonos. Jie atsiranda pastato atitvarų dalyse dėl medžiagų su skirtingu šilumos pralaidumu įsiskverbimo į atitvarą, skirtingų statybinių medžiagų storio, vidinių ir išorinių paviršių plotų skirtumo jungtyse tarp sienų, grindų, lubų.
Šiluminiai tilteliai dažniausiai susidaro šiose pastato vietose:
- Sienos ir pamato sankirtose
- Sienos ir stogo sankirtose
- Langų rėmų vietose
- Balkono jungtyse
- Fasadų išoriniuose ir vidiniuose kampuose
- Perdangose, besiribojančiose su išorinėmis sienomis
Problematiškiausios vietos šiluminių tiltelių požiūriu yra angos ir angokraščiai, kuriuose langai ar durys jungiasi su laikančiąja sienos konstrukcija, nes bendrasis šilumos tiltelių ilgis vidutinio dydžio namuose gali siekti iki 100 tiesinių metrų.
Šiluminių tiltelių pasekmės
Dėl susidariusių šiluminių tiltelių dažniausiai:
- Padidėja šilumos nuostoliai ir šilumos energijos poreikis
- Sumažėja vidaus sienų paviršiaus temperatūra
- Prasideda drėgmės kondensacija - ant sienų atsiranda drėgmė, pelėsis, grybeliai
Tai ne tik daro įtaką pastato ilgaamžiškumui, bet ir kenkia gyventojų sveikatai.
Paskaičiuota, kad netinkamai apšiltintas:
- Stogas gali generuoti iki 30 proc. šilumos nuostolių
- Sienos - 25 proc.
- Langai ir durys - apie 20 proc.
Šilumos energijos paskirstymas daugiabučiuose namuose – ką vertėtų žinoti?
Kaip išvengti šiluminių tiltelių?
Norint išvengti šiluminių tiltelių, svarbu:
- Tinkamai suprojektuoti pastatą
- Pasirinkti kokybiškas termoizoliacines medžiagas
- Taisyklingai jas sumontuoti
Kaip žinome, termoizoliacija užtikrina efektyvų šilumos sulaikymą pastato viduje, todėl svarbu, kad termoizoliacinis sluoksnis būtų vientisas - be tarpų. Rekomenduojama rinktis akmens vatą, nes jos matmenys nesikeičia ir laikui bėgant nesusidaro tarpeliai.
Taip pat dažnai montuojant langus ir duris, apie jų perimetrą susidaro dideli šiluminiai tilteliai, todėl termoizoliacinį sluoksnį verta tinkamai įrengti visu pastato perimetru. Kaip rodo skaičiavimai, tinkamiausias lango montavimo gylis yra maždaug per termoizoliacinio sluoksnio vidurį, tuomet gaunamos mažiausios šiluminių tiltelių reikšmės. Taip pat nereikėtų pamiršti tinkamai izoliuoti pastato cokolio bei rūsio sienų.
Kaip prarandama šiluma patalpose?
Nuo šildymo prietaisų sušilęs oras kyla į viršų ir sudaro didelį slėgį į patalpos atitvarines konstrukcijas (lubas, sienas, langus). Per kiekvieną nesandarumą šiltas oras su jėga veržiasi į išorę, kaip iš kiauro oro baliono. Tuo pačiu metu apatinėje patalpų dalyje susidaro oro išretėjimas ir per įvairius nesandarumus grindyse, duryse, sienose bei languose į patalpas įsiurbiamas šaltas oras, kurį vėl reikia šildyti. Tokius energijos nuostolius galima sumažinti tik didinant atitvarinių konstrukcijų sandarumą.
Kitą šilumos nuostolių dalį sudaro šilumos praradimas radiaciniu ir kondukciniu būdais, t. y. kai šildymo prietaisų išspinduliuojama ar šilto oro perduodama šiluma per sienas atiduodama į išorinę aplinką. Šiuos energijos nuostolius galima sumažinti, didinant atitvarų šiluminę varžą.
Tyrimų rezultatai akivaizdžiai parodė, kad šilumos taupymo pagrindas yra sandarumas. Ypač sandarios šiltinimo medžiagos sluoksnio šiluminę varžą padidinus daugiau kaip 100 proc. (sluoksnį pastorinus nuo 10 cm iki 20 cm), šilumos sutaupoma tik 3 proc. daugiau. Todėl tokia investicija yra neefektyvi.
Iš tyrimų rezultatų galima daryti išvadą, kad daug efektyviau yra investuoti į namo atitvarinių konstrukcijų sandarumo užtikrinimą, nes net visiškai plonas (ir visiškai mažą šiluminę varžą turintis) ypač sandarios šiltinimo medžiagos sluoksnis sulaiko “liūto dalį” iš patalpų išeinančios šilumos.
Šios temos kontekste dažnam savo komfortu ir sveikata besirūpinančiam piliečiui kyla natūralus klausimas: “Kuo gi mes kvėpuosime, jei namas bus toks sandarus ir “nekvėpuos”? Esmė, kad terminas “kvėpuojanti medžiaga” apibūdina ne medžiagos laidumą orui, o jos laidumą vandens garams. Šiltinimo medžiaga privalo praleisti vandens garus, kad apšiltintos drėgnos konstrukcijos nesupūtų, nesupelytų, o galėtų lengvai išdžiūti per šiltinimo medžiagos sluoksnį.
Per šiltinimo medžiagą beveik tokiu pat greičiu praeina ir vandens garai, ir oras. Bet pastatų konstrukcinių medžiagų džiuvimo procesas yra gana lėtas, todėl pakankamai gerai “kvėpuojančios” šiltinimo medžiagos laidumas orui gali būti toks mažas, kad tą medžiagą galima priskirti prie sandarių medžiagų.
Pastatą apšiltinus pakankamai sandaria šiltinimo medžiaga, oro cirkuliaciją per atitvaras galima sumažinti tūkstančius kartų. Tada ženkliai sumažėja išlaidos šildymui žiemą ir vėsinimui vasarą.
Judantis žmogus per vieną valandą iškvėpuoja 14 - 15 m3 oro. Jei pastato konstrukcijų sandarumas prastas, per jas patalpose gali pasikeisti keletas kubinių metrų oro per valandą. Akivaizdu, kad tai toli gražu ne tokie oro kiekiai, kokių reikia normaliam žmogaus kvėpavimui.
Patalpas vis vien reikia vėdinti, jei nenorime susidurti su diskomfortu dėl blogo kvapo, pelėsiais ir sveikatos problemomis. Vėdinimas neišvengiamai susijęs su šilumos nuostoliais, todėl vėdinti reikia tiek, kiek būtina. Būtent nekontroliuojamų oro srautų iš patalpų išnešama šiluma ir yra tas resursas, kurį mes prarandame, šiltindami pastatus nesandariomis šiltinimo medžiagomis.
Dabartinėje tradicinėje statyboje labiau pasikliaujama šilumine varža. Tai atspindi ir statybos techninis reglamentas, reikalaujantis, kad pastatų atitvarinių konstrukcijų šiluminės varžos būtų ne mažesnės už tokias: stogo - 6,24 m2K/W, sienų - 5,25 m2K/W, grindų -4,54 m2K/W.
Ko gero kiekvienam, supratusiam šio reiškinio esmę, klostosi išvada, kad šio efekto priežastis yra ne šiluminės varžos padidėjimas, o tai, kad dėl storesnio tradicinių šiltinimo medžiagų sluoksnio šiek tiek sumažėja šilto oro nutekėjimas per konstrukcijas, t. y. šiek tiek padidėja pastato sandarumas.
Šilumos taupymą storinant tradicinių šiltinimo medžiagų sluoksnio storį galima prilyginti svarsčių gamybai iš vatos. Todėl verta susitelkti į sandarumą užtikrinančių šiltinimo technologijų paiešką ir jų praktinį taikymą. Tada ir privatiems savininkams, ir valstybei investicijos į statybą ir renovaciją atsipirks kur kas greičiau, o ir pats šiltinimas kainuotų pigiau.
Pastatų apšildymas nuolatos brangsta. Tai veda prie ekonomiškumą didinančių medžiagų ir technologijų panaudojimo. Visgi turime apšildyti sienas, pastoges ir grindis, ar keisti langus ir duris į vis labiau sandarius.
tags: #patalpu #silumos #nuiostoliai #per #atitvarines #konstrukcijas